R. Bačiulienė. Apie dvylikametį berniuką, kuris svajojo, kūrė ir tikėjo… (0)

Algimantas su seserimi Rūta, pabėgę iš tremties, Utenoje 1948 m. | Asmeninio albumo nuotr.

Algimantas su seserimi Rūta, pabėgę iš tremties, Utenoje 1948 m. | Asmeninio albumo nuotr.

Tremtiniui, projektuotojui konstruktoriui, knygos „Tremtinio užrašai“ autoriui Algimantui Katiliui (1929-2018) atminti.

Nejaugi kažkada
ant mano kapo
išaugs maža gėlė,
pakreips galvutę,
klausys žiogų svirpimo?
Kažkas praeis.
Ir negirdės
Kad jo širdis dar plaka.

Emanuelis Katilius

1941 metais dvylikametis Algimantas kartu su šeima buvo ištremtas į Sibirą. Vaiko dienas skaidrino rašomas dienoraštis, kurį Algimantas tęsė, ir kai su šeima pabėgo iš tremties, ir kai vėl suėmė saugumas ir antrą kartą ištrėmė. Po septyniasdešimties metų dienynas sugulė į  du knygos „Tremtinio užrašai“ tomus. Tremtyje baigęs aukštuosius mokslus, Lietuvoje kartu su architektų ir projektuotojų konstruktorių komanda Algimantas suprojektavo tokius žymius pastatus Vilniuje, kaip: Sporto rūmai, Santuokų rūmai, Gimdymo namai Tyzenhauzų gatvėje, Respublikinė onkologinė ligoninė Santariškėse, Antakalnio poliklinika. Šie pastatai dar ilgai tarnaus Vilniaus žmonėms, o mums primins dvylikametį berniuką, kuris svajojo, kūrė ir tikėjo…

Skaitytojų dėmesiui siūlome ištraukas iš pirmojo „Tremtinio užrašų“ tomo.

* * *

Daug svajoju apie grįžimą į Kauną! Įsivaizduoju, kaip mūsų traukinį Kaune sutinka minia žmonių, groja orkestras, visi sveikina, mojuoja lietuviškom vėliavėlėm! Aš ieškau minioje pažįstamų veidų, gal ir Tėtės… Pirmiausia važiuojame į butą. Pasidalijam įspūdžiais su Tėte, kitais namiškiais; sužinom, kaip praėjo frontas. Kitą dieną pasivažinėju ar pasivaikštau po miestą, užeinu pas vieną kitą pažįstamą, paplepame, o svarbiausia: pasigiriu, kad buvau tremtinys, išgyvenau Sibire, Azijoj. „Meluoji, kas tave ten veš?“ – nustemba pašnekovas. „Nori įrodymų? Štai: rusiškas laikraštis „Altajskaja pravda“. Matai, nuo Altajaus kalnų – žinai tuos iš geografijos, pernai mokėmės. Mano adresas ir buvo: Altajaus kraštas, Krasnoziorsko rajonas, Zaprudichinsko sovchozo III ferma. Matai! O čia lazda beržinė – taip pat iš Sibiro! O dar degtukai „Pervoje maja“ („Gegužės 1-oji“)!“ Tai nustebtų draugas! „Papasakok ką nors“, – paprašytų. Na, ir pradėčiau aš jam pasakoti! Pasakotų ir jis man, kas dėjosi Kaune per karą. Kitą dieną – jau Maironiškėse! Tikiuosi, kad jos nenukentėjo, teta Uršelė džiaugsmingai sutinka mus ir vaišina visokiausiais skanumynais! Tai būtų laimingiausios dienos mūsų gyvenime!

Ne veltui jau ne pirmą kartą sapnuoju traukinius. Tikrai tai ką nors reiškia!

* * *

Kaip man trūksta dviračio! Todėl ir svajoju, kad grįžus į Kauną reikėtų turėti du dviračius: vieną labai modernišką kelionėms, kurį gerai išvalyčiau, patepčiau – visas tik blizgėtų, o važiuotų tyliai tyliai! Nusipirkčiau dinamo su prožektorium. Ech, ir šaunus būtų dviratukas! O kitą sportui ir žaidimams, kurio nebūtų gaila daužyti ir remontuoti.

Man labai patinka kurti planus, žemėlapius. Piešiu kokią nors salą su įlankom, pusiasaliais, kalnais ir upėmis, tiesiu kelius, statau namus, gatves, braižau kokio ūkio planus.

Įdomu, kuo gi aš būsiu užaugęs? Gal kokiu valdininku? Vargu – tokio darbo aš nemėgstu, nebent užsienio reikalų arba kriminalinės policijos pareigūnu. Gal dar finansininku ar bankininku. Bet didelio potraukio tikrai nejaučiu. Gal gydytoju? Fui! Pjaustyk gyvą žmogų ar įkišęs reples trauk dantį… Inžinierium? Jeigu užteks palinkimo, bet tik technikos inžinierium, o ne statybos, nors… ir statyba ne toks jau prastas darbas. Gal teisininku? Jei tik turėsiu pašaukimo – kodėl ne! Gal mokytoju pagaliau? Kodėl ne! Labiausiai mėgstu matematiką, ypač geometriją, paskiau geografiją su istorija ir lietuvių kalbą.

Atrodys vaikiškai ir nelabai rimtai, nes tai daugelio paauglių svajonė: tapti lakūnu! Tai tikrai romantiška, šiuolaikiška, rizikinga profesija. Tokia idėja mane persekioja seniai, bet sustiprėjo klausantis Kęsto Rudmino pasakojimų apie lėktuvus, jų bandymus, lakūnus ir jų nuotykius. Apie Dariaus ir Girėno skrydį per Atlantą ir žūtį netoli Lietuvos, apie Vaitkaus avarinį nusileidimą Airijoje perskridus Atlantą. Aš labai noriu skraidyti, užsiimti aukštuoju pilotažu, noriu rizikuoti ir tapti aukščiausio lygio „asu“! Tik nemanykit, kad tai paskutinis mano žodis – ne! Per tiek laiko, iki galėsiu lekiot lėktuvu, mano nuomonė apie profesiją dar ne vieną kartą gali pasikeisti.

Negaliu išbūti neprisipažinęs vienos savo silpnybės: aš, kaip ir dauguma vaikėzų, esu didelis smaližius! Ot kad čia būtų dvi geros sriubos porcijos, dešimt kotlietų su visais prieskoniais, penkios porcijos Kauno ledų ir trys porcijos obuolinio kompoto!

* * *

O svajonės, svajonės – kokios jos puikios! Jei man būtų paliktas Maironiškių ūkis, aš jį pertvarkyčiau ir modernizuočiau. Šia tema galėčiau svajoti ir svajoti!

Turėčiau tarnybą ar profesiją ir gyvenčiau savo name Kaune. Per atostogas ar šventadieniais, automobiliu atvažiuočiau į Maironiškes…

Toliau tingiu ir neturiu noro rašyti, nes jau išvirė pietūs, kurių skanus kvapas, o dar labiau tuščias pilvas, taip ir kviečia valgyti. Toliau – kitą kartą.

* * *

Vaizduotėje kyla mano sodybos Maironiškėse paveikslas: dviejų aukštų, gražus, šiuolaikiškas namas, su balkonais… Čia planai pirmojo ir antrojo aukštų, pastogės, požemių, slėptuvių. Sienose viduramžių pilių pavyzdžiu įrengti labirintai su slaptais įėjimais ir laiptais tarp aukštų. Požeminiai tuneliai nutiesti tarp namo ir klojimo, namo ir tvarto, taip pat tarp kitų pastatų. Visi kambariai šildomi centriniu šildymu, yra kanalizacija, karšto ir šalto vandens kranai, virtuvėje elektrinė viryklė, visur liustros, beveik visuose kambariuose radijo aparatai; trumpai sakant – pagal paskutinį technikos žodį įrengti namai. Pastogėje taip pat yra kambariai: tai mano būsimiems vaikams ir mano asmens kabinetas, kuriame dar pats nežinau ką darysiu. Kiti brėžiniai vaizduoja atskirų kambarių planus, kur jau išdėstyti baldai, net paveikslai…

Svarbiausia svajonė apie Maironiškes yra tokia.

Atvažiuoju į Maironiškes automobiliu su žmona ir vaikais. Pasuku iš Žemaičių plento medžiais apsodintu asfaltuotu keliu. Štai kiemo vartai. Speciali spyna: išlipęs paspaudžiu šalia kelio įkastame akmenyje esantį mygtuką. Vartai atsiveria. Privažiuoju prie namo. Iš automobilio iššoka vaikai ir išlipa žmona. Jie nueina į savo kambarius, aš automašiną įvairuoju į garažą; tuoj pat pripilu benzino į baką ir šiltu vandeniu nuplaunu kėbulą. Šalia stovi švarus, ryškių spalvų mano sunkvežimis.

Vasara. Laukuose verda darbas. Netoliese girdėti traktoriaus burzgimas. Tai mano ištikimas tarnas pjauna rugius. Tą traktorių padovanojo brolis Emanuelis – tai jo patobulinta konstrukcija. Sodas pilnas vaisių, aplink kvepia gėlės. Einu į savo kambarį. Kambary stovi sofa, rašomasis stalas, didelė spinta, sienoje įmontuota nedegama spinta, kambarį puošia paveikslai, vazonuose gėlės, grindys užklotos minkštu kilimu.

Pasigirsta skambutis. Tai kvietimas valgyti. Visi susirenkam valgomajame, skaniai papietaujame. Popiet einame į laukus. Vaikai, pasirodo, jau išdūmę dviračiais. Prieinu prie ką tik darbą pradėjusio tarno, besikrapštančio prie traktoriaus, atiduodu jam iš Kauno atvežtą dovaną, kurių jis gauna kas savaitė prie atlyginimo. Susitarę dėl tolesnių darbų išsiskiriam. Jis tęsia savo darbą patenkintas, kad turi gerą šeimininką.

Jau vakaras. Nueinu į vaikų kambarį, kur jiems taip pat duodu po dovanėlę – po gerą knygą jų bibliotekai papildyti. Sužinojęs, ar jie nori likti Maironiškėse, ar važiuoti į Kauną, išeinu. Jie lieka čia. Nueinu pas šeimininkę, pasikalbam. Nueinu pas žmoną – aptariam tolesnius planus. Aštuntą valandą sėdame į automobilį, atsisveikiname su šeimininke, tarnu, vaikais ir išvažiuojame.

Taip slenka gyvenimas, kurį paįvairina svečiai, šventės. Vieną dieną, vasarą, per atostogas, atsiveria kiemo vartai ir įvažiuoja automobilis. Sustoja. Iš jo išlipa… išlipa… Emanuelis!

– Žinai, – sako jis man, – sutvarkei Maironiškes visai panašiai, kaip kadaise aprašei savo dienoraštyje dar Sibire, pameni?

Gražios svajonės, bet jos truputį per toli nuėjo. Esu tikras, kad tos svajonės  išsipildys ne daugiau kaip 50 proc.! O gal tik kokia 15 proc… Kiek realesnės svajonės aprašytos toliau. Bet jos, akivaizdu, priklauso nuo piniginių išteklių.

Sugrįžęs į Lietuvą susitaupęs nusipirksiu dviratį, jeigu neberasiu senojo; nusipirksiu gerą fotoaparatą. Paskui rinksiu fotografijas ir klijuosiu į albumus. Rinksiu ir naudotus pašto ženklus. Nusipirksiu du katalogus. Prisipirksiu storų sąsiuvinių ir pagal katalogą iš eilės klijuosiu. Sugrįžęs į Lietuvą būtinai darysiuosi šokolado ir net pasidarysiu tortą.

A. Katilius mirė spalio 23 d. Palaidotas Rokantiškių kapinėse šeimos kapavietėje.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kūrėjai, Literatūra, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *