O. Voverienė. Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partija (19)

Profesorė Ona Voverienė LMA Vrublevskių bibliotekos balkone 2018 | LMA Vrublevskių bibliotekos nuotr.

Profesorė Ona Voverienė | LMA Vrublevskių bibliotekos nuotr.

Ji buvo įkurta 2002 metų birželio 15 d. Taip jau sutapo, kad tą dieną prieš 62 metus Lietuva buvo okupuota. Birželio 15-osios ryte dar vyko paskutinis Lietuvos Respublikos Tarybos posėdis, kuriame Krašto apsaugos ministras Kazys Musteikis, Švietimo ministras  Kazimieras Jokantas, Valstybės kontrolierius Konstantinas Šakenis ir LR Prezidentas Antanas Smetona kvietė nepriimti rusų ultimatumo ir priešintis… Jeigu reikės – ir garbingai žūti. Kiti ministrai ir Kariuomenės vadas, kaip vėliau pasirodė, išdavikas Vincas Vitkauskas nesutiko. Lietuvos prezidentas Antanas Smetona turėjo palikti Lietuvą. Visi ministrai, išskyrus išdaviką, buvo okupanto nužudyti. Kas po to buvo, visi jau žinome.

Sutapimas, mistika ar Dievo Apvaizda, kad Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partija įsikūrė tą pačią dieną, kai vyko Lietuvos okupacija prieš 62 metus? Gal kaip tik dėl to 16 m. viešojoje politinėje erdvėje jos ir nebuvo girdėti? O kaip dabar, kai visą mūsų partijų sistemą ištiko gili krizė, beveik visoms joms susirgus klampia ir užkrečiama neoliberalizmo liga? Gal dabar LKDP pradės gausti, kaip pavojaus varpas, kad artėjame prie ribos, kai gresia Tautai ir Valstybei galimybė išnykti visiems laikams ir negrįžtamai?

Partijos vadais buvo tada išrinkti Ignacas Uždavinys, mons. Alfonsas Svarinskas, akad. Zigmas Zinkevičius, Darius Vilimas, Jurgis Zabilius bei kiti. Tada LKDP buvo trečioji krikščioniškoji partija Lietuvos politinių partijų spektre. 2002-ieji  į Lietuvos politikos istoriją įeis, kaip partijų skaldytojų,  „sprogdintojų“ laikotarpis. Tada šalia trijų krikščioniškųjų partijų buvo dvi socialdemokratų, trys liberalų, dvi konservatorių partijos ir… partijas graužiantis mirtinas „vadizmo“ vėžys – generolai be arba su visai menkomis kariuomenėmis. Tada partijų skaldymasis vyko pagal Maskvos sukurtą scenarijų, taikomą visose posovietinės respublikose – ir Latvijoje, ir Lietuvoje, ir Ukrainoje, ir Moldovoje. Jis buvo daug kartų patikrintas ir gana sėkmingas…

Be to dar ir paprastas: buvo apšmeižiami, diskredituojami bei psichologiškai terorizuojami partijų ir nepriimtinų Kremliui organizacijų vadovai. Partijų viduje atrandami superambicingi menko intelekto žmonės, jiems įteigiama, jog jie esą proto bokštai, ir kad jie partijai gali vadovauti žymiai geriau, negu išrinktieji. Jeigu partijos vadovas pernelyg ambicingas ir įžeidus, jos nariai supjudomi, suskyla į keletą grupelių, ir… partijos ar politinio judėjimo nebelieka, arba jos tampa bestuburėmis. Per tą psichologinę mėsmalę perėjo visos tuometinės dešiniosios partijos ir net judėjimai. Taip pat ir Lietuvos moterų lyga. Tos, kurios išliko, perkandusios laikotarpio klastą, dar labiau sutvirtėjo, užsigrūdino, ir dar labiau suaktyvino savo veiklą. Deja, laikas negailestingas: dauguma tais laikais sukurtų organizacijų ir judėjimų natūraliai išseko, o atsinaujinti nebuvo iš ko: 883 tūkstančiai mūsų piliečių pasirinko ne veiklos ir kovos, bet lengvesnį – iš skęstančio laivo bėgančių žiurkių kelią.

Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partija atsirado išdavystės fone. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę ir kuriantis partijų sistemai, buvo susikūrusi stipri Lietuvos krikščionių demokratų partija. Buvo laikas, kai rinkimuose į Lietuvos Seimą  ji laimėjo net 15 mandatų. Gerai tvarkėsi. Brazauskiniams komunistams mirtinai reikėjo tą partiją suskaldyti. Žinojo, jog tai bus nelengva, nes visais laikais Lietuvos katalikai visada buvo dvasiškai atspariausi. Tūkstančiai jų už Lietuvos nepriklausomybę kraują liejo, perėjo sovietinių kalėjimų ir tremčių Golgotas, jiems buvo brangus jų tėvų, brolių ir bendražygių, žuvusiųjų už Lietuvos laisvę, tikėjimą ir Bažnyčią atminimas. Komunistams tarytum likimo dovana  buvo į Lietuvą atvykęs Kazys Bobelis – Amerikos krikščionis demokratas, tarp Amerikos lietuvių jau pagarsėjęs savo išdavikiška veikla (Kojelis J. Iš nakties į rytą. – K., 1996, – p. 240). Nuo pat pirmųjų savo gyvenimo Lietuvoje dienų J. Bobelis susiuostė su brazauskiniais komunistais. Globojamas ir padedamas LDDP (buv. komunistų), veidmainiaudamas bei apgaudinėdamas, jis ėmėsi siekti savo politinės karjeros. Neatsisakęs JAV pilietybės ir negyvenęs Lietuvoje trejų metų, padedamas komunistų, jis 1992 m. rinkimuose kandidatavo į Seimą.  Laimėjo ir pasiekė savo politinės karjeros viršūnę – tapo prokomunistinės Seimo daugumos Užsienio reikalų komiteto pirmininku.

Daug pastangų nereikėjo – tik keleto išdavysčių: tiesdamas savo sūnui  Jonui kelią į JAV ambasadorius, jis šlykščiai apšmeižė nepaprastąjį ir įgaliotąjį Lietuvos ambasadorių JAV Stasį Lozoraitį, Seimo posėdyje padaręs pareiškimą „Dėl Stasio Lozoraičio bendradarbiavimo su KGB“ (Žiūkienė-Lavastė. L. Politiko veikla neapčiuopiama – šlovė pastovi // Lietuvos rytas. – 2001, liep. 14, p. 9). Tai buvo pirmoji šio politiko išdavystė. Po pirmosios jau nesunku daryti ir kitas. Net tris kartus jis skaldė Lietuvos krikščionių demokratų partiją. Partija buvo atspari. Bet politinio spaudimo neatlaikė, kai, vėl padedamas tų pačių brazauskinių komunistų, K. Bobelis įkūrė Krikščionių demokratų sąjungą ir viliojo į ją narius… Ne be K. Bobelio pastangų nuo LKDP atskilo jaunimo grupė „modernieji krikščionys demokratai“.

Slaptu suokalbiu su LKDP karjeristais, panorusiais bet kokia kaina išlikti prie valdžios lovio, K. Bobelis prijungė ir dalį tų karjeristų prie savo LKS. Taip vieno klastingo išdaviko pastangomis Krikščionių demokratų partija buvo sudaužyta į šipulius. Jam ir buvo patikėtas tos  naujosios LKS partijos vairas. Jis ir jo bendrai kiekviena proga rėmė prorusišką Brazausko partijos politiką: kartu su komunistais jie boikotavo referendumą dėl Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos; per LR Prezidento rinkimus rėmė A. M. Brazauską (vėliau A.Paulauską); padėjo laimėti rinkimus kolchozų pirmininkams; kartu su komunistais tapo opozicija Tėvynės sąjungai (Lietuvos konservatoriams) (Zigmas Zinkevičius. Apie padėtį Lietuvos krikščionių demokratų partijoje // Lietuvos aidas. – 2001, liep.10, p. 5). Mons. A.Svarinskas tuomet su širdgėla kalbėjo: „Kazys Bobelis yra nepriimtina krikščionims demokratams figūra dėl jo atviro kolaboravimo su komunistais“. Krikščioniškoji misija, kuriai šie LKS nariai buvo įsipareigoję, liko tik programose ir pažaduose.

Žlugus LKDP, Lietuvą užliejo narkomanijos banga ir narkomafijos siautėjimas, kasmet nusinešdamas 200 – 300 jaunų žmonių gyvybių, kūrėsi lošimo namai, alkoholizmo plėtra įgijo grėsmingą pagreitį. Seimo komunistų ir „bobelinių“ valia, alkoholiu imta prekiauti visą parą, net sanatorijose ir degalinėse. K. Bobelio garbei atsirado ir degtinė „Bobelinė“ – jo politinės šlovės nesenstanti viršukalnė. Ir dar vienas K. Bobelio nuopelnas – jo kolaboravimo su komunistais metais avarijose kasmet netekdavome 600 – 700 girtų žmonių (Voverienė Ona. Krikščioniškoji demokratija grįžta į Lietuvą // Lietuvos aidas. – 2002, birž. 26, p.5).

Kaip tik mons. A.Svarinskas ir akad. Z.Zinkevičius, subūrę likusių doriausių buvusios LKDP narių grupelę, minėtais 2002 m. ir įkūrė Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partiją. Akad. Zigmas Zinkevičius, pasitraukdamas iš tos partijos vadovo posto, paliko likusiesiems tokį testamentinį priesaką:

„Ruošdamasis pasitraukti iš partijos pirmininko pareigų, noriu šiandien jums palinkėti štai ko. Siekite, kad mūsų partija išliktų kaip praktikuojančių katalikų partija, kad ji visame kame remtųsi Bažnyčios socialinės doktrinos nuostatomis, krikščioniškąja pasaulėžiūra ir puoselėtų dorą. Priešingu atveju  ji neteks savitumo, savo elektorato ir neišvengiamai žlugs. Visomis išgalėmis siekite, kad Lietuvoje mažėtų netiesos ir neteisingumo. Tai vienas iš svarbiausių partijos uždavinių.  Kovokite už gėrį, už tiesą, teisingumą ir krikščioniškąsias vertybes. Mūsų šventa pareiga auklėti tautą krikščioniška patriotine dvasia. Skirtingų nuomonių reiškimą partijoje laikykite  normaliu dalyku, jeigu tos nuomonės neprieštarauja Katalikų  Bažnyčios nuostatoms. Aš ir toliau liksiu su Jumis. Tepadeda Jums Dievas! (Zigmas Zinkevičius. Apie padėtį Lietuvos krikščionių demokratų partijoje // Lietuvos aidas. – 2001, liep. 10, p. 5).

Dabar viskas priklausys nuo to, ar Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partijoje neatsiras antrasis bobelis, išduodantis ir parduodantis, ir ar išgirs tikintieji bei Bažnyčia tos partijos balsą bei Vilties varpo gausmą, kviečiantį lietuvius  sugrįžti prie krikščioniškųjų vertybių. Tai priklausys ir nuo žiburių, kurie ateis į partiją – nuo jų skleidžiamos šviesos intensyvumo ir jų veiklos aktyvumo, gaivinant tautos dvasią. Susitelkime, Lietuvos tikintieji, gaivinkime  tautos vaikų sielas!

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: