L. N. Rasimas. Dviejų juostų kelias iki Gegužės 3-osios konstitucijos (22)

Alkas.lt koliažas

Alkas.lt koliažas

1791 m. gegužės 3 d. bendrame „Dviejų tautų respublikos“ seime priimtą „Valdžios įstatymą“ konstitucija pagal šių dienų terminologiją galima vadinti tik sąlyginai. Mat ir kiti šio Seimo teisės aktai, liečiantieji bendrus Lenkijos ir Lietuvos reikalus buvo vadinami konstitucijomis.

Vis tik šis „Valdžios įstatymas – konstitucija“ yra svarbus ne tik bandymu dvi iki tol egzistavusias valstybes paversti vieninga unitarine valstybe, kiek tokio bandymo pasekmėmis. Kada pagal šį įstatymą Lietuva visiškai prarado savo valstybingumą, buvusi jos teritorija tapo Lenkijos teritorija, dviejų tautų parlamentinė sąjunga tapo realine vienos lenkų tautos valstybe – Lietuvos valdančio elito atstovai niekaip negalėjo su tuo sutikti. Vardan deklaruojamos vienybės Lietuvos pavertimas Lenkijos valstybės teritorija, Lenkijos didikų niekada nebuvo pamirštas, o tik, laukiant patogaus momento, vis nukeliamas į ateitį.

Lenkijos bandymai padėtį švelninti, „konstituciją“ išversti į lietuvių kalbą ir tų pačių metų spalio 22 d. priimti Lietuvos elito reikalaujamą „Abiejų tautų tarpusavio garantijų aktą“, teisės prasme niekas nuo to nepasikeitė. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė liko tik karaliaus garbės titule, dvi valstybės Konstitucijoje paminimos tik kalbant apie Vyriausiojo tribunolo dekretus, t. y. jų teisėtumą, gi Lietuva laikoma tik viena iš Lenkijos provincijų.

Žinoma, kad ne be Rusijos politinės įtakos ir atviro jėgos demonstravimo, Lietuvos elitas atsidūrė tarp dviejų pasirinkimų – pasidaryti lenkais arba priimti kad ir žeminančias Rusijos sąlygas, bet išlaikyti lygias teises su lenkais „Dviejų tautų respublikoje“. Kadangi tam trukdė Gegužės 3 d. Konstitucija, ji 1793 m. Gardino seime buvo panaikinta. Visi vėliau sekę įvykiai buvo dviejų tautų skirtingų požiūrių į vieningumą ir lygybę pasekmė. Abi tautos prarado savo valstybingumą ir valstybes. Tad kaip iki to buvo nueita? Kokia buvo vienybė ir lygybė Lietuvos-Lenkijos santykiuose?

Pasibaigus tarpusavio karams Lenkija nuo pat 1385 m. Krėvos sutarties visada siekė Lietuvą paversti savo teritorijos dalimi, tačiau jėgų santykis visada tam nebuvo parankus, o Horodlės 1413 metų unija, patvirtinusi Lietuvos savarankiškumą ir politinį atskirumą, teisiškai patvirtino, kad Lietuva savo santykius su Lenkija grindžia ne vienybe, o lygybe. Matydami atvirai lenkų vykdomą Lietuvai priklausiusių slaviškų Palenkės ir Voluinės vaivadijų kolonizavimą, Lietuvos bajorai 1547 m. tiesiog privertė karalių Žygimantą Augustą teisiškai uždrausti lenkams gauti tarnybą ar įsigyti žemių Lietuvoje.

1569 m. Liublino sutartimi Lietuva neatsisakė lygybės principo sprendžiant bendrus gynybos ir užsienio politikos klausimus. Iš esmės Liublino sutartis tik tam ir buvo sudaryta, nors Lietuva ir Lenkija kartu sukūrė šiuolaikinės valstybinės teisės terminais sunkiai nusakomą dviejų valstybių junginį, kuriam būdingas ir federacinis dvilypumas, ir lygus savarankiškumas. Nei Liublino sutartimi, nei vėliau federalinis valdžios organas, kurio nurodymų privalėtų klausyti abi valstybės, sukurtas nebuvo. Ir vis tik ši sutartis vienybės vardan jau atėmė iš Lietuvos Lenkijos naudai didžiulę slaviškų žemių teritoriją. Lietuva perdavė Lenkijai kolonizuotą Palenkę, vėliau Voluinės vaivadiją, neužilgo Braclavo ir Kijevo vaivadijas. Dėl deklaruojamos vienybės siekis Lietuvą paversti Lenkijos valstybės teritorija, Lenkijos didikų niekada nebuvo pamirštas, o tik, laukiant patogaus momento, vis nukeliamas į ateitį.

Tą matydami ir gindami lygybę santykiuose tarp dviejų tautų, Lietuvos bajorai 1697 m. bendrame seime pasiekė lemtingą pergalę ir priėmė aktą „Coeguatio Ijurium stanov Wielkiego Księstwa Litewskiego z Koroną Polską“. Šis tarp tų pačių šalių priimtas teisės aktas pakeitė Liublino sutartį. Šios sutarties vienybės vardan sukurta „Abiejų tautų respublika“ teisiškai įgavo dviejų lygių tautų statusą. Lenkija pripažino Lietuvos teisės galiojimą Lietuvos teritorijoje pagal Lietuvos Statuto reikalavimus, Lietuvos teismų kompetenciją, o svarbiausia – aukščiausios teisminės institucijos Lietuvos Vyriausiojo tribunolo kompetenciją. Visi Lietuvos Statutai pagal savo turinį buvo Lietuvos konstitucijos. Taigi, tuo patvirtinta, kad „Abiejų tautų respublikos“ įsigaliojęs pavadinimas Žečpospolita nėra vien Lenkijos valstybės pavadinimas. 1699 metais Lietuvos Vyriausiasis tribunolas, aiškindamas „ Coeguatio Iurijum“ aktą nurodė, kad „Žečpospolita“, nustatydama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lygybę su Karūna….. vienybės idėją pakeitė lygybės idėja.“ Šis Lietuvos Vyriausiojo tribunolo išaiškinimas niekada nebuvo pakeistas. (Akty, atnosiaščiese k istorii Zapodnoi Rossii. Peterburg, 1848. T.3. Psl.185–186, 189–191, 305–308.)

Vienybę lenkų pusė suprato kaip vieną valstybinę lenkų kalbą, vieną teritoriją, vienodus įstatymus, vieną „ Polska vera“ tikėjimą, vieną kariuomenę, vienodus pinigus, vieną Seimą ir t.t.

Lygybę lietuvių pusė suprato kaip užsienio ir gynybos klausimų sprendimą bendrame Seime lygiai atsižvelgiant į kiekvienos valstybės interesus, o kitais klausimais savo valstybių teritorijose jos lygiai savarankiškai priima visus sprendimus. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovai tokios lygybės siekė ir ją gynė atsižvelgiant ir į tai, kad jos teritoriją sudarė ir prisijungtos slaviškos stačiatikių žemės su sava kultūra, šių dienų terminais, savu mentalitetu, kuris kaip ir lietuvių, labai skyrėsi nuo lenkų ir pastarųjų nuostabai nei lietuviai, nei stačiatikiai slavai lenkais niekaip nesutiko tapti net ir vartodami lenkų kalbą. Taip Lenkijos Karūna siekdama vienybės ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė gindama savo lygybę „Abiejų tautų respublikos“ valstybiniame junginyje kartu žygiavo atskirtame dviejų juostų istorijos kelyje kiekviena savo pusėje.

Kiekvienos valstybės elitas suprato, kad toks kelias niekur neveda. Būtini skubūs pakeitimai. Jau įvyko pirmasis Žečpospolitos padalinimas. Lenkija ruošėsi Lietuvos inkorporavimui į Lenkijos sudėtį ir taip pasiekti vienybę. Lietuva, nualinta karų su Maskva ir matydama jos stiprėjimą, pradeda ieškoti kitų užtarėjų, kad ir nutraukiant visus saitus su Lenkija, kad ir sudarant naujas sąjungas ar konfederacijas net su buvusiais priešais. Taip atsiranda bendros valstybės su Švedija Kėdainių sutartis. Tokiam manevrui nepavykus, Lietuva ieško galimybių ir svarsto sąlygas ilgalaikei taikos sutarčiai su Rusija atsirasti. Vienas iš būdų – sugrįžti į tas Lietuvos ribas, kurios turėtos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės imperinės plėtros pradžioje. Tai būtų lyg ir nacionalinės valstybės idėja. Ir štai pasirašyta Varšuvos Gegužės 3 d. Konstitucija, o kaip atsakas į ją – 1793 m. Gardino Seimo aktas, panaikinęs tą Konstituciją. Gardine dalyvauja žymiausi lygybės su Lenkija siekiantys Lietuvos atstovai. Tai etmonas Simonas Kazakauskas, vyskupas Ignas Masalskis, didysis kancleris Liutauras Chreptavičius, diplomatas Mykolas Kleopas Oginskis ir kiti. Tame Seime Lietuva teisiškai perduoda Rusijai stačiatikių apgyvendintas slaviškas žemes, liepos 22 d. patvirtinama ilgalaikė taika su Rusija. Ją patvirtina ir karalius Augustas Ponetovskis, o Jekaterina II duoda pažadą daugiau nesigviežti žemių.

Varšuvoje kilęs sukilimas persimeta ir į Lietuvą. Dauguma Gardino seimo Lietuvos atstovų sulaukia mirties arba pabėga. Sutarties su Rusija iniciatorių ir garantų neliko. Tada 1795 m. Rusija Lietuvą okupuoja, o lietuvišką Užnemunę pasidalina su Prūsija.

Vėlesni sukilimai tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje jau vyksta prieš Rusijos okupacija, bet kiekviena šalis vėl siekia savo – lenkų pusė vienybės, lietuvių – lygybės. Napoleono švietėjiškos invazijos ir karo su Rusija metu – tendencijos išlieka tos pačios. Lenkai prašo atkurti Žečpospolitą, Lietuviai Vilniuje prašo atskirumo nuo Lenkijos. Taip jo nurodymu sudaroma Lietuvos vyriausybė ir rašoma Lietuvos konstitucija.

Dvidešimtojo amžiaus pradžioje abiejų valstybių atstatymas teisės požiūriu irgi buvo skirtingas. Lietuva deklaravo lietuvių tautos apsisprendimą nutraukiant bet kokius anksčiau turėtus ryšius su kitomis tautomis, pilsudskinė Lenkija nepriklausomybės atstatymą bandė remti kaip Abiejų Tautų respublikos teisių perėmėja. Atkreiptinas dėmesys, kad, sudarydama Lietuvos ir Rusijos 1920 m. sutartį, pastaroji nepamiršo, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1793 m. Rusijai perdavė slaviškas stačiatikių gyvenamas teritorijas ir, nustatydama rytinių etninių lietuvių žemių ribas, jas brėžė maždaug taip pat.

Valstybių istorijas kuria tiek laisvai, tiek priverstinai priimti teisės aktai. Atskirai jų vertinti negalima, nebent juos vertintume, kaip teisinės minties paminklą, tačiau svarbiausiu vertinimo kriterijumi visada lieka tokio akto priėmimo pasekmės. Taip vertintinas ir „Valdžios įstatymas“ – Gegužės 3 d. Konstitucija. Jų priėmimo pasekmės buvo tragiškos abiem tautom ir valstybėms.

Autorius yra teisininkas, Kovo 11-osios signataras

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

22 komentarai

  1. Algis:

    Negali būti lygybės tarp karalystės ir kunigaikštystės. Visais atvejais kunigaikštystė yra karalystės vasalė. Jogailos klaida buvo ta, kad jis tapo tik Lenkijos, o ne Lenkijos ir Lietuvos karaliumi. Va tada ir būtų buvusi įmanoma lygybė.

    • “Klaida” čia yra, oj,- ne tas žodis. Be abejonės tam, kad Lenkija galėtų su Jogaila (manytina, kad čia Lenkija jau kuris laikas iki tol veikė per jo motiną Julijoną) sudaryti Krėvos uniją joje išdėstytomis sąlygomis prisireikė ir Kęstučio nužudmo bei atitinkamo Vytauto apdorojimo. Taigi tiesos apie Krėvos uniją per tą 30 Nepriklausomybės metų taip ir neiširdome. Kieno čia valia veikia (?!)…

      • LosAngeles:

        tai sudare Krevos unija ar ne? Valickas pateikia idomiu duomenu, mini tarpyukaryje Sorbonoje apginta moksline disertacija sia tema.. Krevos aktas tebuvo (panasu) 19a. ismislas. Gal sita klausima pirma reiketu kelti??? Jei Krevos sutartis lauzta is pirsto, tai kaip ja galima pastoviai cituoti ir ja remiantis daryti kazkokius sprendimus

        • Krėvos unija nėra klastotė, nes Liublino unijos metu Krokuvos Vyskupas Padnievskis
          atvykusiai lietuvių delegacijai pareiškė, kad Jogaila dovanojo Lenkijai Lietuvą Krėvos sutartimi. Taigi tai yra stiprus įrodymas, kad Krėvos unija nėra klastotė, nors ji ir buvo surasta tik 19 amžiuje.

          • LosAngeles:

            na tai jusu nuomone, puiku. o stai Valickas mini tarpukari Sorbonoje apgynta mokslini darba, kuriame tvirtinama atvirksciai nei tamsta kad porinate. ir kuo man tiketi??? o gal reiketu besirupinantiems Lietuvos praeitimi ta darba panagrineti, kokie ten argumentai isdestyti? butu galima ivertinti to darbo kokybe… nu aisku, praeities tyrinetojams, kurie per 20+ metu nesusiprotejo kad Vokietijos archyvuose TURETU buti Vasario 16-os akto kopija, iki kazkokio Sorbonos mokslinio straipsnio ‘dasiproteti’ panasu dar ilgai nepavyks… ir visgi, kuo autorius remesi, ka irodinejo…. idomu, bent jau man…
            o apie ‘Krokuvos Vyskupus’ beigi ‘didziuosius istorikus dlugosus’ gal per daug rypauti nereiketu. ar maza turime ‘geranoriskumo’ pavyzdziu is musu ‘strateginiu partneriu’ per visa ta laikotarpi?
            paprastas pamastymas: ar matete zemelapyje tuometine Lietuva ir Lenkija???? gal dar papasakosite kokiu pasaku, kada tis kart didesnis prisijungia ‘savo noru’ prie mazesnio ir jam paklusta?

            • Čia ir yra visas įdomumas – Daugeliui sunku suprasti, kaip 3 kartus mažesnė valstybė gali prisijungti 3 kartus didesnę valstybę. Ne valstybės plotas čia viską lemia, o gyventojų skaičius – Lenkijoje tuo metu gyventojų buvo apie 3 milijonus, o visoje LDK apie 1,5 milijono, tai atinkamai ir kariuomenė Lenkijos buvo didesnė( Lenkija turėjo apie 60 000 karių, o Lietuva apie 40 000 karių. Duosiu pavyzdį: Visi žino, kad Rusija yra didžiausia pasaulio valstybė, bet gyventojų joje tik 140 milijonų, o štai JAV – 3 kartus mažesnė už Rusiją,bet joje gyvena apie 300 milijonų žmonių, taigi ir Amerika dėl to ir laikoma stipresne už Rusiją. Teritorija reikalinga, bet gyventojų skaičius yra svarbiausia.
              Dėl tavo pasakymo kodėl Lietuva norėjo paklusti Lenkijai, tai pasakysiu tiek, kad lietuviai buvo – labai keisti žmonės. Jie kartu norėjo unijos su Lenkija ir jos pagalbos kovoje su Rusija, bet kartu ir Ukrainos norėjo neprarasti,nors visiems puikiai žinoma, kad norint kažką gauti reikia ir duoti, bei kažką paaukoti vardan kompromiso. Niekas šiame gyvenime nebūna už dyką, visur yra interesai. Tai tiek.

              • Tikrai ne gyventojų skaičiai ir ne teritorijų dydžiai lėmė tai, kad įvyko LDK prišliejimas prie Lenkijos. Žinoma, ir ne tai, kad kaip pats sakai – “lietuviai buvo labai keisti žmonės”. Greičiau buvo taip, kad lietuviams kariauti nusibodo, ypač moteriškai jų pusei. Moterų, motinų nuomonė lietuvių gyvenime nuo senovės buvo svarbi, netgi susakralinta, sudievinta. Krikščionybė viliojo, ypač jas, ramesniu gyvenimu. Iš čia radosi noras krikštytis ir žinoma, lietuviškas Julijonos siekis žūt būt įsodinti savo sūnų, einant per kitų galvas, į tos geidžiamesnio gyvenimo valstybės – karaliaus sostą. Toks manymas labiausiai atitiktų ir dabartinį lietuvių charakterį ir gyvenimo būdą, kurį didžia dalimi ir dabar apsprendžia moterys (moteris laiko 3 namo kertes, o vyras – tik vieną).

                • Tai kad Liublino unija ir įvyko dėl to, kad lietuviai tikėjosi gauti Lenkijos pagalbą kovose su Rusija.Lenkija nevertė Lietuvos sudaryti tą uniją, patys lietuviai prašė Lenkijos ją sudaryti. Bet matai lietuviai norėjo gauti Lenkijos pagalbą ir sudaryti lygiateisę sąjungą, bet iš kitos pusės norėjo ir savarankiškumą išsaugoti ir Ukrainos neprarasti, nors tai yra nerealu, nes norint gauti reikia ir kažką atiduoti ir paaukoti. Beabejo. Bet mielas, mano, jeigu, tu, nori, kad Lietuvai viską visada istorijoje ant lėkštutės Lenkija atneštų tai neatneš. Gyvenimas ir istorija yra kova ir tada buvo. Visada yra visur interesai ir Lenkija jų irgi turėjo. Ir arba tu prisitaikai ir išlieki arba neprisitaikai ir neišlieki. Lietuvos bajorai sugebėjo prisitaikyti ir mūsų valstybė išliko dar 200 metų iki Jakaterinos notos.Tai tiek.

                  • Tai kad, teisiškai imant, visiškus niekus paistai. Liublino unija jau ne valstybių, o joje nuo Krėvos vienoje valstybėje gyvavusių abiejų tautų, t.y. Lenkijos karūnos ir LDK tautų vidaus gyvenimo sutartis, kuria buvo įtvirtinti per 200 metų vykdyti valstybės Lenkijos karalystės vardu teritorinių lenkizacijos katalikizacijos procesų rezultatai.
                    Jokių atnešimų “ant lėkštučių” Lietuvai niekada niekas nedarė ir jie jai nebuvo reikalingi. Netgi objektyviai žvelgiant čia yra taip, kad Lenkija per Algirdienę Julijoną pasiekusi valstybinį LDK prišliejimą prie Lenkijos sudarė erdvę Maskvai – lėmė istorinį jos įsigalėjimą. Ta pati istorinė “Trojos arkliu” aprengiama Maskvos ir Lenkijos politika – Julijonos tipo asmenų mulkinimo politika buvusioje LDK teritorijoje vyko šimtmečiais ir vykdoma yra ir šiandien. Būtent tai analizuodamas įžvalgusis Oskaras Milašius (nepainioti su Česlovu Milošu, kuriam Lietuvos išlikimas buvo – „dzin“), pasakė, kad dėjimasis su Lenkija yra Lietuvos prapultis. Taigi būkime akylūs, kad po artėjančių Prezidento, savivaldybių ir Seimo rinkimų valdžioje neliktų šiuolaikinių Julijonos (jos sūnaus Jogailos) tipo asmenų… Tai Lietuvos gyvavimo klausimas, – vyrai, moterys!

                    • Aš kalbu ne apie Krėvos uniją, o apie Liublino uniją.

                    • O aš pažymiu, kad Liublino ir Krėvos sutartys yra visiškai skirtingo teisinio rango dokumentai. Krėva – tarpvalstybinis susitarimas, kuriuo LDK Jogailos valia prišliejama prie Lenkijos karalystės – kito valstybės suvereno statuso subjekto, t.y. LDK valstybės suvereno teisės perleidžiamos kitam suverenaim subjektui, o Liublinas – jau valstybės vidaus (“abiejų”) tautų susitarimas.

  2. aha:

    Klaida yra tai, kad Kęstutis, po to Vytautas savo metu nenužudė Jogailos, kaip derėjo pasielgti… O dovanota gyvybė niekšui tai tik tiek košės privirė, kad jau kelis šimtmečius joje murkdomės ir galo nematyti….

    • Kęstutis negalėjo Jogailos nužudyti, nes dėl Dovydiškių sutarties kaltas buvo ne Jogaila, o jo tarnas – Vaidila,kurį Kęstutis ir pakorė, o Vytautas Jogailos irgi nužudyti negalėjo, nes buvo Jogailos šunelis. Tai tiek.

      • aha:

        Turėjo progų, bet nepasinaudojo… O dėl sosto, tai čia Julijonos nereik nurašyt – intrigas rezgė, tą patį Algirdą tvarkė, nesgi labai jau norėjo būt ponia….. Gaila, kad Vatikanas savo archyvų neatveria, sužinotume daug įdomių dalykėlių….

        • 1) Vytautas progų nužudyti Jogailą neturėjo, veikiau priešingai – jį Jogaila ne kartą galėjo nudobti, ką galiausiai Jogaila ir padarė per tarpusavio susitikimą 1430 metų Spalio mėnesį.
          2) Julijona, Algirdo politikoje, buvo tik įrankis, kuriuo jis pasinaudojo ją vesdamas ir sukurdamas savo įpėdiniui Jogailai galimybę tapti Lenkijos karalium
          3) Vatikanas gal ir turi visokių archyvų, bet pagoniškoj Lietuvoj jų nėra, nes raštas atsirado Lietuvoje tik Vytautui ir Jogailai apkrikštijus Lietuvą. O, kad kaimynai rašė mūsų istoriją tai patys mūsų protėviai kalti ir tiek.

  3. Jogailos tapimui Lenkijos karalium pagrindą davė Algirdas, kuris vedė Julijoną. Julijonos močiutė iš motinos pusės buvo Lenkijos karaliaus Lokietkos sesuo. Yra žinoma,kad nuo maždaug nuo 1370 metų Julijona palaikė ryšius su savo
    motinos pusesere Elžbieta Lokietkovna Liudviko motina,kuri Liudvikui turėjo didelę politinę įtaką. Ji 1374 metais svariai prisidėjo prie to, kad Lenkijos sostas būtų pripažintas vienai iš Liudviko dukterų, o po 1376 metų,kai po lietuvių puolimo Krokuvoje kilo sukilimas ji pasitraukė į Vengriją. 1378 metais birželį ji inicijavo Jadvygos ir Vilhelmo santuokos sutartį, pagal kurią santuoka tarp Vilhelmo ir Jadvygos bus nutraukta ir tas asmuo kuris sumokės Vilhelmui 200 000 florinų galės susituokti su Jadvyga. Po metų 1379 pas Liudviką ir ją viešėjo Skirgaila ir aptarė kažkokius “slaptus reikaliukus”Kas buvo tie “slapti reikaliukai” galima tik spėlioti. Elžbieta mirė 1380 metais ,bet jos susitarimai su Julijona buvo įgyvendinti. O derybos dėl Jadvygos rankos prasidėjo 1383 metų balandį, kai Jogaila Liublino pirkliams suteikė privilegiją prekiauti Lietuvoje. Taigi kaltas yra ne Jogaila, o Algirdas, kuris padėjo pamatus šiam įvykiui ir Algirdas tam pritarė, nes pagal jo testamentą 1377 metų gegužės 22 dieną yra numatyta,kad jeigu Jogaila taps kitos šalies valdovu, Lietuvos sostas turi atitekti Švitrigailai. Pagal testamentą Algirdas Jogailą ir Švitrigailą lakė mylimiausiais savo vaikais. Tai tiek.

  4. Man regis Rasimas aiškingamas vienybės ir lygybės sąvokas praleido svarbius teisinio pobūdžio momentus. Būtent tai, kad po Krėvos unijos buvusios atskiromis savarankiškomis pagal to meto supratimą suverenėmis – LDK ir Lenkija atsidūrė vieno krikščioniškos valstybės Lenkijos karalystės sudėtyje. Lietuvos kaip valstybės teisės subjekto valstybinis suverenumas išnyko su Krėvos sutartimi ir krikštu, prišliejant Lietuvą (LDK) prie Lenkijos karalystės jau buvusios pagal krikščionišką tarptautinę teisę valstybės statuso suverenu. Taigi politikoje kalbant apie vienybę, buvo turima galvoje laikymasis vieningos valstybės – Lenkijos karalystės išlaikymo. Tad du lygūs atskiri- Lietuvos ir Lenkijos valstybiniai suverenumai niekada po Krėvos unijos iki ATR pasidalinimo atsiradę nebuvo. Jie buvo atkurti tik 1918 metais nutraukiant Krėvos uniją. Taigi vienybė šiuo atveju reiškė esant vieną valstybinio suverenumo teisės subjektą, o lygybė – lygias abiejų tautų gyvenimo teises ir aplinkybes to vieno vastybinio suvereno sudėtyje, reiškė dvi lygias – LDK ir Lenkijos tautų lygių abiejų tautų judėjimo juostų vienavalstybiniame kelyje. Vienybė – ginčas dėl vienos valstybės, lygybė – ginčas dėl abiejų tautų, nesančių atskirais valstybės suvenerenais, teisių lygumo.

    Man regis Rasimas aiškingamas vienybės ir lygybės sąvokas praleido svarbius teisinio pobūdžio momentus. Būtent tai, kad po Krėvos unijos buvusios atskiromis savarankiškomis pagal to meto supratimą suverenėmis – LDK ir Lenkija atsidūrė vieno krikščioniškos valstybės Lenkijos karalystės sudėtyje. Lietuvos kaip valstybės teisės subjekto valstybinis suverenumas išnyko su Krėvos sutartimi ir krikštu, prišliejant Lietuvą (LDK) prie Lenkijos karalystės pagal krikščionišką tarptautinę teisę buvusią valstybės statuso suverenu. Taigi politikoje kalbant apie vienybę, buvo turima galvoje apie laikymąsi vieningos valstybės – Lenkijos karalystės išlaikymo. Tad du lygūs atskiri- Lietuvos ir Lenkijos valstybiniai suverenumai niekada po Krėvos unijos iki ATR pasidalinimo neatsirado. Taigi vienybė šiuo atveju reiškė esant vieną valstybinio suverenumo teisės subjektą, o lygybė – lygias abiejų tautų gyvenimo teises ir aplinkybes to vieno vastybinio suvereno sudėtyje, reiškė dvi lygias – LDK ir Lenkijos tautų judėjimo juostas vienavalstybiniame kelyje. Vienybė – ginčas dėl vienos valstybės, lygybė – ginčas dėl abiejų tautų teisių lygumo.

    • Atsiprašau, prisidėjo dalis to paties teksto.

    • JUOZAS:

      na, čia tu “aiškingamas” prisigaminai. Perskaityk įdėmiau Rasimo straipsnį, gal dar suprasi. Kol juridinėse Abiejų Tautų sutartyse buvo išskiriami abu Subjektai, tol išliko bent dalinis suverenitetas, ko, deja, neliko gegužės 3 konstitucijoje

      • Čia ne skaitymo, o teisinių žinių klausimas. Skirk “Abiejų tautų” sudaromas sutartis nuo Krėvos valstybių unijinės sutarties, kuria LDK valstybiškai, teritoriškai (ne tautiškai) prijungiama (prišliejama) prie kitos krikščioniškos valstybės – Lenkijos karalystės vardu. Vėliau – po Krėvos sutarties jos pagrindu yra sudaromos Lenkijos karalystės “abiejų tautų” vidaus gyvenimo sutartys, kuriose sprendžiami bendro valdymosi formos dalykai, t.y. tų “abiejų” lygumo klausimai. Taip, “Abiejų tautų” sutartyse išskiriami abu Subjektai, tačiau jie abu yra Lenkijos karalystės vidaus santykių, o ne savarankiški tarptautinės teisės subjektai. Valstybinio suverenumo subjetu tampa mistinis asmuo – Lenkijos karūna. Tai suprasti geriausiai galima iš Vytauto padėties. Jis nebuvo Lietuvos bajorų paskirtas Lietuvos valdovas, o tik Lenkijos karaliaus iki Vytauto mirties skirtas vietininkas Lietuvoje. Taigi Krėvos unija buvo palaidotas buvęs lygus su kitais LDK nepriklausomumas, o Gegužės 3-sios konstitucija buvo sumanyta ir su istoriniu Lietuvos vardu užbaigti. Tačiau, kaip žinome, šią Lenkijos vykdytą Lietuvos, o vėliau net ir jos vardo ištrynimo politiką užbaigė Rusija pavadinusi Lietuvą – Sieverno zapadnyj krayj. Guostis ar “mandravoti” čia kažkokiais buvusiais “daliniais suverenitetais”, esant jau Nepriklausomai Lietuvai, nederėtų…

  5. urba:

    Pačiame Seime šiandien svarstytas A.Kubiliaus pateiktas pareiškimas -deklaracija šia proga. Joje sakoma, jog „pažymima, kad 1791 metų gegužės 3-iosios Abiejų Tautų Respublikos Konstitucija buvo pirmoji šiuolaikinė Konstitucija Europos žemyne ir antroji visame pasaulyje, ji apibrėžė modernią valdžios institucijų sąrangą bei pabrėžė teisinės valstybės ir žmogaus teisių konstitucinių vertybių svarbą. Konstitucinė Abiejų Tautų Respublikos struktūra buvo užbaigta svarbiu 1791 m. spalio 20 d. Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimu.“
    Visiškai kitaip ją nušviečia teisininkas signataras Narcizas Rasimavičiu savo straipsnyje , kurį publikavo ir propatria.lt. Deja, jis težiūrėdamas teisinių formalumų, kurių tais laikas buvo dar menkiau laikytasi, ignoravo tą istorinę tiesą, kad nuo 1708 m. Poltavos mūšio, kuriame Petro I kariuomenė sumušė švedus – Karolį XII, Lietuvos teritorijos neapleido Rusijos kariuomenė. Ji su Rusijos statytiniais ir diktavo visas sąlygas marionetine pavirtusiai Lietuvos-Lenkijos sąjungai, iki fatališkų trijų padalinimų 1772-1795 m., kurie Lietuvai atnešė galutinės Rusijos okupacijos jungą iki pat 1918 m. Nepriklausomybės atkūrimo. Konstitucija tebuvo „filkino popierėlis“ gražus sava demokratine dvasia –teisių miestelėnams greta didikų praplėtimu, tačiau desperatišku bandymu suvienyti abi valstybes į vieną kumštį prieš Rusiją. O Lietuvos žlugimas greta keleto badmečių ir marų vyko dėl didikų Pacų, Sapiegų ir Radvilų tarpusavio kovų dar 17 a., dėl Seimų anarchinės demokratijos ir Rusijos veikimo, kurio dėka Saksonijos kurfiurstas Vetinas 1697 m. buvo išrinktas Lietuvos karaliumi Augustu II. Šis suteikė rinkikų – elektorių teisę saksų didikams ir pradėjo vietoje dviejų tautų respublikos kurti trijų reichą. Po trijų savaičių puotavimo Biržų pilyje 1700 m. vasario gale – kovo pradžioje drauge su Petru I buvo sutarta pradėti Šiaurės karą – pulti Švediją Livonijoje. Gi kovingasis Karolis XII pirmiausia – 1700 rugpjūčio 8d. sumušė Danijos kariuomenę prie Kopenhagos, o lapkričio 30 d. jau rusus – Petro I armiją prie Narvos. Kelias į Lietuvą ir Lenkiją tapo atviras, tačiau tik 1706-1707 m. jam pavyko nuversti Augustą II nuo sosto. Ką tuo metu patyrė Lietuvos gyventojai – aiškinti nereikia. Deja, ir seimūnai, ir teisininkas Narcizas absoliučiai nuvertino istorinius miltarinius ir politinius veiksnius – ilgalaikę Rusijos diplomatinę, karinę ir politinę agresiją, pasibaigusią daugiau nei 120 metų trukusia okupacija. Vėl užtrynė tiesą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: