V. Radžvilas. Atsisakiau dalyvauti fiktyviame VU TSPMI konkurse profesoriaus vietai užimti (19)

Vytautas Radžvilas 2013m. | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Vytautas Radžvilas 2013m. | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Atsisakiau dalyvauti fiktyviame Vilniaus Universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) konkurse profesoriaus vietai užimti. Tai yra sąmoningas ir atsakingas apsisprendimas, kurį nulėmė šios priežastys:

1. Daugelį metų institute sėkmingai dėsčiau studentų teorinio pasirengimo pagrindą sudarančius Filosofijos įvado ir Klasikinės politinės teorijos kursus. TSPMI studijų programa nėra pakeista. Šie kursai iš principo negali būti panaikinti nenusmukdant instituto bendrojo akademinio ir studentų intelektualinio bei profesinio parengimo lygio. Tai reiškia, kad yra numatyta, mane pašalinus iš instituto, patikėti juos be jokio konkurso skaityti kitam asmeniui. Todėl nebuvo paskelbtas konkursas į politinės teorijos profesoriaus vietą.

2. Ne vienerius metus skaičiau fundamentalų teorinį kursą „Europos idėja: tapatumai ir reprezentacijos“ Europos studijų programos studentams. Mano žiniomis, tai yra vienintelis toks ne tik institute, bet ir Lietuvoje skaitomas kursas apie filosofinius-idėjinius Europos civilizacijos ir ES integracijos pagrindus. Kursas darosi vis aktualesnis, nes leidžia teoriškai suprasti ES vykstančius procesus ir adekvačiai suvokti bei įvertinti gilėjančios Sąjungos krizės priežastis, mastą ir numatyti jos tolesnės raidos iššūkius bei ateities perspektyvas. Tačiau praėjusiais metais Europos Komisijos atstovybėje dirbančios ir, tikėtina, Atstovybės vadovų paskatintos ir remiamos TSPMI studentės suburta studentų grupė pareikalavo panaikinti šį privalomą kursą motyvuodama tuo, kad „dėstytojo euroskeptiškos pažiūros iškraipo supratimą apie Europos Sąjungą“.

Kadangi skundo motyvas buvo atvirai ideologinis ir politinis, studentų prašymas TSPMI administracijos iniciatyva buvo skubiai patenkintas sąmoningai nuslėpus tikrąjį –  ideologinį ir politinį – kurso panaikinimo pagrindą, kurio paviešinimas būtų prilygęs atviram prisipažinimui, jog TSPMI grįžta į slogiausius sovietmetį primenančius kitaminčių persekiojimo laikus. Todėl Europos studijų komiteto sprendime pateikiama negrabi formuluotė, kodėl naikinamas kursas: esą jis „pernelyg sudėtingas“ ir jo negalima skaityti dėl „nevienodo studentų pasirengimo lygio“. Tokia formuluote atvirai pripažįstama, kad į TSPMI ir ypač į Europos studijų programą jau priiminėjami net visavertėms studijoms nepasirengę asmenys, nepajėgiantys įsisavinti iki tol buvusio įprasto ir jų pirmtakams lengvai suprantamo kurso.

3. Mano skaitytas kursas buvo pakeistas nauju privalomu kursu „Modernios Europos civilizacijos sampratos“, kurį formaliai dėsto doc. V. Sirutavičius ir doktorantas G. Karalius. Iš tiesų jį skaito Europos studijų srityje apskritai nesispecializuojantis doktorantas, nes, įkalbėtas žinomo dėstytojo „priedangos“ šiam sumanymui siekusios ir mėginusios įteisinti tokį kursą TSPMI administracijos (skaityti paskaitas magistrams neturintys mokslinio laipsnio asmenys gali tik ypatingais atvejais, nesant alternatyvos), doc. V. Sirutavičius sutiko perskaityti tik dvi grynai istorines paskaitas apie XIX a. Europos įvykius, tiesiogiai nesusijusias su kurso tematika. Suvokdamas, kaip svarbu suteikti Europos studijų programos studentams kuo gilesnį teorinį supratimą apie ES vykstančius sudėtingus ir pavojingus krizinius procesus, kreipiausi į TSPMI direktorių R. Vilpišauską ir instituto Tarybos pirmininką bei Europos studijų katedros vedėją G. Vitkų, siūlydamas ištaisyti padarytą klaidą ir grąžinti mano skaitytą privalomą Europos idėjos kursą. G. Vitkus atsakė, kad tai daryti nesą reikalo, o kolegos doktoranto faktiškai skaityto kurso lygį ir kokybę įvertins jį išklausę studentai, neturėję jokių galimybių palyginti ir įvertinti abiejų kursų lygio ir kokybės.

4. TSPMI direktoriaus ir katedros vedėjo nuostata ir ketinimai tapo akivaizdūs: naujas kursas jiems atrodo priimtinesnis ir apsispręsta jį išsaugoti net tolesnio Europos studijų lygio smukdymo kaina. Šitaip elgiamasi dėl dviejų priežasčių. Ideologinė šitokio apsisprendimo priežastis – desperatiškas siekis sutrukdyti Europos studijų programos klausytojams suprasti, kad ES vyksta gelminiai dezintegracijos procesai ir, tęsiant sovietmečio „mokslinio komunizmo“ tradicijas, palaikyti iliuziją, jog integracija susiduria su laikinais sunkumais ir trukdžiais. Blaivus ir kritiškas mokslinis požiūris į ES yra nuosekliai gniaužiamas, kaip kad sovietmečiu buvo draudžiama nagrinėti esmines tada vykdyto „komunizmo statybos“ projekto problemas ir aptarinėti net didžiausias teorines ir praktines jo ydas. Kategoriškai atsisakiusio net svarstyti galimybę grąžinti privalomą „Europos idėjos“ kursą G. Vitkaus griežtos nuostatos priežastis neabejotinai yra ir asmeninis motyvas: skaitantis grynai technines ES integracijos problemas liečiančius kursus, katedros vedėjas jau nuo praėjusios vasaros nuosekliai ir kryptingai siekė iš anksto susikurti kuo palankesnes jam asmeniškai konkurso sąlygas.

Neatsitiktinai tarp šių sąlygų neįvardytas reikalavimas išmanyti ir tyrinėti bei dėstyti idėjinius integracijos aspektus, kurie visada buvo mano specializacijos Europos studijų srityje pagrindinė kryptis. Idėjiniai integracijos aspektai sąmoningai neįvardyti, kad būtų formalus pretekstas teigti, jog G. Vitkaus kvalifikacijos „reikalingesnės“ institutui negu mano teorinės ir istorinės žinios apie Europos civilizacijos idėjinius pamatus ir dabar vykstančius gelminius ES raidos procesus. Kadangi idėjinio matmens Europos studijų programoje formaliai atsisakyti būtų keblu, pasirūpinta, iš anksto panaikinus mano skaitytą Europos idėjos kursą, sukurti formalaus tokio kurso buvimo regimybę įtraukus  į studijų programą jau minėtą naują kursą.

5. Tokiomis sąlygomis dalyvauti iš anksto surežisuotame konkurso spektaklyje nematau galimybės ir prasmės. Sutikdamas jame dalyvauti ne tik pripažinčiau šio spektaklio teisėtumą ir suteikčiau jo pagrindiniams organizatoriams – TSPMI direktoriui R. Vilpišauskui, Tarybos pirmininkui G. Vitkui, direktoriaus pavaduotojoms M. Šešelgytei ir I. Vinogradnaitei – formalų pagrindą melagingai tvirtinti, jog pralaimėjau sąžiningame konkurse dėl akademinių kvalifikacijų stokos. Dalyvaudamas klaidinčiau ir visuomenę, nes kurčiau ir palaikyčiau iliuziją, kad VU TSPMI – šalies nacionaliniam saugumui be galo svarbi mokslo ir studijų įstaiga – vis dar yra ta pati aukšto lygio akademinė institucija, kadaise turėjusi pelnytai užtarnautą autoritetą visuomenės ir akademiniuose sluoksniuose.

Šitaip pasielgęs padėčiau nuslėpti tai, kad ji išgyvena didelį akademinį nuosmukį ir tapo ideologinės ir politinės vienmintystės, akademinės laisvės ir „neteisingų pažiūrų“ slopinimo židiniu. Dėl šių priežasčių atsisakęs dalyvauti konkurse toliau visomis teisėtomis priemonėmis ginsiu savo  kaip dėstytojo akademinę laisvę ir teisę reikšti savo pažiūras ir įsitikinimus, taip pat šiurkščiai pažeidinėjamas savo pilietines ir profesines teises.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Švietimas, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , .

19 komentarų

  1. EJ:

    Tai yra naturalu, kad Radzvilas yra nesuprastas ir nepageidautinas. Jis yra didele gresme valdininkams. Nenori nusilenkti valdziai. Na, o Karaliene nori nuolankios svitos. Prisiminkime Sokrato istorija… valdininku nuteistas myriop uz jaunimo protu “klaidinima”.

  2. Saulius:

    Įdomu ką būtų įrašęs į savo konkursinę paraišką gerbiamas profesorius, gal publikacijas į alką ir propatriją? Kai akademinis krepšelis tuštokas gal tuomet ir nesinori demonstratyviai dalyvauti konkursuose.

    • Žemyna:

      Sunkumas dar ir tas, kad prof. Radžvilo mintis suprasti reikia ne tik realaus, plataus, bet ir itin gilaus išsilavinimo! Iš kur šiais laikais tokią komisiją imsi be tyrimo, katrų diplomai žiniomis įgyti, o katrų pirkti, kai net rektoriai savo daktarines ne patys rašė 🙂

    • sarunas:

      Jeigu Radžvilas nebūtų tenkinęs atestacinių reikalavimų, jo tiesiog nebūtų atestavę. Jei būtų galėję rasti tinkamą konkurentą Radžvilui jo kompetencijos srityje, jį ir būtų priešpastatę konkurse. Todėl pasirinktas atviresnis ir triukšmingesnis etato naikinimo būdas.
      Kas link kito konkurso, tai čia viskas priklauso nuo konkurso sąlygų ir reikalavimų keliamų duotai pareigybei. Gali turėti daug geresnį publikacijų sąrašą nei kitas pretendentas. Tačiau jei kitas pretendentas turės daugiau patirties nurodytoje siauroje srityje, jis ir laimės. Jūs esate geras sprinteris. Tačiau sprinto varžybose jums neleido dalyvauti. Mainais pasiūlė varžytis dviračių maratono rungtyje. Jūs esate geras krepšininkas. Krepšinio varžybas panaikino, bet jums pasiūlė žaisti futbolą prieš gerus futbolininkus. Jūsų šansai? Kam žaisti prieš jus nukreiptą žaidimą, kurio taisyklės surašytos taip, kad jūs neturite šansų laimėti?

    • Amelija:

      Va taip… Kodėl studentai bėga iš jo paskaitų – nepakenčiamas vien negatyvus, asmeninėmis nuostatomis paremtas kritikos ES srautas. Prof. Radžvilas nesupranta, kad užaugo nauja Lietuvos studentų karta (beje, stojamųjų balas rodo, kad tai gabiausi vaikai) ir savo sovietologines, izoliacines pažiūras bando pateikti kaip tiesą. Trys mūsų šeimos studentai buvo – vienas tebėra – TSPMI studentai, ir iš jų neišgirdau nė žodžio, kad žavėtųsi Radžvilo paskaitomis. Vienareikšmis vertinimas – atgyvena. Senukai ir babulytės, susirenkančios į protesto mitingus, labai aiškiai parodo, kad radžviliados epopėja baigta, profesorius gali eiti namo ir kartu su marginalais Vaišvila, Paulausku, Juraičiu ir pan. kurti dar vieną niekam neįdomų visuomeninį judėjimą, kuris rinkimuose pasieks 0,3 proc. ribą. Sėkmės kūryboje, kaip sakydavo mano studijų laikais.

  3. Žemyna:

    Šis konkursas – lyg „konkurso” dėl Lukiškių aikštės aidas. Ir kvapelis tas pats…

  4. Skaitytojas:

    Laikykitės, profesoriau. Beprotybė amžinai trukti negali. Sveikas protas vėl paims viršų. Ir turbūt jau gana greitai. Kaip sakoma, kas mūsų nenužudo, sustiprina.

  5. dr. Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com:

    Citata: “Todėl Europos studijų komiteto sprendime pateikiama negrabi formuluotė, kodėl naikinamas kursas: esą jis „pernelyg sudėtingas“ ir jo negalima skaityti dėl „nevienodo studentų pasirengimo lygio“. Tokia formuluote atvirai pripažįstama, kad į TSPMI ir ypač į Europos studijų programą jau priiminėjami net visavertėms studijoms nepasirengę asmenys, nepajėgiantys įsisavinti iki tol buvusio įprasto ir jų pirmtakams lengvai suprantamo kurso.”

    Motyvacija, kad kursas yra “pernelyg sudėtingas” parodo, ne priimtų studentų lygį, o parodo, to Jūsų instituto vadovybės idiotiškumą. Tik idiotai gali taip motyvuoti. Dėstytojas profesionalas patį sudėtingiausią kursą gali išaiškinti ir privalo taip padaryti. Nieko nesuprantamo ten tikrai nėra. Todėl linkęs nepasitikėti V.Radžvilo paaiškinimu.

    • Aš tai taip sakau:
      kuriam galui tikram universitetui yra reikalingas svetimkūnis (TSPMI), gaminantis niekam nereikalingus “specialistus”?

    • Dronas:

      Neturint paprasčiausių pagrindų, nieko jūs neišmokysit. Jeigu žmogus skaičiuoja tik ant pirštų, mažai tikėtina, kad jis kažką sugebės išmokt universitete. Tokiam aukštąja matematiką dėstyt gana beprasmiška. Jėgų, laiko ir pastangų bus išmesta daug, o gausis šnipštas. Tuo pačiu nukentės kiti, kurie turi pradmenis ir gali, bei nori mokytis, kažko sudėtingesnio. Kada dėstytojas tupinėja aplink keletą kvailų ir tingių veltėdžių, kuriuos tėveliai išleido į mokslus dėl popieriaus, kad anie galėtu užimti šiltą vietelę, manau mokymosi kokybė tų, kurie atėjo ne durnių voliot, o mokytis, nukentės. Stojamasis balas, tam ir reikalingas, kad atsijot kvailius ir tuos kuriem nusispjaut į mokslą, bet reikia diplomo, nes tėtukas pažadėjo kėdę ministerijoje ar kokioje kontoroje. Mokslui reikia geriausių. Tų kurie nori, sugeba ir stengiasi. Tik iš tokių gaunasi mokslininkai. O dabar kepa vidutinybes su labai išpūsta savimone ir diplomu, kuriuo jeigu staiga prireiktu rimtai dirbti pagal specialybę, galima tik nusisluostyt.

      • Žemyna:

        Nežinau, kaip yra teisinga, tačiau kartais atrodo, jog visų lygių mokinių/studentų suvarymas į vieną klasę/kursą tėra suktas lėšų taupymas, darantis daug žalos bendruomenės ateičiai. Gal net užkertantis kelią minties švyturių radimuisi.
        Svarstau, ar itin gabių laikymas uždarytus su itin negabiais, ar neturinčiais reikiamo lygio pagrindų, nėra kenkimas ir vieniems, ir kitiems, ir visuomenei? Ar netampa visos šalies stabdžiu, trukdžiu tobulėti? Ar galutinis to rezultatas nėra akivaizdus, vis spartėjantis bendras šalies mentaliteto atsilikimas, kai jaunimas taip priešinasi mąstymo ugdymui?
        Viena vertus, žmonija turi pakankamai patirties, jog tai, kas neigiama, nekokybiška, visų sričių „chaltūra” (kaip ir ligų epidemijos, kt. blogis), lengviau, sparčiau ir plačiau pasklinda, labiau ir tvirčiau limpa.
        Ar pusiau raštingumas, pusiau išsilavinimas, kai žinios sėjamos į neparengtą dirvą, kai jos žmoguje nespėja pasiekti reikiamos brandos, ir visuomenėje po tokių „mokslų” nestabdomai įsibėgėja savotiška išsilavinimo pusfabrikačio sklaida ir yra tai, ko siekiame?…
        Nepasirengusių, ar ne tiek gabių mokymas atskirose klasėse jiems tinkama sparta, rengiant tam tinkamus pedagogus, taikant specialią, gal net individualizuotą pedagogiką, duotų jiems ir šaliai daug daugiau naudos, nes nemažą jų dalį iš tiesų gerokai aukštyn kilstelėtų.
        Manyčiau, skirtingų lygių jaunimo mokymą vienoje klasėje su tikrai gebančiais gerokai sparčiau daug pasiekti žinių, mąstymo, išminties srityje, galima lyginti su spartinimu, taikomu augalininkystėje bei gyvulininkystėje – kai augalų bei gyvūnų „brandinimas” (= kūno masės didinimas) DIRBTINAI SPARTINAMAS specialia mityba, neskiriant kiekvienam augalo ar gyvūno brandos etapui būtinos, gamtos nustatytos trukmės. Per tai jau užmiršome natūraliai užaugusio gyvūno mėsos skonį, ir gėlės vazoje nenatūraliai greitai vysta, nes joms neleista tiek augti, bręsti, stiprėti, kiek natūraliai augant reikia. Atsiprašau, kad viena su kitu lyginu, bet nežinau, kaip paaiškinti, gamtos dėsnių bei pagarbos jiems stygiaus neprimenant.
        Ugdant žmogų, būtina dar atsakingiau laikytis gamtos nustatytų taisyklių. Priešingu atveju apskritai nereikia aukštųjų – sulaukusiems 17 – 18 m. įteikim diplomus, ir nešvaistykime lėšų aukštosioms išlaikyti.

        • Dronas:

          Ir taip ir ne. Kas nori, tas tikrai ras. Dėstytojas ne mašina, kuri krauna žinias į galvą, o greičiau švyturys, kuris nurodo kryptį. Galų gale, niekas netrukdo papildomai domėtis, ar prieiti prie dėstytojo ir paklausti, ką čia dar galima paskaityt, kur papildomai pasidomėt, kas dar gali būt įdomu. Štai čia ir iškyla Radžvilo “problema”. Juk šitas švyturys, “ne ten” kelią rodo. Dabar juk kapitalui būtini, tam tikrą sritį išmanantys, bet visur kitur buki ir nesusivokiantys įrankiai. Žmonės su siaura pasaulėžiūra, galintys daryt tam tikrą darbą, pageidautiną tik tą darbą, kad būtų nuo jo priklausomi, bei ideologiškai “teisingi”. Kaip, kad komunistai kūrė naujajį komunistinį žmogų. Taip ir šitie užsiima tuo pačiu. Štai į tokių įrankių paruošima ir suka VU, o ir ne tik jie. Naujajam kapitalo “elitui”, kuris daugumoje kilo ir neomarksistinių leftistų, sočių ir turtingų tėvelių vaikelių, kurie universistetuose trynėsi visokiose paprastai leftistinėse-“marksistinėse” (marksistinėse ne šiaip sau kabutėse) grupėse, ką paskui išsinešė su savimi ir įgyvendina dabar, pateke į verslą ir politiką. Radžvilas ir panašūs trukdo kurti paklusnias, pusiau raštingas mases, kurias lengva valdyt. Trukdo kurti naujajį neoproletariatą. Komunistai iš tiesų nepralaimėjo 90’tais. Atvirkščiai, jie perėjo į neoliberalizmo erą. Tapo turtingais ir įtakingais, kokiais jie visada ir svajojo būti. Tapo naujaisiais feodalais. Niekas nevyksta šiaip sau. Tik ne politikoje. Ten niekas nieko nesako ir nedaro šiaip sau. Visada reikia atsakyt į klausimą, cui bono. Kas iš to laimi. Štai čia ir prieinam prie genderizmų, idiotų, visokių agresyvių ir panašių brukimą į sveikas bendruomenės grupes. Natūraliu būdu, šios bendruomenės, tiesiog išveja tokius lauk. Arba atsiriboja nuo jų. Bet būtent tai yra uždrausta. Ką turime pasekoje? Susilpnintas ir suskaldytas visuomenes, kuriose viršų ima agresyvūs, buki asmenys. O tokius labai lengva valdyt per pinigus, privilegijas ir panašiai. Trumpai tariant naikinama pilietinė visuomenė. Pakeičiant ją, mažumų diktatu ir iliuzija, kad tai ko nori tos mažumos, už kurių stovi neomarksistai suauge su kapitalu, ir yra tavo norai. Tai tas pats, kas mest į medaus statinę degutą ir tikėtis, kad jis taps saldus. Gal ir taps, bet medus jau nebus valgomas. Bendroje sumoje, dabar šalia įprastų priešų, tokių kaip nedraugiškos valstybės, Lietuva ir ne tik ji, susiduria su nauju priešu, korporacijom ir tarptautiniu kapitalu. Ir štai čia, tų nedraugiškų valstybių ir šito naujo priešo tikslai, sutampa. Sunaikint nacionalines valstybes. Vieniem reikia sunaikint ar susilpnint geopolitinį priešą, kitiem reikia pašalinti kliuvinį, kuris reikalauja verslo atsakomybės, mokesčių ir neleidžia daryt verslo, pavyzdžiui iš prekybos žmonėmis, narkotikais ir panašiai. Naujo priešo niekas dar rimtai nevertina ir su juo nekovoja. Atvirkščiai, jam lankstomasi ir padlaižiaujama. O tai klaida. Tiesa Trampas berods juda ta linkme, pamažu bando mušt liniuote per nagus korporacijom, bankam ir panašiem veikėjam, kurie jau matavosi pasaulio valdovų karūną, neliečiamų ir visagalių. Pažiūrėsim kas bus, lengva tikrai nebus. Pernelyg giliai viskas įaugo į visuomenes ir pernelyg daug įtakos suteikta tam naujajam priešui. Šiek tiek suveltai čia pas mane gavosi, bet tingiu kažką keist ar tvarkyt, o gal ir neverta. Žinoma, tai tik mano nuomonė. Su žvake nestovėjau ir tegaliu spėliot, bet man daugmaž viskas taip atrodo.

  6. Tautininkas:

    palaikome profesorių

  7. Perkūno Paukštis:

    Dėstė jisai man šiek tiek šitas krikščionis, nieko gero negaliu pasakyti, šioks toks mokytojas, bet toli gražu ne dvasinis mokytojas.

  8. Iš Vilniaus universiteto:

    Bet juk tai natūralu.
    Juk mūsų darbo sutartys terminuotos. Kas penkeri metai VU destytojai dalyvauja konkursuose darbo vietai užimti. Kas dabar bandoma pritaikyti švietimo sistemos vadovams, tas jau seniai taikoma Vilniaus universitete.
    Tad kame čia problema?

    • Hemulis:

      Girdėjau tame VU norima ir kitų naujovių prastumti, kaip pvz. LGBT+ būrelį ar panašiai. Tikrai pažangus universitetas. Alko komentatoriai pagonys turi būti sužavėti.

    • sarunas:

      Tai kad vieta naikinama ir konkursas neskelbiamas. Aišku, įstatymai to nedraudžia. Tačiau netinkamo žmogaus atsikratoma labai jau grubiai. Tai paplito pastaraisiais metais. Anksčiau nebuvo praktikuojama. Bent jau anksčiau neteko girdėti, nors yra tekę dalyvauti įvairių atestacinių komisijų veikloje.
      Beje, iki šiol Lietuvos universitetuose tie konkursai dažniausiai būdavo ir būna daugiau formalūs. Vienas kandidatas į vieną vietą. Tokios realijos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *