J. Vaiškūnas. Ar nepriklausoma Lietuva laisva? (3)

Jonas Vaiškūnas | Alkas.lt nuotr.

Mano sąjūdis prasidėjo anksčiau nei 1988 birželio 3 d. Lietuvos Mokslų Akademijos (LMA) salėje įkurtasis visuomeninis judėjimas. 1985 m. įsijungiau į etnokultūrinį sąjūdį, o 1987 m. ir į paminklosauginį judėjimą, dėsningai atvedusius mus į birželio 3 d. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steiginį. Kadangi prieš kuriantis sąjūdžiui iš LMA Fizikos instituto Lazerinės optikos skyriaus perėjau dirbti į to paties instituto Astrofizikos skyrių, tai teko vykti darbuotis į Molėtų Astronomijos observatoriją. Taip dar nebūdamas ir nesijausdamas tikru molėtiškiu galiausiai ir atsidūriau Molėtų sąjūdyje. Tad ilgą laiką jaučiausi jame tartum delegatu iš sostinės palaipsniui įsitraukiančiu į vietos bendruomenės pilietinę visuomeninę veiklą. Taip su tuometiniu Observatorijos vadovu dr. Gunaru Kakaru mes, Vilniaus akademinio instituto atstovai, entuziastingai nėrėme į Molėtų Sąjūdžio sūkurį.

1988 m. Molėtai lyginant su Vilniumi atrodė nepalaužiama kompartijos diktatūros tvirtovė. Čia ne tokioje tolimoje geografiškai Vilniaus periferijoje sovietinė vietos valdžia savo pavaldinius kolūkiečius ir tarybinių įmonių darbininkus, regis buvo daug stipriau ir skaudžiau susaisčiusi priklausomybės ir paklusnumo retežiais nei akademiniais ir kultūriniais vėjais alsuojančios sostinės žmones. Tai gerai matėsi man tik įžengusiam į Molėtus ir viena koja vis dar stovinčiam Vilniuje. Garsioji Molėtų komunistų partijos sekretorės Eleonoros Blaževičiūtės frazė: „Sąjūdis iki Molėtų neatėjo ir neateis“, tuomet labai tiksliai perteikė regis amžinai neįveikiamą tą sovietinio geležinio stingulio dvasią, tvyrojusią virš komunistų partijos „Tarybų rūmų“ valdomo rajono.

Bet jau 1988 m. rugpjūčio 29 d., daugiausia švietimo darbuotojų pastangomis, Molėtuose susiburia Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, į kurią jau rugsėjyje įsijungiu ir aš. Taip mano persikėlimas gyventi ir dirbti į Molėtus sutampa su Molėtų sąjūdžio pradžia.

Įsimintinas pirmasis Sąjūdžio mitingas Molėtuose. Saulėtą giedrą 1988 spalio 2 d., penktadienį, šimtai molėtiškių pirmą kartą po pusšimčio metų patys – ne valdžios suvaryti į valdišką paradą – susitelkia į didžiulį molėtiškių mitingą. Apima nepaprastas jausmas – šviesi, didinga pakylėta nuotaika sumišusi su abejonėmis, o ir su baimės šešėliu. Vilniaus gatvė prieš „Siesarties“ kino teatrą pražydusi trispalvėmis. Dainuojame tautines giesmes. Į molėtiškius kreipiasi LPS iniciatyvinės grupės nariai: Vytautas Landsbergis ir Algimantas Čekuolis, kalba Molėtų sąjūdžio žmonės. Į mitingo dalyvių klausimus pakviečiama atsakyti ir rajono partijos komiteto pirmoji sekretorė E. Blaževičiūtė.

Nuo tada įsisiūbuoja sąjūdžio kultūrinė, švietėjiška ir politinė veikla Molėtuose, kuri atveda į Lietuvos laisvės triumfo dieną – 1990 m. Kovo 11-ąją ir tęsiasi iki 1991 m. pabaigos. Pačiu įsimintiniausiu įvykiu, žinoma, tampa tragiškieji 1991-ųjų Sausio 8-14 d. įvykiai. Mes, molėtiškiai, pakaitomis autobusais vykstame į Vilnių budėti prie Aukščiausiosios tarybos, Lietuvos radijo bei televizijos ir kitų svarbių pastatų.

Tuomet atbudėję prie Lietuvos Televizijos ir Radijo rūmų Konarskio gatvėje iš sausio 12-osios į 13-ąją, grįžę užimame centrinį Molėtų pašto skyrių, ir padedant savanoriams, dieną naktį budime saugodami jį nuo galimo sovietinių kariškių užėmimo. Apsiginklavę tik stiklainiais su žibalu buvome pasiruošę atremti kiekvieną akimirką tikėtiną sovietinių smogikų antpuolį… Man teko trumpam tapti rajono radijo diktoriumi – per vietinį radijo tašką rajono gyventojams pranešinėti kas vyksta Seime ir sostinės gatvėse, paneiginėti perversmininkų užgrobtų radijo ir televizijos melagingus pranešimus.

Dabar vis giliau grimztant į praeitį, tų prieš 30-metį nušvitusių dienų nepakartojamos Lietuvos istorijos dalyvio įspūdžiams, į sąmonės paviršių kyla praeities ir dabarties sąšaukų budinama refleksija apie mūsų pergalingo žygio į Lietuvos nepriklausomybę sėkmę ir kelio į laisvę akligatvį.

Štai neseniai paviešintame sovietinio saugumo dokumente skaitau, jog Molėtų KGB padalinio viršininkas Jonas Baranauskas net 1990 metų kovo 11-osios išvakarėse centrinei KGB vadovybei rašė, kad į Molėtų sąjūdžio veiklą sėkmingai įterpti KGB agentai: A. Baltaitis, „Daina“, „Saulius“ ir kiti, sėkmingai tęsia žvalgomąją ir ardomąją veiklą…

Dabar, po 30-ties metų, abejoju: Ar nepriklausoma Lietuva laisva? Ar ją ir toliau valdo tie išdavikai ir išgamos anuomet apsimetę draugais, besišypsančiais laisvės kovų bendražygiais? Ar prisidengę viešų sąjūdiečių vardais ir slaptų KGB nuopelnų pakylėti jie nepriklausomoje Lietuvoje baigia užsmaugti ir palaidoti pagrindinį Sąjūdžio siekį – Lietuvos kelią į laisvę?