Netekome poeto Mykolo Karčiausko (0)

Mykolas Karčiauskas (1939-2018) | Wikipedia.org nuotr.

Mykolas Karčiauskas (1939-2018) | Wikipedia.org nuotr.

Balandžio 20 d. eidamas 80-tuosius metus mirė  Lietuvos rašytojų sąjungos narys, poetas, prozininkas ir vertėjas Mykolas Karčiauskas (1939.03.15 – 2018.04.20).

M. Karčiauskas gimė 1939 m. kovo 15 d. Žvirgždėje, Pasvalio r. 1966 m. baigė VU Teisės fakultetą.  1965–1969 m. buvo  KGB Kauno miesto poskyrio kadriniu darbuotoju. 1969–1970 m. buvo laikraščio „Vakarinės naujienos“ korespondentas, o 1971–1974 m. – Kauno meno darbuotojų kultūros namų direktorius. Dirbo Lietuvos rašytojų sąjungoje, laikraščių redakcijose, „Vilties“ spaustuvėje. 1997- 2015 ėjo Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo direktoriaus pareigas. Nuo 1973 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

M. Karčiauskas buvo itin darbštus ir kūrybiškas žmogus. Jo kūrybinė veikla – ypač gausi ir aktyvi. Jis išleido daugiau kaip trisdešimt eilėraščių, poemų, prozos ir vertimų knygų. O dar ir knygų vaikams. Poezijos kūriniai paskelbti rusų, lenkų, baltarusių, ukrainiečių kalbomis. M. Karčiauskas pasižymėjo kaip daugelio leidinių sudarytojas, tarp jų – solidus „Dvidešimt poezijos pavasarių, 1965–1984“ (1985).

M. Karčiausko eilėraščiai sukurti lyrine epine maniera, juose vyrauja socialiniai motyvai, apmąstoma tautos dabartis ir istorija. Vaizdų slinktis pertraukiama atviromis publicistinėmis deklaracijomis, emocingomis refleksijomis. Išskirtinė mums jo palikta literatūrinė dovana – epinės satyrinės poezijos tradicijas tęsiančios „Žvirgždės poema“ ir „Nemuno poema“, kuriose siekiama kritiškai įvertinti pokario Lietuvos kaimo gyvenimą, parodyti asmenybės sumaištį ideologinės prievartos akivaizdoje. Naujosios šiuolaikinės poezijos kontekste M. Karčiauskas buvo ir bus įdomus ir kalbos reformavimo bandymais. Jis pateikė daug naujadarų, negirdėtų tarminių žodžių, nepriekaištingai įliedamas juos į eilėraščio kontekstą, suteikdamas gyvumo, savito skambesio, muzikalumo. Anot Justino Kubiliaus, „M. Karčiausko kūryboje galime įžvelgti: norą „ištraukti“ gyvenimo šaknį, susigrąžinti patirtį ryškia ir skaudžia detale, „įgilinti“ savąją vietovę, materializuoti dvasią daikto, garso ar augalo švytėjimu…“. Jo kūryba yra ir ateityje taps ne vieno lingvisto mokslinių darbų objektu.

Kategorijos: Lietuvoje, Naujienos, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: