D. Šepetytė. Srovė, nešanti į Lietuvą, ir srovė, nešanti iš jos (1)

Vykintas Vaitkevičius | V. Damaševičiaus nuotr.

Šią savaitę Lietuvos televizijoje (LRT) išlydėta „nacionalinė ekspedicija“, šįkart skrosianti Dniepro bangas specialiai tam pastatytu laivu „Vytautas Didysis“. Į jį bus įtupdyta daugiau kaip 40 vadinamosios nacionalinės ekspedicijos dalyvių, juos lydės greitaeigis kateris, o atsarginis laivas „Vytis“ bus paliktas Kijeve, kad turistai, jeigu kas, galėtų tęsti trijų savaičių kelionę, apmokamą, greičiausiai „nacionaliniais“, t.y. mokesčių mokėtojų, pinigais.

Ekspedicijos vadovas Alfredas Bumblauskas ta proga padaužė Laisvės varpą, pastatytą

Sausio 13-osios įvykiams atminti. „Ekspedicijos“ sumanytojas ir prodiuseris Edmundas Jakilaitis televizijos žiūrovams maloniai paaiškino, kad varpu skambinama išskirtiniais atvejais: minint Sausio 13-ąją, atidarant naują LRT sezoną bei išlydint „ekspediciją“. Šįkart jos garbei varpas skambėjo jau ketvirtą kartą.

Kelionės metu bus susukta kelios dešimtys laidų, paskui jos bus parodytos geriausiu televiziniu laiku, paskui jos bus įamžintos „mediatekoje“ šalia jau sukrautos serijų rietuvės: jų skaičius artėja prie 70. Juk Kijevas, kaip sakė A.Bumblauskas – „alternatyvi LDK sostinė“, o Lvovas – miestas artimos Lietuvai semantikos… Juk žadama įspūdinga kelionė, – anot E.Jakilaičio, bus užtvankų, šliuzų, ir net ne visada abu krantai matysis…

Didysis šou prasideda iš naujo, įsiliedamas į pramogų, tuštybių, pasicirkinimų srautą, apimantį kone visas mūsų gyvenimo sritis ir galintį nupiginti net pačią gražiausią sumanymą ar tikslą. Būtent dėl tos priežasties mažeikiškis Gintautas Alekna, vienas pirmeivių, ieškojusių ir tvarkiusių tremtinių kapelius Sibiro platybėse ir kitose lietuvių tremties bei kalinimo vietovėse, prieš kiek laiko atsiribojo nuo „Misija – Sibiras“ ekspedicijų. „Respublikai“ jis sakė nenorėjęs būti šoumenu. Po kelių bendrų kelionių sakė pajutęs, kad jo ir projekto organizatorių motyvai radikaliai skiriasi, – jis suprato, kad tiems žmonėms labiau rūpi jie patys, o ne tie kapeliai, kuriais pasirūpinti neva važiuojama. Iš tikrųjų juk dažnai vykstama atsipalaiduoti, pasireklamuoti, pasirinkti politinių dividendų ateičiai…

Prisimenu išties prasmingą atvejį, kai mokslinė lietuvių-baltarusių ekspedicija atkartojo 1857 metų grafo Konstantino Tiškevičiaus (1806-1868) kelionę Nerimi, po kurios jis buvo parašęs knygą „Neris ir jos krantai“, žvelgdamas į juos hidrografo, istoriko, archeologo ir etnografo žvilgsniu. Toje ekspedicijoje, apie kurią jūs tikriausiai nieko negirdėjote (mažai žinau ir aš), dalyvavo du būsimi Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatai – mitologas Dainius Razauskas ir istorikas archeologas Vykintas Vaitkevičius; šio mokslininko vadovaujama specialistų grupė net 28 dienas tyrinėjo Nerį ir jos krantus, pėsčiomis išžvalgė upės ištakas, atliko kompleksinius – archeologinius, istorinius, kalbinius, etnologijos ir folkloro tyrinėjimus. Žinovai tikina, jog jos metu surinkta vertingų archeologijos, istorijos, etnologijos, folkloro ir kalbotyros duomenų, aktualių Lietuvos, Baltarusijos bei Lenkijos šalių mokslininkams, tiriantiems baltų genčių priešistorę ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldą Rytų Lietuvos – Vakarų Baltarusijos regione. Po tos kelionės pagret pasirodė net keturios solidžios V. Vaitkevičiaus knygos „Neris. 2007 metų ekspedicija“. Ši neabejotinai moksliniu požiūriu reikšminga kelionė nebuvo nei pafinansuota, nei deramai paviešinta.

„Tas reiškinys liečia ne tik ekspedicijas, – sako mitologas Dainius Razauskas, – bet kokia žmogaus veikla atsiduria šitoje, trumpai tariant, „būti ar atrodyti“ kryžkelėje. Tai yra esminė takoskyra: jei nori „būti“, tai bet kurioje srityje rasi, o jei nori „atrodyti“, tai visa, ko besiimsi, taps tuščiavidure pompastika. Žinoma, aš negaliu smerkti ekspedicijos dalyvių, gerbiamų žmonių, bet aš, tiesą sakant, jaučiu ir matau ištisą labai plačią kultūrinę sritį, kuri yra visiškai ignoruojama valdžios. Ir dar pridursiu, kad turiu galvoje sritį, iš kurios gimė Sąjūdis ir kad ji, toji sritis, jau du šimtmečius palaiko Lietuvos gyvybę. Aš manau, kad šiandien ne tik valdžia, bet, plačiau imant, šiuolaikinis Lietuvos isteblišmentas, bijo Lietuvos, niekina Lietuvą ir nori kažkaip mandagiai pašalinti ją iš akiračio…“

Mitologas Dainius Razauskas žygyje grafo K.Tiškevičiaus pėdomis 2007 metais | V. Damaševičiaus nuotr.

Tiek D.Razauskas, tiek kiti tuometės ekspedicijos dalyviai, tarp kurių buvo istorikė Vida Girininkienė, sanskritologas Vytis Vidūnas, būsimas aplinkos ministras Kęstutis Navickas, menotyrininkas Saulius Pilinkus, į ekspediciją vyko savo lėšomis, dėkingi tiems, kas sušelpė plaustu ar laiveliu… Žinomas kino dokumentininkas Vytautas Damaševičius ir filmą apie šią ekspediciją susuko iš savo kišenės. Gaila, mažai kas jį yra matęs – dabarties kraštovaizdžio fone skamba XIX amžiuje rašyto K.Tiškevičiaus dienoraščio eilutės, bylojančios tuomečius grafo potyrius plaukiant Nerimi. Anot operatoriaus, Lietuvoje tuomet tai niekam nebuvo įdomu, o iki šimtmečio šou dar buvo galiukas kelio. Gi Baltarusijoje kaimyniška ekspedicija buvo įvykis, kone kasdien nušviečiamas respublikinėje spaudoje.

Vytautas Damaševičius | asmeninė nuotr.

„Turbūt kalbėti reikėtų ne apie tai, – sako D.Razauskas, –  bet iš tikrųjų aną ekspediciją organizavo entuziastai, organizavo iš širdies, iš savo pastangų, iš savo lėšų, žinoma, neneigiant ir rėmėjų pagalbos. Jai vadovavo Vykintas Vaitkevičius, kuris ir šiandien dirba tarsi pogrindyje. Žinoma, ačiū Dievui, viešai, ir bent kažkokią algą už savo darbus gauna, bet, pavyzdžiui, iš Istorijos instituto jam teko pasitraukti. Jis atsidūręs pusiau pogrindyje: gyvendamas Pavilnyje dirba Klaipėdoje, bet jeigu klaustumėt, kas šiandien Lietuvoje istorikas archeologas numeris vienas, sakyčiau V.Vaitkevičius. Visi kiti yra kaip kokie oficiantai ir oficialumo, ir patarnavimo prasme, – jie oficialiai patarnauja, o Vykintas niekam nepatarnauja, niekam netarnauja neoficialiai, dirba iš širdies, ir dirba Lietuvai. Prisipažinsiu, aš toje ekspedicijoje mokslinio darbo nedirbau, bet nuo seno mėgęs plaukioti baidarėmis turėjau didelį malonumą ir džiaugsmą praplaukti su draugais išskirtine proga, – daugiau tokios, žinojau, nebepasitaikys. Todėl tik kitų nuopelnus galiu minėti, pirmiausia V.Vaitkevičiaus – žiūrėkit, keturios knygos yra išėjusios iš tos ekspedicijos, bijau pameluot, bet man atrodo, kad ir tas jų išleidimas bus jo vargo ir gal net asmeninių lėšų pareikalavęs. Tai buvo didžiulis darbas, nuveiktas praėjus 150 metų nuo K.Tiškevičiaus ekspedicijos. O tie plaukimai vyslomis, atvirai šnekant, dvelkia truputį kitkuo. Nors K.Tiškevičius buvo lenkakalbis Lietuvos didikas, tačiau jo maršrutą pakartojusioje ekspedicijoje srovė tekėjo Lietuvos link, o visomis anomis ekspedicijomis teka iš Lietuvos lauk. Ir ta prasme tarsi panašios ekspedicijos savo prigimtimi yra visiškai skirtingos.“

…Ekspedicijos išlydėtuvėse rašytojas, sporto komentatorius Robertas Petrauskas, pirmąsyk tapęs šio LRT projekto dalyviu, prisipažino kiek besijaudinantis prieš žygį, tačiau, sakė, juk būtent tada, kai išeini iš komforto zonos, ir prasideda tikrasis gyvenimas. Kažin. Greičiau tikras gyvenimas prasideda tada, kai išeini iš šou zonos. Arba šou zona išeina iš tavęs.