D. Rastenienė: – Humanitarinių mokslų situacija tapo ypač grėsminga. Turiu omeny pastarųjų savaičių viešus pareiškimus dėl galimo bent kelių skirtingų humanitarinių (lituanistinių) mokslų institutų „jungimo“.… Kaip manote, kokios pasekmės mūsų laukia, jei tai, neduokdie, įvyktų
D. Razauskas: – Apskritai jau kuris laikas kaip koks nuodingas garas pažemėm rangosi keistas jausmas, kad Lietuvos valdžia dirba nebe Lietuvai, kad svaresni yra pasidarę kažkieno kito, kažkokie kiti „Interesai“. Gal savų „verslo struktūrų“, nuo pat atgautosios Nepriklausomybės pradžios užaugusių iš kriminalinio raugo. O gal ir kurios nors kaimyninės valstybės, pro saldžią liberalistinę šypseną blyksinčiomis iltimis… Toks jausmas, kad užsimota į viską, kas lietuviška, į pačią lietuvybę ir pačią Lietuvą, po kurios tuščiavidure iškaba stengiamasi įspiesti savus spiečius.
– Kaip padaryti įtaką įvykių tėkmei? Kaip pasipriešinti Švietimo ir mokslo ministerijai, Lietuvos mokslo tarybai, priimančioms žmonių lūkesčiams prieštaraujančius ir valstybės stiprumą dar labiau menkinančius sprendimus?
– Vienintelis ginklas – vienybė, bendruomeniškumas. Jis irgi, beje, sistemingai ardomas, prieš jį kartais bandoma paleisti net teisinė mašina… Jis visai nebūtinai, beje, turi reikštis mitinguose. Pirmiausia tai – kultūrinis reiškinys, tarsi magnetinis laukas, kuris savaip pasuka sielas. Gal būtų galima pasakyti net griežčiau: kultūra ir vienybė yra tas pat. Mes ir smaugiami taip lengvai pasidarėme todėl, kad pasidavėme pagundai gyventi be kultūros ir ne dėl kultūros, o neva „sau“. Bet jei tasai „aš“ nėra kultūra, tada tai tiesiog galvijas.
– Kaip patyręs kultūros politikas, tikriausiai turite galvoje veiksmų planą, kaip pasipriešinti sveiku protu nesuvokiamioms „reformoms“ ir galimoms lietuvių tautai baisioms pasekmėms? Ką Jūs siūlytumėte? Kaip, Jūsų nuomone, reikėtų visiems Lietuvos žmonėms elgtis šiame lituanistikai, vadinasi, ir lietuviams paskelbtame kare?
– Ogi turėčiau vieną tokį patarimą, tą patį kaip prieš 10 ar 20 metų. Nebeišduokite savo širdies! Gana! Skamba naiviai? Tačiau jeigu bent 10 000 žmonių Lietuvoje bent metus laiko nebeišduotų savo širdies, Lietuva išsprogtų ir pražįstų kaip obelis pavasarį. Nebenusileisti, nebepasiduoti visokioms baimėms ir nepatogumams. Tiesiog pamėginkite: išsitiesti, tiesia nugara, ir žiūrėti tiesiai, nenuleidžiant akių. Į bet ką, į kiekvieną reikalą, kiekvieną sutiktąjį. Į save. Ir niekada jokiu atveju nė už ką nebesitraukti nė per nago juodymą. Mirtinai. Taip prasideda Gyvenimas. Na, kas supranta, apie ką aš kalbu, tam bus aišku, kad tai visai netrukdo nusileisti, užleisti vietą, nusilenkti artimui savo, o visai priešingai – yra tikrojo žmogiškumo sąlyga. Nebenusilenkti baimei, miglai, melui.
– Kaip apskritai turime vertinti akivaizdų melą, kai kalbama viena, o daroma kita. Kai įstatymais skelbiama, kad kalba ir etninė kultūra, istorija, atmintis yra didžiausios vertybės ir svarbiausi mūsų tautinio identiteto formavimosi dalykai, o realybėje daroma visa, kad tų svarbiųjų dėmenų net neliktų…
– Na, negalima kliautis, kad kitas, kiti su tavimi elgsis taip, kaip tau norisi. Kliautis galima tik tuo, kad neišdavei savo širdies, kad neišdavei savęs. Nieko daugiau iš tikrųjų nuo mūsų nepriklauso. Bet jei tu nebeišduodi, net jei kartą kitą ir paslįstum, tai pradedi atpažinti ir kitus: kas laisvas žmogus, o kas išdavikas. Išdavikai visuomet yra pavieniui, nebent susibėgtų į minią, bet ir tada ji tegali patriukšmauti, pasiautėti ir išsivaikščioti. O laisvi žmonės vienas kitą palaiko, laisvi žmonės gali susitarti, kai jų daugėja, savaime atsiranda nematoma bendruomenė. Šia prasme laisvė ir bendruomenė yra sinonimai. Tačiau neįmanoma būti laisvam kasdien daugiau ar mažiau išduodant savo širdį. Tad kito kelio į laisvę nėra – tik neišduoti, nebeišduoti.
– Ir kaip vertinti mūsų dienų neįtikėtiną reiškinį, kad į bet kokius klausimus, pastabas, siūlymus, tūkstančiais parašų patvirtintas nuomones ir reikalavimus ar prašymus valstybės pareigūnai gali nereaguoti?
– Išdavikų minia yra bejėgė. Jos nėra reikalo klausyti, o savo reikalavimus ji gali susikišti į vieną vietą. Pareigūnai nereaguoja todėl, kad nėra jėgos. Kas yra jėga, kaip jos įgyti? Labai paprastai: nebeišduoti. Nebeišduoti savo širdies, savo Tėvynės – nes tai tas pat. Nebeišduoti, nebenusilenkti, nebesitraukti nė per nago juodymą. Metus, dvejus, trejus. Vienam, šimtui, dešimčiai tūkstančių. Tada bus galima pašnibždom perklausti: kuris ten pareigūnas deramai nereagavo?..
– Ir paskutinis klausimas: kaip žmogui išaugti lietuviu, jei daroma viskas, kad lietuvybės atžvilgiu jis taptų mankurtas, kaip kad anksčiau sakydavome?
– Žmogau, daryk pirmas pats, nelauk ir nesileisk, kad su tavimi būtų daroma. Nebeišduok savo širdies. Tai paprasta: atsiloši, ištiesi nugarą ir drąsiai atsimerki, ir nebenuleidi akių, kad ir kas būtų priešais. Pažadu, kad tai netgi linksma.
Tai kad išdavikai ne į minią susibėgę, o į valdžią sulindę, nuo gilaus sovietmečio ir vis daugiau tokių pat ten pritraukia, jų jau net 4 divizijos ( kai siūlomas pasipriešninmas tik 10.000, tai yra pusė divizijos). Ir jie turi valdžią, turi pinigus, gali, o ir daro, nepasiduodančius apdėti mokesčiais, baudomis, antstoliais, visišku skurdu. Velniškai daug jų užsimaskavusių patriotais – kaip tuos atrinkti ? Jie sugeba net vaikus nuteikti prieš tėvus, nes visos propagandos priemonės, jų rankose.
Išdavikai, iš baimės, palaiko vieni kitus – čia jų jėga. Mes, po vieną, esame bejėgiai prieš juos. Bet… niekas gi nedraudžia mums vienytis.
Gerbiamas Dainiau, gražu Tamstos klausytis! Tačiau prašau atsakyti – kaip Tamstą reagavai į SENIAUSIOS LIETUVIŲ KALBOS DĖKA mano ATRASTUS TREČIĄJĮ IR KETVIRTĄJĮ ŽEMĖS AŠIES FIZINIUS JUDĖJIMUS?
O gi NIEKAIP! O juk tai ŠIOS EROS DIDŽIAUSI ATRADIMAI PASAULYJE!? Ir jie padaryti – atrasti- tiktai ir tiktai SENIAUSIOS ŽEMĖJE LIETUVIŲ KALBOS DĖKA!!! Šiems atradimams ir juos viešinančioms knygoms, kuri7 Tamstos kolegos nepripažįsta, nepanaudojau nei vieno cento iš valstybės kišenės!!! Beje, nei Tamsta, nei Tamstos kolegos net nesusidomėjo šiais atradimais!? Dar daugiau, jie net nesiteikė susipažinti su ŠIAIS PASAULINIAIS ATRADIMAIS!? O juk būtent šie atradimai puikiai paaiškina pasauliui – kodėl? ir kaip? Žemėje klimatas kinta!? Visiškai nesuprantu – ką veikia Tamstos kolegos ir ką veikia mūsų LITUANISTAI? Gal ir daug LITUANISTIKOS TEMA esate prirašė disertacijų, tačiau PASAULIUI reikalingi ATRADIMAI GEOFIZIKOJE, kurie paaiškina – KAS ŽEMĖJE VYKO? KAS VYKSTA? IR KAS VYKS ATEITYJE! Man išties gaila Tamstos ir lituanistų! Tačiau ne aš kaltas, kad JUS atsilikote LAIKE!
Taip, Jūs nesuprastas genijus. Jūsų laikas ateis po 1,5 tūkstančio metų su vis šiuo periodu besikartojančiu ledynmečiu. Hhhh
Va štai vienas neišdavęs ir nepasidavęs. Ir kiek tokių tarp mūsų? Gal ir ne tokiomis ryškiomis išprotėjimo formomis? Ir va šitie manosi esą vedliai. Baikit, Domantai, net į esmę žiūrite, gal ir ne iš blogos valios, bet klaidinate.
Esmė esmės. Seniai neteko girdėti tokių žodžių. Autorius teisus – toks elgesis suteikia aukščiausio lygio pasitenkinimą ir laimę.
Ačiū, Ryšardai. Aš irgi esu skaitęs ne vieną Jūsų rašinį ir pasisakymą, kuriam iš visos širdies pritariau (–:
Razausko sampratavimai priskirtini prie tokių, kuomet paklausius yra sakoma: kol saulė patekės – rasa akis išės. Taigi Razauskas dėl “neišduodančio” žmogaus radimosi galimybės pasaulyje utopuoja lygiai, kaip anie “komunizmo statytojai” vis kūrę ir kūrę komunizmo žmogų. Komunistams iš viso to kūrimo gavosi šnipštas… Ar ne toks pats šnipštas – tas Razausko “neišduodantis” žmogus…
Mažasis mano sūnelis nuo mažumės labai mėgsta grybauti, visada randa grybų ne mažiau nei suaugusieji. Ir štai rudeniop, svetimam krašte stovyklaudami, nuo ryto susiruošėm abu į mišką. Berniukas pasiėmė savo kibirą, peilį ir audamasis guminius, kaip visada garsiai pasakė; manau be reikalo einame, neparsinešime nei vieno grybo… O patylėjęs pridūrė: ir dar paklysime, į stovyklą kelio neberasime. Na, jei taip sakai, tai neškimės tik vieną kibirą. Apypiete vargais negalais grįžtame, vis byrančius iš perpildyto kibiro baravykus gaudydami.
Ir taip kas kart. Tad vis svarstau, ar vaikas nesąmoningai atlieka apeiginį veiksmą ir tuo prišaukia sėkmę, kaip kad žvejams prieš žvejybą keistas palinkėjimas sakomas, ar vaikas priklauso tai pusei žmonių, kurie iš kalno nepasitiki gyvenimu, ateitimi. Juk visada vieni kuria ir konstruoja lėktuvus, o kiti – parašiutus…
Tad “Kažin”ui reikėtų apsispręsti, ar jis apeiginiais veiksmais užsiiminėja ir bendram labui nori padėti, ar parašytomis mintimis savo vidinę baimę, nepasitikėjimą gyvenimu pridenginėja… Juk tikimybė, kad “rasa akis išės” negąsdino nei 31 – ųjų, nei 64- ųjų sukilėlių, nei knygnešių, savanorių, partizanų, nei disidentų, nei sąjūdininkų… Visada buvo žmonių, kurie tikėjo, kad saulę visi turi teisę matyti. Tikėjo ir kovojo už tai.
O Dainius tik budina mus, tik primena, kad vieną akį primerkus, o prie kitos priartinus monetą, gali pasirodyti, jog saulės visai nėra. Dainius kviečia patraukti monetą, atmerkti akis ir tiestis, kilti į saulę…
(Ištraukėlė iš straipsnelio apie žvejus – Negalima linkėti sėkmės, o šiaip neapsiriksite pasakę – nei žvyno nei uodegos, kad valai trūkinėtų ir kabliai atsilenkinėtų. Jeigu jau kas palinki sėkmės – sėkmę reikia atmušti: pasigauni tą žmogų ir atmuši sėkmę.
Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/laisvalaikis/dainininkas-ir-zuvies-nevalgantis-zvejys-zanas-voronovas-didziausia-laimiki-visada-paleidziu-1038-885710)
“Dainius tik budina”, – vargu, greičiau – migdo… Tai “step by step” variantas. Patarlės: Kol saulė patekės, rasa akis išės” prasmę suvokiate atvirkščiai negu iš tikrųjų ji yra. Taigi “išduodate” ją, arba tiesiog nesuprantate kuomet taip yra sakoma…
Dainius Razauskas:
,,– Ogi turėčiau vieną tokį patarimą, tą patį kaip prieš 10 ar 20 metų. Nebeišduokite savo širdies! Gana! Skamba naiviai?”
Dainius Razauskas:
,,kriminalinio, sistemingai, mitinguose, kultūrinis, magnetinis, kultūra, kultūros, kultūros, kultūra, sinonimai, nereaguoja, nereagavo”.
Dainius Razauskas:
,,…nebesitraukti nė per nago juodymą.”
Menu 41-jų mūsų MAMAS! Jos su savo mažyliais buvo nudangintos toli nuo savo Tėvynės! Tačiau nežiūrint į visus negandus, daugelis JŲ sugebėjo ne tiktai išgyventi pačios ir išmokyti savo atžalas, bet ir gražinti jas TĖVYNEI!
Kur gi ši TĖVYNĖS MEILĖ ir DVASIA dingo mūsų laikais? Kodėl mūsų laikų LIETUVOS mokslininkai daug diskutuoja apie TĖVYNĘ ir MEILĘ JAI, tačiau diskusijomis viskas ir baigiasi?! Ar jie nežino ką prieš beveik 100 metų apie SENIAUSIĄJĄ ŽEMĖJE LIETUVIŲ KALBĄ Antanui Poškai buvo pasakęs pasaulio išminčius MAHATMA GANDIS? Ką apie LIETUVIŲ KALBĄ sakė genialusis Imanuelis Kantas?! Ką dar 1956 metais sakė rusų kalbininkai akademikai Ivanovas ir Toporovas? Ką sakė ir daugelis kitų pasaulinio lygio kalbininkų?! Tad kodėl gi mes LIETUVIAI vis dairomės kas? ir ką? pasakys ten vakaruose ar rytuose? Jau Lietuvių kalbos dėka yra ne tiktai įminta per 500 įvairių kultūrų ir amžių šaltiniai, bet ir juose rastos informacijos dėka ATRASTI TREČIASIS IR KETVIRTASIS ŽEMĖS AŠIES FIZINIAI JUDĖJIMAI! IMKITĘ mano knygas IR SKAITYKITĘ o perskaitę PRANEŠKITĘ PASAULIUI apie tai KAS ŽEMĖJE VYKO? KAS VYKSTA? ir KAS VYKS?!!! Diskusijų laikas baigtos!
Žmonės nepaprastai silpni padarai. Todėl ieško į ką atsiremti, kuo tikėti. Nutolę nuo Dievo ir jo išminties, ieško dievų ir dievukų tarp žmonių. Ir suranda. Vieni Landsbergį, kiti Brazauską, treti įvairiausio plauko “žvaigždutes”. Ir garbina, ir tiki, ir įnirtingai gina savo stabus, ir puola tuos, kurie sako tiesą ir neišduoda širdies. Taigi galima teigti, kad jau tas nuodingas garas yra ne nuojauta, o realybė, t.y. per beveik 30 metų mūsų valdžių ir valdžiukių paleista šį gara gaminanti mašina jau veikia kaip perpetum mobile. Ją sustabdyti reikalinga kritinė masė neišdavusiųjų širdies.