G. Gražulytė, G. Guntoriūtė. Dovydas prieš Galijotą… (nuotraukos) (6)

Romas Žemaitis | asmeninė nuotr.

Romas Žemaitis | asmeninė nuotr.

Internetinėje erdvėje gausu patarimų, kaip išgyventi, kaip pasielgti kritinėje situacijoje. „12 karmos patarimų“, įkvepiančios citatos, padėsiančios atrasti gyvenimo motyvaciją ir gyvenimo džiaugsmą, N. Mandelos mintys, V. Čerčilio pasisakymai… „lūžta“ Feisbukas. Žemai lenkiuosi prieš garsius pasaulio lyderius, bet manau, kad kiekviena tauta atsakymų turėtų ieškoti savo praeityje, ten, kur jos syvai, kur jos didvyriai. Tauta, kaip ir žmogus, yra niekas be savo šaknų – tegu tai bus mažytė oazė dykumoje, raudonas riebus molžemis, kokio nors kalno šlaitas, uolėta jūros pakrantė ar lopinėlis didmiesčio gatvės. Kiekvienas suleidžiame šaknis į juodžemio sklypelį, į pelkę arba balto biraus smėlio juostą, į akmenį, asfaltą ar į kilimo skiautę tam, kad galėtume pavadinti šitą vietą vienu vieninteliu svarbiu žodžiu – namai. Kodėl dabar visa, kas yra sava ir lietuviška, kai kuriems mums tampa svetima? Kodėl gimti namai – nemieli?

Kodėl matome daugiau blogio nei pastebime teigiamų pokyčių, laimėjimų? Kai kurių mano bendraamžių vienintelė svajonė – išvykti į užsienį „užsikalti babkių“. Galvoju, kad kažkas negerai su mumis, su mūsų vidiniu pasauliu, vertybėmis. Galvoju, kad per daug save niekiname, negerbiame, nepastebime šalia esančio žmogaus. O kaip gyveno žmonės sovietmečiu, kai parduotuvių lentynos buvo tuščios, valstybės sienos aklinai uždarytos ir „babkių“ nėra kur išleisti, kai visi piliečiai privalėjo galvoti taip, kaip reikia, visi dėvėjo panašius ar vienodus rūbus? Bet Tėvynė buvo vertybė, dėl Jos kovojo, Ją gynė, priešinosi raudonojo blogio sistemai.

Šiame rašinyje, kartu su savo drauge, papasakosime apie mūsų gimnazijos alumną, kuklų ir paprastą žmogų, apdovanotą Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi, gavusį popiežiaus Jono Pauliaus II palaiminimą, Marcelės Kubiliūtės medalį. Žmogų – didvyrį, iš kurio galima pasimokyti gyvenimo išminties. Jis savas, jis artimas, jis – lietuviškas. Tai Romas Žemaitis.

2018 m. lapkričio 16 d., penktadienis, 17 val. 15 min.

– Hey!!
– Sveika!
– Ką vakare veiksi? Gal norėtum nakvoti pas mane?
– Gerai sugalvojai, kartu galėtume pasiaiškint, kaip spręsti chemijos uždavinį… Bet gal Tu ateik pas mane! Tėvai išvažiavo savaitgaliui.
– Šaunu, tada už 5 min. būsiu pas Tave.
– Ar Tu spėsi susikraut daiktus?
– Aš visada pasiruošus kuprinę nenumatytiems atvejams, o ką gali žinoti… Atsarga gėdos nedaro. Jeigu Romas Žemaitis savo balkone turi tokią kuprinę, vadinasi, tam yra pagrindo..
– Kas tas Romas Žemaitis? Kodėl jį mini?
– Visai neseniai jis svečiavosi mūsų (ir savo) gimnazijoje, buvau susitikime, papasakojo daug neįtikėtinų dalykų… Sovietmečiu jis buvo „nepatogus“ jaunuolis, antisovietinio judėjimo dalyvis, jauniausias tuomet politinis kalinys, mūsų gimnazijos alumnas, sovietiniais 1984 m. vasario 16–ąją su broliais ir draugu gimnazijoje iškėlęs valstybinę trispalvę Lietuvos vėliavą… Štai kas yra Romas Žemaitis!
– ..oho… Bet kam ta kuprinė?
– Ateik ir pasikalbėsim, dar „paguglinsim“, pasiaiškinsim.
– Ok!

2018 m. lapkričio 16 d., penktadienis, 18 val. 15 min.

– Radai ką nors įdomaus?
– Gabija, žinai, viskas čia labai svarbu, nustok klausinėjusi, pasikalbėsim paskui. Verčiau ieškok pati.
– Neverta ko nors ieškoti. Pripažink, jei jo pavardės neradau Vikipedijoje, vadinasi, nieko stebuklingo iš po žemių neištrauksi, nieko įdomaus ir nerasi.
– Galiu pamėginti Tave perkalbėti?
– Ne, einam žiūrėt „Kapitoną Ameriką“.
– Kodėl? Nes apie jį rašo Vikipedija? Atsimerk, Amerikos didvyrį matysi kaip savo ausis, jei nepasidomėsi vietiniu didvyriu, apie kurį kol kas filmo dar nesukūrė.
– Tu žinai, kad aš ne kokia istorikė…
– Bet vėliavos kėlimu tai susidomėjai?
– Na taip, apie tai mielai pasiklausyčiau ir daugiau…
– Aš Jūsų paslaugoms, tik pirmiausiai atsineškime spragėsių. Nusimato ilgas vakaras…

****

– Tai kaip su ta vėliava?

– Labai įdomi istorija. Viskas įvyko 1984 metų vasario 15 dieną. Laikas buvo sudėtingas. 1984 m. vasario 9 d. mirė SSRS gensekas Jurijus Andropovas. Buvo „puošnių laidotuvių epochos“ įkarštis, o jaunuoliai brandino savo idėją. Ji nebuvo nauja ar neįprasta. Pavienių atvejų, kai žmonės slaptai iškeldavo trispalvę, būdavo. Net gretimame miestelyje – Kudirkos Naumiestyje. Stebina jų motyvacija ir atkaklus tikslo siekimas. Taigi, tais metais Kybartų jaunimas budėdavo bažnyčioje, kad jos neapiplėštų. Ten ir gimė idėja. Tai nebuvo spontaniškas patriotinių minčių proveržio sukeltas įvykis. Kaip teigia Romas Žemaitis, ši idėja buvo gludinama jau kurį laiką. Draugai tarpusavyje vis užsimindavo apie galimybę taip padaryti. Kol galiausiai idėja subrendo ir viskas pasidarė labai aišku – tai privaloma padaryti.
– Iš kur gavo Trispalvę? Juk tuo laiku Lietuvos vėliava buvo draudžiama…

– Bičiuliai patys gaminosi Trispalvę. Sukarpė audeklus, juos nudažė, susiuvo ir pritvirtino prie savadarbio koto. Dažus, kuriais ant mokyklos sporto salės sienos išrašė šūkius „Laisvę Lietuvai“, „Šalin rusus“, „Atiduokit Lietuvą“, vežėsi iš Nesterovo (Kaliningrado sritis) dėl slaptumo, o kotą drožė vieno iš draugų tėvo skulptoriaus sandėlyje, namų kieme.

– Viskas skamba kaip standartinio siužeto veiksmo filmo scenarijuje…

– O taip. Dar įspūdingesnis buvo faktas, kad Romas kartu su broliais ir bendramoksliu Arūnu Dobiliausku (jie visi buvo maždaug mūsų amžiaus) ryžosi pavojingam žygiui. Įvykdė neįmanomą. Romo Žemaičio šeima tada gyveno netoli mokyklos tuometinėje Ostrovskio gatvėje Nr.9 (dabar Nepriklausomybės gatvė; Kybartų seniūnija galėtų pavadinti ir R. Žemaičio vardu). Vėlų vasario 15– osios vakarą, kai tėvai jau buvo sumigę, keturi jaunuoliai sutartą valandą išlipo pro namų langus ir niekieno nepastebėti padarė tai, ką buvo sumanę. Vasario 16-osios rytą Trispalvė didingai plevėsavo ant dabar jau nugriauto mokyklos kamino, o ant salės sienų puikavosi užrašai. Rytą, kaip įprastai, į mokyklą atėję jaunuoliai pamatė, jog užrašai skubiai šveičiami nuo sienų, o trispalvė jau nuimta.

– Kalbėjau su Gemute Žinaitiene, ilgamete gimnazijos valytoja, tada gyvenusia raudoname mokyklos pastate. Ji aiškiai prisimena, kaip anksti buvo pažadinta tuometinio mokyklos direktoriaus, kuris prašė, iki kol susirinks mokiniai, nuvalyti užrašus. Mokyklos administracija nešė įvairiausias valymo priemones, kad tik greičiau pavyktų nuvalyti. „Buvo ne tiek pikta, kiek smagu, kad nors kas išdrįso pasipriešinti,“– prisimena Gemutė. Bet Romui ir jo bendražygiams turbūt kliuvo kaip reikiant?..

– Per pirmą pamoką Romas buvo nuvestas į direktoriaus kabinetą, kur jo laukė saugumo majoras, o iš ten su bendražygiais – į Vilkaviškio miliciją, prokuratūrą. Tardomas jis buvo ir vienas, ir su broliais net 12 valandų, gąsdinamas, kad likusieji jau prisipažino, jaunuoliui buvo kerpami nagai, kad ištirtų, ar po jais nelikę dažų dalelių. Per tardymą Romui melavo, kad panagėse dažų likučių rado. Tačiau jis jautėsi tvirtai, nes dažų nečiupinėjo, jo užduotis buvo iškelti Trispalvę. Užrašus rašė broliai ir draugas. Dažų flakonus buvo sudeginę bažnyčios krosnyje tą pačią naktį. Žemaičių namuose saugumiečiai darė kratą, apkaltino vaikus motorinio dviračio vagyste, ieškojo jo dalių, išvertė namuose visus kampus, bet nieko nerado…. Romui Žemaičiui tuo metu buvo 17 metų, todėl, kaip nepilnametį, jį paleido… bet iš akių neišleido.

– Visiškas nesusipratimas, kaip nepilnametį gali tardyti be tėvų, be jo advokato? Baugi ta sovietinė teisėsaugos sistema. Dabar, jei tokia situacija būtų, tikriausiai ir mokyklos direktorius, ir teisėjas, ir prokuroras turėtų atsistatydinti arba būtų atleisti. Gerai, kad gimiau laisvoje šalyje. Gabija, o kodėl mokykloje iškart kilo įtarimas, kad tai šių jaunuolių darbas?

– Romas, kaip ir jo broliai, nebuvo nei spaliukas, nei pionierius. Jo pasirinkimams, gyvenimo vertybėms didelę įtaką darė tuometinis Kybartų klebonas Sigitas Tamkevičius. Kalėdodamas jis pasikalbino Romą ateiti patarnauti Šventose Mišiose, sužavėjo jaunuolį savo pamaldumu, tvirtais įsitikinimais, nepasidavimu melui. Romo prosenelis Pranas Jašisnkas buvo Lietuvos savanoris, manau, kad kova už laisvę įaugusi Romo kraujyje… Mokykloje jis buvo maištininkas, „chuliganas“. Klasės auklėtoja A.Ž. gegužės 9–ąją, Pergalės dieną, liepė Romui nešti tarybinę vėliavą eisenoje ir stovėti su ja per visą ceremoniją sovietinių karių kapinėse (tuometinės šventinės dienos: gegužės 1–oji, gegužės 9–oji, lapkričio 7–oji, buvo savanoriškai privalomos švęsti). Romas auklėtojai mandagiai paaiškino: „Vėliavą aš gerbiu, bet nesu pionierius, tai atsinešiu savo Trispalvę vėliavą.“ Auklėtoja prarado amą. Romas per Kalėdas, Velykų savaitę lankydavo bažnyčią, dalyvaudavo apeigose. Per istorijos pamokas mokytoja G.J. jo nevertindavo dėl puikaus Lietuvos istorijos išmanymo, nes jis tikrąją Lietuvos istoriją išdėstydavo girdint visai klasei. Romas buvo „nepatogus“ jaunuolis, kuris, beje, dar ir buvo pareiškęs, kad stos į Kunigų seminariją. Taigi, kaip ir tapo „rajono gėda“. Mokykloje buvo elgesio pažymys. Romui jis buvo mažinamas. Apskritai, sovietinis saugumas į Kybartus žiūrėjo kaip į didžiausią antisovietinį bastioną, Kybartų vardas skambėjo per „Amerikos balsą“. „Čia dėjosi tokie dalykai, kad vidinis balsas šaukė“ priešintis blogiui.

– O ar Romo tėvai bent numanė, kad vaikai galėtų šitaip pasielgti? Ar paklausei?

– Iš pradžių Romo Žemaičio tėvai nežinojo, kad sūnus iškėlė Lietuvos vėliavą, tačiau tikrai kažką turėjo įtarti, kai sūnus buvo suimtas. Paklaustas apie tai, Romas tik pasakė, kad dėl savęs baisu nebuvo, bet labai bijojo, kad nenukentėtų artimieji. Tačiau tuomet nė vienas iš jaunuolių neišsidavė – buvo vienas kitam prisiekę, kad ir kas bebūtų, nesakys tiesos. Ar įsivaizduoji ką nors, kas šiais laikais taip galėtų pasielgti, galėtų pasipriešinti okupantui, kas šiais laikais nuoširdžiai tiki, kad laisvė ir demokratija nėra duotybė, kad dėl jų reikia kovoti kiekvieną dieną, kasdien, net ir gyvenant demokratinėje šalyje?..

– Ei, gyvename kitais laikais… Nemaža jaunimo dalis užsiima savanoryste, aktyviai vaikšto į pamaldas, ieško savęs išmėgindami gausybę užklasinių veiklų ir projektų, minimi ir „Lietuvos garbės“ renginiuose. Dabartinis Lietuvos jaunimas ugdo savyje išsilavinusį, tikintį ir dorą pilietį. Nežinau, kaip būtų anuomet, bet tikrai žinau, kad ir dabar gintume savo šalį.

– Džiaugiuosi, kad galim mokytis laisvoje šalyje, turim galimybes siekti savo svajonių įgyvendinimo, galime rinktis, rodyti iniciatyvas, ugdyti kūrybiškumą, laisvai reikšti savo mintis ir nebijoti už tai būti apkaltinti nebūtais dalykais. Ir nenustoju stebėtis tų ,,geležinių“ laikų jaunuoliais, kurių poelgis iš tikrųjų buvo dvigubas smūgis sovietinei sistemai. Šie kybartiečiai, augę sovietinio valdymo metais, parodė, kad režimas nesugebėjo efektyviai išugdyti naujos sovietinės tapatybės, nesuformavo „homo sovieticus“, sovietinė sistema neturėjo tvirto masinio palaikymo. Romas ir jo draugai tapo savotiškais didvyriais, lietuviškos tapatybės liudytojais. Neteisinga lietuvių patarlė „Vienas lauke ne karys“. Šie „Amerikos viešbučio“ kybartiečiai įvarė baimės. Kas būtų buvę, jei tokių besipriešinančių būtų buvę daug?..

– Tu teisi. Bet kaip baigėsi ši istorija?

– Po Vėliavos iškėlimo atsirado nepatenkintų mokytojų žvilgsnių. Gerai, kad buvo ir palaikančių. Tačiau „didysis brolis“ nesiliovė ieškojęs progos, kaip susidoroti. Vieną dieną už mokyklos sporto salės kilo muštynės tarp mokinių. Romas nestovėjo nuošalyje ir apgynė mušamą vaiką. Ir tuo vėl buvo „tinkamai“ pasinaudota: vaikinui buvo sumažintas drausmingumo pažymys ir neleista laikyti abitūros egzaminų. Oficiali priežastis buvo įvardyta taip: R. Žemaičiui laikyti abitūros egzaminų neleista dėl dalyvavimo muštynėse. Tiesa, liudininkai kalbėjo, kad Romas buvo tas, kuris gynė mušamą vaiką, o ne tas, kuris sukėlė muštynes. Panašus likimas ištiko ir jo brolį.

– Žinai, Gabija, man vis tiek beprasmiškai atrodo toks pasipriešinimas, juk tie jaunuoliai nukentėjo, gyvenimas Lietuvoje nepasikeitė…

– Kodėl Tu į viską žiūri taip pragmatiškai? Bronius Krivickas, partizanas – poetas, dar 1952 m. Tau atsakė: „Iš tikrųjų, argi vien tik praktiniais ir materialiais dalykais remiasi tautos gajumas ir galia? Ar tai, kas žadina tautos dvasią, kas tiesiog sudaro jos sielą, ne daugiau reikšmės turi jos egzistencijai?“ Romas ir jo draugai kaip tas Dovydas prieš Galijotą stojo prieš sistemą: ,„Ir todėl štai prieš tave aš stosiuos!/Nors žinau: ranka man per silpna…/Bet lyg žaibo žvilganti liepsna/Dega pyktis sielos įžeistosios!“ (B. Krivicko eilėraštis ,,Dovydas prieš Galijotą“). Ar pagalvoji, ką būtų daręs „didysis brolis“, tas didysis Galijotas, jei tokių romų žemaičių būtų buvę tūkstančiai?

