L. Šopauskas. Vienos politologinės konferencijos analizė, arba už Lietuvos pinigus – valstybės griovimas (I) (22)

Laisvūnas Šopauskas | Asmeninė nuotr.

Laisvūnas Šopauskas | Asmeninė nuotr.

Rugsėjo 19 d. Mykolo Romerio universitete įvyko konferencija „Europos likimas: integracija, suverenumas, tapatumai“. Konferencija nepatraukė nei akademinės, nei platesnės visuomenės dėmesio. Kitaip būti ir negalėjo, nes tai buvo tipiškas nuobodus akademinis renginys, kuriame visi prelegentai vieni kitus puikiausiai pažinojo, neketino nieko naujo pasakyti ir nesitikėjo nieko svarbaus išgirsti. Visi žinojo, kur pakliuvę: vykdomas projektas, į projektą yra įtraukta konferencija, atėjus laikui reikiama eilutė atsiras ataskaitose, po to bus nauji projektai ir nauji nuobodūs akademiniai renginiai, kaip tai akademinėje sferoje įprasta.

Vis dėlto, tai, kas vyko šioje konferencijoje, vyksta ir vyks kitose panašiose konferencijose nusipelno atidaus dėmesio ir rimtos analizės, nes leidžia atskleisti, kokios pakraipos ir kokio lygio diskursas yra generuojamas.Tai ir pabandysime atlikti šiame straipsnyje: išanalizuosime konferencijos pranešimus bei diskusijas ir apsvarstysime, ką ši konferencija parodo apie padėtį, susiklosčiusią Lietuvos politologijoje. Straipsnyje neaptarinėsime konferencijoje perskaitytų ekonomikai skirtų pranešimų.

Pradėkime nuo to, kad aptariama konferencija yra projekto „Europietiškoji tapatybė kaip esminis atvirosios visuomenės Lietuvoje formavimosi faktorius: filosofinė analizė ir juridinė interpretacija“, vykdomo Mykolo Romerio universiteto padalinyje „Vertybių tyrimų laboratorija“, dalis. Projektas yra remiamas Lietuvos Mokslo tarybos pagal programą „Modernybė Lietuvoje“  (Nr. MOD-17029). Projektui vadovauja doc. dr. Povilas Aleksandravičius (MRU), pagrindiniai vykdytojai yra prof. dr. Vytautas Šlapkauskas (MRU), dr. Kamilė Rikje (Camille Riquier) (Paryžiaus Katalikų Institutas).

Konferencijoje dalyvavo svarbiausių politologinės minties židinių atstovai: Vilniaus universitetui atstovavo prof. Ramūnas Vilpišauskas (TSPMI, direktorius), doc. Nerija Putinaitė (TSPMI), prof. Vytautas Ališauskas (Filologijos fak.), A. Grodis (IF); Mykolo Romerio universitetui atstovavo doc. P. Aleksandravičius (Humanitarinių mokslų institutas), prof. Vytautas Šlapkauskas (Teisės filosofijos katedra), prof. A. Bielskis (Politikos mokslų institutas), B. Brunalas (Politikos mokslų institutas), doc. I. Deviatnikovaitė (Konstitucinės ir administracinės teisės institutas); Vytauto Didžiojo universitetui atstovavo prof. D. Jonkus (Filosofijos ir socialinės kritikos katedra). Konferenciją savo dalyvavimu pagerbė ir pranešimą perskaitė įtakingas politikas, dukart ministras pirmininkas Andrius Kubilius.

Pradėkime nuo A. Kubiliaus, kuris pasisakė pirmas ir, netgi galima sakyti, uždavė toną visai konferencijai. Nors jis ne politologas ir ne filosofas, bet į politologų ir filosofų mokslinę konferenciją kažkodėl buvo pakviestas ne kaip garbingas svečias, o kaip tikras dalyvis, t.y. nei pats, nei organizatoriai neįžvelgė atrodytų paprasto dalyko – politikos mokslas ir politikos filosofija reikalauja specifinių kompetencijų, kurias politikai, netgi tie, kuriems pavyko tapti įtakingais, yra įgiję tik itin retais išskirtiniais atvejais.

A. Kubilius savo iškalbingai pavadintame pranešime „Suverenumo praradimo mitas ir Europos politikos ateitis“ pateikė „idėjų paketą“, sudarytą daugiausia iš minčių, išdėstytų trijuose jo rašytuose tekstuose (ČIA, ČIA ir ČIA). Šie trys tekstai verti atidžios analizės, nes labai daug pasako apie jų autorių, „konservatorių“ partiją ir Lietuvos politiką. Pirmąjį iš nurodytų tekstų pavyzdingai išanalizavo Vytautas Sinica straipsnyje „Gerovės patriotizmas“. Tikėdamiesi, kad V. Sinica susidomės ir kitais A. Kubiliaus tekstais, apsiribosime tik svarbiausiais politiko pasisakymo konferencijoje aspektais.

Savo pranešime A. Kubilius išdėstė, kaip jis supranta suverenumą ir patriotizmą: […] mano įsitikinimu lietuviškas patriotizmas ir europinė integracija yra tapatūs dalykai. Kodėl aš taip sakiau? Todėl, kad patys sau pirmiausia turime pasakyt, koks yra mūsų pats svarbiausias nacionalinis interesas arba interesai? Šitoje vietoje aš labai paprastai atsakau: turime du svarbiausius interesus. Vienas yra geopolitinis saugumas, antras – mūsų ekonominės, socialinės gerovės konvergencija link europinės gerovės standartų. Aš nerandu kitų, papildomų apibrėžimų. […] Kokiais instrumentais mes galime tai pasiekti? Integracija į Europos Sąjungą ir NATO duoda tuos du svarbiausius tikslus pasiekti. Taip aš matau mūsų suverenumo, patriotizmo ir nacionalumo klausimus. Žiūriu į ES kaip į vieną iš svarbesnių, jeigu ne patį svarbiausią instrumentą […]. Mūsų nacionaliniam interesui ES, jos tolesnė sėkmė yra ypatingai svarbi.

Andrius Kubilius | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Andrius Kubilius | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Krenta į akis, kad A. Kubiliaus teiginiai apie saugumą ir gerovę užtikrinsiančią europinę integraciją ir konvergenciją labai panašūs į sovietinės okupacijos laikais girdėtą propagandą, jog tik „įstojimas į SSRS“ užtikrino Lietuvos nuolatinį saugumą, o pastačius komunizmą ateis nuostabios gerovės laikai.

Kaip reikėtų suprasti ES sėkmę ir kaip Lietuva turėtų prie tos sėkmės prisidėti, kartu realizuodama savo interesą, A. Kubilius išdėstė cituodamas ir komentuodamas dokumentą „Dėl Lietuvos pozicijos Europos Sąjungos perspektyvų klausimu“, kurį jis pasirašė su Seimo nariais G. Kirkilu, J. Bernatoniu ir E. Vareikiu. Tiesiog būtina pacituoti, kokias nuostatas šis ketvertukas nori padaryti oficialiai deklaruojama Lietuvos valstybės pozicija ir kaip A. Kubilius jas pristato.

Iš A. Kubiliaus pasisakymo: ES yra toks darinys, kuris turi savo vystymosi vidinę logiką […]. Kaip sakė vienas iš ES tėvų Žanas Mone (Jean Monnet)  50-jųjų pradžioje, „Europa bus kuriama krizių metu ir bus visuma sprendimų, priimtų krizių metu“. ES juda nuo vienos krizės prie kitos krizės ir kiekviena krizė priverčia ES tapti labiau konsoliduota toje srityje, kurioje reikia konsoliduotis tam, kad būtų išvengta sekančių krizių. […] Europa vystysis tokiu keliu.

Iš dokumento: Lietuvos pozicija: tokia natūrali, nuosekli ES konsolidacija turi tęstis ir toliau. Lietuvos tokia konsolidacija negąsdina ir Lietuva skatina ES valstybes nares geranoriškai prisidėti prie tokios konsolidacijos tąsos. Lietuva sieks išlikti tokios natūralios konsolidacijos branduolyje, nes tai yra Lietuvos geopolitinio saugumo garantija.

Iš A. Kubiliaus pasisakymo: Jei ES vystysis šituo natūralios konsolidacijos keliu, tai tada ar turime baimintis, kad Europos galios gali plėstis į naujas sritis? Jei natūraliai prieitų prie galios plėtimosi į naujas sritis, mes neturėtume to baimintis. […] turime aiškiai matyti, kad daugiausia pažangos per visus 27 metus Lietuva yra padariusi tose srityse, kur mums stojant į ES ar NATO, mes gavom labai aiškius reikalavimus […]. […] kur mes labiausiai atsiliekam, kur matom didžiausias problemas, tai yra tos sritys, kuriose ES iki šiol neturi tam tikrų politikos reikalavimų […]. […] mums reikia, kad mes priverstume save reformuotis. Mes to nesugebam, todėl reikia, kad ES turėtų savo rankose stiprų bizūną, ir mus priverstų reformuotis.

Iš dokumento: Lietuvos pozicija: Lietuva turi nesibaiminti ES politikos galių plėtros į naujas sritis, tokias kaip socialinė politika, sveikatos apsauga ar švietimas. 

Siunčiama žinia yra tobulas saviniekos pavyzdys ir net viršūnė: net sovietmečiu nebūdavo drįstama šitaip žeminti lietuvių faktiškai teigiant, kad jie yra nevisavertė nepajėgianti savęs valdyti ir todėl neturinti teisės į valstybinį savarankiškumą tauta, kuriai būtinas užsienio šeimininko-tijūno bizūnas.

Iš A. Kubiliaus pasisakymo: ES man primena JAV. JAV kai minėjo savo maždaug 65-ąsias metines, tai susidūrė su pilietiniu karu. Iki tol JAV federalinis biudžetas buvo maždaug 2 % BVP, po to karo pasidarė 5 %, iki Pirmo pasaulinio karo tiek buvo, po to jau išaugo iki 15-20%, po Antrojo pasaulinio karo iki dabartinių skaičių. Mes einam labai panašiai, turim taip sakant pilietinį karą – tai Brexitą, turim 1 % BVP minėdami savo šešiasdešimtmetį, na ir galim pasimokyt iš JAV, kas mūsų laukia toliau.

Iš dokumento: Lietuvos pozicija: Lietuva turėtų drąsiai pasisakyti už tai, kad ES privalo turėti didesnį biudžetą. Tokia bus neišvengiama natūralios konsolidacijos pasekmė. ES konsolidacija Lietuvai yra naudinga ir dėl spartesnės konvergencijos, ir dėl didesnio geopolitinio saugumo. Už tai pačiai Lietuvai yra verta susimokėti.

Tiesioginės istorinės  analogijos su JAV yra visiškai diletantiškos, nes net nekeliamas klausimas, kad Europos daugiatautiškumas yra neįveikiama kliūtis sukurti ES federaciją.  Tokios Europos valstybės kaip Vokietija galėjo tapti federacinėmis, nes federaciją sudaro tos pačios tautos žmonės, JAV susikūrė kaip įvairiataučių individų apgyvendinta „niekieno“ žemė.  Visai kas kita „fededracijos“ subjektais paversti skirtingas, dažnai šimtametes valstybingumo ar net imperines tradicijas turinčias europiečių tautas.

Brexito įvardijimas pilietiniu karu apskritai atrodo komiškas, nes tai iš esmės yra Didžiosios Britanijos mėginimas atsiskirti nuo ES kvaziimperijos, kuris daug kuo panašus į Lietuvos pastangas itrūkti iš TSRS ir atkurti savo nepriklausomą valstybingumą.

Iš A. Kubiliaus pasisakymo: ES ir mes turime matyti vieną labai paprastą vertybinį dalyką – kad ES yra pastatyta ant solidarumo pamatų. Kai kurie mūsų kaimynai Centrinėje Europoje tos solidarumo vertybės nenori vertinti: pinigus mums duokit, bet pabėgėlių priėmime mes nedalyvausim. Štai čia prasideda aiškiausias iššūkis. Šioje vietoje turime turėti ilgalaikę viziją ir nežaisti populizmo kortom ir suprasti, kad solidarumas yra  dalykas, kurio negalima prarast.

Iš dokumento:  Lietuvos pozicija: Lietuva visada pasisakė ir pasisakys už tai, kad pabėgėlių problema būtų sprendžiama solidariai ir yra pasirengusi solidariai dalintis šios problemos našta. […] Lietuvos pozicija: Lietuva buvo ir bus labai suinteresuotas Europos solidarumo vartotojas. Todėl Lietuva ir pati turi būti pastovi solidarumo vertybės tiekėja. Ir Lietuva negali pritarti jokiems atskiros valstybės, artimos ar tolimesnės kaimynės, veiksmams, kuriais yra paniekinama ar silpninama ši svarbi vertybė.

Verta dėmesio frazė „solidarumo vertybės tiekėja“ – tai vulgariai materialistinio mąstymo apraiška, tarsi solidarumas būtų medžiaginė gėrybė. Šiame kontekste „solidarumo“ sąvoką geriau išversti į sovietmečio kalbą, kai jis reiškė „brolišką tarybinių tautų draugystę“, kuri pasirodė ideologinė-propagandinė fikcija. A. Kubiliaus vaizduotėje ją keičia „ES tautų draugystė“, kurios fiktyvumą išduoda pats integracijos projekto eižėjimas ir akyse vykstantis Sąjungos byrėjimas.

Kaip matome iš citatų, A. Kubilius Lietuvos interesų realizavimą supranta kaip ES galių plėtros į naujas sritis ir Briuselio „bizūno“ kombinaciją, kurie atnešiantys saugumą, gerovę ir visokiausią pažangą. Jo nė kiek negąsdina perėjimas prie fiskalinės unijos (socialinės apsaugos politikos galių perdavimas ES arba ES biudžeto padidinimas iki dydžių, sulyginamų su JAV federaliniu biudžetu negalimi be fiskalinės unijos). Tačiau perėjimas prie fiskalinės unijos reiškia ne ką kita, kaip Lietuvos Respublikos pavertimą ES administraciniu vienetu, t.y. galutinį Lietuvos valstybingumo likvidavimą.  Valstybingumo likvidavimui A. Kubilius entuziastingai pritaria. Ekspremjeras netgi pritaria Lietuvos užtvindymui „pabėgėliais“, kas padarytų daugelio eilinių lietuvių gyvenimą nepakenčiamu ir pavojingu, kaip tai jau savo kailiu yra patyrę prancūzai, vokiečiai ar švedai.

Savo politinės pozicijos pristatymą A. Kubilius papildė „populizmo“ reiškinio aiškinimais: Kas lemia šiandien populizmo, tame tarpe antieuropietiško populizmo plėtrą? Lemia ne ES kažkokios didelės problemos. […]Populizmas šiais laikais yra žymiai plačiau paplitęs. Trumpas ir Brexitas yra tų pačių priežasčių pasekmė. O priežastys yra tai, ką labai gerai yra aprašę Amerikos sociologai […] – visiška ekonominė ir socialinė stratifikacija, didžioji dalis turto sukaupta 10 % visuomenės, apoatinė dalis, 40 % visuomenės valdo tik 3 % turto. […] Ir tie 40 % praranda tai, ką amerikiečiai vadina tikėjimu amerikos svajone, nes jie nebemano, kad jų vaikai gyvens geriau, negu jie gyvena. Ir iš to atsiranda visa frustracija, beviltiškumas, ir tada politikai, kurie visada turi gerą uoslę, ką reikia šitiems žmonėms pasakyt, jie supranta paprastai ir aiškiai, kad reikia įvardinti, kas kaltas dėl tavo tokio gyvenimo. […] Čia yra priežastis to Europoje išsiplėtojusio antieuropietiško populizmo, bet tai nieko bendro neturi su kažkokiom ES valdymo problemom. […]

Mano įsitikinimu Marksas buvo teisus, kad ekonomika labai smarkiai veikia visą antstatą. […] Dešimtmetis iki 16-ų metų yra pirmas dešimtmetis pokario istorijoje tarp turtingųjų šalių, kai žmonių pajamos arba mažėjo realiai, arba buvo flat. Va čia yra tas didžiulis lūžis žmonių gyvenime, kuris per paskutinį dešimtmetį ir pasireiškė. […] Tai čia yra ta realybė. Aš neturiu atsakymo, kaip jinai gali keistis, kas ją gali keisti […].

Ekonomikos vaizdavimas kaip stichijos, kuris determinuoja visus kitus kintamuosius, taip pat ir politiką, ir prie kurio įtakos bei pasekmių politika gali tik prisitaikyti, bet negali jų paveikti ar kontroliuoti, yra labai patogus tiems, kuriuos esama ekonominė ir socialinė būklė tenkina ir kurie nieko nenori keisti. Toks visuomenėje veikiančių priežastinių ryšių įsivaizdavimas mokslinėje literatūroje vadinamas „vulgariu ekonomizmu“. Gerai, kad ekspremjeras bent jau neslepia įkvėpimo šaltinio.

Visiškai ignoruojamos ES kamuojančių ir griaunančių socialinės atskirties ir skurdo problemų priežastys, kurios glūdi ekonominėje ir socialinėje santvarkoje bei valdyme. Nutylima, kad ES intregracija paskutiniusius dešimtmečius buvo grindžiama neoliberalizmo ideologija, kurios pagrindinis postulatas – „rinkos jėgų“ nepabaigiamas laisvinimas.  Taip pat net neužsimenama apie pagrindinę ES valdymo problemą ir ydą – „demokratijos deficitą“, kuris atsirado todėl, kad beatodairiškas rinkos „laisvinimas“ ir demokratija yra nesuderinami iš principo. Taigi nesuvokiama arba slepiama, kad „populizmas“ nenukrito iš dangaus ir yra atsakas į sistemines ir struktūrines ES ydas, ydingą, daugumos ES piliečių interesams prieštaraujančią ir tik stambiojam kapitalui tarnaujančią ekonominę, socialinę ir politinę ES santvarką.

Andrius Kubilius | Alkas.lt koliažas

Andrius Kubilius | Alkas.lt koliažas

Paanalizavus A. Kubiliaus pasisakymo ir dokumento turinį, paaiškėja, kad suverenumo praradimas nėra,  kaip ekspremjeras bandė įteigti savo pranešimo pavadinimu, joks mitas – jis pats siekia atiduoti suverenumą už „saugumą“ ir „gerovę“. Pasiruošimas ir entuziazmas likviduoti Lietuvos valstybingumą, daryti bet ką, ko pageidauja ES elitas ir diegti Lietuvoje bet kokią, netgi jos gyventojams fizinį pavojų sukeliančią ES politiką, verčia A. Kubiliaus politinę poziciją laikyti euroburokevičiška, o jį patį – pareigūnu, aktyviai veikiančiu prieš Lietuvos Respubliką, tai yra valstybei duotos priesaikos laužytoju ir valstybės išdaviku, užsiimančiu antikonstitucine valstybinguno pagrindų griovimo veikla, kuri iš esmės niekuo nesiskiria nuo analogiškos A. Sniečkaus ir jo vadovaujamos LKP vykdytos antivalstybinės ardomosios veiklos.

Skirtumas tik tas, kad tada būsimojo Lietuvos duobkasio veikla buvo nelegali, jis pats buvo tramdomas sodinant į kalėjimą, ir kitaip negu A. Kubiliaus atveju, jo išpažintos  ardomosios antivalstybinės idėjos nebuvo skleidžiamos universiteto auditorijose ir ši veikla nebuvo apmokama pačios griaunamos valstybės pinigais.

Bus daugiau

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *