L. Šopauskas. Ar viešieji intelektualai turi ką pasakyti Lietuvai? (15)

Laisvūnas Šopauskas | Asmeninė nuotr.

Laisvūnas Šopauskas | Asmeninė nuotr.

Kovo 14 d. VU TSPMI įvyko diskusija tema „Ar viešieji intelektualai turi ką pasakyti Lietuvai“. Joje tezes pristatė filosofas dr. Laisvūnas Šopauskas, jam oponavo politologas, portalo bernardinai.lt redaktorius Donatas Puslys, diskusiją moderavo filosofas dr. Mindaugas Kubilius. Skaitytojams siūlome susipažinti su dr. Laisvūno Šopausko diskusijoje perskaitytu pranešimu. Pranešimo pagrindu rengiamas straipsnis, kuriame diskusijoje pristatyta pozicija bus išdėstyta išsamiau.

Tezė. Inteligentija ir viešieji intelektualai yra visiškai skirtingos prigimties reiškiniai

Tautinio atgimimo veikėjus, Nepriklausomos Lietuvos šviesuolius, žmones, kurie sovietinės okupacijos metais puoselėjo tautinę ir valstybinę sąmonę, Sąjūdžio lyderius vadiname „inteligentais“. Šis išvardijimas parodo, kad inteligentijos sampratą siejame su sena ir garbinga tradicija. O „viešaisiais intelektualais“ vadiname neseniai atsiradusių sambūrių, tokių kaip „santariečiai“ arba „židiniečiai“, dalyvius. Pastarųjų atsiradimą žymi du įvykiai: milijardieriaus Sorošo finansuojamo Atviros Lietuvos fondo įsteigimas ir išeivijos liberalų organizacijos „Santara-Šviesa“ veiklos perkėlimas į Lietuvą. Šios dvi organizacijos siekė anaiptol ne pratęsti Lietuvos inteligentijos tradiciją, bet ją radikaliai perkeisti inteligentijos tradicijai svetimų individualizmo, kosmopolitizmo ir neoliberalizmo idėjų dvasioje.

Šie pastebėjimai leidžia pasiūlyti terminų išaiškinimus ir reiškinių apibūdinimus. „Inteligentu“ vadintinas išsilavinęs asmuo, kuris pasisako visuomeniškai svarbiais klausimais ir bando artikuliuoti bei atstovauti tautos interesams, savo veikloje vadovaujasi bendrojo gėrio samprata ir pozityvia moralės normų sistema. „Intelektualu“ vadintinas išsilavinęs asmuo, kuris pasisako visuomeniškai svarbiais klausimais, bet tai darydamas artikuliuoja savo nuomonę ir atstovauja sau. Ši skirtis yra esminė: intelektualas yra „visuomenės kritikas“, bet į jo kritikos akiratį nepatenka tai, kas trukdo klestėti tautai ir valstybei. Intelektualo kritikos esmė – pateikti jo asmeniui ar grupei iškylančias kliūtis kaip visuotinį blogį ir reikalauti jį pašalinti, t.y. egoistinį interesą suvisuotinti pateikiant jį kaip bendrą interesą. Viešieji intelektualai nesivadovauja jokia pozityvia moralės normų sistema, jokia bendrojo visuomenės gėrio samprata, nepripažįsta tautos kaip apibrėžtą ir stabilų kolektyvinį tapatumą turinčio subjekto. Kitaip negu inteligentai, jie orientuoti į negatyvią griaunamąją veiklą.

Šis skirtingumas puikiai atsiskleidžia pasidomėjus viešųjų intelektualų reiškinio ištakomis. Ko gero, ankstyviausiais viešaisiais intelektualais reikėtų laikyti sambūrį, susitelkusį apie žurnalą „Trečiasis frontas“ ir sambūrį, susitelkusį apie Lietuvių draugiją SSRS tautų kultūrai pažinti. Paminėsiu kelis žinomesnius šių sambūrių dalyvius: tai Antanas Venclova, Kostas Korsakas, Petras Cvirka, Salomėja Nėris, Justas Paleckis, Liudas Gira. Sakysite, šitų nereikėtų priskirti prie intelektualų? Bet kuo jie skyrėsi nuo savo kolegų intelektualų Vakarų Europoje ir Amerikoje, tokių kaip Romainas Rolandas, Bernardas Šo (Bernard Shaw) ir daugelis kitų, kurie šlovino komunizmą, Staliną, Mao arba Fidelį Kastro ir dalyvavo politinėse piligrimystėse į SSRS, Kiniją arba Kubą? Skiriasi nebent tuo, kad bendraminčiai iš Vakarų šalių ir Amerikos negavo progos į savo šalis parvežti „Stalino saulės“ ir kitaip pasitarnauti okupantui, o mūsiškiams tokia proga pasitaikė.

Nors sovietinis režimas nutraukė natūralią viešųjų intelektualų judėjimo raidą, vis dėlto būtent sovietinis režimas sukūrė prielaidas sėkmingam viešųjų intelektualų judėjimo atsikūrimui ir būsimai įtakai. Sovietiniai okupantai sistemingai siekė, kad lietuviai taptų išvalstybintais, ištautintais, nupilietintais žmonėmis. Nepriklausomą Lietuvos valstybę lietuvis turėjo laikyti nesusipratimu ir istorine klaida. „Buržuazinis nacionalizmas“, t.y. lietuviškas patriotizmas, buvo kuo griežčiausiai persekiojamas.

Ypač daug dėmesio okupacinis režimas skyrė inteligentijai perkeisti. Tautiškai ir valstybiškai susipratusią inteligentiją turėjo pakeisti sovietinė inteligentija, abejinga tautai ir valstybei, nesugebanti mąstyti tautos ir valstybės kategorijomis. Šį planą okupantui pavyko įgyvendinti: Nepriklausomybės atgavimo išvakarėse didžiajai daliai lietuvių inteligentijos tauta ir valstybė beveik nieko nebereiškė. Tokios inteligentijos tarpe dėsningai ėmė dominuoti individualizmas – socialinė patologija, pasireiškianti tuo, kad žmogus nesugeba dvasiškai susisaistyti ir tapatintis su jokiu kolektyviniu subjektu ir jaučiasi galįs tapatintis tik su pačiu savimi. Individualistams nereikia politinės laisvės, t.y. laisvės tautai, valstybei, piliečiui; individualistams reikalinga tik nepolitinė laisvė individui – nevaržomai vartoti, užsidirbti, keliauti ir pan.

Sovietinių okupantų įvykdytas tautinės ir valstybinės sąmonės nususinimas, jos vietą užėmusi individualistinė pasaulėvoka, o taip pat sovietinės ideologijos ir propagandos suformuoti mąstymo įpročiai sudarė puikią terpę užsienio ideologinių centrų, tokių kaip Atviros Lietuvos fondas, bei tokių sambūrių, kaip „santariečiai“ ar „židiniečiai“ veiklai. Nors dauguma intelektualų skelbiasi esą bet ko, kas sovietiška, nesutaikomi priešai, šio judėjimo ištakos yra iš esmės sovietinės – nuo žavėjimosi komunizmu ir pinigų, kuriuos viešųjų intelektualų pirmeiviai, tokie, kaip Justas Paleckis gaudavo iš sovietų pasiuntinybės, iki mąstymo schemų, kurias įdiegė sovietinis režimas. Inteligentija ir viešieji intelektualai yra du visiškai skirtingos prigimties reiškiniai: inteligentai savo pasisakymuose ir veikloje atstovauja tautos ir valstybės interesams, t.y. tam, ko iš viešųjų intelektualų perspektyvos ne tik ginti, bet net deramai suprasti yra neįmanoma; tam, ką lietuviškieji viešieji intelektualai nuo pirmeivių iki dabartinių, tarnaudami ideologijai, okupantams arba užsienio šeimininkams, tik griovė.

Tezė. Viešieji intelektualai yra totalitarinės ideologijos ir praktikos šalininkai

Dabartiniai intelektualai save pristato kaip demokratijos gynėjus, kaip nesutaikomus bet kokio autoritarizmo, o juo labiau – totalitarizmo, priešininkus. Tačiau analizė verčia daryti kitokias išvadas.

Totalitariniu laikytinas režimas arba judėjimas, siekiantis įgyvendinti radikaliosios socialinės inžinerijos projektą, t.y. projektą, kuriuo siekiama sukurti „naują žmogų“ ir „naują visuomenę“. Radikaliosios socialinės inžinerijos projekto šalininkams, nesvarbu koks būtų konkretus projekto turinys, būdingi panašūs mąstysenos ir praktikos bruožai.

Ryški totalitarizmo charakteristika gali būti pavadinta „antropologinės prarajos principu“. Radikaliosios socialinės inžinerijos projekto šalininkai visiškai natūraliai save ima suvokti kaip pirmuosius „naujo žmogaus“ padermės atstovus ir pirmuosius „naujos visuomenės“ piliečius. Iš tokios perspektyvos egzistuojanti visuomenė skyla į dvi dalis: į „antžmogius“ ir „nevisžmogius“. „Antžmogiai“ yra tie, kas vykdo didžią misiją – kuria ateities visuomenę, o „nevisžmogiai“ yra tie, kurie naujos visuomenės kūrimui priešinasi arba prie jos nepritampa. Iš šios perspektyvos žmonės tėra „medžiaga“ ateities visuomenei kurti: dalis – tinkama šiam tikslui, o kita dalis – netinkama, t.y. žmogiškosios atliekos.

Remdamiesi tokiu požiūriu, „antžmogiai“ nusistato santykį su „nevisžmogiais“. Politinis „antžmogių“ santykis su „nevisžmogiais“ remiasi nuostata, kad „nevisžmogius“ būtina bet kokiomis prieinamomis priemonėmis neutralizuoti – pagal poreikį ir galimybes naudoti prieš juos manipuliacijas, propagandą ir melą, o jei to neužtektų – terorą. Intelektualinis „antžmogių“ santykis su „nevisžmogiais“ remiasi nuostata, kad buvimas naujos visuomenės kūrėju garantuoja intelektualinį pranašumą, o buvimas naujos visuomenės priešu arba nepritapėliu yra bukumo požymis. Moralinis „antžmogių“ santykis su „nevisžmogiais“ remiasi nuostata, kad nevisžmogių atžvilgiu netaikomos įprastinės santykių tarp žmonių normos ir yra tinkama, kad „antžmogiai“ nuolatos rodytų savo panieką „nevisžmogiams“. Kiekvienas radikaliosios socialinės inžinerijos projektas turi savus chunveibinus, kurių mąstymas remiasi šia schema visiškai nuosekliai.

Antra ryški totalitarizmo charakteristika gali būti pavadinta „transgresyvumu“. Transgresyvumas yra sistemiškas viešų etinių, teisinių ir politinių principų laužymas bei pačių principų naikinimas. Totalitaro požiūriu, „antžmogius“ įprasti vieši etiniai, teisiniai ir politiniai principai neįpareigoja; „antžmogius“ įpareigoja „tikrieji“ principai, kurie yra ne kas kita, o tiksliai tos nuostatos, kurios yra reikalingos totalitarinio projekto įgyvendinimui. Tai reiškia, kad nuoseklus totalitaras yra fundamentaliai amoralus asmuo, teisinis ir politinis nihilistas. Totalitarinis judėjimas peržengia ir naikina etinius, teisinius ir politinius principus visada, kada jaučiasi pakankamai stiprus ir kada tai yra naudinga judėjimo tikslams pasiekti.

Neoliberalizmo doktrinai būdingą „naujo žmogaus“ ir „naujos visuomenės“ viziją galima įvardinti kaip globalistinį rinkos revoliucijos ir neoliberalistinės demokratizacijos projektą. „Neoliberalistine demokratizacija“ vadinu radikaliausios demokratijos formos steigimą, kuriai būdingas kraštutinis egalitarizmas, pasireiškiantis tuo, kad visiškos demokratinės lygybės vardu yra įtvirtinamos „politinio korektiškumo“ ir „tolerancijos“ normos.

Neoliberalizmas yra išvirkščias komunizmas, kuris gali būti charakterizuotas kaip neokomunistinio marksizmo kultūros srityje ir rinkos fundamentalizmo ekonomikos srityje samplaika. Nesunku pastebėti neoliberalizmas nedaug nutolo nuo klasikinio marksizmo. Beklasę visuomenę neoliberalizme atitinka neoliberalistiškai demokratizuota visuomenė, o pažangiausią klasę – proletariatą – neoliberalizme atitinka emancipuojamos „mažumos“. Abiem atvejais turime radikalią ir nihilistinę destrukciją, vykdomą tų, kurie mano vykdantys šventą žmonijos išlaisvinimo misiją.

Analizės tikslais neoliberalizmo šalininkų programą galime išskaidyti į tris radikaliosios socialinės inžinerijos projektus; yra:
– globalios laisvosios rinkos projektas;
– neoliberalistinės demokratizacijos projektas;
– ir jų apjungimo būdu atsiradęs federacinės Europos Sąjungos projektas.

Kiekvienas šių projektų kuria „naują visuomenę“ ir „naują žmogų“: laisvosios rinkos projektas – globalią laisvos rinkos visuomenę ir jos gyventoją „rinkažmogį“, neoliberalistinės demokratizacijos projektas – „atvirąją visuomenę“ ir jos gyventoją „tolerantžmogį“, federacinės Europos Sąjungos projektas – naująją būsimos federacinės Europos visuomenę be tautų ir valstybių ir jos gyventoją „europažmogį“.

Mūsų viešieji intelektualai save laiko liberaliosios demokratijos šalininkais. Jie mėgsta kalbėti apie liberaliosios demokratijos privalumus ir išpažinti savo ištikimybę šiam režimui.

Šioje retorikoje slypi dvigubas melas. Visų pirma, viešieji intelektualai, meluoja, jog nėra demokratinių alternatyvų liberaliąjai demokratijai. Tokių alternatyvų yra, pvz. socialinė demokratija arba krikščioniškoji demokratija. Antra, viešieji intelektualai meluoja, jog tai, ką jie patys propaguoja, yra liberalioji demokratija. Pagal viešųjų intelektualų retoriką, norėdami Lietuvoje turėti brandžią liberaliąją demokratiją, turime įdiegti „politinio korektiškumo“ ir pozityviosios „tolerancijos“ praktikas, diegti genderizmą, patenkinti seksualinių mažumų judėjimo politinius reikalavimus, statyti „atvirąją visuomenę“, t.y. vykdyti neoliberaliąją demokratizaciją. Tačiau visa tai yra gryniausias blefas. Liberaliosios demokratijos šalininkas neprivalo pritarti nė vienam iš šių punktų. Atvirkščiai, nuoseklus liberaliosios demokratijos šalininkas, turi priešintis visiems iki vieno iš minėtų tikslų, nes visi šie tikslai yra nesuderinami su liberaliąja demokratija ir ją griauna. Tai puikiai parodo daugelio dabartinių Vakarų šalių pavyzdys: neoliberaliosios demokratizacijos diegimo rezultatas yra daugelio teisių ir laisvių, kurias dar visai neseniai užtikrino liberalioji demokratija, panaikinimas: naikinama žodžio laisvė, religijos laisvė, švietimo laisvė, akademinė laisvė, tėvų teisė auklėti vaikus pagal savo pasaulėžiūrą, teisinės valstybės ir teisės viršenybės principas, teisės normų turinio apibrėžtumas. Visa tai naikinama, nes trukdo įgyvendinti neoliberaliąją demokratizaciją.

Ši analizė verčia teigti, kad lietuviškųjų viešųjų intelektualų liaupsės liberaliajai demokratijai yra ne kas kita, o neoliberalistinio visuomenės pertvarkymo projekto apologija, kurioje totalitarinė šio projekto esmė bandoma paslėpti po liberaliosios demokratijos širma.

Totalitarinio antropologinės prarajos principo apraiškų mūsuose toli ieškoti nereikia. Kiekvienas žino portalo delfi.lt „kolumnistus“ – Užkalnį, Sadauską-Kvietkevičių, Valatką ir Tapiną, kurių kone kiekvieno teksto konstrukcija yra pagrįsta „antžmogių“ ir „nevisžmogių“ priešpastatymu, savęs priskyrimu „antžmogiams“ ir skaitytojo kvietimu tapatintis su „antžmogiais“ bei niekinti „nevisžmogius“. Sakysit, intelektualams tai nebūdinga? Tačiau kai Britanijos gyventojai nubalsavo už šalies pasitraukimą iš ES, iškili viešoji intelektualė Kristina Sabaliauskaitė pratrūko žodžiais, aiškiausiai išreiškiančiais „antžmogio“ panieką „nevisžmogiams“, žodžiais, kurie nė trupučio nesiskiria nuo minėtų žurnalistų retorikos.

Kompromituojančio „antžmogių“ ir „nevisžmogių“ diskurso intelektualai vengia. Tačiau nuo ideologijos vidinės logikos pabėgti neįmanoma. Nesunku pastebėti, kad viešųjų intelektualų diskursą yra tiesiog persmelkusi panieka Lietuvai ir lietuviams. Tokia nuostata yra visiškai dėsninga žmonių skirstymo į „antžmogius“ ir „nevisžmogius“ pasekmė. Lietuvos visuomenė, viešųjų intelektualų požiūriu, yra „nepakankamai apšviesta“, o jos daugumą sudaro „nevisžmogiai“. Vien dėl to Lietuva ir lietuviai verti paniekos. Negana to, Lietuva yra provinciali ir konservatyvi, Lietuva nebuvo ir niekada nebus neoliberaliosios revoliucijos avangardas. O tai „antžmogio“ požiūriu reiškia, kad Lietuva ir lietuviai dvigubai verti paniekos.

Panieką Lietuvai ir lietuviams viešieji intelektualai bando užmaskuoti pasitelkę „kritinio požiūrio“ ir „tiesos paieškos“ šūkius. Tačiau deganti aistra, kuria yra persmelktas dažnas jų tekstas, visai nepanaši į aistrą tiesai, o teiginiai taip toli nutolsta nuo sveiko proto, jog verčia įtarti intelektualinę ir moralinę patologiją. Pavyzdys – T. Venclovos straipsnyje „Aš dūstu“.

Kadangi viešieji intelektualai visų pirma yra vieši kalbėtojai, jų transgresinės taktikos dažniausiai pasireiškia normų, galiojančių pasisakymams, laužymu ir neigimu. Iš jų pati svarbiausia yra tiesos norma. Tiesos norma viešųjų intelektualų diskurse ir veikloje yra laužoma taip sistemingai, jog galima teigti, kad viešųjų intelektualų judėjimas siekia tiesą kaip normą panaikinti iš viso ir vadovaujasi nuostata, jog teisinga yra tai, kas naudinga neoliberalizmo pergalei. Tokios pat nuostatos į tiesą prisilaiko visi totalitarizmai. Pavyzdys – mano išanalizuoti oponento, Ališausko, Sabaliauskaitės, Venclovos ir Putinaitės straipsniai.

Neoliberalas, kaip ir kiekvienas totalitaras, yra teisinis nihilistas. Teisėje neoliberalas vadovaujasi nuostata, jog teisėta yra tai, kas naudinga neoliberalizmo pergalei. Geru tokios nuostatos pavyzdžiu gali būti neoliberalios ideologijos šalininkų teisėjų sprendimai, kuriais prieš piliečių ir parlamentų valią daugelyje valstybių buvo įtvirtintos vienalytės „santuokos“. Lietuvos intelektualams būdingą teisinį nihilizmą gerai atskleidžia iškilių intelektualų požiūris į Lietuvos valstybės ateitį. Štai „židiniečių“ lyderis Vytautas Ališauskas ir kolegos liberalūs krikščioniškieji intelektualai (pvz., N. Putinaitė, gerb. oponentas) nori matyti Lietuvą „auksine Europos Sąjungos provincija“, t.y. pasisako už Lietuvos pavertimą jokio politinio suverenumo neturinčiu ūkiniu-administraciniu vienetu. Liberalius katalikų intelektualus V. Ališauską ir gerb. oponentą ši beteisės ir bejėgės Lietuvos perspektyva taip įkvepia, jog jie nesibodi griebtis manipuliacijų siekdami įrodyti puikią federalizuotos Europos ir katalikiškos doktrinos dermę. Šie intelektualai labai nemėgsta kalbėti apie teisinius tokių Lietuvos ateities projektų aspektus. Aukščiausias Lietuvos Respublikos įstatymas – Konstitucija – įtvirtina Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės statusą ir tautos suverenumo principą. Šios normos gali būti pakeistos tik referendumu, surinkus 75% balsų. Tai, kad viešųjų intelektualų plėtojamose Lietuvos ateities vizijose niekada nefigūruoja Konstitucijos klausimai ir minėta teisinė norma nėra atsitiktinis. Taip yra dėl paprasčiausio dalyko: viešieji intelektualai puikiai supranta, kad jų vizijos iš principo negali būti įgyvendintos teisiniu keliu ir pilnai pritaria Konstitucijos bei įstatymų sutrypimui tam, kad Lietuvos valstybė būtų įtraukta į federalizuotos Europos eksperimentą.

Reaguodama į Britanijos piliečių sprendimą pasitraukti iš ES Kristina Sabaliauskaitė, iškėlė retorinį klausimą Negi mes leisime, kad būtų kaip Britanijoje – seniai ir „buduliai“ nubalsuotų už nacionalizmą […]? Rašytojos tiradoje slypi antidemokratinės ir antikonstitucinės nuostatos. K. Sabaliauskaitė yra nuoširdžiai įsitikinusi, jog tie, kurie save suvokia kaip „apsišvietusius“ europiečius, gali ir turi „nevisžmogius“ bet kokiais prieinamais, taip pat neteisiniais, būdais neutralizuoti tam, kad šie negalėtų demokratiniu būdu pakeisti valstybės politikos iš „proeuropietiškos“ į protautinę. Trūksta tik detalizacijos, kokių neteisinių ir nekonstitucinių veiksmų K.Sabaliauskaitė pageidauja: manipuliavimo balsavimo rezultatais? „proeuropietiško“ elito diktatūros? teroro protautinių politinių jėgų atžvilgiu?

Kraštutinis transgresinių taktikų polius yra teroras. Visi gerai žino revoliucinio teroro šauklį – tai, be abejo, Andrius Tapinas. Pirmoji tikra neoliberaliojo revoliucinio teroro kampanija buvo A. Tapino inicijuotas, politikų, žurnalistų, profesionalių „nevyriausybininkų“ ir viešųjų intelektualų palaikytas mokytojos Loretos Raudytės pjudymas. Mokytojos pjudymo diskurse beveik atvirai buvo išsakomi totalitarinio pobūdžio siekiai: nutildyti ir įbauginti visus seksualinių mažumų kritikus bei jų politinių siekių oponentus, įvesti į mokyklų programas privalomą seksualinių perversijų propagandą, maksimaliai išstumti krikščionybę ir katalikų Bažnyčią iš viešojo gyvenimo. Antikrikščioniškas ir totalitarinis mokytojos pjudymo kampanijos pobūdis buvo toks akivaizdus, kad net paprasti žmonės prakalbo apie „sugrįžusius sovietinius laikus“. „Visuomenės kritikai“ ir „totalitarizmo priešininkai“ gavo puikią progą apsispręsti. Ir apsisprendė. Į mokytojos „dorojimo“ kampaniją entuziastingai įsijungė liberalus katalikiškas portalas bernardinai.lt ir jo redaktorius gerb. oponentas, mokytojos demonizavime dalyvavo liberaliai krikščioniško „židiniečių“ sambūrio lyderis Ališauskas, jaunasis „židiniečių“ intelektualas Vilius Bartninkas. Nė vienam viešajam intelektualui neatėjo į galvą viešai pasisakyti prieš šią ilgai trukusią ir plačiai žinomą žmogaus terorizavimo kampaniją, akivaizdžiai griaunančią liberaliąją demokratiją.

Tezė. Viešieji intelektualai išsižadėjo patriotizmo ir veikia kaip Lietuvos valstybės ir tautos naikintojai

Patriotizmas yra ne emocinė, bet politinė nuostata. Centrine sąvoka, reikalinga patriotizmui eksplikuoti, laikytina politinės tautos, t.y. tautos, siekiančios turėti arba įgyti nuosavą valstybę, sąvoka. Tėvynės ir valstybės sąvokos patriotizmo sampratos kontekste yra priklausomos nuo politinės tautos sąvokos. Valstybę patriotas supranta (pavartosime seną metaforą) kaip politinės tautos namus, o Tėvynę – kaip kraštą, kuris priklauso politinei tautai.

Apie patriotizmą tinkama kalbėti kaip apie projektą – politinės tautos ir jos namų steigimo ir tinkamo tvarkymosi tuose namuose projektą. Taigi, patriotas yra žmogus, įsipareigojęs politinės tautos projektui, o patriotizmas yra įsipareigojimas politinės tautos projektui.

Neluominės visuomenės sąlygomis gyvuojantis patriotizmas yra nacionalizmas. Neluominėje visuomenėje jokio kitokio, negu nacionalizmas, patriotizmo nebuvo, nėra, ir, nepaisant kai kurių filosofų pastangų, visiškai nepanašu, kad atsiras. Dabartinės visuomenės sąlygomis sąvokų patriotas ir nacionalistas referentai sutampa, t. y. kiekvienas patriotas yra nacionalistas, ir atvirkščiai.

Kaip sakiau, neoliberalizmo šalininkų doktriną galime išskaidyti į tris radikaliosios socialinės inžinerijos projektus: globalios laisvosios rinkos projektą, neoliberalistinės demokratizacijos projektą ir federacinės Europos Sąjungos projektą. Kiekvieno iš šių projektų sėkmei yra reikalingas politinių tautų ir nacionalinių valstybių sunaikinimas. Pastarasis tikslas reikalauja sunaikinti patriotizmą, – šiuolaikinių nacionalinių valstybių dvasinį pamatą. Nors kiek nuoseklus neoliberalas negali būti patriotas; ideologija jį padaro patriotizmo, savo tautos ir savo valstybės priešu. ES integracijos projektas, būdamas paremtas globalios rinkos ir neoliberalistinės demokratizacijos idėjomis, neišvengiamai yra antikrikščioniškas ir antitautinis, ir šiuo požiūriu niekuo iš esmės nesiskiria nuo sovietinio integracijos projekto.

Lietuviškieji viešieji intelektualai dedasi esą pavyzdingi piliečiai ir patriotai, tačiau, vadovaudamiesi neoliberalizmo ideologija, išsižadėjo patriotizmo ir, panašiai kaip tarpukario jų pirmtakai, veikia kaip Lietuvos valstybės ir tautos duobkasiai. Lietuvos visuomenės ištautinimas ir išvalstybinimas yra tikrasis jų „šviečiamosios– veiklos tikslas: jų idealas – ištirpdyti lietuvius multikultūrinėje visuomenėje, o pačią valstybę paversti politiškai beteise ir bejėge federalizuojamos ES provincija.

Šiam tikslui įgyvendinti būtina sunaikinti valstybės idėjinį pagrindą – patriotizmą. Tiesa, atvirai kovoti prieš lietuviškąjį patriotizmą intelektualai negali: Lietuvos visuomenė dar yra pernelyg „neapšviesta“, kad priimtų niekuo nepridengtus išpuolius prieš patriotizmą.

Pirmasis atakų prieš patriotizmą būdas yra pastangos kuo labiau supainioti auditoriją, idant neliktų supratimo, kas patriotizmas yra. Pagrindinis triukas auditorijai suklaidinti yra patriotizmo ir nacionalizmo atskyrimas ir priešpastatymas. „Mes už patriotizmą“, bando įteigti viešieji intelektualai, – „bet mes prieš nacionalizmą, nes nacionalizmas nėra tikras patriotizmas, nacionalizmas yra blogis“. Intelektualai puikiai suvokia šios propagandinės klišės melagingumą ir sovietinę kilmę.

Patriotizmo sampratą intelektualai bando padaryti neaiškią dekonstruodami tautos supratimą. Yra dvi prieigos, pasitelkiamos siekiant šio tikslo: liberalistinė ir marksistinė. Pagal pirmąją, tautos neegzistuoja, egzistuoja tik individai. Pagal antrąją, tautos yra naujas reiškinys, moderno epochoje vykusių procesų rezultatas. Kad ir kiek būtų dedama pastangų, abiejų tautą dekonstruojančių koncepcijų intelektualinis beviltiškumas kone akivaizdus. Jį atsiskleidžia paprastas klausimas: jei tautos neegzistuoja arba atsirado tik moderno epochoje, apie ką tada rašo metraščiai, pasakojantys apie lietuvių tautą?

Antrasis atakų prieš patriotizmą būdas – patriotizmo simuliakrų kūrimas. Pagrindinis viešųjų intelektualų propagruojamas patriotizmo simuliakras yra „pilietiškumas“ ir „pilietinė visuomenė“. Patraukliai, bet neapibrėžtai pristatydami „pilietinės visuomenės“ ir „pilietiškumo“ sampratas ir manipuliuodami žodžių „pilietis“, „pilietiškumas“, „laisvė“ daugiaprasmiškumu, viešieji intelektualai sugebėjo daugelį žmonių įtikinti, kad jų propaguojamas „pilietiškumas“ yra tas pats, tik kiek sušiuolaikintas, Lietuvos valstybę steigusių, gynusių ir puoselėjusių patriotų pilietiškumas. O kaip yra iš tikrųjų? „Pilietine visuomene“ vadinama viešojo gyvenimo sritis, kurioje privatūs asmenys nepriklausomai nuo valstybės telkiasi kolektyvinei veiklai, reiškia ir įgyvendina savo interesus. „Pilietiškumu“ vadinamas aktyvumas šioje viešojo gyvenimo srityje. Akivaizdu, kad nei „pilietiškumo“ bei patriotizmo sąvokų, nei jų referentų tapatinti negalime: „pilietiškumas“ nėra patriotizmas, o „pilietinė visuomenė“ nėra visuomenė, kurioje būtinai turėtų klestėti patriotizmas. „Pilietinės visuomenės“ kūrėjų uždavinys gali būti nusakytas kaip visų žmogiškų ryšių pakeitimas asmenine nauda grįstais ir lengvai nutraukiamais ryšiais. Šio uždavinio realizavimas, reiškia patrioto priešingybės ugdymą: vien savo naudos besivaikantis individualistas nėra ir negali būti patriotas, nes patrioto pasiryžimas aukoti savo interesus vardan Tautos ir Tėvynės yra jam svetimas. Tai reiškia, kad iš „pilietinės visuomenės“ negali gimti politinė bendruomenė, todėl viešųjų intelektualų teiginiai apie tai, kad „pilietinėje visuomenėje“ turėtų atsirasti „pilietinė tauta“, yra grynas blefas. Kalbant tiksliai, „Pilietinė visuomenė“ reiškia visuomenę, kurioje vykdomas neoliberaliosios demokratizacijos eksperimentas. Galima tik stebėtis lietuviškųjų viešųjų intelektualų, sugebančių iškišti neoliberalistinę demokratizaciją kaip šiuolaikišką patriotizmą, sofistiniu apsukrumu. Greta Atviros Lietuvos fondo iškirtiniai nuopelnai šiame bare priklauso iškiliam intelektualui Dariui Kuoliui ir jo vadovautam Pilietinės visuomenės institutui. Skleisdami „pilietiškumą“ kaip patriotizmo simuliakrą šauniai padirbėjo sambūris „Santara-Šviesa“.

Trečiasis atakų prieš patriotizmą būdas yra iškilių patriotų, jų žygių ir pasiekimų dergimas. Anot T. Venclovos, didvyrių viešo pagerbimo būti neturi, o privačiai tegul garbina kas ką nori; diskursą apie didvyrius turi valdyti dekonstruojančių interpretacijų autoriai – viešieji intelektualai, o didvyrių dekonstrukciją reikia vykdyti iškėlus „istorinės tiesos paieškų“ vėliavą. Itin aktyviai šiame bare darbuojasi Nerija Putinaitė, kuri tapo gerai žinoma savo pastangomis apdergti Joną Basanavičių ir Justiną Marcinkevičių. Viešasis intelektualas Marius Ivaškevičius romane „Žali“ pokario partizanus pavaizdavo kaip menkystas ir niekšus. Patriotų dergimas paprastai vyksta ne kaip atskirų intelektualų išpuoliai, bet kaip diskreditacijos kampanijos, į kurias greta viešųjų intelektualų ir jų redaguojamų leidinių įsitraukia meinstryminė žiniasklaida, profesionalūs „nevyriausybininkai“ ir politikai. Istoriko Vlado Terlecko straipsniai, surinkti į knygą Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai, atskleidžia, kiek daug tokių kampanijų vyksta, kiek daug asmenybių užsimota suniekinti, ir kaip aktyviai tokioje veikloje dalyvauja viešieji intelektualai. Minėta knyga išleista 2009 metais, o nuo to laiko viešųjų intelektualų dekonstrukcinės pastangos istorijos baruose tik suintensyvėjo.

Viešųjų intelektualų požiūrį į patriotizmą gerai atskleidžia požiūris į valstybingumo simbolius. Kiekvieną atgarsį įgavusią viešosios erdvės paženklinimo valstybingumo ženklais iniciatyvą pasitinka standartinė viešųjų intelektualų reakcija: panieka, reiškiama idėjos, jos autorių ir rėmėjų atžvilgiu, ir dviejų atmainų kontrpasiūlymai – viešąsias erdves žymėti ženklais, primenančiais daugiakultūrę krašto praeitį arba statyti modernius, „neprimetančius prasmės“, t.y. nieko apibrėžto nereiškiančius, ženklus. Anot N. Putinaitės, paminklas geras, jei tik niekaip nesusijęs su tautiniu valstybiniu pasakojimu, t.y. su lietuvišku patriotizmu, o jei susijęs, tada tevertas „stabo“ vardo.

Sovietiniai okupantai siekė lietuviams įteigti, kad Nepriklausomas Lietuvos valstybė buvo klaida. Šios pozicijos priėmimą galima laikyti riba, kada patriotizmo atsižadėjimas virsta išdavyste. Šią ribą lyg niekur nieko peržengia dažnas viešasis intelektualas. Štai N. Putinaitė be užuolankų dėsto, kad vertybiškai bei „kultūriškai ir politiškai visavertę“ tapatybę lietuviams būtų suteikęs įsitraukimas į lenkų politinę tautą, tuo tarpu Basanavičiaus projekto, t.y. savarankiškos politinės tautos ir valstybės projekto pergalė reiškė „vienpusį“, „anapus vertybinį ir anapus istorinį tautiškumą“. Kitaip tariant, tapti lenkais buvo teisingas kelias, o savarankiškos politinės tautos ir nepriklausomos valstybės steigimas buvo klaida.

Alfredas Bumblauskas ir Tomas Venclova apgailestauja dėl neįgyvendinto belgų diplomato Paulio Hymanso projekto, turėjusio sureguliuoti Lietuvos ir Lenkijos santykius. Pagal P. Hymanso projektą Lietuva turėjo būti suskaldyta į dvi dalis, kurių tik viena būtų kultūriškai ir politiškai lietuviška, o visa Lietuvos valstybė turėjo būti susieta tampriais politiniais ryšiais su Lenkija, t.y. politiškai pajungta Lenkijos valstybei. Tokio projekto priėmimas reikštų, kad nutraukiamas lietuvių tapimas savarankiška politine tauta ir nepriklausomos valstybės steigimas. Pasakyti, kad P. Hymanso projekto žlugimas buvo istorinė tragedija reiškia teigti, kad Nepriklausoma Lietuvos valstybė buvo istorinė klaida.

Kovodami prieš lietuviškąjį patriotizmą, viešieji intelektualai tęsia tą Tautos naikinimo darbą, kurį sovietinės okupacijos laikotarpiu dirbo kompartija, komsomolas, agitpropas ir KGB. Šis intelektualų veikimas yra menkai suvokta, bet labai reikšminga priežastis, kodėl Lietuva yra ne tik materialai, bet taip pat intelektualiai bei moraliai itin nustekenta, ir kodėl atsigauti yra itin sunku.

Tezė. Viešųjų intelektualų pastangos galutinai ištautinti ir išvalstybinti visuomenę nebuvo sėkmingos

Totalitaro mąstymas dėsningai pasiduoda ideologijos vidinei logikai, todėl gali būti vadinamas „ideologizuotu mąstymu“. Ideologizuotą mąstymą galima nesunkiai atskirti pagal du bruožus – aklumą faktams ir moralinį nejautrumą. Abu bruožai dideliu mastu būdingi lietuviškiesiems viešiesiems intelektualams.

Jokių esminių Lietuvos valstybės ir visuomenės problemų viešieji intelektualai niekada nekėlė. Viešųjų intelektualų nejaudina dėl emigracijos sparčiai nykstanti tauta ir valstybė. O kodėl turėtų rūpėti? Viešiesiems intelektualams Lietuvos sunykimas atrodo kaina, kurią verta mokėti už centrinį neoliberaliosios ideologijos tikslą – rinkos „laisvę“; be to, paliekantieji Lietuvą realizuoja individo laisvę, kas pagal neoliberalizmo ideologiją irgi yra savaime vertingas dalykas. Viešųjų intelektualų visiškai nedomina Lietuvos nykimo priežastys – socialinis neteisingumas ir vieni didžiausių Europoje socialinės atskirties mastai. O kodėl turėtų rūpėti? Juk „antrąją Lietuvą“ sudaro globalizacijos ir rinkos revoliucijos „nevisžmogiai“, kurie kuo greičiau išmirs arba emigruos, tuo geriau. Viešųjų intelektualų nedomina fasadine tapusi demokratija ir pliuralizmo sunaikinimas Lietuvos viešojoje erdvėje. O kodėl turėtų rūpėti? Juk kuo labiau degraduoja Lietuvos politinis režimas ir viešoji erdvė, tuo menkiau girdimi kiti balsai, išskyrus neoliberalizmo propagandą. Viešųjų intelektualų nejaudina sparčiai prarandamas valstybės suverenumas. O kodėl turėtų? Juk taip realizuojasi vienas iš centrinių neoliberalizmo projektų – pasaulis be tautų ir valstybių.

Ne šios ir kitos realios valstybės ir visuomenės problemos yra keliamos ir svarstomos viešųjų intelektualų diskurse. Ne! Viešųjų intelektualų diskursas turi labai aiškias centrines problemas ir temas. Jos yra: ekonomikos srityje – rinkos „išlaisvinimas“ nuo visų valstybinių ir kultūrinių „pančių“ ir kultūros srityje – individų „išlaisvinimas“ nuo tradicinės moralės ir pasaulėžiūros „prietarų“ bei visų įmanomų mažumų „išlaisvinimas“ ir įtrauktis. Paklaustas apie tokią programą bet kuris sveiko proto turintis žmogus pasakytų, kad tai nėra ir negali būti laikoma esminėmis valstybės ir visuomenės problemomis bei uždaviniais. Tačiau viešųjų intelektualų diskursas jau beveik 30 metų sukasi kone išimtinai apie tai. Galima tik stebėtis, kokiu mastu talentingi žmonės sugeba ignoruoti realybę.

Iš tikrųjų, situacija yra dar blogesnė, nes nėra statiška. Liberalizmo ideologija visada buvo ir tebėra nenuosekli ir kompromisinė, nes derina iš savo bazinių prielaidų išplaukiančias pozicijas su pozicijomis, perimtomis iš kultūrinės tradicijos. Tačiau vidinė totalitarinės ideologijos logika verčia tolydžio atmesti su liberalizmu nesuderinamas pozicijas, vis nuosekliau mąstyti, ir kartu – vis labiau radikalizuotis. Ši nuolatos vykstanti liberalizmo radikalizacija reiškia vis didesnį mąstymo atitrūkimą nuo realybės, o kartu – pritarimą vis pavojingesnėms ir kenksmingesnėms Tautos ir valstybės ateičiai idėjoms. Jei XIX a. liberalai dar sugebėjo derinti savo liberalias nuostatas su su krikščioniškomis ir tautinėmis nuostatomis, tai dabartinio radikalizuoto liberalizmo (neoliberalizmo) atveju tai yra nebeįmanoma.

Radikaliosios socialinės inžinerijos eksperimentas niekada nesibaigia tuo, kas planuota, todėl totalitarinių ideologijų adeptams, anksčiau ar vėliau su realybe susidurti tenka. Toks momentas ateina dabar. Naujos ES raidos tendencijos ir visuomenės nuotaikų pokyčiai Lietuvoje rodo, kad lietuviškųjų viešųjų intelektualų pastangos galutinai ištautinti ir išvalstybinti visuomenę nebuvo sėkmingos. Lietuviai iš savos šalies ir kitų šalių pavyzdžių vis geriau suvokia, kaip atrodo „naujoji visuomenė“ ir „naujasis žmogus. Vis daugiau lietuvių mato, koks likimas lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei ruošiamas šiame „naujajame šauniame pasaulyje“. Tiek dabartis, tiek perspektyva yra atgrasi – kuriama anaiptol ne laisvės, bet vergijos viešpatija. Tą vis labiau supranta ne tik lietuviai, bet ir kitos Europos tautos, kurias liberalkomunistinė ideologija seniai buvo nurašiusi į „istorijos šiukšlyną“. Todėl Europoje kyla naujas Tautų pavasaris ir tautos vėl siekia būti šeimininkėmis savo nacionalinėse valstybėse, ir jose tvarkytis ne pagal socialinės inžinerijos projektus, o pagal politinės tautos interesus.

Palyginkime faktus su viešųjų intelektualų interpretacijomis. Tol, kol Europos Sąjungoje savo šalių nacionalinius interesus aiškiau artikuliavo tik Vyšehrado šalys, viešieji intelektualai kalbėjo apie tų šalių „atsilikimą“ ir „atavistinį nacionalizmą“. D. Trumpo išrinkimas prezidentu ir Britanijos rinkėjų sprendimas pasitraukti iš ES intelektualams sukėlė kone šoką ir isteriją. Įdomu pastebėti, kad dėl Lietuvos reikalų tokio intensyvumo emocijų niekada nekilo. O tokie įvykiai, kaip partinių sistemų žlugimas Prancūzijoje ir Vokietijoje, protautinių jėgų laimėti rinkimai Austrijoje ir Italijoje turbūt taip nedera su daugelį metų eksploatuotomis schemomis, jog viešieji intelektualai iš viso neranda ką pasakyti.

Viešųjų intelektualų negebėjimas apmąstyti akyse vykstančių procesų, tikrovės ignoravimas ir falsifikavimas yra stulbinantys. „Naujosios visuomenės“ ir „naujo žmogaus“ sukūrimo projektas byra, o mūsų viešieji intelektualai tesugeba pašnekėti apie blogus politikus „populistus“, D. Trampo nesimpatiškas charakteristikas ir mulkius, nes vis dar „neapšviestus“, rinkėjus. Tai irgi dėsninga: totalitaras negali pripažinti socialinės inžinerijos projekto žlugimo, nes pagal esminį totalitarinės ideologijos postulatą „ateitis priklauso mums“, o visi nesutinkantys „stovi neteisingoje istorijos pusėje“.

Ką vertingo Lietuvai pasaulio geopolitinės tvarkos žlugimo ir ES krizės akivaizdoje gali pasakyti valstybės pamatų griovėjai? Be abejo, nieko.

Kategorijos: Laiko vinys, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

15 komentarų

  1. Viešai teoriškai kalbančiųjų Lietuvoje per akis, tačiau tie kas veikia jų neklauso. Taigi verkiant reikalingi viešų veiksmų, viešo veikimo intelektualai. Kur jų viešas reiškimasis, kur tie pasiryžėliai

  2. SOCIOLOGAS:

    Špokauskas, deja, nesiorientuoja kultūrologijoje.
    Viso straipsnio neskaičiau – tik pradžią. Tiesiog tam neturiu nei laiko, nei noro – vis tiek aišku, ką parašys. Vis tiek jo senamadišką, šiandienoms realybei prieštaraujančią (ką vadiname “naftalinine”) filosofiją jau seniai atmetė laikas. Ji neaktuali – tad tai tik tuščias pafilosofavimas.
    Kodėl nesiorientuoja kultūrologijoje? Štai tieginys: “svetimų individualizmo, …” Nuo kada lietuvims svetimas individualizmas?
    Lietuviai, senosios baltų gentys, ypač – vakarinės (prūsai, kuršiai, žemaičiai) visuomet pirmiausia iš kitų tautų ir išsiskyrė individualizmu. Manau, kad individualizmas – tai gilias šaknis turintis lietuvių bruožas, kuris nebūdingas kaimynams slavams ir priartina mus prie germanų tautų.
    Gal ir būtume panašūs į, pvz. skandinavus, tik bėda, kad iš rytų mes nuolatos jautėme slaviškojo kolektyvizmo spaudimą, kuris itin intensyvus buvo sovietmetyje. To pasekmės – keistas mūsų tautos charakterio hibridas giluminis kultūrinis individualizmas, paslėptas po pseudokolektyvizmo kauke. Kitaip tariant, mes apsimetame “bendruomeniškais” ir t.t., tačiau esame akivaizdžiai sau naudos siekiantys individualistai. Viešumoje mes reiškiamės, kalbame kaip bendruomeniški – kolektyvinio mentaliteto žmones, tačiau savo mintyse bei bendraudami su sau artimesniais žmonėmis aiškiai išsakome savo gana griežtą individualistinę poziciją.
    Tokia hibridizacija (savotiškas mentaliteto sinkretizmas) ne tik tokiu, bet ir kitokiais aspektais reiškiasi ir kitose “kultūrinio paribio” visuomenėse. Jose kažkokiu stebūklingu būdu įtelpa dvi priešingybės, tačiau patyrinėjus gliau, tampa aišku, kad jos yra atskirtos – kas yra iš senovės – tas giliai įaugę į mentalitetą, charakterį, tačiau nuo viešumos slepiama (nes nesugebama atsikratyti svetimųjų primeto požiūrio, kad tai “yra negerai”), todėl išoriškai viešumoje demonstruojami svetimųjų primesti bruožai.
    Taigi, stiprus individualizmas pas mus yra giluminis, ateinantis iš mūsų tautos prigimties, o bendruomeniškumas-kolektyvizmas – primestinis, išoriškas.

    Ir visumoje Špokauskas savo idėjų neaktualumu, savotišku naivumu ir atitrūkimu nuo dabarties gerokai perlenkia. Iš tiesų tokias idėjas pozityviai gali vertinti nebent tik grupelė keistų idealistų naivuolių.

    • Čia norėčiau praplėsti baltų invidualumo turinį. Manau, kad baltų giliam individualumui organiškai yra būdingas ir žmogiškumas, t.y. organiška pagalba kitam. Tas bruožas yra pažymėtas ir Vokiečių Ordino metraščiuose, pastebint, kad lietuviai yra humaniškiausi žmonės – jie pagelbsti jūroje nelaimės ištiktiesiems, akivaizdu nesitikėdamiesi kokio nors atlygio. Apie tokį individualų humaniškumą galima spręsti ir iš I amžiaus istoriko Tacito pažymėjimo, kad aisčiai didžiuodamiesi dovanoja kitiems renkamą gintarą ir stebisi siūlant jiems mokestį už tai. Visiškai kitokios prigimties yra lėkštas individualumas, būtent jis sąlygoja ir bendruomeniškumo lėkštumą – lėkštą humanizmą. Kiek šie skirtumai sąlygoti prigimties, kiek civilizacinių procesų sunku pasakyti. Manyčiau, kad dabar vadinama demokratija valdyme yra sąlygota būtent lėkštojo humanizmo, todėl vieniems bendruomenių tipams ji tinka kitiems – ne… .

  3. SOCIOLOGAS:

    Taip pat autoriui reiktų labiau pasidomėti ir politologija. Štai tikrovės neatitinkantys teiginiai:

    “Analizės tikslais neoliberalizmo šalininkų programą galime išskaidyti į tris radikaliosios socialinės inžinerijos projektus; yra:
    – globalios laisvosios rinkos projektas;
    – neoliberalistinės demokratizacijos projektas;
    – ir jų apjungimo būdu atsiradęs federacinės Europos Sąjungos projektas.”

    Jei autorius iš tiesų giliau pasidomėtų dešiniojo liberalizmo (neoliberalizmo) politinių jėgų programinėmis nuostatomis, jų atstovų teiginiais, tai pastebėtų, kad ir Vakarų Europoje, ir JAV dešiniosios liberalios jėgos (neoliberalai) dažniausiai yra euroskeptikai. O JAV Libertarų partija remia JAV izoliavimosi politiką. Pasidomėkite (kad ir Vikipedijoje) Skandinavijos šalių, Belgijos, Nyderlandų, talijos ir t.t. dešiniųjų liberalų programinėmis nuostatomis – iš esmės visi euroskaptikai. Bandžiau šių šalių grupėje surasti neoliberalus-globaliztus (kaip partiją, kad ir marginalią) – deja, nepavyko. Nes jei tik dešiniųjų liberalų (dar vad klasikinio liberalizmo, neoliberalizmo, libertarų (JAV)) partija – iš kart ir euroskeptišką. Tiesiog iš nenoro dalintis su skurdesnėmis ES narėmis.

    Taigi, eurofederalizmo šalininkai – dažniausiai yra kairiosios demokratinės politinės jėgos (ypač – socialdemokratai).

    Tad gerb. Špokauskas, prieš rašinėdamas savo filosofijas, pirmiausia turėtų pasidomėti tikrove. O ne kurti pagal tai, “kaip jam atrodo”.

    Be to, nemažai abejonių kelia ir kai kurių sąvokų (pvz. “totalitarizmas”) pateikiamos sampratos. Labai jau jos subjektyvios, išplaukiančios ne iš tikrųjų jų sampratų, o tik iš subjektyvus autoriaus suvokimo.

  4. SOCIOLOGAS:

    Kaš čia per “briedas”:
    “Tai puikiai parodo daugelio dabartinių Vakarų šalių pavyzdys: neoliberaliosios demokratizacijos diegimo rezultatas yra daugelio teisių ir laisvių, kurias dar visai neseniai užtikrino liberalioji demokratija, panaikinimas: naikinama žodžio laisvė, religijos laisvė, švietimo laisvė, akademinė laisvė, tėvų teisė auklėti vaikus pagal savo pasaulėžiūrą, teisinės valstybės ir teisės viršenybės principas, teisės normų turinio apibrėžtumas. Visa tai naikinama, nes trukdo įgyvendinti neoliberaliąją demokratizaciją.”

    Tušti, subjektyvūs ir nieku nepagrysti autoriaus teiginiai. jau nebe filosofija, o tik tuščia beprasmiškas retorika.

  5. SOCIOLOGAS:

    Jau ir karščiuoajamsi:
    “Ši analizė verčia teigti, kad lietuviškųjų viešųjų intelektualų liaupsės liberaliajai demokratijai yra ne kas kita, o neoliberalistinio visuomenės…”

    Ech, Špokauskai …

  6. Taip vadinami viešieji intelektualai dažnai būna skurdesni vidumi nei paprastas paprasčiausias Lietuvos kaimo žmogelis.

  7. SOCIOLOGAS:

    Gerb. L. Šopauskai. Atsiprašau dėl ankstesniuose komentaruose iškraipytos jūsų pavardės.

    Netyčia, nesąmoningai. Tik dabar tai pastebėjau.

    • Pikc:

      Tyčia ir sąmoningai – nes autorius išdrįso tamstelės “aukso veršį” – liberastinę religiją ir jos apologetus sukritikuoti. Ir labai tvarkingai, nuodugniai “suvartė”. Dėl to ir emocijų fontanai, ir neišvengiamas tamstelės lygio ypatoms dergimasis, oponento pavardės iškraipymas, etc. Dar keista, kad kad “-isto” ir “-fobo” etikečių neatsirado. 🙂

  8. :

    Įdomu būtų ir oponento pasisakymus pamatyti.

  9. Romas:

    Ir aš neturiu tiek nei laiko, nei kantrybės…
    Tiesiog žmonės skirtingi. Yra mažakalbiai, jie daugiau daro nei tarškia. Bet yra ir tokių, kaip autorius…
    Juk esmę galim ėjo pasakyti daug trumpiau – “viešieji intelektualai”, tai paprasčiausi prisitaikėliai. Intelektualumas čia ne prie ko. Prisitaikėlių esama įvairaus įsi lavinimo ir visuose socialiniuose sluoksniuose. Jiems visiems būdinga laisvė nuo bet kokio idealizmo. Tai gryni materialistai…

  10. Benediktas:

    Stiprus straipsnis. Autorius gerai įvardijo visus tautos išdavikus sudėliojo į lentynas. Kaip mieloje Lietuvoje atsirado daug tokių išdavikų ir jiems visiems duota žalia šviesa kalbėti, rašyti, jie matomi, juos filmuoja, juos reklamuoja. Kuo toliau tuo labiau atsiskleidžia tautos ir valstybės naikinimas Putinaitės, Sabaliauskaitės, Tapino, Ališausko, Valatkos, Užkalnio ir visų kitų paminėtų darbuose, veikloje. Jie žudo tautą ir mūsų valstybę. Kas juos sustabdys?

  11. Tvankstas:

    Ačiū Jums, dr. L. Šopauskai.
    Tą patį pasakytų ir Aristotelis, kurio logiką nuostabiai sujungėte su šiandiena ir tikrove Lietuvoje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *