A. Žigaitytė. „Mažvydo“ link (1)

Audronė Žigaitytė ir Justinas Marcinkevičius, Klaipėda 1988-04-23 | B. Aleknavičiaus nuotr.

Liepos 29 d., sekmadienį, 15.30 val. Birštono „Eglės“ sanatorijoje vyks susitikimas „Opera „Mažvydas“ po 30 metų“. Prisiminimais dalinsis Mažvydo vaidmens atlikėjas Vladimiras Prudnikovas ir kompozitorė Audronė Žigaitytė. Bus rodomos operos ištraukos. Ta proga siūlome Audronės Žigaitytės straipsnį šiais metais pasirodžiusį straipsnių rinktinėje „Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename“ (sudarytojas Valentinas Sventickas).

Vis dažniau atsigręždama į praeitį nūdienos kasdienybėje, labiausiai vertinu mokytojus. Nežinau, kokias mokymo programas jie tuomet turėjo, ar laikėsi jų, ar savivaliavo. Tačiau kūrė mums pamatus ne aibe žinių grįstus, o meile ir supratimu, pareigos jausmu stiprius.

Ir, rikiuodama gyvenime brangiausius, svarbiausius Mokytojus, širdyje talpinu ne tik tuos, kurie mane mokė klasėje ar studijų metais.

Mokiausi šiandien Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos vardu vadinamoje įstaigoje.

Ir – kas šiandieniniu supratimu man brangiausia – anuomet ugdę mane mokytojai nuolatos stengėsi, kad jų būrį papildytų kitų sričių iškiliausieji. Pasakojimai, renginiai, susitikimai – džiaugsmą dėl neįvykusios pamokos nejučia keitė paslaptingai sąmonėn besiveržiančios pamatinės gyvenimo vertybės.

Nežinau, ką ir kiek supratome penktokėliais būdami (taigi – berods 11 ar 12 metų skaičiuodami) vežti į Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų, o tų pačių mokslo metų pavasarį – Čiurlionio keliu į Druskininkus. Tačiau muziejuje tarp dailininko Čiurlionio paveikslų skambėjo mūsų pačių skambinami kūriniai fortepijonui, mūsų pačių ir mokytojos Danutės Jadzinskienės skaitomi fragmentai iš „Laiškų Sofijai“, deklamuojami mintinai išmokti Salomėjos Nėries eilėraščiai pagal Čiurlionį. Kelionę į Druskininkus pildė Vinco Krėvės Mickevičiaus „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“, o net ir tie patys mūsų skambinami kūrinukai bei eilėraščiai kitoje aplinkoje suskambėjo jau visai kitaip.

Taigi, formuojamas buvo pirmiausia ne supratimas, o jausmas…

Pradėjau nuo Čiurlionio todėl, kad – ko gero – būtent tuomet pirmą kartą teko patirti labai stiprius menų visumos ir aplinkos, supančių žmonių kuriamą įspūdį.

Būtent tuo metu jau sparčiai populiarėjo Justino Marcinkevičiaus dramos „Mindaugas“ ir „Katedra“. Ir vienos, ir kitos dramos fragmentus mums skaitydavo dažnai mokyklą aplankantis Laimonas Noreika. Tuose susitikimuose kažkaip ypač tyliai, o todėl gal ir ypač įsimintinai nuskambėdavo atodūsis: Justinas Marcinkevičius nemėgsta susitikimų… Mums, paaugliukams tai buvo savotiškas ženklas siekti nepasiekiamo: neįmanoma susitikti su mylimu poetu – tai turime, privalome susitikti!..

Matyt, tais metais kalendorius žymėjo 1972-uosius. „Katedros“ įspūdžius pratęsę literatūros pamokoje, artėjant kovo 10 – taigi, Justino Marcinkevičiaus gimtadieniui – klasės literatės Vilijos Aleknaitės mestu iššūkiu ėmėme ir surašėme… sveikinimą mylimam poetui. Mokytoja Danutė Jadzinskienė mums tvirtai pažadėjo, kad adresatą jis tikrai pasieks.

Ir pasiekė – dar tą patį pavasarį Justinas Marcinkevičius atėjo į mūsų mokyklą!!!

Dar prisimename poeto tylų kuklų kalbėjimą, ramų, suprantamą minties vingį…

Ir tąsyk, nors salė talpino mūsų veik pora šimtų, mirtinoje tyloje girdėjome kiekvieną poeto žodį…

O ar verta kalbėti apie mūsų klasės nebylų orumą – kai net įvardinti tik anonimiškai (poetą sujaudino mūsų sveikinimas) – kiekvienas žinojome: pasiekėme, regis, nepasiekiamą: Jis su mumis…

Lietuvių literatūros vadovėlyje Martynui Mažvydui skirti keli puslapiai vargu bau pajėgūs buvo suformuoti pirmosios lietuviškos knygos pasirodymo svarbą.

Tai buvo 1976-ųjų pavasaris. Gripo epidemija neaplenkė ir manęs. Karštis, sloga, gerklės skausmas – kokie ten teatrai… Tačiau draugės skambutis ir neįtikėtina frazė: „galėsime patekti!“ kaip mat išvertė iš lovos. Ji kvietė į legendinio prof. Irenos Vaišytės kurso vienintelį spektaklį, rodomą Basanavičiaus gatvės teatre (taip ir šiandien vadiname artimą ir brangų senąjį Operos ir baleto teatrą): bus rodomas „Mažvydas“. Kaskart prisiminusi, kad tada ne Mažvydo ir net ne Marcinkevičiaus, o Sigito Bareikio, Nijolės Oželytės, Virginijos Kochanskytės, Olego Ditkovskio vardai buvo svarbesni, kad pamirščiau ligą, nevalingai šypteliu.

O tada perpildytoje teatro salėje kažkokiu stebuklu likusios sėdėti puikiose pirmojo balkono kėdėse (viską puikiai matėme, puikiai girdėjome!), žodis po žodžio, emocija po emocijos siurbte siurbėme kažkokią naują, bet pasiutusiai stiprią žinią. Nežinia, kas bus pasakyta kitu žodžiu, kita situacija kūrė neužmirštamą įspūdį. Pirmiausia – emocinį! Dramos vyksmui talkino Algirdo Martinaičio muzika, aktorių jaunystė, kuklus scenovaizdis (dėl to, matyt, dar įtaigesnis) ir… nuolatinė nežinia: kas bus toliau? Apie ką čia? Kai Mažvydas ryžosi skiemenuoti pirmąjį žodį, įtampa pasiekė neįmanomą kulminaciją: juk puikiai visi žinojome, kad pirmas žodis iš M…, ne L… raide prasideda… Po jo, to pirmojo, nuo šiol tikrai svarbiausio žodžio, salę užliejusios liaudies dainos, kurias visi drauge dainavome, viskas drauge tapo įvykiu, apie kurį – ko gero – pirmą kartą mėginu dėstyti žodžiais.

Radusi „Nemune“ atspausdintą dramą, vakariniams skaitiniams ilgiems metams rinkausi „Mažvydą“. Netrukus žurnalą pakeitė knygelė – mažutė, lengvai visur mane galėjusi lydėti.

Šiandien tą situaciją vardinu stipraus meninio įspūdžio analize: tarsi ieškojau, tikrinau, mėginau suprasti, kas gi taip paveikė tame studentų diplominiame spektaklyje. Kiek kartų mačiau visus kituose teatruose statytus „Mažvydo“ pastatymus, net suskaičiuoti negalėčiau. Nei vienas nebedarė tokio įspūdžio, kaip pirmasis. Lygiai kaip ir su visais mažvydais galėjau ginčytis dėl kiekvieno žodžio: ne taip perskaitytas, ne ta intonacija, pauzės ne tos…

Nepastebimai artėjo diplominis darbas. Tradiciškai visi rašė simfonijas. O man vis geriau sekėsi žodžio skambesio ieškoti, o ir nuo vaikystės operos teatre daugiau laiko praleisdavau nei koncertų salėse. Ir profesorius Eduardas Balsys pasiūlė: rašyk operą – juk „Mažvydą“ mintinai moki…

Tai buvo Justino Marcinkevičiaus jubiliejiniai metai – poetas šventė penkiasdešimtmetį.

Kaip didžiausią gyvenimo iššūkį (ir šiandien tą situaciją vertinu tik taip!) priėmusi profesoriaus siūlymą rašyti „Mažvydo“ finalą, išmokyta kiekvieną situaciją analizuoti visais įmanomais būdais, sekiojau paskui mylimą poetą įvairiausiuose susitikimuose (nuo susitikimų su studentais iki Mokslų akademijos, A. Mickevičiaus ir M. Mažvydo bibliotekų…) mėgindama paklausti ar jis pats įsivaizduoja savo istorines dramas operomis? Mat, nepaisant kelių liaudies dainomis virtusių Marcinkevičiaus eilėraščių, beveik kiekvieną sykį jis pabrėždavo negirdintis savo žodžių su muzika. Kokios dar operos?..

Taip, kovodama su vidiniais bei išoriniais prieštaravimais, vis labiau tapatinausi su dramos-operos personažais, vis geriau juos suprasdama, pamildama ir jau nebeįsivaizdavau savo ateities be šio veikalo – ne tik finalinės scenos diplomui apginti, bet ir visos operos.

Taigi, artėjo neišvengiamas susitikimas su poetu: privalėjau parodyti, ką ir kaip suprantu ir gauti… ne, nė akimirką neabejojau: palaiminimą operai!

Nepasakosiu, ką išgyvenau tą įsimintiną 1980 metų birželio 26 dieną. Juk įvyks, regis, neįmanoma: pirmą kartą susitiksiu su mylimu poetu viena. Ne su bendramoksliais, susitikimų publika… Tik aš, mudu siejantis (mat kaip – jau savinuosi…) Mažvydas ir poetas…

Justinas Marcinkevičius atėjo nešinas poezijos rinktine „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas“. Kaip visuomet tylus, mažakalbis, kuklus… Kiek kartų save pagavau to susitikimo metu kalbant garsiau, oriau, išdidžiau už poetą – susitikimo nerimą mėginau nugalėti drąsindama save pirmųjų kūrinių chorui Marcinkevičiaus žodžiais laimėjimais tarptautiniame konkurse ir diplominio darbo aukštais vertinimais.

Bene svarbiausias tos dienos faktas, kad man skirta knygelė užrašyta buvo jau išklausius „Mažvydo“ finalą (turiu pabrėžti – diplominis darbas buvo kuriamas be Epilogo! – tik paskutinis, operoje šeštuoju tapęs paveikslas). Brangiausias gyvenime autografas radosi jau išklausius muziką: „Giedro dangaus visiems jūsų skrydžiams…“

Taip lauktas pritarimas mano svajonių darbui (juk galėjo poetas ir šį kartą ištarti susitikimų metu nerimą man kėlusius žodžius: jokių operų pagal trilogiją!), kėlė ir sumaištį: ką daryti toliau? Kaip rašomos operos? Reikia libreto – iki šiol nereikėjo keisti nei vieno žodžio. Scena gimė net netrumpinus dramos teksto.

Turiu mokytis toliau: tėčio keliais važiuoti į Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos aspirantūrą. Tačiau tuo metu aukštųjų muzikos teorijos (muzikos teorija, istorija ir kompozicija) neteko siekti nei vienam Lietuvos atstovui – nepavykdavo nugalėti aspirantūros stojamųjų egzaminų barjero.

Kadangi žodžio ir muzikos paritetas kūryboje man buvo svarbiausias, ryžausi dar vienam jaunatviškam iššūkiui: susiradau Justino Marcinkevičiaus poezijos vertėją Aleksandrą Mežirovą ir gavau jo pirmuosius „Mažvydo“ vertimo eskizus. Taigi didžiulei komisijai pateikiau ne tik įrašus, bet ir natas su puikiu poetiniu dramos tekstu rusų kalba. Tai, kad kai kurie komisijos nariai tik per Mažvydo monologą atsivertė natas ir tekstą liudijo, kad operoje labai svarbu ne tik jausti, bet ir suprasti.

Aspirantūros diplominiu darbu tapo operos Prologas ir Pirmas paveikslas. Greičiau ne žinojimas, o jausmas, kad turiu Mažvydą suprasti taip, kaip suprato Justinas Marcinkevičius, vedė (kaip įsivaizdavau) poeto pėdsakais: studijavau kiekvieną pastraipą apie Mažvydą, jo gyvenimo laiką ir vietą, rastą kukliose Mažvydo palikimo studijų literatūros sąrašuose. Važiavau į Tilžę ir Ragainę, Karaliaučių ir Butkiškę… Nesugebėjusi pasiekti Nemuno kranto ties Ragaine, stovėjau ir žiūrėjau į Nemuną nuo Rambyno kalno kitapus… Kiekvieną žodį ir suprastą istorijos fragmentą kirste nukirsdavo profesoriaus Nikolajaus Sidelnikovo pastaba: man nereikia pasakojimų – viską turiu girdėti muzikoje.

Sėkmingai su „Mažvydo“ Prologu ir Pirmuoju paveikslu baigta aspirantūra (darbo sėkmę vainikavo II vieta pelnyta Tarptautiniame konkurse simfonijų kategorijoje: nebuvo daugiau operų fragmentų).

Bet pagrindinis darbas – svarbiausioji operos dalis, vyksmas – laukė grįžus į Vilnių. Nei E. Balsio (mirė 1984), nei N. Sidelnikovo pastabų nebebuvo. Tarsi abiejų profesorių priesakas skambėjo reikalavimas ne iliustruoti, o perteikti žodžio prasmes muzika.

Taigi su drama, kurios kiekvieną žodį ne tik žinojau mintinai, bet ir jaučiau, girdėjau, jaučiausi suprantanti ir širdimi, ir siela – elgiausi drastiškai. Rinkausi tik tuos žodžius, be kurių negalėjau apsieiti: be gailesčio trumpėjo drama… Trūksta Benignai teksto (ir kaip ją tokią ryškią poetui pavyko sukurti paskiromis frazėmis), mano Benigna gauna du rimtus pasirodymus (veikiau scenomis nei arijomis vadintinus) – čia talkina ir Vilento, ir Kristupo, ir špitolninkų dialogų miksas. Pastatymo režisierius Gintas Žilys mėgo juokauti, kad tarsi rebusą spręsdamas, ieško dramoje operos veikėjų teksto. Iš visos didžiulės dramos liko 11 libreto puslapių… Ir Kultūros ministerijos iškelta problema, kai priartėjome prie „Mažvydo“ premjeros, tapusios pirmuoju Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatymu: ar yra Justino Marcinkevičiaus leidimas tokiam libretui?

Betgi aš libreto lyg ir nerašiau – nei vieno mano žodžio „Mažvyde“ nėra! Visas tekstas yra dramoje!

Tačiau valdininkai negailestingi: būtinas poeto leidimas.

Šį kartą susitikome poeto namuose Mildos gatvėje. Pervertęs mano atneštus lapus, poetas šyptelėjo: aš to nerašiau.

Betgi ir aš nerašiau! – ašaros jau tuoj tuoj riedės mano skruostais…

Pamatęs mano sumišimą ir neviltį, išeities pradėjo ieškoti pats Justinas Marcinkevičius. „Tai gal – sako, – rašyk viską kaip yra: libretas pagal dramą tavo, o žodžiai – tai tikrai mano…“.

1988 metų balandžio 23 Klaipėdoje buvo įsimintina ne tik „Mažvydo“ premjera veiklą pradėjusio teatro gimimu. Po savaitę trukusios šilumos (termometras rodė vasarišką orą – siekė 23-24 laipsnius šilumos), premjeros dieną… iškrito sniegas… Premjeron sugūžėjusias viešnias net nuo Klaipėdos viešbučio į kitoje gatvės pusėje esantį teatrą vežė automobiliais – su bateliais per sniego pusnis neįmanoma buvo eiti.

Tarp premjeros svečių buvo ir du ypač daug jaudulio ir baugaus nerimo kėlę „Mažvydo“ kūrėjai: poetas Justinas Marcinkevičius ir aktorius Regimantas Adomaitis. Ir jeigu aktoriaus nuomonę išgirdau iš karto po spektaklio, apie „Mažvydą“ kalbėjome ir iškilaus priėmimo metu, pamiršę visus likusius svečius, ir kitą dieną…, tai Justino Marcinkevičiaus vertinimas liko išsakytas tik šiltu žvilgsniu, lydėjusiu jau ir kitų planuotų bei atsitiktinių susitikimų metu.

Taigi, ir nežinau, kokias mokymo programas turėjo mano Mokytojai, ar laikėsi jų, ar savivaliavo… Bet tikrai žinau, kad jų dėka susiformavo pamatinės vertybės ne aibe žinių grįstos, o meile ir supratimu, pareigos jausmu stiprios…