V. Vasiliauskas. Makrono Potiomkino kaimai

Lapkričio 11 d., sukanka šimtas metų, kai baigėsi iki tol neregėtos žmonijos istorijoje skerdynės – I  Pasaulinis karas, kurio pasekmes sunku pervertinti: žlugusios senosios Europos imperijos ir monarchų dinastijos, bolševikų Spalio perversmas Rusijoje, Jungtinių Tautų organizacijos susikūrimas, Amerikos prezidento Vudrou Vilsono istorinė 14 punktų kalba, visiems laikams įtvirtinusi tautų apsisprendimo teisę,  ir t. t. Be abejo, ir Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas.

Bet į iškilmes atskridusiam JAV prezidentui D.Trampui pirmiausia rūpėjo ne istorija, o dabartis: numojęs, kaip jam įprasta, ranka į mandagybes, jis išdrožė, ką galvoja apie iškilmių šeimininką Prancūzijos prezidentą E.Makroną (E. Macron) ir jo prieš kelias dienas paskelbtą idėją kurti devynių Europos Sąjungos (ES) valstybių jungtines ginkluotas pajėgas, kurios gintų Senąjį žemyną nuo Rusijos, Kinijos ir Amerikos.

Žinoma, nei prezidentė D.Grybauskaitė, nei užsienio reikalų ministras ir L.Linkevičius šios E.Makrono iniciatyvos „nepastebėjo“: Lietuvos užsienio politikos architektai, mielai „vanagais“ virstantys santykiuose su Rusija,  ES galingųjų akivaizdoje tampa jaukiais pingvinais.

Iškilmės Paryžiuje – puiki proga priminti E.Makronui istoriją. JAV nulėmė I Pasaulinio karo baigmę, praradusios per šimtą tūkstančių amerikiečių. Sutriuškinta kaizerinė Vokietija 1918 m. lapkričio 11d. Kompjeno miške netoli Paryžiaus Prancūzijos maršalo Ferdinando Focho vagone – salone pasirašė paliaubų sutartį su sąjungininkais.

Bet E.Makronas norėtų užmiršti XX a. istorijos ironiją: tame pačiame Kompjeno miške 1940 m. birželio 22 d. tik jau kitas prancūzų maršalas Filypas Petenas (Philyp Peten) pasirašė Prancūzijos kapituliacijos aktą – šia simetrija Hitleris pažemino Prancūziją, atsikeršydamas už 1918 m. lapkričio 11 d. gėdingas paliaubas.

Ir vėl Amerikai teko gelbėti senutę Europą, jos demokratiją.  Taip pat ir nacių skerdžiamą žydų tautą. D.Trampas galėtų E.Makronui surengti ekskursiją po Normandijos lygumas ir Ardėnų miškingas kalvas, kur už prancūzų ir kitų Europos tautų laisvę padėjo galvas II Pasaulinio  karo metais per keturis šimtus tūkstančių JAV vaikinų.

ES pasirodė visiškai bejėgė pabėgėlių krizės metu, nepajėgi apsaugoti savo sienų nuo neginkluotų imigrantų, taip pat prekybos žmonėmis masinių srautų. O kas būtų ginkluoto konflikto atveju? Arba pasikartotų 2008 m. Gruzijos, 2014 m. Krymo ir Ukrainos situacijos? Kodėl tyli mūsų etatiniai patriotai, kiekviena proga mus gąsdinantys Rusija?

Juk E.Makrono ES jungtinės karinės pajėgos – tikriausias Potiomkino kaimas, be kita ko, realizuojantis seną KGB svajonę – įvaryti pleištą tarp Vakarų Europos ir JAV, pakirsti NATO sąjungininkų tarpusavio pasitikėjimą, sugriauti transatlantinį aljansą. Ar Amerikai reikės trečią kartą gelbėti Europą?