– Tu vėl kalbi „aukštom materijom“. Aišku, aš sutinku, kad nieko pasaulio istorijoje nėra gražiau, kaip tauta, kovojanti už savo laisvę… Tiek tauta, tiek pavieniai jos žmonės privalo priešintis okupantui visais įmanomais būdais.

– Romas irgi toliau tęsė savo kovą. Jis lankėsi bažnyčioje, net kai visi besilankantys joje buvo griežtai registruojami. Nepaisė peršamų idėjų ir matė savitą pasaulio viziją. Tų pačių 1984 m. lapkričio pirmąją dieną, nors oficialiai tai buvo draudžiama, jis dalyvavo ir prisidėjo organizuojant tikinčiųjų procesiją nuo Kybartų bažnyčios iki kapinių. Nuo klebono kun. Sigito Tamkevičiaus laikų Kybartuose buvo tradicija lapkričio 1–ąją, po vakarinių pamaldų, procesija eiti į kapines melstis už mirusiuosius. Kai 1983 m. parapijos kleboną kunigą Sigitą Tamkevičių suėmė, šitą tradiciją palaikė vikaras kunigas Jonas Kastytis Matulionis. Tikinčiųjų eiseną stebėjo vietinės valdžios atstovai ir saugumo darbuotojai. Žmonėms liepė išsiskirstyti. Niekas nepakluso. Procesijoje iškilo konfliktinė situacija tarp vietinės valdžios atstovo ir kunigo…

– Bet tarybinė Lietuvos ir SSRS konstitucija viešai skelbė religijos laisvę! Tai kodėl trukdė taikiai eisenai?

– SSRS, kaip kreivų veidrodžių šalyje, viešai skelbiama religijos laisvė, o tikrovėje – ateizmas. Uždarinėjamos bažnyčios, griaunamos šventovės, draudžiama priimti religinius sakramentus, persekiojami tikintieji. Procesijoje Romas Žemaitis, stengdamasis apginti kunigą, valdžios vyrą pastūmė į šoną. Šitas veiksmas buvo prilygintas chuliganizmui viešoje vietoje, procesija įvardyta kaip nesankcionuota, organizatoriai nuteisti kalėti. Pirmiausia buvo suimtas kunigas K. Matulionis. Lapkričio 12 d. į karinį komisariatą pakviestas ir R. Žemaitis. Ten jam užlaužė rankas ir kaip didžiausią nusikaltėlį išvežė tardyti į Marijampolę. Vėliau kybartietis buvo nuteistas pagal 201 ir 193 straipsnius: už organizuotą procesiją ir pasipriešinimą pareigūnams.

– Už ką?..

– Prisimeni istorijos vadovėlyje yra citata apie saugumiečių darbą: „Duokite mums žmogų, o straipsnį mes surasime“. Romas gavo kalėti du metus, bet galėjo būti ir blogiau. Buvo atsižvelgta į jauną amžių ir į tai, kad tai pirmasis jo „nusikaltimas“ (jei taip galima pavadinti).

– Siaubas! Ir kaip šitaip galima… Kuo daugiau tu pasakoji, tuo labiau baisiuosi, pradedu nesuprasti kai kurių vyresnio amžiaus savo giminaičių, kurie sako, kad „prie ruso geriau buvo“. Geriau buvo kas: negalvoti, neturėti savo nuomonės, religijos, sąžinės laisvės? Geriau buvo „kombinuoti“, vogti, meluoti, slapta eiti į bažnyčią?..

– Jeigu Tau čia siaubas, tai neįsivaizduoji, ką Romui teko išgyventi kalėjime. Kokių tik dalykų mūsų pašnekovas nepapasakojo… Kiekvieną dieną kovojo, kad tik kitą galėtų išvysti. Pietų Uralas, Orenburgo sritis, Češkano lageris, stepės, geležinkelio bėgiai. Kalėti Romui teko su kriminaliniais nusikaltėliais, buities sąlygos, atmosfera, maitinimas buvo, švelniai sakant, baisūs. Pusryčių kaliniams duodavo „kipitoką“ – šilto vandens stiklinę su šaukštu cukraus. Romas pasakoja, kad buvo saldumo mylėtojas, tai susitaupydavo kelių dienų cukrų, kad galėtų išgerti saldaus vandens. Pietums ne ką geriau. Kartais šaukštas košės su „permatoma“ duonos rieke, kartais sriuba, nors, tiksliau pasakius, tai tik „vanduo su plaukiojančiu kopūsto lapu“, kartais pasmirdusi silkė. Romas dabar su šypsena prisimena, kad į valgyklą eidavo be šaukšto, nes vis tiek ten nėra ką valgyti. O ir dirbti reikėjo iki išsekimo.

– Iš esmės atitinka dalį mūsų dabartinių dietų: juk tiek daug žmonių, o ypač merginų, dažnai tik po obuolį per dieną suvalgo, trokšdamos tobulai atrodyti, o ir sportuoja iki išsekimo…

– Net nedrįsk lyginti ar nevykusiai juokauti: mes renkamės laisva valia, o ten – brutali prievarta, elementaraus humaniškumo nė lašo, žmonės tiesiog marinami badu. Kaliniai būdavo taip išalkę, kad bet kokį numestą ant žemės maisto gabaliuką suvalgydavo, džiaugdavosi nugriebę tą pašvinkusią silkę ir suvalgydavo ją su visais kaulais. Romas visai rimtai sakė, kad duonos ten buvo galima gauti tik už tikrą auksą. Siautė tuberkuliozė ir kitos užkrečiamos ligos. Tam, kad išgyventų, Romui teko paragauti net šunienos. Tačiau ir tokį, tuometinėmis akimis žvelgiant, desertą, valgė toli gražu ne kiekvienas. Bet Romas Žemaitis orumo neprarado ir būdamas visiškai išsekęs. Kartą jam liepė mainais už duoną išplauti kamerą. Lietuvis, neįtikėtina, nesutiko. Tiesa, tai jam kainavo pakabinimą už rankų… Kartais atrodydavo – ir pamišimo riba netoli. O juk jau buvo 1985 m. SSRS vadovu tapo M. S. Gorbačiovas, ėmė pūsti „kiauri“ Pertvarkos vėjai. Tačiau patys įkalintieji sakydavo: „Kas ištvėrė Češkane, tam būtų nebaisus net Buchenvaldas.“ O ką jau kalbėti apie mirtininkų būrį…

– Mirtininkų būrį? Skamba kaip iš 2016 m. filmo „Savižudžių būrys“.

– Ir vėl Tu apie tuos filmus. Aš Tau noriu papasakoti pasauliui nežinomą tikrą istoriją, tai nėra „holivudinės fantazijos“ vaisius.

– Įdėmiai klausau, istorijos eksperte.

– Mirtininkų būry kalėję žmonės žinojo, koks jų likimas. Dirbti turėjo kaip darbiniai mulai: visą dieną į vagonus krauti vielinių tvorų ritinius, didžiulius krovinių, cemento maišus. Normos praktiškai neįvykdomos, bet – privalomos. Jei norėdavai ,,padaryti dienos normą“, reikėdavo bėgte bėgti arba nešti po du ritinius ar maišus iš karto. Suklupus, bausdavo visą būrį. Jei nors vienas žmogus neįvykdydavo dienos darbo normos, visas būrys šaltyje parklupdytas turėjo laukti, kol jis baigs. R. Žemaitis pasakojo, kad nebuvo dienos be mirčių. Vyrai mirdavo kiekvieną dieną dėl patiriamo fizinio, psichologinio smurto ir teroro, bado. Šioje „darbo vietoje“ Romas Žemaitis išdirbo visą mėnesį. Tikras stebuklas, kad liko gyvas.

– Tai jau tikrai! Nesuprantu, kaip galima ištverti tokiomis sąlygomis.

– Neaišku, kaip viskas būtų pasibaigę, jei ne kalintis kartu Maskvos miesto vyriausiasis architektas, kuris paėmė Romą į mūrininkų būrį, nes architektas buvo to būrio brigadininkas. Romas šio amato nemokėjo, bet ten tai buvo nesvarbu – viskas išmokstama, jei atsiranda viltis gyventi. Išgelbėtojas jaunuoliui davė popieriaus ir liepė lietuviškai rašyti laišką artimiesiems. Buvo tiesiog padiktuota, ko jaunuoliui reikia, kad išgyventų. Per patikimus žmones laiškas pasiekė Romo tėvus. Tėvai su „Žiguliu“ savaitę laiko vežė sūnui būtiniausius reikmenis ir maistą, o pasimatyti galėjo tik dvi valandas. Ir vėl savaitė kelionės atgal… Be tėvų, kalėjime jį rėmė kunigai, užsienio lietuviai. Siųsdavo maisto ir reikalingiausių dalykų. Buvo atvykę ir vienuolės O. Šarakauskaitė ir V. Kavaliauskaitė (Romas talkino platinat „Lietuvos katalikų Bažnyčios kroniką“). Vienuolės vėliau padėjo tėvams jau lėktuvu atskristi lankyti sūnaus. Pasimatyti su artimaisiais kalinys galėdavo, jei nebūdavo prasižengęs.

– O tai kaip jis galėdavo prasižengti? Juk buvo įkalintas lageryje!

– Mokykloje – „nepatogus“ mokinys, kalėjime – „nepatogus“ kalinys. Romas negalėjo taikytis su neteisybe, žmogaus orumo žeminimu, patyčiomis, istorijos klastojimu. Saugumiečiai žinojo, kad kalėjime yra skirtingų tautybių atstovų, todėl nekylant jokiems konfliktams ir ginčams, kiršindavo atskiras tautas. Iš pradžių užvesdavo diskusiją politine, kultūrine ar tautine tema, o vėliau jau žavėdavosi kraują stingdančiu reginiu, nes konfliktai įsiplieksdavo akimirksniu. Prižiūrėtojai provokuodavo nuteistuosius, pavyzdžiui, lietuvius vadindavo fašistais, vokiečiais, prikaišiodavo ant vokiečių karių diržų buvusius žodžius „Dievas su mumis“. Romas atsikirsdavo papasakodamas prižiūrėtojams apie Raudonosios Armijos „žygdarbius“. Tai turėdavo savo kainą – 15 parų karceryje. Ten kamera tokio dydžio, kad žmogus negalėtų atsigulti. Jaunuolis net ir tokioje mažoje kameroje atsiguldavo susirietęs ant grindų. Prižiūrėtojai pildavo vandenį, o Romas guldavo ant šlapių grindų… Uždarę į karcerį neduodavo ir maisto davinio, o prižiūrėtojai panosėn kišdavo lašinius, taip erzindami nuteistąjį. Bet Romas nepalūžo ir nepasidavė.

,,O jei žaibas pakely partrenktų,/ Vėl pakilk ir vėl keliauk toliau,/ Nes, jei būsi atkaklus ir kietas,/ Lyg iš plieno atstangaus nulietas,/ Tu laimėsi kovą pagaliau“ (B. Krivicko eilėraštis „Audroj“). Gindamas tikrąsias vertybes ir savo įsitikinimus, jis pelnė ir kriminalinių nusikaltėlių pagarbą.

– Niekaip nepatikėčiau, kad XX a. 9–to dešimtmečio viduryje dėjosi tokie baisūs dalykai. Tai be galo kraugeriška… Kaip kas nors gali siekti sukiršinti žmones, kurie yra nusilpę, pavargę, išsiilgę savo artimųjų? Dar bjauriau girdėti, kad tokiu vaizdu galima džiaugtis, gėrėtis.. Tikri bukapročiai… O aš galvojau, kad šie baisumai baigėsi su Stalino mirtimi. Dabar supratau, kad jie tęsėsi, o gal ir šiandien tebevyksta…

– Palauk, dar ne viską papasakojau. Kalėdamas Romas netgi sugebėjo įkurti slaptą kalinių organizaciją, kurios tikslas – pamaitinti karceryje atsidūrusius nuteistuosius. Likus keliems mėnesiams iki Romo Žemaičio paleidimo (kaip pats sakė: „Kalėjimo viršininkas jau leido augint plaukus“) kalėjimo administracija norėjo jį apkaltint bandymu organizuoti pabėgimą, net teigė turintys liudininkų. Gerai, kad jis nepasimetė. Tvirtai pasakė, kad likus 3 mėnesiams iki laisvės jau niekas nesiryžtų bėgti. Galbūt, jei dar būtų likę trisdešimt metų, bet tik ne dabar… Tikriausiai taip norėjo įbauginti ar patys bijojo, kad toks ambicingas jaunuolis grįžęs namo gali daryti nemažą įtaką kitiems. Ieškojo būdų, kaip jo neišleisti.

– Cinizmas, patyčios, įtampa… Kaip jis ištvėrė? Kaip išliko žmogumi?

– Taigi… žaizdos ant kojų,.. baimė susirgti… daug česnakų, svogūnų… Jaunystė, gera fizinė forma, tikėjimas Dievu ir savimi, optimizmas… Romui atrodė ,,per daug žema ir negarbinga nusilenkti paniekai, barbarybei, tapti bjauriausių dvasios išsigimėlių“ mindžiojamu vergu. (B. Krivickas)

– Ar jis sugrįžo?

– Iškentęs šitiek skausmo ir pažeminimų Romas grįžo į Lietuvą. Kybartuose bažnyčioje jam buvo surengtos sutiktuvės. Žmonės su dideliu džiaugsmu ir dėkingumu sutiko Tėvynėn grįžusį sąžinės belaisvį. Tai turėjo būti labai jautri ir kiekvieno ten buvusio lietuvio širdį į vieną visumą suburianti akimirka..

– Kaip jam sekėsi toliau?

– Romas buvo jaunuolis kaip ir visi, jis turėjo daug svajonių, tačiau viskas sudužo po 1984 metų vėlinių eisenosį kapines. Romui Žemaičiui aukštojo išsilavinimo reikalaujančių profesijų durys buvo užvertos. Jis baigė vakarinę vidurinę mokyklą, pradėjo mokslus Kauno politechnikume. Aišku, grįžęs iš kalėjimo įsidarbino, kaip ir privaloma, per 3 dienas, ėmė dirbti šaltkalviu – surinkėju tuometinėje Kybartų Prekybos įrengimų gamykloje. Kai viskas, atrodė, stojosi į savo vėžes, karinis komisariatas pradėjo raginti į sovietų kariuomenę.

– O vargeli.. Įtariu, netarnavo.

– Kalėjimas suteikė dar daugiu drąsos priešintis sovietinei valdžiai. Romas buvo bendravęs su kunigu Robertu Grigu, kuris 1982–1984 m. tarnavo sovietinėje kariuomenėje ir viešai atsisakė duoti sovietinio kario priesaiką. Tai darė įtaką ir Romo pasirinkimui – vaikinas pasielgė taip pat. Ši žinia iškart išplito Lietuvos ir užsienio radijuose. R. Žemaičiui buvo siūloma rašyti pareiškimą–prašymą išvykti pastoviam gyvenimui į užsienį ir garantuojama, jog čia jam jokių trukdymų nebus. R.Žemaitis pasiūlymo atsisakė, motyvuodamas, kad yra lietuvis, jo „Tėvynė Lietuva ir niekur kitur iš Lietuvos nežada vykti“. Nepatenkintas atsakymu pareigūnas pradėjo gąsdinti, kad ir nepriėmusį priesaikos paims dviejų metų karinei tarnybai, nuveš į Sibiro gilumą, kur sąlygos bus baisesnės ir už kalėjimo sąlygas. R. Žemaitis atsakė, kad kur „bebūtų, visur aiškins apie Dievą ir savo Tėvynę Lietuvą“. Jis parašė laišką SSRS gynybos ministrui Jazovui: „1987 m. gruodžio 6 d. Vilkaviškio miesto Karinio komisariato raginimu esu kviečiamas atlikti privalomąją tarnybą Tarybinėje armijoje. 1984 m. lapkričio 12 d. už savo religinius įsitikinimus buvau neteisėtai areštuotas ir kartu su kun. Jonu Kastyčiu Matulioniu nuteistas dvejiems metams laisvės atėmimo. Bet kokį religinės laisvės suvaržymą laikau neteisėtu, nesuderinamu nei su TSRS Konstitucija, nei su Tarptautine Žmogaus Teisių Deklaracija. Kadangi mano atvejis nebuvo vienintelis, todėl, protestuodamas prieš kunigų Alfonso Svarinsko, Sigito Tamkevičiaus bei kitų sąžinės belaisvių neteisėtą laikymą tarybiniuose lageriuose, atsisakau priimti karinę priesaiką. Dėl tos pačios priežasties ir pačią karinę tarnybą Tarybinėje armijoje laikau neteisėta, man primesta prievarta.“

Vis tik pavasarį Romas vėl buvo pašauktas karinėn tarnybon, išvežtas į Vilnių, į priėmimo centrą. Karininkas pakvietė pokalbio ir pradėjo kalbinti rusiškai. „Pagalvojau, kodėl turiu šnekėti rusiškai, jei aš esu Lietuvoje,– pasakojo Romas. – Pasakiau , kad neatsakinėsiu, kol nepradės kalbėti lietuviškai.“ Ir karininkas prabilo mūsų gimtąją kalba! Tai dar viena Romo pergalė prieš sovietinę sistemą. Jo buvo paklausta, ką jis veiksiąs kariuomenėje, jei neprisieksiąs. Romas Žemaitis, kaip jau galima numanyti, atsakė, kad jeigu reikia, jis gali vilktis uniformą, bet išsipjaus jos sagas, nuims antpečius, o sutikęs gruziną, armėną ar baltarusį patars ir jiems neprisiekti. Ir, nepatikėsi, pabūgęs agitacinių jaunuolio kėslų, pareigūnas liepė susirinkti savo daiktus ir… važiuoti namo.

– Supratau, kad Romas niekada nesusitaikė su Lietuvos okupacija. Jis pasielgė drąsiai, atsisakydamas tarnauti sovietinėje armijoje, išliko ištikimas sau, Dievui, Tėvynei. Ar aš galėčiau taip pasielgti? Nežinau, ką atsakyti… Kai išgirdau Romo gyvenimo istoriją, supratau, kad privalėčiau. Kitaip neišlikčiau savimi, pasirinkčiau netinkamas savo gyvenimo vertybes, o mano vaikams ar anūkams būtų gėda.

– Tiesa. Bet Romas tarnavo kariuomenėje, tik ne okupacinėje, o Tėvynės Lietuvos. Į Krašto apsaugos tarnybą jis atėjo 1991 m. Nors ir viename interviu jis sakė: „Nelabai norėjau sutikti, nes nebuvau baigęs mokslų, o bemokslis vadovauti nenorėjau…“ Tačiau vaikinas ryžosi naujam žingsniui. Vėliau tarnaudamas mokėsi Latvijoje, kaip pats sako, ,,mokslai Latvijoje prilygsta Karo akademijos baigimui“. Dvidešimt vienerius metus tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Tapo profesionaliu kariu, dabar išėjęs į atsargą, turi atsargos viršilos laipsnį. Be to, nuolat susitinka su jaunimu, pasakoja apie savo gyvenimą, stengdamasis taip ugdyti patriotizmą. Tiems, kas pasiilgsta „rusų laikų“ ir sako, kad tada buvo geriau gyventi, R. Žemaitis tenori pasakyti, jog niekas niekada neatstos gimtos šalies laisvės ir galimybės žmogui būti laisvam. Romas Žemaitis yra tas žmogus, į kurį turėtume lygiuotis. Ne tik ryžto ar drąsių poelgių galėtume iš jo pasimokyti, bet ir neprastų sąmojingų atsakymų, kokių jis pažerdavo saugumiečiams ir tardytojams bei tos paprastos žmogiškos ramybės ir pagarbos kitam.

– Tikrai taip. Šį žmogų sunku išmušti iš pusiausvyros. Bet kuo daugiau mudvi kalbame apie valstybingumą, patriotizmą, aukas dėl Tėvynės, tuo labiau susimąstau: kodėl šios vertybės nėra tokios aktualios mūsų tarpe? Kodėl kai kam svarbiau tampa madingą socialinių tinklų profilio nuotrauką įsikelti, o ne Trispalvę iškelti per valstybines šventes?

– Iš tikrųjų skaudu ir pikta, kad tūkstančiai lietuvių kentėjo ir mirė savo tėvynės išlikimo. Kiekvieno širdyje degė meilė savo šaliai, jos žmonėms ir šviesios ateities vizija… Žinai, mums, jaunimui, reikia pateikti daugiau tokių „gyvų“ pavyzdžių, jų pasakojimų, organizuoti diskusijų su tokiais žmonėmis – legendomis.

– Gabija, parašykime apie jį pilietiškumo rašinį!

– Kokį dar rašinį? Iš kur tiek entuziazmo tavy taip greitai atsirado?

– Nežinau… visos tos kalbos pakeitė mano nuomonę apie Tėvynę… Žinai, anksčiau galvodavau: kas čia ta valstybė… Buvo okupuota, paskui laisva, paskui vėl okupuota, galiausiai vėl laisva – kažkaip tai toli nuo manęs, mano gyvenimo, tai tik istoriniai faktai… Tačiau niekada nepažvelgdavau giliau… Nesusimąstydavau, kokius išbandymus patirdavo daugybė nekaltų žmonių, aukojo savo gyvybę, nepagalvodavau, kad tarp jų galėjo būti ir mano artimieji. Kad čia, šalia, mažame pasienio miestelyje, vyko ta tikroji istorija, kurią kūrė vaikinas, toks kaip aš. Kad ir Kybartuose vyko kova, jog būtų išsaugota mūsų valstybė, mūsų kalba, žmonės, jog galėčiau gyventi aš.

– Geriau pasiūlykim gimnazijos direktoriui įrengti vieną vardinį kabinetą! Buvau Lazdijų M.Gustaičio gimnazijoje, joje mokėsi vienas iš laisvės kovotojų lyderių Adolfas Ramanauskas – Vanagas. Jie įsteigė vardinį kabinetą. Puikus kabinetas.

– Pilietiškumo ir istorijos vardinis Romo Žemaičio kabinetas. Apie šį kybartietį galėtų sužinoti gimnazistai, svečiai, ateities kartos, jis pats galėtų vesti „gyvosios istorijos“ pamokas… Laisvės kovotojas galėtų papasakoti ir apie 1987 m. mitingą, kuris buvo skirtas tautos dainiaus Maironio 125-osioms gimimo metinėms paminėti, buvo deklamuojami Maironio eilėraščiai, dainuojamos poeto sukurtos dainos, giedamos religinės giesmės, smerkiamas jo kūrybos cenzūravimas. Buvo reikalaujama atkurti Lietuvos nepriklausomybę, skambėjo laisvės reikalaujantys šūkiai. Tai buvo iššūkis lėtam Michailo Gorbačiovo „perestroikos“ vyksmui ir vienas pirmųjų lietuvių žingsnių dvasinio išsivadavimo ir laisvės link. Galėtų dalintis prisiminimais iš 1988 m. pirmojo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio mitingo Vilkaviškyje, kaip drąsiai prasibrovė prie mikrofono ir pasakė patriotinę kalbą. Galėtų papasakoti apie su bendražygiais rengiamus Kovo 11–ajai skirtus pėsčiųjų Laisvės žygius… Romas Žemaitis tikrai daugeliui taptų sektinu pavyzdžiu.
– Tu teisi. Manau, ši idėja patiktų ir mūsų gimnazijos bendruomenei. Neįsivaizduoji, kaip aš džiaugiuosi, kad pagaliau Tu supratai, kokia svarbi mūsų valstybė ir jos istorija. Kad ne apie viską, kas žmogui svarbu, rašoma Vikipedijoje. Kad istorija gyva ir gyvena šalia mūsų, su mumis… O gal pilietiškumo konkurse kartu dalyvaukim?.. Ar dar kur nors… Gabija, Tu mane girdi, negi užmigai?

Taigi, mūsų pokalbiui taip netikėtai pasibaigus mano draugės meile miegui, suvokiau, kad ir aš pagaliau žengiau didesnį žingsnį savo gyvenime. Galbūt ne tokį istoriškai įsimintiną, tačiau man vis tiek labai svarbų. Vienas svarbesnių dalykų, kuriuo turi pasižymėti šiuolaikiškas ir išsilavinęs paauglys, yra savo istorijos žinojimas. Džiaugiuosi, kad miestelis, kuriame aš gyvenu, sugeba man ir mano bendraamžiams atsiskleisti kilniausiais patriotiškais istorijos pavyzdžiais. Gera, kad Kybartų jaunimui yra ką atrasti, į ką lygiuotis, yra iš ko pasimokyti… Didžiuojuosi savo mažo miestelio didžiais žmonėmis, kurie parodo man, kad kiekvienas gali tapti didvyriu, kad ne prestižu, reitingais įsirašysime į istoriją, bet nepalaužiama dvasios stiprybe, paprasto žmogiškumo ir orumo gynimu, gerumu ir meile Lietuvai.

Autorės yra Vilkaviškio r. Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos II b klasės mokinės. Jų vadovės: istorijos mokytoja Virginija Venckūnienė, lietuvių kalbos mokytoja Rima Gutkovienė. Rašinys skirtas konkursui „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ 

Literatūros ir šaltinių sąrašas:

  1. Romo Žemaičio liudijimas.
  2. Gemutės Žinaitienės liudijimas.
  3. Dar viena auka http://lkbkronika.lt/index.php/65–kronika–1985–m/2968–dar–viena–auka.html
  4. Romo Žemaičio pareiškimas Jazovui/http://lkbkronika.lt/index.php/77–kronika–1988–m/3439–pareiskimai–ir–protestai.html
  5. Žalnieriūtė Kristina, Trispalvę kybartieties kėlė pavojingais laikais /“Santaka“, 2018–02–15.
  6. Skučaitė Virginija. Apie mitingą prie Maironio kapo byloja tik liudininkų atmintis http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/miesto–pulsas/apie–mitinga–prie–maironio–kapo–byloja–tik–liudininku–atmintis–835603
  7. Žilinskas Antanas, Pirmasis mitingas. Užkulisiai (II) http://www.santaka.info/?sidx=50025
  8. Atsisakė duoti priesaiką http://www.draugas.org/archive/1987_reg/1987–12–19 DRAUGAS.pdf
Kategorijos: Lietuvos kūrėjai, Moksleivių mintys, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , .

6 komentarai

  1. Elgetas,gera medziokle diena:

    Alala, ura vivat: rabina uzmuse.
    Rabino runa GO.
    Gotai mit uns
    Carthago
    Gojai
    Goliath-rabina lia th uzmuse Romos stribas David.Tai dziaugsmo !

  2. !!!:

    Tai buvo tų laikų mūsų didvyriai,Romas Kalanta,Simas Kudirka,Robertas Grigas,Romas Žemaitis,tėvas ir sūnus Brazinckai…

  3. Gediminas Martišius:

    Stačiai negaliu patikėti, kad kalbėjosi antros klasės mokinės ( o gal vienuoliktos, skaičiai ne visai taikliai išspausdinti ?). Apie tokius žmones kaip Romas Žemaitis knygas reikia rašyti, filmus kurti. Ačiū už be galo svarbų straipsnį, dėkui mokinėms už jų pokalbį ir stiprėjantį patriotizmą. Lietuva turi ateitį.

  4. Gustavas:

    Tikras Lietuvos sūnus. Valio Romui Žemaičiui!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: