E. Vaitkevičiūtė. Propagandos žodynas: psichologinės operacijos ir komunikacijos procesai; „nesąžiningo bendravimo” propagandos technikos (XIX) (1)

Pixabay.com nuotr.

Pixabay.com nuotr.

Taigi, gerbiamieji, tęsiame „Propagandos žodyną“. Šypsenai: ne, tikrai nieko blogo nenutiko. Jūsų aršioji antipropagandistė gyvuoja gerai, tikiuosi, Jūs irgi? Susitinkame po tam tikro laiko tiesiog todėl, kad šaunioji „Alko“ komanda buvo išvykusi į užsienį, tad bendru sutarimu nusprendėme luktelėti, kol jie sugrįš atgal. Per tą laiką suspėjome atšvęsti Lietuvos Nepriklausomybės Akto šimtmetį ir Estijos Valstybės atkūrimo šimtmetį*. Išgyventi speigus, Kaziuko muges ir gausybę kitko. Taip pat, prasitarsiu: dienos šviesą sėkmingai išvydo pirmieji signaliniai Jūsų antipropagandistės knygos „Propagandos žodynas: 1 dalis“ egzemplioriai. Esu labai dėkinga jos rankraščio recenzentams ir leidėjams, taip pat visiems palaikiusiems, įskaitant „Alką“. Tikiuosi, kad, jei viskas klostysis sėkmingai, šį pavasarį ji pasieks ir Lietuvos knygynus. Tiek gražių šaunių naujienų, o dabar…

38. Psichologinės operacijos ir komunikacijos procesai

1920 m., kai pasaulis gan sėkmingai ir sparčiai lopėsi žaizdas po I Pasaulinio karo, optimistiškai kūrė šviesios taikios ateities planus, sveikino plačiais žingsniais matuojančią pasaulį moterų emancipaciją ir dievino džiazą, vienas britų karo analitikas ir istorikas, Dž.F.S. Fuleris (J.F.C. Fuller) išreiškė vieną neįtikėtinai, o tiems laikams, pranašišką idėją. Jo teigimu, tradicinės lig šiol žinomos kariavimo priemonės laikui bėgant gali būti „visiškai pakeistos grynai psichologinėmis kariavimo priemonėmis, kai mūšio lauke yra naudojami greičiau ne patys ginklai, o žmogaus proto korupcija, žmogaus intelekto atbukinimas ir, naudojant vienos tautos valios įtakas, įvykdyta [kokios nors] kitos tautos moralinio ir dvasinio gyvenimo dezintegracija.“

Posakio „moralinio ir dvasinio“ nereikėtų suprasti pernelyg siaurai, nes Dž.F.S. Fuleris buvo ne davatka, o karo analitikas. Šiuo atveju labiau turimos omenyje tos tautos savybės, kurios skatina, užtikrina ir padeda vystyti tautos savivertę, savigarbą, susitelkimą tautai ir jos įkurtai valstybei svarbiems tikslams pasiekti, sveiki tautos savisaugos, gynybos ir kovos instinktai, ryžtas bei atkaklumas sprendžiant iškylančias problemas ir panašiai. Siekiant šias savybes vystyti, kaip ir siekiant jas palaužti, iškreipti bei dezintegruoti svarbus įrankis yra bendravimas. Moksliškai kalbant – komunikacija. Lygiai taip, kaip priešiškos propagandos vykdytojams bendravimas yra suktas kelias į mūsų širdis ir protus, – mums jis gali tapti gan puikia priemone tų širdžių ir protų gynybai. Ir, nors žmonių bendravimo vyksmas iš pažiūros atrodo visiškai paprastas reikalas, greičiausiai nustebtumėte sužinoję, kiek vylingų manipuliacijų galima į tą paprastą vyksmą, taip sakant, prikaišioti.

Pasak propagandos ir įtikinimo santykį bendravimo proceso metu nagrinėjusio J.Tanakos (Yasumasa Tanaka),  bene daugiausia žmonių elgesį ir jo priežastis atskleidžiančių modelių yra pateikę biheviorizmo** atstovai. Propagandos reikmėms ir jai svarbiems informacijos skleidimo ir priėmimo procesams paaiškinti vėliau taip pat tapo pritaikyti iš esmės matematiniai S.I. Šenono (C. E. Shannon) ir S.I.Ozgudo (C. E. Osgood) modeliai. Daugumą šių modelių galima apibūdinti kaip: juose laikomasi nuostatų, kad asmens, asmenų grupės ar organizacijos elgesys, pasireiškiantis tam tikromis jų išvestinės (jų pateikiamos išorei) informacijos formomis, priklauso nuo įvestinės (jiems patenkančios iš išorės) informacijos, gaunamos iš kitų asmenų ar organizacijų. Šiuo atveju viso vyksmo momentai, kuriais dažniausiai naudojasi propagandos skleidėjai, yra tokie:

1. Atitinkamas įvestinės informacijos apdorojimas.

2. Jai veikiant kintantis kokių nors asmenų ar organizacijų elgesys.

3. Jų elgesio pokyčių nulemta tolesnė išvestinė informacija, kurią dėl įvairių savo žmogiškos prigimties ypatumų jau paveikti asmenys ar organizacijos savo ruožtu „ištransliuoja“ toliau ir plačiau.

Tuo tarpu momentai, kuriais gan sėkmingai galėtų naudotis norintieji, pavyzdžiui, neutralizuoti kokią nors priešišką propagandą, būtų šie:

1. Atitinkamos alternatyvios (tarkime, greitai ir efektyviai demaskuojančios melą) įvestinės informacijos pateikimas.

2. Asmenų ir organizacijų švietimas, kaip reikėtų priimti ir kaip reikėtų reaguoti į įvairią įvestinę informaciją, jos šaltinius, pobūdį, pasekmes, kaip reikėtų ją suprasti, interpretuoti, vertinti, į ją reaguoti (kuo iš esmės ir užsiimame mes su Jumis).

3. Vykstančių ar jau įvykusių elgesio pokyčių neutralizavimas ir atitinkamų elgesio pokyčių skatinimas, formavimas bei palaikymas.

Propagandą tampa įmanoma įterpti į komunikacijos procesą dėl 3 paprastų priežasčių:

1. Kai mus pasiekia informacija iš aplinkos, mumyse ji dažniausiai iššaukia vidines reakcijas.

2. Kai ši informacija turi propagandinę funkciją, propagandos specialistai stengiasi pateikti ją kartu su konkrečiam „taikiniui“ svarbiais stimulais.

3. Tiek  stimulai, tiek ir kartu su jais mums brukama informacija visada yra kruopščiai parinkti ir pritaikyti.

Egzistuoja 3 stimulai, arba kitaip, – visiems žmonėms būdingi asmeniniai tikslai. Sujungus juos su atitinkamai apdorota propagandine žinia, tampa įmanoma veiksmingiau paveikti mūsų elgesį.  Jie yra štai tokie:

1. Poreikis būti efektyviu, rezultatyviu.

2. Poreikis būti pripažintam.

3. Poreikis elgtis ir veikti pagal mūsų susidarytą savo pačių įvaizdį.

Pastebėtina, kad trečiuoju poreikiu įmanoma ypač lengvai manipuliuoti, t.y., asmenų įvaizdžio apie save pačius susidarymas, pritaikius individualiai parinktus „įrankius“,  gali būti gan sėkmingai veikiamas iš šalies. Šis propagandinis triukas iš dalies yra panašus į „Bermudų trikampį“ (šią sąvoką jau esame aptarę anksčiau), tik, sakyčiau, daug švelnesnis. Jei „Bermudų trikampio“ atveju siekiama iš „taikinio“ padaryti klusnią marionetę jį psichologiškai palaužiant, tai šių 3 stimulų atveju „taikiniams“ tiesiog sukuriamos sąlygos patiems, kaip avelėms, sueiti tiesiai į spąstus. Principas panašus, kaip refleksinės kontrolės metodo atveju: „taikiniui“ pateikiama tokia informacija, sudaromos tokios sąlygos ir aplinkybės, kad jis, nė pats nepastebėdamas, rinktųsi propagandos vykdytojams parankius sprendimus ir veiksmus.

Spąstams užsitrenkus, propagandos vykdytojams pakaks aveles spustelėti, pasitelkus 3 minėtus stimulus, – ir, tikėtina, iš nerimo netekti galimybės tenkinti šiuos savo poreikius jos bliaus ir straksės kaip lieptos. Be to, nereikėtų manyti, kad propagandos vykdytojai ims ir kažkaip grubiai „lieps“. T.y., atliks lengvai atpažįstamą ir nesunkiai demaskuojamą veiksmą. Anaiptol! Esama daug subtilesnių poveikio priemonių, gerbiamieji: ką nors patarti, su kuo nors supažindinti, atseit padaryti Jums kokią nors „paslaugą“, vienu metu „spausti“ ir tuo pačiu metu siuntinėti Jums iš pažiūros malonius dėdes ar tetas, siūlančius „pagalbą“, priartėti prie Jūsų socialinės, profesinės, asmeninės ir panašios aplinkos ir veikti per ją… Ir taip toliau.

Norėtumėte būti mažiau pažeidžiami? Ką galiu pasakyti… Pasiteniruokite kontroliuoti šiuos savo poreikius. Retkarčiais pamąstykite, ar Jūs palūžtumėte, ar visgi ne, jei staiga šie asmeniniai poreikiai nebebūtų tenkinami? Kaip elgtumėtės? Atidžiau stebėkite, kas, dėl ko bando šiuos Jūsų poreikius patenkinti, kokiais būdais, ko galimai bando prašyti iš Jūsų „mainais“, stenkitės įžvelgti visą bendrą vaizdą – ir tiek. Antai Sun Dzi (Sun Tzu, 孫子) šį žmonių reakcijų į tokias manipuliacijas mechanizmą yra apibūdinęs šitaip: „…protingas žmogus, svarstydamas veiklos planą, visuomet pasveria naudą ir nuostolį. Jeigu jis sudėtingose situacijose įžvelgia naudą, tokio žmogaus pastangomis verta pasikliauti; jeigu jis akivaizdžioje naudoje įžvelgia nuostolį, toks žmogus gali įveikti sunkumus. Todėl kunigaikščius paverk nuostoliu, priversk juos tarnauti ir skatink nuolat kur nors vaikytis naudos.“

XX amžiaus 2-ojoje pusėje buvo sukurti keli komunikacijos analizės modeliai, skirti apibūdinti minėtus stimulus ir jų tenkinimo tikslus.  Galima teigti, kad šiandien šių modelių pagrindu yra kuriama didelė dalis mums tiekiamos propagandos. Jie taip pat gali būti naudingi ir įprasto, kasdienio socialinio ar profesinio bendravimo metu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad net trys iš šių modelių yra susieti su tapatybės formavimu ir poveikiu tapatybei. Taigi:

1. Tradicinis modelis. Pagrindinis dėmesys skiriamas rezultatams, išmatuojamiems pagal aplinkinių atsaką. Pagrindiniai komunikacijos tikslai: informuoti, įtikinti, suteikti pramogą.

2. Danso ir Larsono (Dance ir Larson) modelis. Pagrindinis dėmesys ir tikslai sutelkti į individualius asmens poreikius, informacijos apdorojimą, savos arba kieno nors kito tapatybės reguliavimą, aukštesnės sąrangos psichinių procesų kūrimą ir reguliavimą.

3. Aleno ir Brauno (Allen ir Brown) modelis. Pagrindinis dėmesys ir tikslai sutelkti į: individualius asmenų tikslus, informavimą, kontroliavimą, žmonių vaizduotę bei jausmus ir jų panaudojimą, ritualizavimą. Ritualizavimas šiuo atveju reiškia: tam tikrų refleksijų, grįstų visuomenės praeities patirtimis, jos istorijos bei simbolių reikšmėmis, kūrimą; naujų žmonių elgsenos ritualų, pritaikytų šiandienai, kūrimą; paslėptų giluminių struktūrų, formuojančių mūsų supratimą ir tapatybes,  suvokimą, permąstymą ir perteikimą arba neperteikimą, priklausomai nuo šio modelio taikytojų tikslų. Jei Jums smalsu, kokios galimos manipuliacijos vyko/vyksta/gali vykti ateityje mūsų tapatybės atžvilgiu – pabandykite įdėmiau stebėti ir analizuoti šio modelio taikymą mūsų informacinėje erdvėje.

4. Klarko ir Delos (Clark ir Della) modelis. Pagrindinis dėmesys sutelktas į: asmenų instrumentinius, tapatybės ir tarpasmeninius (tarpusavio bendravimo) tikslus.

5. Rirdono (Reardon) modelis. Pagrindinis dėmesys ir tikslai sutelkti į: individualius asmenų poreikius, jų elgsenos tinkamumą (t.y., atitikimą „taikinio“ visuomenėje priimtoms ir praktikuojamoms normoms), nuoseklumą, stabilumą, asmeninį efektyvumą ir rezultatyvumą.

6. O’ Kyf (O’Keefe) modelis. Pagrindinis dėmesys skiriamas: tikslams, atsirandantiems dėl kokios nors konkrečios situacijos, įvairiems plėtojimo ir detalizavimo procesams, sprendimų priėmimui, skaldymui, prieštaringų norų derinimui ir su tuo susijusių sprendimų priėmimui.

Įprastai propagandos srityje, remiantis „taikinių“ specifika, propagandinė informacija yra pateikiama kartu su asmeniškai jam/jai/jiems/joms svarbiais stimulais. Tokiu atveju „taikiniai“ jautriau į ją reaguoja, galima žala jiems yra daug didesnė, o pačios propagandos poveikis yra žymiai efektyvesnis. Taip pat ir mūsų vidinė reakcija į kartu su stimulu tiekiamą propagandinę žinią yra stipresnė. T.y., mus lengviau išbalansuoti, paveikti, atbukinti, mumis manipuliuoti. Pavyzdys: jei Jūsų šeimos nariai emigravo, Jūs labiau kreipsite dėmesį į tą mūsų valstybės kritiką, kurioje bus minima emigracija. Jeigu Jums stinga savirealizacijos – būsite patogus „taikinys“ tiems, kurie tvirtins, kad „šitoje Lietuvoje nieko neįmanoma nuveikti“ ir taip toliau.

Kas apie mūsų vidines reakcijas, tai iš propandos pozicijų komunikacijos metu susidaranti situacija primena patarlę: „Kaip šauksi – taip atsilieps.“ Vienu atveju, būdami vienos nuotaikos, į šaukimą (t.y., propagandinę informaciją ir stimulą) reaguosime vienaip. Kitu atveju, pavyzdžiui, būdami kitokios nuotaikos, ištikti galvos skausmo, išvarginti nesibaigiančių skandalų, jeigu mūsų budrumas, aktyvumas, noras ko nors imtis, kritiškai vertinti, išlaikyti atkaklumą bus sumažėjęs – atsiliepsime kitaip. Tai psichologai apibūdina kaip „tarpininkavimo procesą“ (angl.: mediation process).

Tam, kad propagandinė manipuliacija, paremta mūsų asmeniniais stimulais ir bendravimo bruožais, būtų sėkminga, tereikia tiekti „taikiniams“ atitinkamai apdorotas informacijos dozes ir kuo labiau išbalansuoti mūsų vidines reakcijas. Kuo įtaigesnė priešiška propagandinė žinia (garsas, vaizdas, tekstas) ir kuo tiksliau ji pritaikyta prie „taikinių“ stimulų, tuo didesnę galutinę žalą ji padarys. Čia taip pat reikėtų nepamiršti, kad informacinio karo metu propaganda ne visuomet skleidžiama tiktai siekiant ką nors įtikinti. Ji taip pat plačiai naudojama „dėmesio išblaškymo operacijoms“ (angl.: operations of distraction), apgaulingiems manevrams nuslėpti, kurti konfrontacijoms, ką nors diskredituoti, vienaip ar kitaip neutralizuoti*** ir panašiai.

Mūsų vidinės reakcijos ir jų išraiškos padeda propagandistams ištirti kitą svarbią propagandai komunikacijos proceso dalį: grįžtamąjį ryšį. Tiek tuo atveju, kai numatytas „taikinys“ yra asmuo ar asmenų grupė, tiek ir tada, kai „taikinys“, – visa valstybė, grįžtamojo ryšio stebėjimai ir tyrimai propagandai yra labai svarbūs. Kaip tai veikia?  Netgi tokiu paprastu atveju, kaip kam nors sakant viešą kalbą, komunikacija yra sudėtinis kompleksas, įskaitant ir neverbalinę (nežodinę) kalbą. Šis kompleksas jautriai reaguoja į skirtingus signalus iš supančios aplinkos (pavyzdžiui, kalbėtojas jautriai reaguoja į matomus ir net nematomus pokyčius auditorijoje). Stebėjimo dėka šis sudėtinis kompleksas nuolat atsinaujina ir lanksčiai prisitaiko prie kartais net mažai pastebimų pokyčių aplinkoje.

Tuo atveju, kai turime reikalą ne su vienu kalbėtoju, o tokiais daugialypiais dariniais, kaip didelės žmonių grupės, organizacijos,  valstybių vyriausybės, visuomenės, pasak tyrinėtojo Karlo Doičo (Karl Deutsch),  grįžtamasis ryšys (reakcija) veikia kaip „tarpusavio ryšių tinklas, kuriantis ir formuojantis veiksmus, kaip nuolatinį atsaką į informacijos patekimą iš aplinkos ir įtraukiantis šių savo veiksmų rezultatus į naują informaciją, kuria remiantis [šis tarpusavio ryšių tinklas] keičia savo tolesnį elgesį.“  Šitaip, veikiant grįžtamojo ryšio mechanizmui, tiek atskiri asmenys, tiek ir organizacijos, vyriausybės ar valstybės gali koreguoti veiksmus, ištaisyti pasitaikančias klaidas ir pritaikyti savo elgesį prie kintančios aplinkos.

Situacijose, kai aplinka sudėtinga, lanksti, joje daug iššūkių,  grįžtamojo ryšio ciklai taip pat tampa sudėtingesni. Tokiu atveju įvestinės informacijos šaltiniui (pavyzdžiui, priešiškos propagandos vykdytojui) reikės papildomų priemonių „taikinio“ grįžtamojo ryšio stebėjimui, fiksavimui ir analizei. Kitaip tariant, ar Jūs būtumėte, pavyzdžiui, propagandistas, ar norinti neutralizuoti priešišką propagandą „taikinio“ vyriausybė, kai aplinka nuolat kinta, – abiems pusėms reikalingos papildomos pastangos jų tikslams įgyvendinti. Priešiškos propagandos vykdytojams tektų atidžiau stebėti „taikinio“ elgesį, ypač jo reakcijas, nes pastarosios lemia veiksmus. Šiuo atveju tenka pripažinti, kad silpnesne šioje kovoje rizikuos tapti ta pusė, kuri bus lengviau nuspėjama, lėčiau reaguos į grįžtamąjį ryšį, bus mažiau lanksti ir lėčiau rinksis veiksmus.

Pasak K. Doičo, norint didesnės sėkmės, mažų mažiausiai „reikėtų pastoviai stebėti regioninę ir valstybinę spaudą, radijo, televizijos žinias ir net tarptautines masinės informacijos priemones!“ Išvada? Mūsų žmonės privalo būti aprūpinti svaria, rimta, skaidria informacija. Įpratinti netikėti viskuo iškart ir iš pirmo žvilgsnio. Apginkluoti atitinkamomis žiniomis (sakymai „nekreipkime į tai dėmesio, gal savaime praeis“ informaciniame kare yra tas pats, ką sakyti „eikite į mūšį su mediniu šaukštu rankoj“). Išmokyti atminti, kad beveik viskas, kas pas mus vyksta, yra kruopščiai stebima, sisteminama, analizuojama ir bus panaudota. Būtina įgusti matyti visą bendrą vaizdą. Kartu griežtai patartina neįgyti jokių paranojų, nes tai – tiesiog informacinis karas, ir ne daugiau.

Kitas propagandai svarbus mūsų bendravimo aspektas yra įtikinimas (angl.: persuasion). Pastarąjį galima apibūdinti kaip „meną laimėti žmonių protus naudojant žodžius“. Įtikinimas yra būdingas anaiptol ne visoms bendravimo situacijoms ir pirmiausia išsiskiria aiškia, sukoncentruota pastanga daryti įtaką auditorijos suvokimams, požiūriams, mintims ir jų nulemtiems veiksmams. Įtikinimo tikslai yra gana paprasti ir beveik tokie patys, kaip ir pačių psichologinių operacijų:

a) ištirti auditorijos elgesį;
b) nustatyti jo priežastis ir motyvacijas;
c) pateikti auditorijai pritaikytus stimulus;
d) pakeisti auditorijos elgesį propagandos vykdytojams parankia linkme.

Kuo labiau nujautrinta, nuspėjama, su sumažėjusiu analitiniu ir kritiniu  mąstymu bus numatyto „taikinio“ auditorija – tuo lengviau bus ją įtikinti. Jeigu visuomenė yra linkusi kaltinti, remiantis spėjimais ar emocijomis, nesant aiškių įrodymų (V. Rubavičiaus atvejis), jei racionalumą išbalansuoti lengva net nesudėtingomis provokacijomis (pernykštės propagandinio kanalo provokacijos prieš M. Adomėną atvejis), o sveikos savivertės ir savisaugos reakcijos valstybėje yra mažesnės, nei aukos sindromas (kompromisinių „draugysčių su Rusija“ siūlymų atvejai)  – tai jau simptomai.

Apie propagandos triukus naudojant komunikacijos ypatumus ateityje dar pakalbėsime. Šįkart apibendrinimui tiesiog paminėsiu vieną paprastą taisyklę: norėdamas suprasti, kaip propagandos tikslams naudoti komunikaciją, pirmiausia propagandistas privalo išmokti suprasti pačius žmones.

39. „Nesąžiningo bendravimo“ propagandos technikos

Vadinamos „nesąžiningo bendravimo“ (angl.: dishonest communication) propagandos technikos nėra naujovė. Jas naudodavo kone visi visų revoliucijų kėlėjai ir visi diktatoriai, siekdami išprovokuoti jiems parankius įvykius, nuslėpti tikrąsias savo veiksmų priežastis, iškraipyti informaciją ir pasitelkti bet kokią padėtį savo naudai. Remiantis amžininkų prisiminimais, dargi sovietų raudonarmiečiams prieš 1940 m. Baltijos valstybių okupaciją anaiptol nebuvo tvirtinama, kad jie eina okupuoti kažkieno laisvos teritorijos. Visai ne. Tai pusgirčio ginkluoto proletariato masei buvo įteigta, kad jie esą einantys atlikti švento reikalo: išlaisvinti atseit „Lietuvos buržuazinių nacionalistų engiamą vargingą lietuvių darbo liaudį.“ Ką apie tai galvojo pati „lietuvių darbo liaudis“, galite pasiskaitinėti mūsų tremtinių, Partizanų ir išeivių atsiminimuose… Betgi triukas suveikė, tiesa?

O šiandien, nepaisant galimybių gauti daugybę tikslios informacijos, dalyvauti mainuose sąžiningomis bei abipusiai naudingomis idėjomis, šias propagandos technikas vis dažniau naudoja asmenys, organizacijos, valstybės… Pirmiausia tie, kurie linkę pateikinėti savo teiginius kaip atseit „mažiausiai abejotinus“. Taip pat tie, kurie eksploatuoja savo kaip neva „drąsiausiai pasisakančių“ įvaizdį. Pavyzdys: kai prieš keletą metų Baltarusijos televizijoje buvo parodytas interviu su A.Paleckiu, tvirtinusiu,  kad atseit „Sausio 13-ąją Lietuvoje savi šaudė į savus“, šis melagingas teiginys buvo pristatytas kaip „pačių lietuvių politiko žodžiai, kuris išdrįso atskleisti tai, ko neišdrįso niekas kitas.“

Po to teko susidurti su poros jaunų Lietuvoje gyvenančių baltarusių reakcijomis. Nepatikėsite: jie užvertė mane entuziastingomis kalbomis, kokią „didžiulę paslaptį atskleidė baltarusių televizija!“, koks atseit „drąsus tas Jūsų politikas“, kokie atseit „blogi ir visi, visi jie fašistai, negi Jūs to nežinote?!“ neva yra už savo laisvę kovojantys ukrainiečiai, koks atseit „labai geras, genialus politikas“ yra… Putinas (!)  ir taip toliau. Apie tai, kad tapo melagingos propagandos aukomis, tie jauni mūsų valstybėje gyvenantys trečiųjų šalių piliečiai… net nesusimąstė. O antai šmeižtų mūsų Partizanų atžvilgiu autoriai taip pat dažniausiai dangstosi tuo, kad jų pasisakymai atseit yra tiesiog „drąsa laisvai rašyti“, „tolerancija“, „toliaregiškumas“, „inovatyvus požiūris“, „narsa prabilti apie tai, apie ką niekas nekalba“ ir panašiai. Logiška: ne kiekvienam užtektų įžūlumo meluoti tiesiai į akis. Jiems gi – pakanka.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, pasak Vakarų propagandos specialistų, itin dažnai asmenys, kurie skelbia labiausiai įžeidžiančius, vienašališkiausius bei nesąžiningiausius teiginius, yra linkę garsiausiai kaltinti kitus „propagandos“ arba „kontrapropagandos“ vykdymu. Tokiems asmenims sąvoka „propaganda“ (ir „kontrapropaganda“) dažniausiai reiškia tiesiog „sakyti dalykus, kuriems nepritariu aš“; „turėti kitokią nuomonę nei mano“. 

O dabar – apie pačias technikas, gerbiamieji.

„Teigiamybė“

 „Teigiamybės“ propagandos technikos (angl.: positive) esmė paprasta: vienaip ar kitaip „parodyti „mūsų pusę“ patrauklesnę, nei yra „jų“. Saugokitės tų, kurie ne tik kad taiko šią propagandos techniką, bet kuriems ir „tikslas pateisina priemones“, nes tokiu atveju taikomų įrankių arsenalas yra bemaž beribis. Juolab kad principas „parodyti „mūsų“ pusę patrauklesnę“ lengvai pavirsta principu „parodyti „jų“ pusę, kaip nepatrauklesnę“. Kaip elgtis, jei su tuo susidūrėte? Paprastai rekomenduojama: dėl visa ko nusiteikti viskam. Turiu omenyje: iš tikrųjų viskam.

„Dori žodžiai“

„Dorų žodžių“ arba „žodžių apie dorybes, vertybes“ (angl.: virtue words) propagandos technika pagrįsta kokių nors visuotinai pripažįstamų dorybių, vertybių deklaravimu, maždaug šitaip: „Mes tikime.. mes kovojame už…  mes gyvename pagal žodžius… principus..   ir mes turime gilių, gražių, gerų idėjų apie tai!“ . Paprastai tokie „dori žodžiai“ apima šias pozityvias sąvokas: „civilizacija“, „krikščionybė“ (ar kokia nors kita religija, priklauso nuo to, kokiame kultūriniame, istoriniame, geografiniame kontekste ši propagandos technika naudojama), „geras“, „tinkamas“, „teisingas“, „demokratiškas“, „patriotiškas“, „motinystė“, „tėvystė“, „mokslas“, „medicina“, „sveikata“, „meilė“. Kitaip tariant, daugiausia tas, į kurias didžioji žmonijos dalis automatiškai reaguoja teigiamai.

Dėl ko pasitelkiamos būtent šios sąvokos? Pritaikius šią propagandos techniką, ji gan veiksmingai sumažina mūsų „pasipriešinimą peršamam produktui“ ir paverčia mus mažiau įtariais, mažiau kritiškais nei kad mes turėtume būti, išgirdę, pavyzdžiui, tokias konstrukcijas, kaip „…tai Lietuva privalo padaryti tam, kad nebūtų pažeidinėjamos/-a/-i…“; „…tai Lietuva privalo padaryti tam, kad nebūtų karo / būtų taika/ klestėtų verslas / būtų didesnės pensijos…“, „…tai jūs privalote padaryti tam, kad gyvenimas būtų turtingesnis…“, „.. tai jūs privalote padaryti tam, kad būtumėte mylimas/ -a/ -i…“ ir panašiai. Kitaip tariant, „dorų žodžių“ technika yra beveik tas pats, kaip ir „etikečių klijavimas“, – tik atvirkščiai.

Jei susidūrėte su šia propagandos technika, užduokite sau tokius klausimus:

1. Kokia yra tikroji, tiksli šios „doros sąvokos“ reikšmė?

2. Ar reklamuojama idėja /man jos skleidėjų užduodamas klausimas/ pasiūlymas/ reikalavimas iš tikrųjų tiesiogiai susijęs su realia, gyvenimiška šio žodžio reikšme?

3. Ar gali būti, kad idėja, kuri iš tikrųjų neatitinka mano interesų, yra man paprasčiausiai „parduodama“, suteikiant jai tokią formą ir pavadinimą, kokie man patiktų?

4. Jeigu nepaisyčiau to, kad idėja išreikšta man patraukliais žodžiais ir gražiai skamba, – kokie yra pačios idėjos privalumai ją įgyvendinant realiai, gyvenime?

„Savas, paprastas vaikinas“

„Savas, paprastas vaikinas“ (angl.: plain folks) propagandos technikai apibūdinti labai tiktų žargono srities posakis „savas bičas“ (atsiprašau Valstybinės Lietuvių kalbos komisijos už šio posakio pavartojimą). Tai palyginti gana dažnai pasitaikanti technika, ypač politikos, kartais – ir komercinės reklamos srityse. Neretai taikoma, kai „taikinys“ yra  jaunimas arba žemesnio nei vidutinis socialinio sluoksnio atstovai. Naudojant šią propagandos techniką, stengiamasi įtikinti savo „taikinio“ auditoriją, kad jos vykdytojai ir jų idėjos yra „paprastų žmonių“ idėjos.

Pasitelksiu pora pavyzdžių. Pirmasis cituoju: „…prisistato kaip baigęs smuiką, laisvalaikiu grojantis „trash metal“, mėgstantis žemaitišką samagoną, suvalkietiškus lašinius ir leisti savaitgalius su smagia kompanija“. Į šį pavyzdį atkreipiau dėmesį, kai bičiuliai parodė vieną gan keistą tekstą socialiniuose tinkluose. Tekstas, sakyčiau, buvo sukonstruotas palyginti nekvailai. Jo autorius (pavardės neminėsiu, nes, mano nuomone, tokie nenusipelno būti minimi): reiškė užuojautą mūsų karo veteranams. Gražu, taip? Bet: tolesnis tekstas buvo kupinas raginimų mūsų jaunuoliams neiti tarnauti į Lietuvos kariuomenę, bėgti į užsienį, kol teksto autorius atseit „ateisiąs ir juos išlaisvinsiąs“, visaip kaip šmeižiamos mūsų karinės ir NATO pajėgos ir taip toliau.

Negana to, čia pat teksto autorius tuos pačius mūsų karo veteranus niekšiškai įžeidinėjo ir žemino, vaizduodamas juos kaip, cituoju: „Jeigu sutiksite buvusį Afganistano karo veteraną, kuris nesileis į jokias kalbas papasakoti, apie savo tarnybą Afganistane ir tylės, o prisigėręs puls daryti nesąmones, žinokite. Šitas žmogus buvo žeminamas, prievartaujamas, daužomas. Na ir kas, kad gryžęs jis pasidarė grėsmingas tatuiruotes,kalba zonos žargonu ir bando atrodyti stiprus. Sovietinėje armijoje jis buvo žemiausios kastos-gaidys, ir natūralu, kad labiausiai išsivysčiusios Sovietų Sąjungos dalies Pabaltijo vyrai daugumoje neatlaikydavo primityviais džiunglių įstatymais paremto azijatų džigitų primesto gyvenimo būdo.” (citatos kalba netaisyta. – E.V.). Porąsyk ši persona akivaizdžiai stengėsi įtikinti skaitytojus, kad NATO pajėgos atseit esą… tokie patys „okupantai kaip sovietų armija ” (!). Teksto pabaigoje buvo įterptas tarsi ir, pavadinkime, „moralas” mūsų jaunimui: neva jei jūs eisite tarnauti į Lietuvos, NATO karines pajėgas, – tai atseit „ir jums šitaip baigsis.”

Tie, kas žino mano požiūrius (pagrįstus) į Baltijos šalių ir Lietuvos gynybą, mūsų ir NATO karines pajėgas, mūsų karo veteranus ir mūsų Karius apskritai – supras, dėl ko šis suktas tekstas man pasirodė absurdiškas ir niekingas. Kad tie, kurių jaunystė ne jų noru pražuvo sovietų okupanto sukeltame kare, – būtų dar ir .. naudojami propagandai prieš NATO?! Be komentarų, gerbiamieji… Be to, kiek teko sutikti mūsų karo veteranų – visi jie, nepaisant praeities patirčių, yra puikūs ir narsūs vyrai. Išsilavinę. Jokio „zonos žargono” jie taip pat, kiek pastebėjau, nevartoja, kraupių tatuiruočių neturi, Afganistano karas – tai ne Vietnamo, apie jį kalbėti metų metus buvo uždrausta, o jei tyli – atsiprašau, o ką kokiems nors nesupratingiems žiopliams, žiūrintiems į tave kaip į retą „darančią nesąmones egzotiką“, pasakoti?.. Aš, žinote, tokiais atvejais irgi tiesiog tylėčiau. Kita vertus, siekiant skaldyti  ir diskredituoti, pasitelkus „savo, paprasto vaikino“ propagandos techniką ir dar apsimetus neva „sovietų armijos ir karo veteranų klausimų specialistu“, – balažin, gal ir įmanoma padaryti įtaką stokojančio žinių apie sovietinę okupaciją jaunimo auditorijai… Žodžiu, tikiuosi, kad tokias ir panašias propagandines „pastangas“ ir tendencijas pastebiu ne tik aš ar mano bičiuliai, bet ir atitinkamos institucijos ar netgi pačių buvusių Karių organizacijos.

Antrasis pavyzdys – iš straipsnio apie vieną Lietuvos politiką, cituoju: „…kostiumą jau senokai iškeitė į džinsus, megztinį ir odinį švarką, pats sėda už automobilio vairo, lankosi paprastose Maskvos kavinėse, apsipirkinėja prekybos centruose ir, kaip pats sako, mokosi gyventi paprasto žmogaus gyvenimą.“ Minimas politikas garsėja charizma, rūpesčiu paprastais žmonėmis (kiek tokiuose įvaizdžiuose būna teisybės – kitas klausimas). Mėgsta organizuoti viešas dideles šventes ir, skaičiau, yra puikus šokėjas. Įvertinus jo partijos populiarumą vienu laikotarpiu, toks „savo, paprasto vaikino“ įvaizdis, sakyčiau, suveikė kaip gan veiksminga politinė reklama. Panašiai, ypač prieš rinkimus, elgiasi ir daugiau mūsų politikų. Kartais – kai kurie garsūs žurnalistai. Žodžiu, tie, kurių populiarumas yra nulemtas didelės masės žmonių reakcijos į jų asmenybę.

„Savo, paprasto vaikino“  technikos tikslas yra pristatyti ką nors kaip neva lygiai tokį patį, kaip ir Jūs, taigi atseit patikimesnį. Sykiu numatytiems „taikiniams“ (elektoratui, socialinei grupei ir panašiai) suteikiant savotiško artimumo jausmą,  o tuo pačiu didesnį psichologinį komfortą.

Jei susidūrėte su šia propagandos technika, rekomenduojama užduoti sau tokius klausimus:

1. Ko vertos šio asmens idėjos, atskyrus jas nuo jo personalijos (įvaizdžio)?
2. Ką šis asmuo galimai dangsto šiuo „savas, paprastas vaikinas“ įvaizdžiu?|
3. Atmetus įvaizdį, – kokie yra  faktai / kokie faktai lieka?

Tai tiek šį kartą, gerbiamieji. Pažymime Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 100-metį. Turime savą valstybę. Galime švęsti savo Laisvę ir Nepriklausomybę. O su informaciniu karu, – kaip nors, bendromis jėgomis, duokdie, susitvarkysime. Nes, pasak to mano mėgstamo estų karinių pratybų „Ežys“ (est.: Siil) šūkio: „Kiekvienas spyglys svarbus!“

Iki kito susitikimo Alkas.lt!

Bus daugiau

Paaiškinimai

*Remiantis tarptautine teise, Lietuvos valstybė Europos ir pasaulio politinėje ir diplomatinėje erdvėje oficialiai egzistavo nuo tada, kai 1253 m. liepos 6 d. buvo karūnuotas pirmasis Lietuvos karalius Mindaugas. Kai kurių istorikų nuomone, nepaisant to, kad nėra išlikusių formalių rašytinių liudijimų, remiantis tokiais kriterijais, kaip centralizuotai vykdyta užsienio politika, vieninga karinių ekspansijų į aplinkinius kraštus strategija ir kita – Lietuvos valstybės pradžia yra datuotina nuo maždaug 1183 m. Todėl mano nuomone, apibūdinant reikėtų atskirti šį, 2018 m. švenčiamą, jubiliejų, nuo Lietuvos valstybės, kaip suverenios valstybės, jubiliejaus. 2018 m. mes švenčiame Lietuvos Nepriklausomybės nuo mūsų turėtą valstybę užgrobusių užsienio jėgų Deklaracijos (Nepriklausomybės Akto), sukurto išmintingų ir narsių Lietuvos  lyderių, paskelbimą 1918 m. Vasario 16 d.,  leidusį atkurti mūsų senąją valstybę, tiktai jau respublikos forma (už juridiškai tikslų Lietuvos Nepriklausomybės nuo užsienio jėgų Deklaracijos (Akto), paskelbtos 1918 m. Vasario 16 d., apibūdinimą esu nuoširdžiai dėkinga Gerb. Profesoriui Robertui Vitui. – E.V.). Estijos Valstybės atkūrimo Šimtmečio atveju šis pasakymas yra teisingas, atsižvelgiant į tai, kad oficialiai Estijos valstybė, kaip respublika, buvo įkurta 1918 m. vasario 24 d. Šį istorinį skirtumą lėmė viena priežastis: estų žemes kalavijuočiai ir kryžiuočiai užėmė estų žemes anksčiau, nei baltų. Mano nuomone, tik todėl estai tiesiog nesuspėjo įtvirtinti savo valstybės oficialiai, pagal tuometines Europos diplomatines nuostatas. Po vieno estų surengto sukilimo netgi jų aukštuomenė buvo išžudyta, 90 proc. Remiantis estų archeologų duomenimis, estų kultūra tuo laikotarpiu buvo tikrai ne žemesnė, nei mūsų, spėtina, kad būta daug panašumų: jų tuometinė visuomenė išsiskyrė aukšto lygio socialine sąranga, palyginus labai išvystytomis technologijomis, taip pat palyginti centalizuotai vykdyta užsienio ir karine politika, tarptautinės prekybos mastais ir panašiai. Įdomumo dėlei pažymėtina, kad, pavyzdžiui, danų metraščiuose minimi faktai apie Saaremos salos estų ir kuršių vikingų XII a. bendrai organizuotus sėkmingus karo žygius į dabartinės Švedijos teritoriją.

**Biheviorizmas [angl. behaviour – elgsena], JAV XX a. psichologijos kryptis, pagrindiniu psichologijos objektu laikanti žmonių ir gyvūnų elgseną, kaip reakcijų stimulų visumą; psichologijos kryptis, tyrimo objektu laikanti objektyviai registruojamas elgesio apraiškas, teigianti, kad mokslo uždavinys yra tik stebėti ir aprašyti tas apraiškas.

***Antai mūsų kultūrinėje ir kitokioje spaudoje jau pastebėjau vieną tendenciją: nei iš šio, nei iš to Lietuvos informacinėje erdvėje pamažėle imami ūdyti, plačiąja prasme, kažin kokie paslaptingi „kontrapropagandistai“. Kai kuriuose iš minėtų tekstų „tarsi netyčia” peršama išvada, kad jei Jūs, pavyzdžiui, abejingai reaguojate į šmeižtus mūsų Partizanų atžvilgiu – tada Jūs laikytini tarsi ir visapusiškai tolerantiškais, normaliai kotiruotinais, ypatingai intelektualiais ir iš esmės neva toliaregiškais piliečiais. Bet jei Jūs, pavyzdžiui, į išvardintus dalykus reaguojate neigiamai, jeigu Jums norisi Vyčio kokioje nors aikštėje ar Jūs, saugok Viešpatie (atsiprašau už ironiją..) aiškiai įžvelgiate priešiškos propagandos pastangas, manipuliacijas ar dargi ir dirbate kokioje nors kovai su informaciniu karu prieš Baltijos valstybes skirtoje institucijoje – tada, gerbiamieji, Jūs greičiausiai ir esate vieni iš tų mįslingų ūdytinų „kontrapropagandistų“. Atidžiau pasigilinus į minėtos tendencijos apraiškas Lietuvos informacinėje erdvėje pastaraisiais mėnesiais – mano nuomone, galima teigti, kad pradedamas vadinamos „tendencingos sąvokų kompromitacijos“ parengiamasis etapas. Pridėjus šiek tiek „pavertimo pajuokos objektu“ technikos ir subtiliai paprovokavus, pavyzdžiui, kultūriniams ratams iš dalies būdingą instinktą pašiepti naujus, neįprastus reiškinius prieš juos priimant… Neatmestina hipotezė, kad po tam tikro laiko pačios sąvokos „propaganda“, „kontrapropaganda“ gali virsti tiek tendencingai išjuoktomis ar, paprasčiau kalbant, „nuvalkiotomis“, kad visuomenė į jas rimtai nebereaguos. Manau, nereikėtų dėl to kaltinti vien tik minėtų ratų atstovų, nes dažniausiai tie, kuriais manipuliuojama, (jeigu manipuliuoja profesionalai) retokai tai pastebi. Pažymėtina, kad panašus triukas mūsų informacinėje erdvėje prieš pora dešimtmečių buvo iškrėstas su sąvoka „patriotizmas“ ir panašiai.  Aišku, iš dalies komiškų, iš dalies nerimą keliančių dalykų mūsų erdvėje sūkuriuoja ne vienas ir ne du. Pavyzdys: neseniai vienas iš gan žymių Lietuvos politikų išvadino vieną visuomeninį judėjimą „naciukais“. Kad Putino šuniūkščiai įsikibę mito, atseit visi mes iš Baltijos valstybių esame „fašistai“,– tai, įvertinus to režimo geopolitines pretenzijas Baltijos šalių atžvilgiu, lyg ir suprantama propagandinė šunybė. Bet kai tokiomis sąvokomis ima svaidytis savi, – tai jau, kaip sakoma, atsiprašau…  Jei toliau šitaip tarpusavyje prasivardžiuosime, tai tuoj iš mūsų ne tik Putino Rusijos propagandistai, bet atleiskite, net ir žvirbliai juoksis. Žodžiu, mums visiems būtų naudinga atminti, kad, kaip rodo ir ankstesnės mūsų šiaurės kaimynų estų patirtys, mūsų informacinė erdvė yra stebima daug įdėmiau, nei kad mums atrodo. O tokie „cirkai“ tiesiog palengvina minėtos valstybės propagandistų darbą.

Parengta pagal

Allenby B., Garreau J. Weaponized Narrative: The New Battle space. Washington, DC: Center of the Future of War, 2017.   

Cialdini  B. R. Influence: Psychology of Persuasion, 1984.

Fuller J.F.C.  Tanks in the Great War, 1914-1918. London: Murray, 1920.

Sun Dzi = Sun Tzu. Karo menas. Kaunas, 2007.

Tanaka Y. What is communication?

http://www.estonica.org

http://www.propagandacritic.com/

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: