D. Stancikas. Dugnas (6)

Dalius Stancikas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

„Reikia sakyti tiesą ir nereikės jaudintis“, – lyg koks holivudinis aktorius žurnalistams šelmiškai šypteli Eligijus Masiulis, tačiau akys nervingai laksto po auditoriją: kiek patikėjusių? Krakmolyti balti marškiniai, juodas kostiumas, pasitikinti povyza, raiškus kalbėjimo tonas, draugiški juokeliai (suprask, čia aš, tas pats trumpam prapuolęs jūsų geraširdis vaikinas), energingi rankų mostai, trumpos politologinės paskaitėlės pramaišiui su kaltinimais prokurorams dėl neva sufabrikuotos bylos, vizitinių kortelių dalijimas žurnalistams – regis, viskas kaip tada, geriausiais karjeros laikais, kai „sveikas protas“ kuždėjo, kad politinis olimpas čia pat, už lemiamos brangios degtinės dėžutės…

Pamenate: „Ko šiandien Lietuvai ar didžiajai daliai žmonių labiausiai reikia, tai – sveiko proto sprendimų, skaidrios ir sąžiningos politikos, korupcijos išgyvendinimo, valdžios, pasitikinčios piliečiais. Mes, liberalai, sveiko proto balsas, visuomet buvom ir būsim atsvara korupcijai ir populizmui.“

Buvom ir būsim…

Po kelerių metų: „Tiek, kiek aš susipažinęs su pareikštais įtarimais partijai, galiu pasakyti labai aiškiai, kad šitie įtarimai sunkiai suvokiami sveiku protu. Patikėkit manimi, kai ateis laikas, aš tiek daug jums papasakosiu, kad tikrai Lietuvoje bus įdomu gyventi.“

Ir buvo tikinčių – praėjusiuose rinkimuose „sveiko proto“ partija gavo didžiausią balsų paramą nei kada iki tol. Ir štai prokurorų dvejus metus rinkti įkalčiai pagaliau atviri, kaltinamiesiems leidžiama sužinoti, kokius telefoninius pokalbius nuklausė STT vyrukai.

Ir ką?

Tyrėjai klastoja bylą! Kaltinimai neatitinka tikrovės ir sveiko proto! Čia, pasirodo, ir yra ta E. Masiulio sensacija, dėl kurios turėjo būti įdomu visai Lietuvai. Švelnią nuostabą kelia nebent pats E. Masiulis, tiek metų iš visų tribūnų rėžęs apie beatodairišką pasitikėjimą teisėsauga. Dar prieš dvejus metus, tik pagautas už rankos, vis dar vaidino užkietėjusį teisėsaugos faną: „Dėl STT pareigūnų neturiu jokių pretenzijų, jie atliko savo darbą, jie yra įstatymo vykdytojai.“

Taigi E. Masiulio gynyboje nieko naujo – jis neva paėmė ne šimtatūkstantinį kyšį partijai, o asmeninę paskolą (už kyšį ir politinę korupciją, dargi grupinę, gresia belangė, o štai už asmeninę paskolą būsi išteisintas ir dar, žiūrėk, apdovanotas nekaltai nukentėjusiojo laurais). Tiesa, pokyčių yra kitame fronte – pagaliau paaiškėjo, kodėl tokia, regis, aiški byla taip užtruko: prokurorai rinko įkalčius ir pateikė kaltinimus kyšininkavimu ir prekyba poveikiu visai „sveiko proto“, taip pat Darbo partijoms bei „MG Baltic“ koncernui.

Tačiau ši dar viena politinė veidmainystė ir ypač aprašytasis herojus kažin ar būtų verti tokio mūsų dėmesio, jei ne svarbūs užkulisiniai visų tokių dramų dalyviai – advokatai. Gal ši byla pagaliau išryškins problemą, dėl kurios jau kadaise turėjome šaukti: ar tikrai vienas iš teisinės sistemos dalyvių – advokatas – yra teisingumo paieškos garantas? Ar vis dažniau neatrodo, kad mūsų advokatūra eina priešingu keliu?

Koks advokatas yra geriausiai apmokamas ir net gerbiamas? Kuris padeda apginti neteisingai apkaltintą? Ne. Tas, kuris geba sukurti melagingą versiją ir priverčia ja patikėti teisėją bei visuomenę. Tas, kuris padeda turtingiems sukčiams, vagims ar žmogžudžiams išvengti pelnytos bausmės ir už tai ne tik pelnosi prabangų gyvenimą, bet ir įgyja profesinį prestižą.

Esame stebėję N bylų, kai prisidengę išgalvotomis versijomis turtingi nusikaltėliai išeina iš teismo salės išdidžiai iškeltomis galvomis ir dar, žiūrėk, prisiteisia už neva pažeistą garbę ir orumą. Ir kas tie jų angelai sargai? Žymieji advokatai, bet kada – jei ką – prisidengiantys nekaltumo prezumpcija ir savo profesiniu išskirtinumu. 

Kiek yra tikinčių, kad E. Masiuliui per svajonių įsikūnijimą žadančią rinkimų kampaniją staiga aptemo sveikas protas, ir jis iš itin nuovokaus ilgamečio seimūno, eksministro, be penkių minučių premjero staiga tapo beviltišku kvailiu? Kiek yra tikinčių, kad tokiais pat labdaringais naivuoliais virto visur naudos ieškantys verslo „vilkai“? Kiek tikinčių, kad šita pasaka sekama be advokatų pagalbos? Už ką tuomet jiems mokamos tūkstantinės algos?

Gal svarstant mūsų išklypusios teisėtvarkos problemas pats laikas būtų kalbėti ne tik apie prokurorus, teisėjus, bet ir apie advokatus?

Koks kilo sujudimas, kai Prezidentė atmetė vieno jų, beje, buvusio perspektyvaus prokuroro, o dabar advokato, „sveiko proto“ byloje ginančio kyšio davimais kaltinamus verslininkus, kandidatūrą į teisingumo ministrus!

„Man labai gaila, kad atmesta kandidatūra stipraus, profesionalaus teisininko. Tai yra signalas teisinei visuomenei, kuris įrodo, kad galima kvestionuoti, ar tikrai Lietuva yra teisinė valstybė. Ar gerbiame kiekvieno žmogaus teisę į gynybą, ar ta teisė yra nešališkai užtikrinama“, – širdo premjeras Saulius Skvernelis, matyt, nesuvokdamas, kad tarp teisinės ir teisingos valstybės gali slypėti milžiniška dorovinė praraja. Kad gynyba nelygu gynybai: viena gali padėti moraliai atsitiesti paslydusiajam, o kita, grindžiama melu, paversti jį visišku ciniku.

„Tapatinti advokatą su klientu yra nemokšiška – tai tas pats, kaip gydytoją tapatinti su jo pacientu. Jei medikas gydo venerine liga sergantį žmogų, tai nereiškia, kad jis pats yra pasileidęs ar amoralus“, – teigė profesorė, teisės mokslų daktarė advokatė Liudvika Meškauskaitė.

„Jei advokatas ikiteisminiame tyrime ieško spragų ar lengvinančių aplinkybių, vadinasi, profesionaliai dirba savo darbą. Reikėtų suprasti, jog advokatas gina ne pačią korupciją, o ja kaltinamą žmogų“, – aiškino buvęs prokuroras, Seimo ekspirmininkas, o dabar advokatas Artūras Paulauskas.

Skamba lyg ir gražiai, tačiau kodėl visuose argumentuose nėra nei užuominos apie sąžiningą gynybą? Ar ši sąvoka jau nebesietina su advokatūra? Vėl stebina tas apsimestinis naivumas, lyg premjeras, Seimo ekspirmininkas, teisės profesorė nieko nebūtų girdėję apie vadinamuosius velnio ar mafijos advokatus, apie tai, kad kyšiai teisėjams dažniausiai patenka per advokatus? Kas, jei ne advokatai, Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje patarė kaltinamiesiems „ligomis“ metų metus vilkinti bylą? Ar kada advokatų taryba pasisakė prieš tokią gynybą? Ar advokatai patys tiki, kad patyręs verslininkas patyrusiam politikui davė nekaltą šimtamilijoninę paskolą slapčia automobilyje, degtinės dėžutėje? (Beje, vos ne pusdienį tuščiame E. Masiulio automobilyje laikoma tūkstančių eurų prikimšta dėžutė perša mintį, kad taip drąsiai elgtis gali tik patyręs korupcionierius).  Ar advokatai tikrai mano, kad tokiais „vaistais“ gydomas ligonis pasveiks? Kad taip ginama ne pati korupcinė sistema? Kad tokiame „gydyme“ dalyvaujantis asmuo yra tinkamas būti teisingumo (!) ministru?

Ar tokie ir yra principai tos teisinės valstybės, apie kurią kalba premjeras? 

„Yra toks pajuokavimas: kai dugnas pasiektas, būtinai atsiras tų, kas tame dugne dar ir skylę pramuša“, – prieš porą metų politinius oponentus moralizavo E. Masiulis.

Gal jau užteks mums tų skylių dugne?