G. Levinskaitė. Žygeiviams prailginti mokslo metai neprailgsta (0)

Žygeiviai | Rengėjų nuotr.

Keistas jausmas

Tikriausiai ne vienam yra žinomas tas nerimo ir kartu džiaugsmo jausmas, ruošiantis į naują kelionę. Nesvarbu, kur ta kelionė nuvestų – ar į svetimą šalį, ar savo krašto kampelį, tas jausmas prieš kiekvieną kelionę lygiai toks pat puikus. Taigi, nauja kelionė ir vėl tas nepaprastas jausmas… Šį kartą mūsų nemažas žygeivių būrys iš Kauno Jono Pauliaus II gimnazijos folkloro-žygeivių klubo „Gilė“, Ariogalos gimnazijos folkloro klubo „Mergicos +“ ir gauruotas keturkojis iškeliaujame į Asvejos regioninį parką. Mūsų tikslas – apkeliauti ilgiausią (apie 29 km) Lietuvoje Asvejos ežerą pėsčiomis ir vėliau plaukti baidarėmis Dubingos bei Žeimenos upėmis.

Prieš prasidedant žygiui kartu kyla ir nerimo jausmas: ar visus daiktus susidėjome į kuprines, ar jų ne per daug, nes visą tai reikės nešti ant pečių. Šį nerimą ir džiugesį patiria beveik visi – ir tie kuriems tai pirmasis žygis, ir tie kurie jau net nebepamena žygių skaičiaus, juk devynių dienų žygis tai iššūkis kiekvienam.

Neįprastos patirtys – gyvenimo mokykla

Keliaujame pėsčiomis, daiktus devynioms dienoms susikrauname į kuprinę. Taigi, tai tik patys būtiniausi daiktai. Maistą gaminame patys ant laužo ir net nežinau, kas gali būti skaniau nei košė virta ant laužo, kurią ragauji po visos žygio dienos. Gal sunku patikėti, bet prie maisto gaminimo prisideda visi. Vieni kuria laužą, kiti pjausto sūrį, beria kruopas į katilą ar plauna puodą, o malkas laužui renkame visi. Šie įvairūs darbai moko savarankiškumo, atsakingumo, mokomasi dirbti komandoje. Taip pat viena svarbiausių pamokų, kurią išmokstame žygyje – gamtoje mes esame tik svečiai.

Mes turime mylėti, saugoti, gerbti tą aplinką, kurioje esame, todėl visada sutvarkome stovyklavietę, kurioje apsistojame ar verdame pietus. Renkame ne tik savo, bet dažniausia tenka surinkti kitų stovyklautojų paliktas šiukšles. Po aplinkos sutvarkymo vadovo ištarti žodžiai „Tėvynė jūsų nepamirš“ dar ilgai skamba galvoje ir jausmas, kad padarei gerą ir naudingą darbą, teikia laimės. Pabuvęs tokiame žygyje nė vienas iš mūsų niekad gamtoje nešiukšlina, tiesiog supranti, kad gamtoje esi tik svečias.

Žygyje mokoma, kad svarbu gerbti tiek gamtą, tiek žmogų. Sutiktiems žmonėms nusišypsom ir pasisveikinam, užkalbinti atsakom. Mums padėjusiems ir visiems, kurie paprašo, dovanojam dainą ar kelias. Viso šito išmokstam iš savo vadovų, kurie moko taip elgtis rodydami pavyzdį.

Diena be telefono – įmanoma

Ar galite įsivaizduoti dieną be interneto, socialinių tinklų ir telefono? Manau, šiuolaikinis gyvenimas tiesiog neatsiejamas nuo šių išradimų. O žygyje visas devynias dienas gyvename beveik nesinaudodami telefonais. Jais naudotis galima tik 20 minučių per dieną. Ir patikėkite – išgyvename visas tas devynias dienas. Galbūt kyla klausimas – kam reikia „atimti“ tuos telefonus. Tačiau, tik pakėlę galvą nuo telefono, pamatome, kas mus supa, bendraujame su šalia esančias bendrakeleiviais, išgirstame ne telefono skleidžiamus garsus, o miško ūžesį, vandens teliuškavimą, paukštelių čiulbesį ir begales neatrastų garsų. Pamiršę šiuolaikines technologijas, atrandame džiaugsmą gyvame bendravime, muzikavime ar tiesiog tyliame pabuvime stebint laužo liepsną.

9 dienos – 124 km

Pirmoji diena gana nesunki, tačiau pilna įspūdžių. Išvykę iš Kauno popietę pasiekiame Pravalo botaninį draustinį, keliaujame kelis kilometrus, apsistojame Abejučių stovyklavietėje. Po vakarienės – palapinės statymo darbai. Kažkam tai iššūkis, kažkam tiesiog daug malonių įspūdžių sukeliantis procesas: vietos ir kambariokų suradimas, komandinis palapinės statymas. Vieni ieško lygios vietos ar gražaus vaizdo, kažkam užtenka dviejų medžių pakabinti hamaką, o kiti nori pabandyti šią naktį miegoti neįprastoje vietoje – palapinėje ant liepto. Leidžiantis saulei vis nenutyla šnekos, dauguma buriasi prie laužo ar palapinėse. Skamba dainos, pasikeisdami girdisi pašnekesiai, gitaros ir ukulelės stygų brazdėjimas, ežero tyvuliavimas ir miško garsai…

Žygeiviams prailginti mokslo metai neprailgsta | Rengėjų nuotr.

Antroji diena prasideda pusryčiais, kuriuos gamina patys žygeiviai. Vėliau susikrovę daiktus ir pasipildę vandens atsargas pajudame. Aplankome Abejučių piliakalnį ir traukiame toliau. Atrodo, kaip sunku eiti vasarą, tiek kilometrų ir dar šiluma… Tačiau laikas neprailgsta: kalbi su bendrakeleiviais, susipažįsti su naujais žmonėmis, prisimeni senuosius, klausaisi įvairių pasakojimų ar daliniesi savaisiais, o jei pasidaro labai karšta, galima ir išsimaudyti. Laikas tiesiog praskrieja nepastebimai ir supranti, kad jau sustoji pietauti, o vėliau tiesiog nustembi, kad jau ir vakarienės metas. Valgant reikia užsikurti laužą, tad visi renkame malkas ir taip bendromis pastangomis sukuriamas laužas. Antrosios dienos vakare visi jau jaučiasi šiek tiek pavargę: kai kurie jau turi kelias pūsleles ant kojų, o kiti tiesiog išvargę po kaitros ir šios dienos įveiktų kilometrų.

Tačiau po vakarienės tas nuovargis tiesiog užsimiršta, o ypač jauniesiems mūsų keliautojams. Jie nepaliaujamai išdykauja, žaidžia ir bėgioja. Tie, kas nesijaučia tokie energingi, vakaroja prie laužo ar žaidžia kiek ramesnius žaidimus. Ak, šį vakarą toks gražus saulėlydis, atrodo, kad saulutė neria į ežero dugną. Susėdę ant ežero kranto, nukreipę žvilgsnius į ją, palydime į ežero gelmes lietuvių liaudies dainomis. Šio vaizdo, dainų, gamtos garsų samplaika tiesiog užburia ir atitraukia nuo kasdienybės. Jautiesi kažkaip kitaip… neįprastai, ramiai.

Oh, o trečioji žygio diena yra viena iš sunkiausių tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Šią dieną jautiesi suirzęs, atrodo viskas tiesiog labai sunku ir nepakeliama. Sunku būna eiti, tavo bendrakeleiviai kažkaip vis užkliūna ar atsiranda ne vietoje ir ne laiku, kažką ne to pasako. Taip ši diena yra sunki, tačiau, išgyvenus šį krizinį tarpsnį, viskas tiesiog palengvėja. Supranti, kad eiti liko ne tiek ir daug, nes po to laukia plaukimas, kuprinė tampa lengvesnė ir kojos lyg ir pačios pradeda nešti lengviau ir greičiau.

Gal tik man vienai, bet manau ir daugeliui laikas tiesiog ištirpsta erdvėje ir nebesupranti, nei kokia šiandien savaitės diena, nei kelinta žygio diena. Taigi, todėl tęsiu pasakojimą nebeminėta dienų, nes jos tiesiog tampa tarsi viena visuma. Gaila, bet žygyje tenka atsisveikinti su dviem mūsų keliautojom. Žinoma, žygis gana sunkus visi pavargsta, tačiau šias bendrakeleives įveikė ne žygio sunkumai, o koją pakišusios ligos ir negalavimai. Labai liūdni buvo rytai, kai tekdavo atsisveikinti su draugu. Visko atsitinka, tačiau žygis tęsiasi kiekvieną dieną atnešdamas įvairių naujų ir nuostabių įspūdžių ir patirčių. Kad ir tokių…

Vieną vakarą mus įsileidžia ir leidžia pernakvoti geri žmonės, kurie ruošia didelę stovyklavietę šventei. Tą vakarą keletas iš mūsų žygeivių nusprendžiame truputį apsidairyti toje stovyklavietėje. Mus labai sudomina statomas kupolas. Kadangi mūsų keliautojai ne tik žygiuoja, bet ir yra folkloro ir muzikos mylėtojai, mus labai sudomina koks skambesys ir akustika yra tame kupole. Sustoję kupolo viduje, apsidairę, užtraukiame dainą, po to kitą ir net netruko prabėgti kelios minutės, kai pradeda rinktis klausytojai – žmonės, kurie įsileido mus gyventi jų stovyklavietėje. Padainavę dar kelias dainas, patraukiame link tos vietos, kur buvome įsirengę palapinių miestelį. Pakeliui akį patraukia neįprastas statinys – tipi. Nusprendžiame ir toje vietoje padainuoti keletą dainelių. Kiekvienas iš šių statinių sukuria vis kitokį garso skambesį, o bendrystė dainuojat dainas, muzikos skambesys tiesiog nuneša į svajonių pasaulį, neatrasti potyriai virpina iki sielos gelmių. Vien dėl tokių akimirkų verta keliauti su šia nuostabia kompanija.

Dubingiuose | Rengėjų nuotr.

Penktąją ar ketvirtąją dieną pasiekiame miestelį Dubingius. Ši diena yra kitokia visomis prasmėmis. Užplūsta toks keistas jausmas, kai po kelių dienų pasieki civilizaciją, gali nueiti į parduotuvę, sutinki nemažai žmonių. Šią dieną valgom kitokius pietus – geriam pieną ir valgom įvairius saldėsius: bandeles, saldų pyragą, meduolius ir gardžiuojamės ledais. Po mūsų apsilankymo šio miestelio parduotuvėlė tikriausiai lieka visai nusiaubta ir pustuštė. Šiame miestelyje aplankome muziejų, buvusią karčiamą ir rūmų griuvėsius ant piliakalnio. Dubingių miestelis labai turtingas savo istorija: jame svečiuodavosi Vytautas, gyvendavo Radvilos. Tačiau nepasakosiu daug apie šį labai žavų miestelį, nuvykite ten patys ir pamatysite, koks jis įdomus sava istorija, gražus statiniais ir aplinka.

Kiekvieną dieną eiti pradedame ryte, o ir iki pietų vietos kelias būna gana tolimas, tad būna poilsio sustojimai. Tai vienos smagiausių ir įdomiausių žygiavimo akimirkų. Sustojus būna visko: puola uodai, kuriuos sunku nuvyti, kartais kai kurie sumąsto pamuzikuoti, tačiau kaip? O gi visai paprastai, tam užtenka sudėti rankas – štai ir puiki švilpynė, tai pat juk muzikos garsus skleidžiančių aparatų galima pasigaminti beveik iš visko, kad ir pienės kotelių.

Žygeiviams prailginti mokslo metai neprailgsta | Rengėjų nuotr.

Sustojus galima veikti ką nori, kartais sustojame įdomioje vietoje ir norintys gali apsižvalgyti. Galime apžiūrėti pelkę, atsiranda ir tokių, kas išdrįsta joje pabraidyti, aš kalbu ne tik apie mūsų gauruotą keturkojį, bet ir vieną iš žygeivių. Lipame į kelis piliakalnius, praeidami apžiūrime pilkapius (senovines laidojimo vietas), iškastus plotus, kuriuose archeologai vykdė savo tyrinėjimus. Mums labai sekasi, kad oras tiesiog fantastiškas ėjimui: gana šilta, tačiau ne per karšta ir lietaus beveik nelyja. Tiesa, kelis kartus truputėlį nulyja, bet juk tai dar viena atrakcija – išsitraukti lietpalčius ar statyti palapinę kuo greičiau, nes pila lietus. Vieną iš tų kartų pora nutrūktgalvių nusprendžia pasinaudoti proga ir išsimaudyti lyjant lietui. Sako, jog tuomet vanduo dar šiltesnis.

Laikas bėga tiesiog nepastebimai ir staiga suprantame, kad tai – paskutinė ėjimo diena ir jau kitą dieną plauksim. Nors laikas žygyje tarsi pranyksta, bet svarbių datų mes nepamirštame. Po vakarienės vieną žygeivę nustebina gimtadienio sveikinimas, tad visi vaišinamės šventiniu pyragu. Ir pagaliau, pagaliau tas ilgai lauktas ir išsvajotas plaukimas baidarėmis. Pradedame plaukti Asvejos ežeru ir labai greitai sustojame. Visi nesuprantame, ko mes taip greitai stojame ir turime išlipti. O gi sustojame pasižvalgyti ir pasivaikščioti vienoje iš šio ežero salų, apie kurią mums pasakojo Dubingiuose esančiame muziejuje. Vėliau tęsiame kelionę Dubingos upe, upės pradžia – sunkiai praplaukiama. Mes braunamės pro nendres, vandens lelijas ir kitą augmeniją, daugumą gąsdina įvairūs vandens padarėliai ir vabalėliai. Įveikę šį ruožą, plaukiame gana lėtai, neišvengiame daug juokingų įvykių: baidarių susidūrimų, atsitrenkimo į krantą ar apsisukimų vietoje. Pasitaiko visokių nutikimų.

Žygeiviams prailginti mokslo metai neprailgsta | Rengėjų nuotr.

Pietums sustojame kiek anksčiau, nei planuota. Mūsų motorizuotas transportas, kuris gabeną vandenį, palapines ir kitą reikalingą inventorių užklimpsta. Mūsų vaikinai skuba pagelbėti, o merginos gamina pietus. Kelionė tęsiasi be jokių netikėtų nuotykių, tačiau ne ką prasčiau. Plaukdami gėrimės nuostabiai žaliu ir gražiu kraštovaizdžiu, toliau bandom įvaldyti baidarės vairavimo meną. Plaukiant sunku neužuosti nosį glostančio mėtų aromato. Sugundyti šio kvapo, plaukdamos merginos skina mėtas ir vakare galime gardžiuotis mėtų arbata. Pirmoji plaukimo diena praskrieja greitai ir ne itin varginančiai, tačiau mes negalime žinoti, kas mūsų kitą dieną…

Vos tik pajudėję susiduriame su kliūčių pilna trasa. Vienur reikia išlipti ir persitempti baidarę, kai kur pasilenkti ir išvengti medžio ar padėti draugui išsistumti užklimpusią ar užstrigusią baidarę. Įspūdžių ir sunkesnių išbandymų šį rytą išties nestinga. O papietavus kelionė pasidaro dar įdomesnė. Ar įsivaizduojat, kad su baidare galima keliauti ir sausuma? Tikrai galima ir mes tai padarom. Prie Pabradės miestelio mums tenka įveikti kelis šimtus metru sausuma su baidarėmis, nes susiduriame su kliūtimi – užtvanka. Įveikę šią kliūtį plaukiame toliau. Ir iš ties jau nenuostabu, kai antrą kartą tenka baidarėmis keliauti sausuma. Šį kartą upėje kelią užtveria medžiai, tad tenka vėl keliauti sausuma su baidarėmis. Galiausia įplaukiame į didesnę upę, kuri mumis nėra linkusi taip pokštauti kaip Dubinga.

Žygeiviams prailginti mokslo metai neprailgsta | Rengėjų nuotr.

Toliau keliaujame Žeimena – plačia, ramia upe iki kol pasiekiame paskutinę nakvynės vietą. Kaip ir visada įsikuriame stovyklavietėje, kuriame laužą. Šis vakaras atrodo niekuo nesiskiria nuo kitų, bet jis vis dėlto kažkoks kitoks. Gal todėl, kad jau paskutinis…

Šią naktį galime nemiegoti iki pat ryto, dainuoti, kalbėtis. Visą vakarą netyla pašnekesiai, dainos, juokas ir žaidimai. Ryte, susirinkę daiktus, keliaujame pėsčiomis iki autobuso, atsiduriame ten, kur ir viskas prasidėjo prieš devynias dienas.

Kaip sunku išsiskirti su bičiuliais su kuriais praleidai tiek daug laiko, kurie suteikė tiek daug gerų jausmų ir sukūrė tokią jaukią nuotaiką. Ir dabar jau laikas jiems sakyti įprastą žygeivišką atsisveikinimą „ciku, caku…“

Iki susitikimo Pašventupyje, kūrybinėjė stovykloje „Gyvoji etninė kultūra“.

Autorė yra Kauno Jono Pauliaus II gimnazijos folkloro – žygeivių klubo “Gilė” narė