V. Vasiliauskas. Mes ne vieni. Iš policinės valstybės piliečio patirties (5)

Valdas Vasiliauskas | alkas.lt nuotr.

Valdas Vasiliauskas | alkas.lt nuotr.

Galva neišneša, ko tie lietuviai emigruoja, ištirpsta  įvairių tautybių žmonių jūroje. Juk tik Lietuvoje žmogaus nestingdo kosminės vienatvės šaltis, jo nereikia guosti pasakomis apie ufonautus, ateivius iš kosmoso, nes visuomet šalimais, įkandin ir visur kitur  jaučia nematomų seklių, šnipų, agentų žmogišką šilumą. Jo niekad nepalieka vieno be atidos ir globos mūsų slaptosios tarnybos.

Stokojantys vaizduotės rašėjai griebiasi palyginimo su Džordžo Orvelo (George Orwell) Didžiuoju Broliu, stebinčiu kiekvieną mūsų judesį ir personifikavusiu sovietų KGB. Bet mes gyvename demokratiniame krašte, kurį juodinti tokiais nekorektiškais palyginimais gali tik Kremliaus agentai. KGB sekdavo savus piliečius slapčiomis, jiems nenutuokiant, o  mus šnipinėja  bemaž nesislapstydami.

Tai viešumo ir skaidrumo triumfas –  Lietuvoje net vaikas, gavęs dovanų savo pirmąjį mobilų telefoną, žino, kad, kalbėdamas su tėvais ar draugu, jis turi  žymiai daugiau atidžių klausytojų.

Bet mikrofono kultūros mums dar trūksta. Restorane, kavinėje, bare, picerijoje šnekučiuodami  su bičiuliu, susitelkite ties savo dikcija, venkite greitakalbės, nutylėjimų ir dviprasmybių, pavardes ir pavadinimus padiktuokite paraidžiui, datas ir skaičius  pakartokite – neužmirškite, kad, nepaisant naujų skaitmeninių technologijų ir garso įrašų technikos neribotų galimybių,  net Valstybės saugumo departamente (VSD) ir Specialiųjų tyrimų tarnyboje (STT) dirba tik gyvi žmonės, kurie dėl garso įrašų broko gali privelti klaidų.

Pasinaudodami šiomis klaidomis, piktos valios asmenys pradėjo VSD  pravardžiuoti klastočių fabrikėliu, grūmoja teismais, o ekspremjeras Algirdas Butkevičius STT (tiksliau – valstybę) apskundė net Strasburui. Gerinant slaptųjų tarnybų darbo sąlygas, restoranų ir kavinių savininkams vertėtų iš garso įrašų studijų pasiskolinti įspėjantį  užrašą: TYLOS! VYKSTA ĮRAŠAS.  

Ir savo privačiame automobilyje mes esame ypač ne vieni. Venkite įprasto žvalgybininkų triuko – pokalbio metu paleisti visu garsu radiją ar muzikos grotuvą. Tuo pademonstruosite tarnyboms nelojalumą ir pasėsite joms įtarimų, kad turite ką slėpti. Vėliau analitinių pažymų autoriai pabandys rekonstruoti, ką jūs galėjote ar ketinote  pasakyti. Ir jeigu jie ką nors prifantazuos ir prikurs, būsite patys kalti – nereikėjo tobulai instaliuotame automobilyje slapukauti už triukšmo uždangos.

Per dvi Prezidentės Dalios Grybauskaitės kadencijas lietuviškoji demokratija pasiekė neregėtų aukštumų. Lietuva jau seniai pralenkė tokias senų demokratijų šalis kaip JAV ar Jungtinė Karalystė.

Aure, JAV po visą pasaulį vaikosi „WikiLeaks“ įkūrėją Džulijaną Asandžą (Julian  Assange) ir Edvardą Snoudeną (Edward  Snowden) už valstybės paslapčių vagystę ir atskleidimą. Lietuvoje jiedu galėtų vadovauti VSD, STT, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK) arba plušėti  Prezidentūroje su slaptųjų pažymų nutekintoja Daiva Ulbinaite – visur, kur dirbama su įslaptinta informacija.

Tačiau Dž. Asandžui ir E. Snoudenui Lietuvoje reikėtų gerokai pasitobulinti, atsikratyti žalingų elito įpročių. Mat jie įpratę turėti reikalų su tikra slapčiausia žvalgybine informacija, diplomatiniu susirašinėjimu, įsilaužti į saugumo tarnybų kruopščiai prižiūrimus vyriausybinius kompiuterinius tinklus ir  demaskuoti tokias politikos žvaigždes kaip Hilari Klinton (Hillary Clinton), susigrumti su valstybės  prievartos mašina, ginant demokratiją ir žmogaus teises.

Lietuvoje kiekvienas žmogelis  gali pabūti H. Klinton ar kito valstybės veikėjo kailyje, išvydęs savo pokalbių išklotines ar susirašinėjimą žiniasklaidoje. Jo nekaltas  paliežuvavimas, paprasčiausi buitiniai plepalai ir paskalos gali būti pakeltos į svarbios  žvalgybinės informacijos, kuri bus saugojama dešimtmečius, rangą. Šit kur tikroji demokratija be ribų.

Stačiai nesusipratimas VSD ir STT vadinti slaptosiomis tarnybomis. Demokratinėje valstybėje neturi likti nieko slapto – nei privataus žmogaus gyvenimo, nei slaptųjų tarnybų, kurios, užuot tūnojusios šešėlyje,  turi tapti mūsų viešojo gyvenimo dalimi, aktyviai dalyvauti politiniuose procesuose, tarkim, rinkimuose.

 Todėl  artėjančio rinkimų ciklo išvakarėse iš visos nuskurdusios valstybės tarnybos  špitolės tik STT agentams  buvo riebiai pakelti atlyginimai. Seniai žinoma, kad Lietuvoje rinkimus pradeda ir jiems vadovauja anaiptol ne Vyriausioji rinkimų komisija,  o specialiosios  tarnybos. Mūsų agentai nesirengia stovėti po medžiu.

Užtat visu griežtumu – ultima ratio – buvo sureaguota į  praėjusią Seimo kadenciją mano ir kitų išsišokėlių surengtą taikų piketėlį prie prokuroro namų protestuojant prieš prokuratūros ir STT politikavimą, politinių užsakymų vykdymą, tų užsakovų politinių ir verslo konkurentų žlugdymą, kryptingą ir sistemingą ikiteisminės medžiagos nutekinimą žiniasklaidai.

Baudžiamasis persekiojimas – visai  proporcinga bausmė už pasikėsinimą  į STT teisę dalyvauti politiniuose procesuose. Tai aš suvokiau, dvejus metus pabuvęs kaltinamuoju baudžiamojoje byloje ir iš naujo sugrįžęs prie jaunystėje mėgto kareivio Šveiko išminties: „Niekad nemaniau, kad jie nuteis nekaltą žmogų dešimčiai metų… Girdėjau, kad nekalti  žmonės nuteisiami penkeriems metams, bet dešimčiai? To jau per daug“.   Nekaltam žmogui dvejus metus pasėdėti kaltinamųjų suole – pats tas. Ir gera pamoka.

Šią Seimo kadenciją  jau niekam nešautų į galvą paikystė protestuoti  ar triukšmauti dėl slaptos informacijos nutekinimo, ikiteisminio tyrimo medžiagos publikavimo. Tai Lietuvoje pasidarė norma. Nekliūna tai nei žmogaus teisių gynėjams, nei prokurorams ir advokatams, nei Seimo nariams.

Atvirkščiai, Seimo NSGK surengė komitetui VSD adresuotos pažymos mažne viešus skaitymus. Rezultatas? Aikštėn iškilo kai kurios atgrasios paslaptys ir užkulisiniai mechanizmai, apie kuriuos visuomenė iki tol tik nujautė, nemaža smagumo jai suteikė kai kurios pikantiškos detalės, nauji viešųjų asmenų bruožai  ir žodynas. Tačiau abejotina, ar tiesa tapo aukščiausiu idealu jau vien todėl, kad saugumiečiai informaciją pateikė  dozuodami ir selektyviai.

Neabejotina, kad  saugumo pažyma ir parlamentiniu tyrimu buvo labai sėkmingai pasinaudota politiniais sumetimais. Dar viena tokia pažyma bei tyrimas – ir NGSK pirmininkas Vytautas Bakas reitingais varžysis su  gerbiamu Gitanu Nausėda.

Žiniasklaida tiek buvo palepinta slapta informacija, kad  žurnalistų jau profesinė pareiga skambinti Seimo nariams, prokurorams, tarnybų pareigūnams ir klausti:  „Ar turi slaptos STT  kriminalinės žvalgybos, o dar geriau – VSD  žvalgybinės informacijos? Gal gali pamėtėti kokią valstybės paslaptį?“ Vienintelė valstybės paslaptis, kurios – šiukštu – nevalia Lietuvoje atskleisti, yra KGB ir GRU agentai.

Atvirai kalbant, ir skambinti niekur nereikia.  Šia informacija žurnalistai aprūpinami centralizuotai, žinoma, ne visi – tik atrinkti ir patikimi. Sovietų laikais CK buvo toks Ideologijos, agitacijos ir propagandos skyrius, kuris sykį per savaitę sukviesdavo svarbiausių leidinių vadovus ir instruktuodavo, ką pagirti, ką pasmerkti, o ką nutylėti. Nūnai įtakingiausi žiniasklaidos veikėjai reguliariai renkasi Prezidentūroje, kur gauna panašias instrukcijas. Geroji praktika neprapuola.

Vienas tokių tradicinių instruktažų Prezidentūroje įvyko 2016 m. balandžio 16 d.. Susirinko visas Lietuvos  laisvos ir nepriklausomos žiniasklaidos žiedas: tuometinė „Delfi“ vyriausioji redaktorė Monika Garbačiauskaitė, LRT naujienų tarnybos vadovas Audrius Matonis, LNK žinių tarnybos vadovas Rolandas Agintas, BNS vyriausiasis redaktorius Vaidotas Beniušis, be abejo, pats Edmundas Jakilaitis ir kt. (TV3 generalinė direktorė Laura Blaževičiūtė prieš pat susitikimą buvo apsilankiusi Prezidentūroje atskirai). Pokalbio tema –  nauja įstatymo pataisa, kelianti grėsmę  žodžio laisvei.

Tačiau rūmų šeimininkė D.Grybauskaitė visą laiką kalbėjo apie kitą  pavojingą iniciatyvą Seime: atseit valdančiosios frakcijos seniūnė Irena Šiaulienė dėl vienos nereikalingos ydingos komisijos sudarymo renka parašus, grasindama nepasirašiusius išbraukti iš rinkimų sąrašo.

Iš tikrųjų miela kolegė Irena čia buvo niekuo dėta – tai aš rinkau parašus (niekam negrasindamas) savo  Seimo nutarimo projektui, kurio ilgas gremėzdiškas  pavadinimas nūnai dar aktualesnis nei anuomet: „Dėl laikinosios tyrimo komisijos dėl manipuliavimo viešoje erdvėje žvalgybos ir kriminalinės žvalgybos informacija bei ikiteisminio tyrimo duomenimis, galimai neteisėto poveikio teisėsaugos institucijoms, įtraukiant jas į politinę kovą, sudarymo“.

Baimės akys didelės: kadangi per D. Ulbinaitės VSD nutekintos pažymos skandalą D. Grybauskaitė buvo giliai įmerkusi uodegą, Prezidentė  įtarė, jog  Seimo nenaudėliai kėsinasi surengti jai apkaltą. Bet mano komisijos tikslas buvo kuklesnis: apsaugoti teisėsaugos institucijas nuo politikų įtakos, o visuomenę- nuo manipuliacijų  žvalgybos ir kriminalinės žvalgybos informacija.

Kaip apgailėtinai atrodo  tas Prezidentę mėginęs aploti nusilakstęs  vienišas “skalikas”,kurį ji su panieka prašiusi patraukti,  jeigu Jos Ekscelencija gali užsiundyti visą rują rinktinių, gerai atšertų ir dresiruotų  „skalikų“.

Dar nepasibaigus instruktažui Prezidentūroje, „Delfi“ pasirodė pirmoji publikacija, į šipulius sudaužiusi Seimo komisijos idėją. Prasidėjo dar nesudarytos komisijos (nutarimo projektą užregistravau tik balandžio 21 d.) vieningas taršymas. Taip per prezidentės globojamą laisvą ir nepriklausomą žiniasklaidą, „tulpių pašto“ adresatų tinklą Seime ir Vyriausybėje komisijos, lengvai įveikusios pateikimo ir svarstymo  stadijas, sudarymas paskutinę akimirką buvo sustabdytas. Ir atverti vartai dabartiniam žvalgybos ir kriminalinės žvalgybos informacijos, ikiteisminių tyrimų medžiagos tvanui viešojoje erdvėje.

Artėjantys rinkimai bus ne programų, idėjų, asmenybių ir partijų konkurencija, o slaptų pažymų karas. Vasarą šis karas tarp Seimo ir Prezidentūros, tarp parlamento valdančiosios daugumos ir opozicijos, tarp „valstiečių“ branduolio ir atskalūnų, tarp kaltintojų ir kaltinamųjų  atslūgo, tačiau rudeniop, pradėjus darbą Seimo laikinosioms komisijoms, jis užvirs nauja jėga. Politinei audrai sukelti visai nebūtina rimta informacija, ilgi tyrimai – pakanka neatsargiai išsprūdusios frazės, privačiame pokalbyje išsakytos asmeninės nuomonės, kurią užregistravo tarnybos.

Dėl nesibaigiančių skandalų, kurie nukreipia visuomenės dėmesį nuo svarbiausių skaudulių ir problemų, įprasta kaltinti žiniasklaidą. Bet ar šie pažymų ir slaptos informacijos sistemingi ir masiniai nutekinimai vyktų be politinės klasės valios ? Ar žurnalistai nejunta, kaip juos „vizgina“ politikai? Ar ne metas tirti aukščiausio politinio ešelono  neteisėtą įtaką žiniasklaidai?

Žiniasklaidai poreikis skelbti nutekintas pažymas, slapta įrašytus pokalbius virto lyg narkotiku. Kaip ir visuomenei į privačius gyvenimus ir svetimas paslaptis žvelgti pro rakto skylutę. Slaptųjų tarnybų šou viešojoje erdvėje tęsiasi.

Bet būtina skubiai sutvarkyti autorinių teisių reikalus. Neteisinga, kad žurnalistai savinasi anonimiškai VSD ir STT triūsiančių pareigūnų autorystę ir honorarus.

Vienas mano draugas, kaip ir aš, neabejingas scenos menui, nusistebėjo: kodėl  šiais slapčiomis įrašytais pokalbiais, dialogais iki šiol nesusidomėjo Lietuvos teatrai? Kokia autentika, įtampa, organika, koks dramatizmas, o kartais ir komizmas!  Kur žiūri Kultūros ministerija ir Rašytojų sąjunga? Kiek šekspyrų žūsta VSD ir STT  kabinetuose!

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė, Žiniasklaida | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *