K. Stoškus. Lyderių spindesys ir skurdas (25)

Krescencijus Stoškus | asmeninė nuotr.

Krescencijus Stoškus | Asmeninė nuotr.

Lyderiavimas

Jau seniai aimanuojama, kad Lietuvoje nėra lyderių. Ir visai be reikalo. Yra kaip tik atvirkščiai: jų turime daug. Net perdaug. Kiekviena partija ir organizacija, kiekvienas būrelis, kiekvienas klanelis, klasė mokykloje, komanda aikštelėje ar stalas kavinėje  turi savo lyderį, apsuptą priekabių konkurentų. Ir visi jie tokie dideli, taip ryškiai žvelgia iš aukšto žemyn, kad Lietuvoje net nesutelpa. Todėl daug jų jau įsikūrę už Lietuvos ribų. Ir iš ten siunčia pamokymus, kaip gyventi pasilikusiems Lietuvoje. Prasčiau yra nebent su intelektualiniais lyderiais. Ypač humanitarinių ir socialinių mokslų. Jų tikrai mažoka. Vieni išmirė, kiti metėsi į verslą, o treti emigravo. Todėl tokios retos ir skurdokos jų diskusijos. Bet čia kalba ne apie juos.Daugiausia rūpesčių kelia politiniai lyderiai. Nors jų netrūksta. Jiems stinga tik deramos kultūros.

Lyderiai, kurie valdo

Jiems sunkiai sekasi išlaikyti išbandymus valdžia. Ne dėl to, kad Lietuvoje jie būtų perdaug sudėtingi ir painūs. Dažniau painūs būna lyderių interesai, charakteriai ir gyvenimo principai.  O tai reiškia, kad nei jų moraliniai principai, nei bendravimo kultūra, nei pilietinė branda, nei išprusimas neatitinka vis griežtėjančių viešųjų reikalavimų. Nors oficialiai skelbiama, kad tauta yra suverenas, o lyderiai jų tarnai,  jiems daug labiau patinka valdyti. Mat valdyti – tai naudotis ir mėgautis  savo galia ir pranašumais: privilegijomis, užtikrintomis pajamomis ir didėjančiu pasitikėjimu savo  jėgomis. Todėl jie trokšta valdžios ir taip brangina savo įgytą patirtį, kad net užmiršta valstybės reikalus ir savo ydas. Nors viešai ir plaka Rusijos prezidentą, tačiau mielai seka jo pavyzdžiu, jeigu tik pavyksta įsirengti kokias landas  ir nesukliudo konstituciniai apribojimai.

Kompromitacija

Kad ir kaip lyderis maskuotųsi, per valdžią neblogai paaiškėja, koks žmogus yra iš tikrųjų. Per ją pirmiausia atsiveria jo požiūris į visuomenę, jo ydos ir dorybės, jo teisingumas ir atsakingumas, nuoširdumas ir klastingumas, skirtumas tarp to, ką jis rodo (reklamuoja, vaidina, simuliuoja) ir kokia jo  tikrovė. Ne paslaptis, kad šiandien mūsų lyderius labiausiai kompromituoja  1) atitrūkimas nuo visuomenės ir privilegijų troškimas, 2) abejingumas žmogui ir tautos likimui, 3) vergiškumas ir vengimas ginti savo valstybės, visuomenės ir jos piliečių interesus, 4) saviškių protegavimas ir polinkis į oligarchinius ryšius, 5)tušti pažadai ir nesilaikymas duoto žodžio,6) apsimetinėjimas neklystančiais ir vengimas atsiprašyti nuo valdžios sprendimų nukentėjusių žmonių, 7) trumparegiškumas ir neatsakingumas priimant sprendimus ir nesugebėjimas  iš mirties taško išjudinti valstybės demografinės krizės, 8) nesugebėjimas remtis kvalifikuočiausiais šalies specialistais ir visuomene, 9) reagavimas ne į proto argumentus, bet į  fizinės jėgos demonstravimą, 10) vienpusiška autoreklama, intrigavimas ir konkurentų žeminimas ir kt. Vien jau to užtenka, kad gyvenimas Lietuvoje pasidarytų nemielas, kartus ir atstumiantis.

Oligarchinės atodangos

Kad ir kaip oligarchinės grupuotės stengtųsi užmaskuoti prasidėjusių permainų reikšmingumą, tai kas įvyko šiais metais, yra pats didžiausias įvykis po Nepriklausomybės atkūrimo ir įstojimo į Europos Sąjungą. Ji kai kuo panaši net į Nepriklausomybės stebuklą. Kad ir ką sakytų įtariamieji lyderiai, didžiausią poveikį padarė ir turbūt dar ilgai darys atidengtos VSD kortos. Dar iki teismų prabudimo atsivėrė požeminės kloakos, kurias iki tol buvo galima numatyti tik iš gausybės padarinių. Skeptikai murma: kas to nežinojo, čia nieko nauja. Ne visai taip. Vienas dalykas – spėti, numatyti, iš tipiškų faktų daryti išvadas ir kitas – žmonėms išgirsti ir perskaityti pačių faktų liudijimus. Čia buvo apnuoginta nemaža dalis tos oligarchinės sistemos, kurią prieš 9 metus buvo viešai įvardinusi pati Prezidentė. Bet tada ji ne tik niekam nepaaiškino, ką ji vadina oligarchais (daug kam tai atrodė panašu į italų mafiją),  bet greitai ir ji pati nutilo.  Dabartinis išviešinimas sukompromitavo beveik visą partinę sistemą, jos užsimerkusius lyderius, dalį verslo ir centrinę dalį tos oficialiosios žiniasklaidos, kuri visą laiką jautėsi beveik Dievo vietoje, t.y. visagalė ir nepakaltinama. 

Šokas

Reikia tikėtis, kad nepaisant teismų rezultatų ir oligarchus vis dar dangstančios žiniasklaidos, visuomenės pilietinis praregėjimas prasidėjo. Tam nemažos įtakos turėjo ir gana dviprasmiški šimtmečio ir Sąjūdžio šventiniai renginiai. Gana apgailėtinoje padėtyje čia atsidūrė patys politiniai lyderiai, sutikę organizuoti Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečio jubiliejų. Jiems atrodė, kad čia užteks sukviesti minią pramogaujančio jaunimo, sukurti 100 laužų, padėti gėlių ant J. Basanavičiaus kapo, kariškai pagerbti trispalvę vėliavą, na dar padaryti iš tų spalvų vaikiškų žaidimų, ir šventinė misija bus atlikta. Bet čia susibūrė ir tie žmonės, kuriuos papiktino  politinis Nepriklausomybės trynimas iš žmonių atminties, kuriems Nepriklausomybė buvo ne kažkoks archainės Lietuvos epitetas, o tikrasis laisvės ir šalies orumo išsaugojimo garantas,  reikalaujantis iš lyderių kasdienės politinės atsakomybės. Dar griežtesnis ir įsakmesnis pilietinis nusistatymas buvo parodytas per Sąjūdžio šventinį minėjimą. Jis daug kuo priminė sesers N. Sadūnaitės kalbą, pasakytą Seime gerokai anksčiau Laisvės premijos įteikimo proga. Čia pirmą kartą taip tvirtai ir vienareikšmiškai buvo pareikalauta tiesos ir atsakomybės už akivaizdžias lyderių klaidas ir nusižengimus. Taip buvo išreikšta pilietinė opozicija ne tik oligarchinei, bet ir su ja susitaikiusiai,  ją įteisinusiai politinei sistemai su visais jos idealizuotais lyderiais.  Lyderiams tiesiai į akis pasakyta ir gana daug skaudžių, bet oficialiosios žiniasklaidos nutylėtų ir vis dar nutylimų dalykų. Lyderiai šiandien su viskuo yra apsipratę, todėl dar nesuvokia viso padėties rimtumo. Daugelį faktų jie vis dar neigia arba „neatsimena“, numoja į juos ranka arba perpasakoja  taip, kad jie būtų visai Kuriasi įvairiausi judėjimai, atsiranda naujos svetainės, kunkuliuoja socialiniai tinklai, neįprastos iniciatyvos randasi net ten, kur anksčiau jos buvo visiškai neįmanomos.

Reakcija

dr. Arvydas Juozaitis | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

dr. Arvydas Juozaitis | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Politinės sistema, „nepastebėjusi“ oligarchinės sistemos atsiradimo, t.y, ją palaikiusi ir įteisinusi, spazmiškai ginasi. Ji jau nebeieško argumentų, bet demonstruoja savo pyktį ir įtūžį. O įtūžis užtemdo protą, todėl nebijo net išsiduoti, kad veikia viename fronte su atidengtais oligarchais. Suprantama, nemalonu prarasti tiek metų saugotą šiltą vietą, valdymo galią ir ją lydintį prestižą. Bet politinei sistemai derėtų suprasti, kad jų palaikomi ginasi ir patys oligarchai. Juk artėja rinkimai. Kas jau kas, o politinė sistema tikrai jiems neabejinga. Kai grupė žmonių pakvietė Arvydą Juozaitį dalyvauti prezidento rinkimuose, sistema krūptelėjo. Tuoj pat ji ėmėsi aiškinti, kad šį asmenį kelia LAF‘o likučiai. Bet neskubėkite, ponai! Pirma, privalu gerokai patikslinti jūsų įrodymus. Iš 52 sąrašo žmonių  Lietuvos ateities forumo judėjime yra dalyvavę tik 3. Antra, reikia jums padėkoti, kad primenate jau visai užmirštą A. Juozaičio nuopelną. Matydamas, kaip skeldėja  Sąjūdis, o jo lyderiai vis labiau aštrina pilietinę nesantaiką, net palaiko  jau Chruščiovo nutrauktos „klasių kovos“ recidyvus, tikrai daugiausia prisidėjo prie Lietuvos ateities forumo įkūrimo. Trečia,  net šiandien jūs mėginate sudaryti įspūdį, kad tai buvo kažkokia gėdinga, pavojinga organizacija. O iš tikrųjų tai buvo  pirmoji konstruktyvi pilietinė opozicija Nepriklausomoje  Lietuvoje, nuosekliausiai gynusi taikaus perversmo idėją ir pilietinį susitaikymą, kurį visada puoselėjo ne tik Gandis, bet ir krikščionybė, o šiandien nuolat kartoja popiežius Pranciškus.

Bendraminčiai

Panašiai kaip Lietuvos Sąjūdis, taip ir Lietuvos Ateities forumas buvo įspūdingas  tuo, kad į vieną frontą suvedė tokius skirtingus žmones, kurie kitomis sąlygomis niekada nebūtų nei susitikę, nei susipažinę. Jame užsimezgė ir subrendo pati nuostabiausia ir nuoširdžiausia sąšauka, bendravimas ir bendradarbiavimas  tarp kelių pačių tauriausių, šviesiausių bei išmintingiausių Lietuvos dvasininkų ir įvairaus plauko pasauliečių.  Svarbiausia čia buvo tai, kad visi pasijuto lyg seni bičiuliai ir draugai, nes nuo pat pradžių visi kalbėjo  viena ir ta pačia taikingumo ir pilietinės atsakomybės kalba.  Tai buvo ypatingas dvasinės bendrystės jausmas, absoliutus tarpusavio pasitikėjimas ir vienijantis rūpestis.  Pasauliečiai buvo įvairių įsitikinimų žmonės, mažiau susitvardantys, nepastovesni, konfliktiškesni, o dvasininkai santūresni ir neabejotinai išmintingesni. Svarbiausia, pasauliečiams jie sudarė  pačią tvirčiausią moralinę ir ir net pilietinę atramą. Jų nuopelnai ir pagarbos verti darbai jau daug kam buvo žinomi net sovietiniais laikais. Tai buvo sunkiausius sovietinės prievartos išbandymus atlaikiusios asmenybės, ištikimiausi Kristaus sekėjai, patys gyvenę pusiau asketinį gyvenimo būdą,  visada aukojęsi kitų labui, išsaugoję nepranokstamą tvirtybę ir ištikimybę savo įsitikinimams. 

Dvasiškiai

Apie juos telkėsi daugybė pasauliečių, ypač inteligentų. Pirmiausia tai kardinolas V. Sladkevičius. Negaliu nepaminėti įspūdingos kard. V. Sladkevičiaus nuotraukos, kurią  prieš mirtį man padovanojo fotografas Eduardas Prostovas.  Po ja Kardinolo ranka užrašyta citata iš Šventojo Rašto: „Nepamirškite daryti gera ir dalytis su kitais geru“(Žyd 13, 16). O apačioje žodžiai: „Nusilenkdami šviesiam Kardinolo atminimui.“ 2001 m. nuotrauka pasirašyta J. Marcinkevičiaus, K. Vasiliausko, D. Banionio, P. Bingelio, E. Jansono, H. Kunavičiaus, V.Mazūro, I. Milkevičiūtės, Ch. Potašinsko, A. Ragauskaitės, S. Sondeckio, R. Staliliūnaitės, H. Vancevičiaus ir L. Zelčiaus.  Ne mažesnį autoritetą turėjo ir vienuolis kapucinas A.M.Dobrovolskis (Tėvas Stanislovas ) ir mons. K. Vasiliauskas ir kai kurie kiti teisingumą gynę dvasininkai. Jie turėjo daugiausia tikėjimo, kad nesvyruotų, daugiausia išminties, kad darytų teisingus, geriausiai subalansuotus  sprendimus ir daugiausia karčios patirties, kad perspėtų ir patartų. Šiems kankiniams labiau negu bet kam kitam rūpėjo ne tik bažnyčios, bet ir visos Lietuvos ateitis. Girdėdami apie agresyvius pasityčiojimus iš kitaminčių, jie negalėjo tylėti. Čia jie jautėsi ne mažiau reikalingi kaip ir sovietiniais laikais. Labai gaila, kad apgailėtinai mažai tebuvo tų, kurie klausytų ir galėtų daryti įtaką politiniams sprendimams. Žinoma, tai buvo sunkūs laikai:gaujų siautėjimai, žudymai, sproginimai. Reikėjo stabilizuoti politinę veiklą ir patį gyvenimą.  Bet šitokių dvasininkų balsą jie privalėjo girdėti. Bet visai nežinomi lyderiai, užėmę atsakingus postus, svyravę tarp skirtingų nuomonių, įtakų ir politinių galių buvo jiems kurti.

LAF‘as

Panašiai jautėsi ir aktyvesni pasauliečiai, ypač nuo sąjūdžio atsitraukę ir atstumti asmenys, net kai kurie AT deputatai.  LAF‘as mėgino pritraukti vidinėmis intrigomis neužsikrėtusių žmonių, stengėsi nešališkai vertinti valstybei pavojingus lyderių sprendimus,  reguliariai priešintis  savotiškos klasių kovos atnaujinimui, tarpusavio neapykantos  kurstymui, kraujo praliejimo provokavimui, teisingumo gynimui, partneriškos bendravimo kultūros stiprinimui. Jie matė ne tik nesantaikos kurstymą ir agresyvių veiksmų toleravimą, bet ir šiurkščias politinių lyderių klaidas bei pretenzijas į autoritarinį valdymą. Jau čia pradėjo formuotis politinių lyderių arogancija, kitaminčių žeminimas ir niekinimas, vadinamoji „patyčių kultūra“ ir atitrūkimas nuo visuomenės. Ši situacija prisišaukė LAF‘ą ir jo partnerystę su iškiliaisiais dvasininkais.  Sutelktinio puolimo sąlygomis dvasininkų autoritetas LAF‘ui buvo vienintelė viešo veikimo sąlyga.  

Laisvos ateities forumo manifestas kvietė: „Atėjo laikas  užbėgti už akių tiems žmonėms, kurie savo politika skaldo visuomenę, nuteikdami vienus savo krašto patriotus prieš kitus, skatinami jų tarpusavio neapykantą ir kerštingumą, provokuodami pragaištingus konfliktus, ieškodami Lietuvos „priešų“. <…> Reikia ne beatodairiškai viską griauti, bet kantriai, nuosekliai kurti iš to, ką turime. Kviečiame visas nuosaikias, nepriklausomybę ir demokratiją remiančias jėgas burtis draugėn ieškant kuo efektyvesnės politikos, išvengti pragaištingų klaidų. Mes oponuojame, norėdami padėti sumažinti daromas klaidas. <…>Siūlome sudaryti specialistų, patarėjų tarybas ekonomikos, socialiniams, kultūros bei politikos klausimams nagrinėti. Labai svarbu, ieškant optimalių politinių sprendimų, neužkirsti kelio įvairioms nuomonėms bei pažiūroms reikštis spaudoje, ypač radijuje bei televizijoje.“ (1991 m. balandžio 16 d.)

Į kvietimą buvo atsakoma neapykanta, grasinimais, fizinėmis patyčiomis ir net teroristiniais iššūkiais. Į vieną iš tokių iššūkių buvo sureaguota atskiru pareiškimu: „Šią naktį buvo pasikėsinta į Lietuvos ateities forumo koalicinės tarybos nario A. Bendinsko ir jo šeimos narių gyvybę. Buteliais, pripildytais padegamuoju skysčiu, buvo mėginta padegti A. Bendinsko butą. Deja, bet tai nebe pirmas kartas, kai bandoma susidoroti su šiuo žmogumi, kai mėginama įvairiais, pačiais šiurkščiausiais būdais terorizuoti kitaip mąstančius, kritikuojančius dabartinę valdžią. A. Bendinskas kitados pakankamai prisikentėjo bolševikiniuose kalėjimuose, kovodamas už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. <…> Protestuojame prieš atskirų asmenų ir netgi kai kurių Aukščiausiosios Tarybos deputatų vykdomą kurstytojišką kampaniją, kuri. Be jokios abejonės, įkvepia ir padrąsina panašių išpuolių vykdytojus.“ (1991 m. gegužės 2 d.). Pareiškimą pasirašė K. Antanavičius, B.Genzelis, K. Glaveckas, V. Jasukaitytė, V. Kvietkauskas, J. Minkevičius, D. Morkūnas, B.Rupeika, E. Vilkas.  Laikraštis „Respublika“ kitą dieną prideda pastabą: „Kai vakar AT šį pareiškimą perskaitė deputatas K. Antanavičius, radijo transliacija nebuvo įjungta.“

Bet jėgos buvo nelygios. Iškiliųjų dvasininkų autoritetas čia buvo apeinamas, ignoruojamas ir nutylimas. Jeigu dvasininkų išmintis būtų suprasta, o LAF‘as nebūtų taip agresyviai puolamas (įskaitant fizinius išpuolius ir net sprogmenis) ir  kritinė opozicija būtų išlikusi, Lietuva šiandien būtų gerokai kitokia, o oligarchų įsitvirtinimas sudėtingesnis.  

Permaina

Artėjant rinkimams, Lietuva visada budinama iš pilietinio snaudulio. O po rinkimų metamos visos oligarchinės jėgos, kad ji užmigtų. Tam tarnauja popsinės pramogos, nesiliaujantys festivaliai, televizinės apkalbos ir tarpusavio patyčios Seime bei socialiniuose  tinkluose.  Anksčiau tuo užsiimdavo pačios politinės partijos ir oficialioji žiniasklaida. Atseit atlikote savo darbą – toliau ilsėkitės iki kitų rinkimų. Piliečių kišimasis į politiką visada erzino sistemines partijas ir oficialiąją žiniasklaidą. Tiesioginės demokratijos tema buvo tabu. Iki šiol nedaug kas težino, su kuo ji valgoma. Nesvarbu, kad ji įrašyta konstitucijoje. Tai buvo perteklinė ir nepageidaujama tema.  Dabar prasideda kažkas neįprasta. Rinkimais daugiau ima rūpinasi pilietinės visuomenės grupės. Jos pačios ima žadinti iš abejingumo, nerūpestingumo, neatsakingumo ir bailumo visus tuos, kurie atkakliai klausinėja: „Už ką reikės balsuoti?“ Tiesa, išmokę tik tyčiotis, jie dar panašūs į mažus vaikus: nemoka nei diskutuoti, nei susitarti. Bet jau daugelis pradeda suprasti tokios padėties absurdą, ir formuojasi kažkas panašaus į pirmąsias mandagumo pamokas.

Hierarchija

A. Juozaičio grįžimas į viešąjį gyvenimą daug kam yra netikėtas. Jis labiausiai nutolęs nuo tų oligarchinių atodangų ir politinių bei verslo lyderių, kurie jau taip patvariai yra išsirikiavę sociologinių apklausų hierarchijoje. Žmonės neįstengia suprasti ir pyksta, širsta, kad kažkas čia ne taip. Vieniems užkliūva jo straipsnis, kurio, atrodo, nė vienas nėra ir rimtai perskaitęs, kitiems – disertacija, kurios jie neranda nei internete, nei laikraščiuose, tretiems –  jo dukters vardas, ir žmonos kilmė, ketvirtiems – jo buvę bendražygiai, kuriais jis galėjo pasinaudoti, bet jis to nedarė, o užleido vietą. Yra ir tokių, kurie įsitikinę, jog iš jo užnugario netrukus išnirs paslaptingi oligarchai ar užsienio agentai. Įdomiausia, kad nė vienas kitas iš anksčiau minimų kandidatų taip nenarstomas, kaip jis.  Kodėl? Todėl, kad jie ateina iš sistemos. Ši sistema pagal susiklosčiusią tvarką susijusi su tam tikromis politikos, verslo ir įtakingos žiniasklaidos grupėmis,  O jis – ne. Daugelis žmonių šito nesuvirškina. Jie tiesiog neįsivaizduoja Lietuvoje tokios galimybės.  Todėl ir nervinasi, ieško priekabių įtarinėja, kad jis ne toks kaip visi.   

Juozaitis sugrįžta

Žinoma, jis ne toks. Žymiai valingesnis už daugelį ir nepalyginamai  padoresnis. „Jums negeras? Tai duokit geresnį“, – ragina nuovokesni žmonės. Protingas siūlymas. Nes iš jo kyla klausimai:  kam geresnį? Partijai? Klanui? Verslo grupei? Tiems, kas pakvietė A. Juozaitį, tokie klausimai nekilo. Jie buvo vienminčiai, nes daugiausia išugdyti klasikinės kultūros ir dar patys dalyvavo Lietuvos Sąjūdžio brandinime bei formavo jo tradicijas.  Bet svarbiausia, jie sirgo tuo pačiu Lietuvos, t.y. jos kultūros, tautos ir valstybės, likimu. O toks žmogus niekada nepainios partijos, ar lyderio su valstybe. Net jeigu tas lyderis būtų pats Prezidentas. Vos tik pribrendus klausimui „Už ką reikės balsuoti?“, jų mintys nukrypo į A. Juozaitį. Priežastis pati paprasčiausia. Visi jie jau Sąjūdžio laikais matė jį viešajame gyvenime kaip patį nesavanaudiškiausią ir iniciatyviausią žmogų. Didesnė tokių žmonių dalis – jau kapuose. Ypač tai būtina suprasti ir įvertinti dabar, kai  išryškėjo tokia gluminanti beveik visų politinių lyderių demoralizacija.  Ir ne tik suprasti. Privalu telktis principinėms grumtynėms už padorumą. Ant kortos statoma visa tauta. Toliau viską patikrins rinkimų pilietinis aktyvumas.

Kategorijos: Laiko vinys, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *