M. Kundrotas. Vaikų atiminėjimo sistema: kas už jos slypi? (9)

Alkas.lt, V. Balkutės nuotr.

Alkas.lt, V. Balkutės nuotr.

Vaikų atiminėjimo sistema, turinti gilias tradicijas įvairiose Europos šalyse, o dabar jau veikianti ir Lietuvoje, aiškinama įvairiai. Nuo jos šalininkų teiginių, jog tuo siekiama apsaugoti vaikus nuo smurto, įskaitant fizines bausmes ir psichologinę prievartą, iki šiurpių sąmokslo teorijų, kad atimti vaikai skiriami pedofilams bei organų transplantavimui.

Net jei pastarosios teorijos būtų tiesa, labai abejotina, jog visa sistema kurta būtent dėl to. Blogiausiu atveju galėtų būti pavieniai atvejai, kuriems vargu, ar reiktų politinės ar teisinės sistemos. Tiek vaikų prievartavimas, tiek jų mėsinėjimas net šiuolaikinėje santvarkoje pripažįstami sunkiais ir labai sunkiais nusikaltimais, tad vargu, ar sistema rizikuotų tiesiogiai su tuo sietis. Nebent į tai įsiveltų atskiri darbuotojai, bet lygiai taip pat galima pasigauti vaiką gatvėje, įsisodinti į mašiną ir išsivežti. Nebūtų jokios logikos tokiems nusikaltimams kurti įstatymus ar valstybines struktūras.

Tokios šiurpės veikiau aiškintinos žmogiška psichologija, kai pagrįstas baimes dėl tikrų įvykių vis papildo vaizduotė, o taip pat – sąmoningomis priešiškų jėgų provokacijomis, siekiant sukelti visuomenėje ir valstybėje kuo didesnę sumaištį. Vis dėlto sunkiai tikėtinos ir oficialios sistemos šalininkų versijos, jog viso labo siekiama apsaugoti vaikus nuo smurto. Bet kuris psichologas puikiai žino, kad atėmimas iš įprastos, prigimtinės socialinės terpės vaikui, ypač – mažamečiui, kur kas baisesnis smurtas, nei tėvo plekštelėjimas, subarimas ar vertimas ruošti pamokas.

Masinis vaikų atiminėjimas tokiais pagrindais taip prieštarauja sveikam protui, jog tenka ieškoti racionalaus motyvo – juk sunku patikėti, kad žmonės su aukštuoju išsilavinimu ar net moksliniais laipsniais būtų visiški idiotai. O racionalų motyvą išryškina bendra politinės, intelektualinės ir žurnalistinės sistemos ideologija.

Absoliuti vaikų atiminėjimo šalininkų dauguma išpažįsta labai konkrečią ideologiją – liberalųjį leftizmą, kuriame keistai pinasi liberalūs ir socialistiniai, netgi totalitariniai principai. Viena vertus skelbiama absoliuti žmogaus asmens laisvė, nuo pat kūdikystės, laisvė rinktis gyvenamąją vietą, tautybę, lytinio gyvenimo formas ir net pačią lytį. O svarbiausia – laisvė vartoti. Kita vertus šios laisvės sargybon stoja represyvi valstybė, drausdama visas kitas laisvės sampratas, išeinančias už liberalaus leftizmo ribų.

Dingsta laisvė saugoti gamtą ar kultūros paveldą nuo vartotojiško naikinimo, laisvė ginti prigimtinės šeimos vertybes nuo lytinių perversijų plėtros, laisvė sergėti tėvynę nuo svetimšalių invazijos ar tautą – nuo asimiliacijos ir išnykimo. Praktiškai – bet kokia laisvė, nukreipta į kažką už individo ribų. Individas tiesiog privalo savo laisvę naudoti sau pačiam, o vienintelę galimą laisvės sampratą diktuoja valstybė. Kai ką primena? Taip, sovietų valstybė taip pat geriausiai žinojo, kaip žmonėms naudotis savo laisve, o bet kokie bandymai išeiti už nustatytos laisvės ribų represuoti.

Tik savanaudiška, į asmeninę naudą ir asmeninius malonumus nukreipta laisvės samprata, kurioje dingsta gamta, kultūra, bendruomenė, tauta ar tėvynė kaip aukštesnio rūpesčio objektai, sukuria tobulą vartotoją, kurio siekia liberalaus leftizmo užsakovas – stambusis tarptautinis kapitalas. Suprantama, kodėl ši sistema tokia priešiška tautiškumui ir tautiniam patriotizmui: jai reikia mobilios darbo jėgos už grašius, kam tautinės bendruomenės ir tautinis valstybės modelis tiktai trukdo. O kuo šiai sistemai kliūva šeima?

Pirmiausiai, kaip jau minėta, bet kokia individo orientacija į jį patį peržengiančius horizontus – priešinga tobulo vartotojo idealui. Bet vien tuo paaiškinti sistemos kovą su šeima būtų sudėtinga. Skirtingai, nei tauta, šeima sistemai reikalinga, bent jau kaip reprodukcijos mašina. Priešingu atveju išmirtų tiek darbo jėga, tiek vartotojai. Žinoma, sistemai pageidautina, kad tos šeimos ryšiai būtų kuo silpnesni, kad visi jos nariai pirmiau dirbtų ir vartotų, nei kurtų ar mylėtų, dėl to palaikomi vis laisvesni šeimos modeliai, gyvenimas susimetus ar apskritai atsitiktiniai santykiai.

Vis dėlto žmogiški ryšiai, iš kurių gimtų vaikai, sistemai būtini. Todėl vargu, ar ji sieks visiškai sunaikinti šeimą, nors šalia jos kuriama vis daugiau alternatyvių junginių iš atsitiktinių partnerių, tos pačios lyties individų, poliamorinių santykių. Lytiškumas, nukreiptas vien į malonumus, turi puikią apsaugą nuo vaikų – prezervatyvus ir kontracepciją, kurie taip pat sudaro milžinišką rinką. Bet čia kyla grėsmė pačiai sistemai – grėsmė prarasti jos gyvavimą palaikančią biologinę masę. Todėl šeima – ar bent kažkoks jos šešėlis, tebepalaikantis gimstamumą pasaulio mastu – vis dar išlaiko paklausą.

Atsakymas, ko reikia sistemai, tai – silpna šeima. Klusni šeima. Įbauginta šeima. Vaikų mušimas ar barimas – tiktai pretekstai, pirmieji riboženkliai šeimos autonomijai. Labiau liberaliosios kairės linkme pažengusiose valstybėse jau galima prarasti vaikus ar bent susilaukti rimtų sankcijų už auklėjimą, diegiant vertybes, kurios prieštarauja sistemai. Pirmuosius ženklus jau galime pastebėti ir Lietuvoje: iš tautininko Eugenijaus Pukėno atimant sūnų vienas iš motyvų teisiniame procese buvo tai, kad jis moko vaiką ekstremistinės ideologijos.

Sistemai pavojinga stipri, autonomiška, vertybiška šeima. Sistemai reikia auginti tokius individus, kurie klusniai sutiks pasitikti masinę migraciją ar patys tapti šio proceso dalyviais, pripažins įvairias lytiškumo ir šeimos formas pagal liberaliosios kairės piešiamą pasaulėvaizdį, priims merkantilinį santykį su gamta, kultūrą vertins tiktai kaip pramogų šaltinį, o svarbiausia – savo darbu ir vartojimu augins šventąjį pelną kapitalui.

Dėl to iš konservatyviausių šeimų vaikus reikia tiesiog atimti, atiduoti juos valstybiniams vaikų namams arba ideologiškai patikimiems globėjams, o likusias šeimas įbauginti, priverčiant jas auklėti savo atžalas tobulais liberaliosios kairės adeptais – su teisėmis be pareigų. Vienintelė pareiga – vykdyti valstybę užgrobusios ideologijos sukurtus įstatymus ir krauti pinigus jos užsakovams. Tai – vienintelė disciplina, kurią privalo perduoti tėvai.

Užtai kova su griežtais tradiciniais vaikų auklėjimo modeliais – tiktai pradžia. Galime būti tikri, kad įkandin seks nauji ribojimai ir draudimai, Vakarų ir Šiaurės Europos pavyzdžiu. Atsiras privalomos LGBT+ ir multikultūralizmo disciplinos, ir vargas tėvams, kurie bandys teigti savo vaikams ką nors priešingo. Naivu būtų bandyti aiškinti vaikų atiminėjimo sistemą kaip nors atskirai: tai – kur kas didesnio plano dalis. Tai – tik matoma ledkalnio viršūnėlė. Iš tiesų vyksta kompleksinė kova su tautomis ir tautinėmis valstybėmis, su konservatyviais moralės principais ir net su religija.

Taigi ir gintis nuo liberaliosios kairės invazijos dera kompleksiškai. Šaunu, jog buriasi iniciatyvinės grupės ginti šeimas, saugoti miškus, gelbėtis nuo masinės migracijos. Dar šauniau, kad šių grupių žmonės pradeda bent jau bendrauti. Kai bendravimas peraugs į bendradarbiavimą, kils tikras atgimimo sąjūdis. Tik žinokime: mus tikrai bandys skaldyti. Kol mūsų kova – fragmentiška, nukreipta tik prieš vaikų atiminėjimą, tik prieš plyną miškų kirtimą ar tik prieš migrantų kvotas, sistema juokiasi. Bet jei susitelksime – sistema žlugs.

Jungtinių Amerikos Valstijų, Lenkijos, Vengrijos ir kitų šalių pavyzdžiai rodo, kad globali sistema – įveikiama. Bent jau lokaliai. Iš pradžių. Kol iš lokalių atvejų susikurs nauja sistema. Prasideda pasaulinės permainos ir mes turime istorinę galimybę tapti jų dalimi.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .

9 komentarai

  1. Gintaras Raulinaitis:

    Gerbiamieji, stai piketuojate, rengiate demonstracijas, na, ir ką – labai kas išklauso? – Ar kas r e a l i a i bent truputuka
    pajuda iš mirties taško — PO TO??. Tai va, sakau JUMS: tai t i k uodo zyzimas, mano mielieji… Žiūrėkime verčiau, – o kaip gi ŽODĮ galų gale PAVERSTI —-. KŪNU?!! Tai stai, kodėl gi va visai pamiršote, jog MES – turime nepakartojamą šansą! – Gegužę net dvi dienos drauge su rinkimais i Prezidento kėdę paskirtos ir — sudalyvauti Refendume dėl pilietybės įstatymo. Na ir… aš esu parengęs 9 Tezes s a v o sugalvotas!! Tikiuosi susipratusius Lietuvius moloniai pakviesti sudalyvauti, renkant parašus – po studijų ar darbo, taip pat galėtume puikiai padirbeti, pereinant gi šeštadieniais ir sekmadieniais per Jūsų gyvenamojo rajono butus. Agituoti ar ką aiškinti, kas ir kaip net nereikia,
    kadangi parodysite lapą, kur visos 9 tezės papunkčiui argumentuotai ir aiškiai suprantamai parašyta viename puslapyje. Laukciau organizatorių skambučių man telefono numeriu: 8-609-00-507!! Ir 9 TEZES per 60 sekundžių persiunčiu susipažinomui i elektronines Jūsų dėžutes. Tik neuzdelskite!! TAD LAUKIU!!!!!

  2. Dalia:

    Pritariu ir dėkoju už taip aiškiai ir logiškai išreikštas daugelio mūsų mintis.

  3. Iveta:

    Labai teisingai parašyta. Mažuma valdo daugumą vardan malonumų pinigų ir šlovės. Per 2000 metų nedaug pajudėjome.

  4. Inga:

    Viskas daugmaž teisingai, tik šiuolaikinei ekonominei sistemai reikalingas ne šiaip vartotojas, o vartotojas skolon, t.y. toks, kuris viską perka lizingu arba už paskolą. O šeima tam trukdo, nes pati užtikrina viena vertus negrąžinamą ar bent jau beprocentę finansinę paramą, esant reikalui, antra vertus, sulaiko nuo nutrūktgalviško skolinimosi enamajam vartojimui ir skatina kaupti.

  5. Diedas:

    Komunistiniai paistalai.
    Bolševikinių laikų grąsinimai.
    Anksčiau ruseliai mus gąsdino “supuvusiais” vakarais tiesiogiai, dabar per visokius stenančius kad viskas blogai, bet nieko nesiūlančius pastumdėlius.
    Straipsnis – daug importinių žodžių su trystelėjimais į vakarus, be jokių faktų.
    Tuose “baisiuose” vakaruose šeimos tvirtesnės negu pas mus, žymiai rečiau skiriasi ir laikosi senų tradicijų.
    Bet kurioje komunistų nemačiusioje šalyje žmonės išdidūs su tvirta savigarba.
    Jei dabar pasakyčiau nors vienam bendradarbiui kad iš jo gali atimt vaiką už tai kad liepė ruošti pamokas (straipsnyje yra tokia frazė)ar panašiai, palaikytų durnu. Belgijoje, Olandijoje,apie vaikų atiminėjimą net temos nėra. Pas dukrą Norvegijoje taip pat.
    Lietuvoje vaikų atiminėjimo skandalas padarytas iš nieko.
    Tiksliau iš tokių straipsnių kaip šis, kelių rėksnių, keliasdešimties demesio ištroškusių lakūdrų ir Twanxo lygio trolių.
    Visos jų istorijos vyksta kažkur neapibrėžtoje vietoje, konkrečiai neegzistuojančioje šalyje.
    Lygiai tas pats kaip su badaujančia Lietuva. Ar su pagrobtais tūkstančiais lietuviukų.
    Alkanų, nedavalgiusių niekas nematė. Bet jų pilna “kitur”,bet tik propagandistų istorijose. Atimta gausybė vaikų, o ar yra nors vienas dingęs, kažkur išvežtas prieš tėvų valią užmuštas ar papjautas šalienai??? Kur nors vienas faktas, nors viena pavardė?
    Didžioji dalis Lietuvos nelaimių bevardės, abstrakčios, arba atsitinka ten kur nė vieno iš mūsų nėra.

  6. Gintaras Raulinaitis:

    FAKTAI – IŠ GYVŲJŲ LIUDININKŲ LŪPŲ — BETARPIŠKAI: 1) Politanalitinis ballkonas – Vaikų teisių veiksmai – tik gelytes. Bus blogiau – YouTube/ 2) ( Ypatingai sukrečiantis):. Norvegija: socaliniu eksperimentų su vaikais pasekmės (pokalbis studijoje) – YouTube/ 3) Tv eteryje – Anglijoje vaikų netekusios motinos patirtis – YouTube/……..

  7. Ūla:

    Straipsnis informatyvus, todėl būtina pasidalinti su draugais. Pagarba p. Mariui.

  8. Romas:

    Taip, labai geras straipsnis, “laikinkim”, per siuntinėkim. Kuo daugiau aiškumo, sąmoningumo, tuo daugiau šansų atsispirti šitam absurdui.
    Akivaizdu, kad jo užsakovas – tarptautinis stambusis kapitalas. Yra alkoholikų, narkomanų ar kitokią priklausomybę turinčių… O MAMONOS priklausomybę turintys generuoja neoliberalizmą, globalizmą. Valstybės, tautos, šeima jiems tik kliuvinys. Jiems reikalingi paklusnūs, suskaldyti, įbauginti…
    Jų rankose dideli pinigai, jie daug ką gali.

  9. Žemyna:

    N. Chruščiovo svajonė apie pažangią SSSR visuomenę, kur moterys vaikus gimdys, valstybė juos paims ir augins pažangiais sovietiniais žmonėmis, o moteris galės iš karto į darbą, t.y., į komunizmo statybą grįžti, beveik įgyvendinta.
    Trūksta taip nedaug.
    Bet Lietuva jau pasuko pažangos keliu. Tiesa, pavadinimai pakeisti ir įgyvendina ją ne komunistas N. Ch. Bet svarbiausia, kad jo mintis gyva.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *