O. Voverienė. Profesorius Eugenijus Meškauskas ir jo mokslinė mokykla (10)

Profesorė Ona Voverienė LMA Vrublevskių bibliotekos balkone 2018 | LMA Vrublevskių bibliotekos nuotr.

Profesorė Ona Voverienė | LMA Vrublevskių bibliotekos nuotr.

Be Egenijaus Meškausko asmenybės neįsivaizduojamas nei pokarinis Vilniaus Universitetas, nei pokarinė Lietuvos filosofija, nei apskritai jos intelektualinis gyvenimas. Daugeliu atžvilgiu jis buvo šviesus autoritetas, pakankamai pripažintas gana skiurtingos galvosenos ir laikysenos studentų, inteligentų, o sukąstais dantimis net ir valdžios žmonių.

Tai buvo fenomenas, susijęs su daugelio žmonių gyvenimais, o kartu juos modifikavęs, harmonizavęs ir gynęs. Vieni jų jau mirę, bet yra ir gyvų, kurie tai galėtų geriau paliudyti. Tada jo reikėjo daug kam.

Krescencijus Antanas Stoškus

Mielas plunksnos bičiulis žurnalistas ir rašytojas Jonas Laurinavičius padovanojo man gražiais kietais viršeliais ir estetiškai apipavidalintą prof. Česlovo Kalendos knygą „Profesorius Eugenijus Meškauskas. Asmenybė ir veikla.“ (V., 2018). Visada su savotišku jauduliu ir… nerimu imu į rankas knygas apie Vilniaus universiteto dėstytojus ir kolegas. Juk čia ir mano jaunystė… Ir mano dėstytojai. Iš čia juk visi mes, Universiteto absolventai „kilome į žvaigždes“, kurios tada atrodė viliojančiai spindinčios, atrodė, kai jau baigsiu Universitetą viskas bus kitaip: gražu, kilnu, įdomu, lengva ir įveikiama. O, jeigu kartais ir prireiktų susikauti su kokiomis nors gyvenimo negandomis, tai lengvai jas įveiksime, nes turėsime Vilniaus Universiteto diplomą ir visi keliai mums bus atviri.

Man prof. E. Meškauskas nedėstė. Tik kandidatinį filosofijos egaminą jam vadovaujant ir dalyvaujant prof. Repšiui laikiau. Sėkmingai. Išlaikiau. Tuo mūsų pažintis su prof. E Meškausku ir baigėsi. Susitikdavome tik knygose apie Universitetą ir fragmentiškuose pokalbiuose su kolegomis apie to laikmečio Universitetą, kuriuose kartais būdavo minimas ir prof. E. Meškausko vardas. Todėl pamačiusi knygą apie jį, gerokai apsidžiaugiau.

Eugenijus Meškauskas gimė 1909 m. kovo 1 d. Aukštrakių kaime, Šimkaičių valsčiuje (tuo metu Raseinių raj., dabar Jurbarko raj.). Mokėsi Raseinių gimnazijoje, kurioje tuo metu kapelionu dirbo kun. Mykolas Karosas, turėjęs didžiulę biblioteką ir gimnazistams skolinęs knygas. Dar mokydamasis gimnazijoje pradėjo domėtis filosofija. Perskaitė Žano Žako Ruso , Levo Tolstojau knygas, Fiodorą Dostojevskį, Dmitrijaus Pisarevo „Raštus“ rusų kalba, mokėsi kalbų – rusų , lenkų, anglų, vokiečių. Anksti susidomėjo Karlo Markso filosofija. Karlo Markso filosofiniai darbai jį patraukė savo socialinių idėjų kritiškumu ir pastangomis „racionaliai pagrįsti socialinės pažangos sampratą“ (Česlovas Kalenda. Profesorius Eugenijus Meškauskas. Asmenybė ir veikla. – V., 2018. – P. 29).

1927 metais E. Meškauskas gimnaziją baigė ir įstojo į Kauno universiteto teisės fakultetą. 1928 metais sudegė jo tėvų ūkis ir iš namų E. Meškauskas paramos negavo. Nuo 1929 metų E. Meškauskas pradėjo versti knygas iš užsienio kalbų – pirmiausiai iš rusų. Išvertė E. Valeso kriminalinį romaną „Vikruolis“. Honorarai vertėjams buvo menki ir tai supratęs E. Meškauskas pradėjo ieškoti darbo. 1931 metais, kai iki diplominio buvo likę vos keli mėnesiai, pradėjo dirbti sekretoriumi advokato kontoroje, kooperatinėje bendrovėje „Pieno centras“. Netrukus jį paėmė į kariuomenę. Dvejus metus atitarnavęs kariuomenėje, 1937 metais vedė Universitete studijavusią teisę Michaliną Navikaitę ir vėl įstojo į VDU. Jį baigė tik 1940 metų pabaigoje. Diplominiam darbo temą pasirinko filosofinę temą iš XVII a anglų mąstytojo Tomo Hobso nominalistinės empiristinės krypties: „Visuomenės sutartis ir suverenumo problema Tomo Hobso moksle“. Diplominio darbo vadovas prof. Mykolas Riomeris, recenzentas – doc. Stasys Žakevičius.  Diplominį darbą sėkmingai apgynė. Studijuodamas universitete subūrė bendraminčių marksistų būrelį, pavadino jį „Aurora“, leido marksistinį sienlaikraštį.

Kai 1940 metais Lietuva buvo okupuota, jis jau buvo pagarsėjęs Lietuvoje kaip nuoseklus marksistas, todėl okupacinės rusų valdžios buvo paliktas 1940-1941 dėstyti Universitete marksizmo-leninizmo kurso. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kartu su šeima pasitraukė į Maskvą. Ten 1942-1944 metais dirbo laikraščio „Tarybų Lietuva“ redaktoriaus pavaduotoju. Po karo, 1944 m. rusams grįžus į Lietuvą, su Universitetu persikėlė į Vilnių ir čia, kaip ir 1940-1941 metais, dėstė marksizmą-leninizmą. Katedra vadinosi „Marksizmo-leninizmo pagrindų katedra“. 1947 m. iš Marksizmo-leninizmo pagrindų katedros atsiskyrė filosofijos disciplinos. E.Meškauskas, sužinojęs, kad Maskvos universitete yra Filosofijos katedra, pasiūlė ir Vilniaus universitete įkurti Filosofijos katedrą. Jai vadovavo iš Maskvos atsiųstas leninietis filosofas Henris Gabrielianas (1948-1950), po jo irgi variagas iš Maskvos Nikolajus Stepanovas (1950-1952). E.Meškauskas 1947 m VU rektoriaus įsakymu buvo paskirtas Istorijos-filologijos fakulteto dekanu. Prieš jį buvęs Istorijos-filologijos fakulteto dekanas rusistas V. Kostelnickis fakultetą buvo suformavęs iš daugumos rusų ir lenkų tautybių dėstytojų. Istorijos-filologijos fakultetas turėjo tapti ir jau gerokai buvo tapęs Vilniaus universiteto rusinimo svarbiausia citadele. Vedėjas V. Kostelnickis pasitraukė, bet jo suformuotas fakultetas – liko, ir ne tik liko, bet ir norėjo tęsti Universiteto rusinimo politiką.

Todėl naujajam dekanui E. Meškauskui teko atlaikyti titaniškas kovas ir fakulteto viduje ir santykiuose su Universiteto administracija. Pirmasis jo valios išbandymas buvo 1951 metai, kai VU Literatūros katedros vadėjui prof. M. Ročkai pasitraukus ir išėjus vadovauti Vilniaus pedagoginiam institutui, reikėįjo atlaikyti didžiulę kovą dėl prof. M. Lukšienės (1913-2009) paskyrimo Lietuvių literatūros katedros vedėja. Ta kova buvo laimėta. Pirmoji. Po jos sekė – dar rizikingesnė. LR NKVD į savo purviną šviesuomenės trėmimų procesą norėjo įtraukti kaip talkininkus ir Vilniaus Universiteto dėstytojus. Į tą bėdą pakliuvusi Istorijos filologijos germanistė Ina Meiksinaitė (1921-2007) kategoriškai atsisakė dalyvauti trėmimuose. Iš pradžių ją pašalino iš komjaunimo, neva dėl komjaunuolio bilieto pametimo, bet vėliau to jau neužteko: apkaltino ją apolitiškumu, visuomeninio darbo vengimu, studentų blogu idėjiniu auklėjimu ir pan. Dekanui E. Meškauskui pavyko ją apginti. Ji buvo gera specialistė ir prof.E. Meškauskas mokėjo tą vertinti. Kai vienas gabiausių studentų lituanistas Zigmas Zinkevičius, doc. Jono Kruopo po diplominio darbo gynimo, buvo pasiūlytas palikti dėstytojauti Universitete ir priimti jį į aspirantūrą, prieš jį sukilo visi Universiteto komsorgai ir partorgai; Z.Zinkevičius nebuvo komjaunuolis. Dekanui E. Meškauskui pavyko talentingą studentą apginti. Ir jis tapo vienu žymiausiu lietuvių istorinės gramatikos ir lietuvių tarmių tyrėju profesionalu, akademiku Zigmu Zinkevičiumi (1926-2018), kelių užsienio universitetų garbės nariu.

Teko dekanui E. Meškauskui ginti ir grupę lituanisčių: prof. Vandą Zaborskaitę (1922-2010), prof. M. Lukšienę, doc. I. Kostkevičiūtę, asistentę A. Rabačiauskaitę ir laborantę S. Litvinaitę, kurias partorgai ir komsorgai svarstė Kolonų salėje 8 val ir 15 min.už jų abejingumą komunistų partijai ir objektyvų lietuvių literatūros dėstymą, ir šalino iš Universiteto. Vienintelis dekanas E.Meškauskas išdrįso jas ginti,  visus tuos niekingus svarstymus reziumavęs jų pabaigoje: „Aš suprantu tai kaip karą negabiųjų prieš gabiuosius“. Prof V.Zaborskaitė tokį dekano palaikymą pavadino „riterišku poelgiu“ (Ten pat, p.38). Dekanas E. Meškauskas gynė ne tik savo fakulteto dėstytojus, bet ir studentus. Kai  į Istorijos-filologijos fakultetą į  klasikinės filologijos specialybę 1946  įstojo Vladas Bernatonis ir 1949 m. jis su visa jo šeima buvo ištremtas į Sibirą, grįžęs iš tremties pabandė grįžti į Universitetą, per SSRS švietimo ministeriją jam buvo kategoriškai atsakyta. Tada jis kreipėsi į tuometinį Vilniaus universiteto prorektorių E. Meškauską ir jis priėmė jį į universitetą į laisvą vietą germanistikos specialybėje. V.Bernatonis tapo ne tik geru mokytoju germanistu, bet ir tos specialybės dėstytoju Vilniaus universitete.

1956 metais Vilniaus universiteto rektoriumi tapęs prof Juozas Bulavas (1909-1995) pradėjo totalinį Universiteto atlietuvinimo vajų, savo pagalbininku  pasikvietė jau pagarsėjusį savo drąsa ir valingumu doc. Eugenijų Meškauską. Jį paskyrė VU prorektoriumi studijų reikalams. Į Universitetą grįžo buvę represuoti profesoriai, priimta nemažai buvusių represuotų studentų, daugiau negu dvigubai išaugo į Universitetą priimtų studentų lietuvių. Imtasi dėstytojų peraatestavimo. Atleista per 100 pripažintų nekvalifikuotais dėstytojais ateivių. Apribotas rusų kalbos naudojimas paskaitose. Iki minimumo sumažintos rusiškai kalbančiųjų studentų grupės. Atleistas iš pareigų mokymo reikalų prorektorius K. Mitropolskis. Į Vilniaus universitetą sugrįžo lietuvybės dvasia. Tačiau atšilimas tęsėsi neilgai.

Po Vengrijos sukilimo prieš sovietinį režimą, kai vengrus Lietuvoje palaikė Rasų kapinėse, surengę Vėlines, vilniečiai ir VU studentai, į VU vadovybę kreipėsi Vilniaus KGB poskyris, reikalaudamas nubausti studentus, dalyvavusius Vėlinių eitynėse ir padėjusius gėlių prie Tautos patriarcho dr. Jono Basanavičiaus paminklo, bei dainavusius lietuviškas dainas. Mokytojas Zigmas Tamakauskas pasakojo ir daug kartų rašė viešojoje spaudoje, kad jis ir jo draugai VU studentai, tų eitynių dalyviai, buvo pašalinti iš Universiteto. Vilniaus universiteto vadovybė susilaukė didelių priekaištų iš Lietuvos  partinės valdžios, tūkstančiai rusakalbių skundų plaukė iš Lietuvos į Kremlių. 1958 metais ir VU rektorius J.Bulavas ir prorektorius E.Meškauskas buvo atleisti iš pareigų, bet jau atlikę savo šventą darbą – atlietuvinę Vilniaus universitetą, kuriame jau 1958 metais studijavo 90 proc. lietuvių, buvo atnaujintas dėstytojų kolektyvas, Vilniaus universitetas tapo lietuvišku. Atėjęs naujasis Vilniaus universiteto rektorius Jonas Kubilius išmintingai ir ištikimai tęsė jo pirmtakų pradėtą Universiteto akademinio atgimimo procesą.

Meškauskas, kaip tuo metu stipriausias Lietuvoje marksistas-leninistas, liko vadovauti Filosofijos katedrai nuo 1956 metų ir tobulino savo marksizmo-leninizmo kursą, jau pavadintą filosofija. K. Markso kai kurias idėjas jis vertino „racionaliai ir kritiškai“ ir tas „kritiškumo diapazonas, laikui bėgant darėsi vis platesnis“ (Česlovas Kalenda. Ten pat, p.33). Kaip rašo knygos autorius, E. Meškauskas savo mokslinėje veikloje „Vadovavosi principu: viskuo tikėti ar viską neigti yra lygiaverčiai dalykai“ (Ten pat, p. 33). Galiausiai, jau dirbdamas Vilniaus universitete ir vadovaudamas Filosofijos katedrai bei dėstydamas, jis iki giliausių šaknų išanalizavęs visą Karlo Markso kūrybą, „išlukšteno“ vienintelį, bet labai racionalų grūdą – darnią mokslinio pažinimo metodologiją, kurią sovietiniai filosofai vadino viena iš savo mokslinių krypčių, o mes, mokslotyrininkai viena svarbiausių mokslotyros krypčių. (Ona Voverienė. Mokslotyra. – V., 2013; Ona Voverienė. Informatikos teorija ir metodologija. – V., 1985)

Savo paskaitose E. Meškauskas, (prof. nuo 1982 metų) skatino studentus vadovėlines marksizmo tiesas kritiškai vertinti ir plėtoti marksizmo principus, marksizmą traktavo kaip bendrąją mokslo metodologiją. Jo mokslinėje mokykloje buvo tyrinėjamos bendrosios pažinimo sąvokos (erdvės, laiko, materijos, vystymosi ir kt. sąvokos, praktikos vaidmuo pažinimo procese, mokslo metodologijos, determinizmo, materializmo, dialektikos, visuomenės sąmonės, ideologijos teorijos ir t.t. Jo parašyta ir išleista tik vienintelė monografija „Marksistinės filosofijos metodologinė apybraiža“ (1983). Apdovanotas Gedimino III laipsnio ordinu. Prof. E. Meškauskas sukūrė Lietuvoje pirmąją Lietuvos filosofų mokslinę mokyklą, kurioje savo aspirantus mokė ne tik gilintis ir plėtoti filosofijos mokslą, bet ir tvirtai laikytis tautinio nusistatymo. Istoriko J. Jurginio liudijimu jis ne kartą kalbėjo ne tik su savo mokiniais, bet ir atvirose auditorijose, kad „Istorija turi būti taip parašyta, kad ji sukeltų simpatiją ir pagarbą lietuvių tautai. Reikia išryškinti lietuvių valstybės nuopelnus, bajorų demokratijos nuopelnus, kurie suvaidino didelį vaidmenį“ (Č. Kalenda. Ten pat, p.52).

Jo sukurtoje mokslinėje mokykloje išaugo ir savo disertacijas apgynė filosofai: Jonas Repšys (1961). Albinas Lozuraitis (1963), Vladas Radvilavičius (1969), Romualdas Dabkus (1971), Juozas Vytautas Vinciūnas (1971), Jūratė Skersytė (1972), Česlovas Kalenda (1972), Danutė Kapačiauskienė (1976). Disertacijų temos buvo artimai susijusios su mokslinės mokyklos vadovo prof. Eugenijaus Meškausko moksliniais interesais: tikrovės procesų dėsningumų supratimu, socialinių santykių raidos bei jų susvetimėjimo, ekonomikos ir politikos ryšio, demokratijos teorinių pagrindų ideologinio proceso istorinių formų, moralės socialinio vaidmens tyrimo, moralinio vertinimo kriterijų apibrėžimo, metodologinių aspektų ir pan.

Kaip rašo knygos autorius, tuometinėje Filosofijos katedroje savarankišku mąstymu išsiskyrė K. Stoškus, pasukęs į estetikos problemų tyrimą bei semiotikos principų taikymo meno kūriniams kryptį, Lietuvos filosofijos istorijos tyrėjai R. Plečkaitis ir B. Genzelis, dirbusi katedroje Kristina Rickevičiūtė, prof. V. Sezemano mokinė. Prof. E. Meškausko mokiniai pasklido po beveik visas aukštąsias mokyklas, kur dėstė filosofijos kursus. Filosofų mokslinės mokyklos vadovo nuomone, kuriai pritarė visi jo mokiniai: „Moksliškumas pažinimo procese – tai kritiškumo pozicija… Visada reikia kritiškai vertinti mokslo pasaiektą žinių lygį, nelaikyti jų neginčijamomis, kad liktų erdvės su mokslu susijusių asmenų savarankiškam mąstymui ir mokslo pažangai“ (Ten pat, p.66)

Taigi, pirmą kartą sulaukėme knygos apie Vilniaus universitetą objektyviai vertinamą vidaus gyvenimą, kuris po Antrojo pasaulinio karo ir Lietuvos reokupacijos buvo pasmerktas rusinimui. Lietuvą okupavusi SSRS po socializmo kūrimo priedanga iš tikrųjų vykdė tautos rusinimo ir krašto inkorporavimo į bolševikinės  Rusijos imperiją  politiką. Okupantų buvo planuota kuo greičiau nutautinti Lietuvos šviesuomenę, paskui kurią neišvengiamai būtų sekusi ir Lietuvos liaudis. Galime tik didžiuotis, kad ir toje  okupacinės tamsos epochoje Vilniaus universitete atsirado drąsių žmonių,  tokių, kaip prof. Eugenijus Meškauskas, Vosylius Sezemanas, Juozas Bulavas, Levas Karsavinas ir kt, kurie savo tvirta valia, kartais nutylėdami, kartais pavaidindami, o kartais ir apsimesdami nesuprantančiais, net A.Sniečkaus pavadinami „lepšiais“, kryptingai ir tvirtai saugojo lietuvybę, ir, galiausiai Vilniaus universitetą per dešimtmetį atlietuvino, nepaisant ateivių, bei partorgų ir komsorgų pastangų jį surusinti. Manau, kad ši pirmoji drąsi ir įdomi knyga – bus kaip ledlaužis, prakirsiantis dar iki šiol tebetvyrančios Lietuvos atmosferoje baimės ledus ir tokių knygų apie Universitetą  ir jo tikrąsias Asmenybes, atsiras ir daugiau.

Kitas žymus prof.E.Meškausko nuopelnas lietuvių tautai ir jos išlikimui pasaulyje dar bent šimtmetį – tai jo išmintingos pastangos neteršti jaunosionms lietuvių kartoms smegenų marksistine-leninine-komunistine zimanine ideologija, kritiškai vertinant K. Markso kūrybą, „įžvelgiant joje metodologinį nenuoseklumą, kurį ypač sustiprino V. Leninas: esą kokybiškai nauja visuomenės ekonominė farmacija galinti susidaryti ne dėsningame istoriniame vystymęsi, t.y. visuomenės ekonominei struktūrai objektyviai formuojantis, kaip pavyzdžiui, feodalizmas ar kapitalizmas, o darbininkų klasės politinės, revoliucinės kovos už naują santvarką būdu, t.y. prievarta įvedus proletariato diktatūrą ir privatinę gamybos priemonių nuosavybę, pakeitus visuomenine nuosavybe“ (Ten pat, p.107), t.y.  atmetant iš jos  pasaulinės socialistinės revoliucijos idėjas, kaip nemokslines ir išryškinant K. Markso kūrybos racionalųjį mokslinį grūdą – mokslinio pažinimo metodologiją.

Savo paskaitomis E. Meškauskas skatino studentus savarankiškai mąstyti ir patiems daryti išvadas, visada kritiškai vertinti tikrovės reiškinius ir vadovėlines tiesas, studentams primindavo būtiną studijų „priedermę patiems kritiškai mąstyti ir ieškoti tiesos“ (Ten pat, p. 96). Daugiau negu 30 metų jis vadovavo Filosofijos katedrai. Be jokios abejonės pagrindinis jo sėkmės laidas, kaip teigia knygos autorius buvo „E.Meškausko atsargus elgesys, lanksti dialektinė mąstysena, sugebėjimas diskutuoti ir apginti savo tiesą, taip pat oficialiai privalomos politinės-ideologinės retorikos vartojimas  viešojoje erdvėje“ (Ten pat, p. 109). Svarbiausia, kad jam ir jo bendraminčiams pavyko išsaugoti Vilniaus Universitetą lietuvišką“ ir išugdyti ne standartiškai mąstančią pirmąją Lietuvos filosofų mokslinę mokyklą, saugojusią savo tautinį identitetą, kurios dsaugelis narių aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje ir padėjo kitiems Lietuvos patriotams atkuri laisvą ir nepriklausomą Lietuvą 1990 metais. Česlovo Kalendos knyga „Profesorius Eugenijus Meškauskas. Asmenybė ir veikla“ yra to kelio į Lietuvos atgimimą  vienas iš veidrodžių. O man ji – tai didžiausias 2018 m. atradimas.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Lietuvos kūrėjai, Literatūra, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: