27-eri metai po Medininkų žudynių. Priešas liko toks pats (4)

Tomas Šernas | asmeninė nuotr.

Tomas Šernas | asmeninė nuotr.

1991 m. liepos 31-ąją Lietuvą apskriejo kraupi žinia – naktį Medininkų pasienio kontrolės poste šaltakraujiškai nužudyti septyni savo pareigas ėję Vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ policininkai – Mindaugas Balavakas ir Algimantas Juozakas, Policijos departamento Kelių policijos valdybos policininkai Juozas Janonis ir Algirdas Kazlauskas, Muitinės departamento Vilniaus muitinės inspektoriai – Antanas Musteikis ir Stanislovas Orlavičius.

Laikrodis ant Algirdo Kazlausko rankos sustojo 3 val. 40 min. Muitinės inspektorius Ričardas Rabavičius nuo šautinių žaizdų mirė ligoninėje rugpjūčio 2-ąją. Vienintelio sunkiai sužeisto muitinės pareigūno Tomo Šerno gyvybę medikams pavyko išgelbėti.

Dėl Medininkų žudynių kol kas nuteistas vienas asmuo – Latvijos pilietis, buvęs Sovietų Sąjungos Vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės ypatingosios paskirties milicijos būrio (OMON) milicininkas Konstantinas Michailovas. Jis įkalintas iki gyvos galvos už nusikaltimą žmoniškumui. Kaltinimai už akių pareikšti dar trims Rusijos piliečiams, buvusiems omonininkams. „Vakaro žinios“ kalbino vienintelį likusį gyvą Medininkų posto muitinės inspektorių, o dabar Lietuvos evangelikų reformatų generalinį superintendentą Tomą ŠERNĄ.

 
–„Omono“ grupės 1991 m. rengė naktines diversijas prieš pareigūnus Latvijos ir Baltarusijos pasienyje. Aukų išvengta, nes gavę informacijos apie išsiųstus ginkluotus kareivius, pasieniečiai spėdavo pabėgti – liepsnodavo tik jų pastatai. Ar nebuvo tokių nuojautų, įspėjimų prieš tą naktį?

Mes logiškai galvodavome, kad taip gali būti, o kartais net juokaudavome: jei ką, esame apdrausti ir mus palaidos už valstybės pinigus. Ne, mums niekas negrasino. Tokių pranešimų mes negaudavome. Ir tą dieną nieko ypatingo nebuvo įvykę.

– Ar nebuvo galimybių priešintis?

Muitininkai ginklų neturėjo. Pasieniečiai taip pat. Ginklus turėjo policijos apsauga, bet jiems buvo įsakyta nešaudyti. Čia vyko nervų karas. Kadangi priešas negalėjo nervų karo laimėti, jį norėjo paversti ginklų karu. Jie tik ir laukė precedento pačių sukurto, kad galėtų įvesti kariuomenę ir paskelbti tiesioginį valdymą iš Maskvos.

 
–Ar jaučiatės išskirtinis, vienintelis iš aštuonių pareigūnų išlikęs gyvas?

Aš niekuo nesijaučiu. Jau ir metų daug prabėgo. Tiesiog esu gyvas ir kažką veikiu. Kai mokytojai paprašo, kalbuosi su mokiniais, susitinku su jaunais muitininkais.

– 1991 metais pareigūnai Medininkuose žuvo gindami Lietuvos sieną. Ta siena dabar ne tik Lietuvos, bet ir Europos Sąjungos siena.

Tai reiktų suprasti, kad mes turime tą patį neprognozuojamą kaimyną, tą patį priešą, kuris spaudimo nemažina ir dabar.

– Ar valstybė įvertina pareigūnus, kurie stovėjo grėsmės akivaizdoje? Tuo metu beginkliai sieną saugoję pasieniečiai skundžiasi, kad 2008 m. buvo sumažintos ir nebeatkurtos jų pensijos?

Valstybė yra valstybė, jai visada trūksta pinigų. Jie stengiasi tuos politinius momentus pamiršti.

***

Tragiškų įvykių Medininkuose dieną, liepos 31-ąją, bus aukojamos šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, iškilmingas minėjimas vyks prie Medininkų memorialo ir Vilniaus Antakalnio kapinėse.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Laiko vinys, Lietuvoje, Naujienos, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *