L. Soščekienė. Komisaro pastangos pudruotis mundurą tik augina grėsmes Lietuvai (2)

Loreta Soščekienė | lpsk.lt nuotr.

Vakar policijos generalinis komisaras Linas Pernavas spaudos konferencijoje išdidžiai konstatavo, kokie puikūs jo ir jo pavaldinių rezultatai. Kokia pavykusi policijos reforma ir kaip tuo turėtų džiaugtis šalies gyventojai. Vis dėlto kažin, ar gyventojai šiuo metu džiaugiasi, ir dar mažiau tikimybių, kad tikru saugumu džiaugsimės ateityje. Kodėl?

Nes generalinis komisaras užsiima visų mūsų dėmesio pudravimu.

Lietuvoje auga nauja nusikaltėlių karta, kuri, liaudiškai tariant, jau „prarado baimės jausmą”. Komisaras džiaugiasi nusikaltimų išaiškinamumu? O kas nors jo paklausė, kokie rodikliai gerina tą išaiškinamumą?

Išaiškinamumo procentą augina smurto artimoje aplinkoje ir girtų vairuotojų atvejai. Tai yra tokie atvejai, kurių neišaiškinti būtų neįmanoma. Sustabdei, pripūtė – prisideda vienas išaiškintas „nusikaltimas”. Moteris pranešė apie vyro smurtą, nuėjai, atlikai tyrimą – plius dar vienas išaiškintas atvejis.

Tuo metu taip „gerėjant išaiškinamui“ kai kuriose apskrityse išaiškinamos vos 2 vagystės iš 100. Galite tai įsivaizduoti? Prieš L. Pernavo vadovavimą ir puikiąją jo reformą buvo išaiškinama 30-40 vagysčių iš 100.

Kodėl komisaras šių duomenų neteikia spaudos konferencijoje? Dėl to, kad turbūt tektų pakabinti puošnų mundurą į spintą ir eiti ieškoti kitos veiklos.

Gatvėse dvigubai padaugėjo pareigūnų? Kokia kaina? Ogi „perskėlus“ per pusę normalius ekipažus. Patruliavo žmonės po du, dabar – po vieną.

Sakote puiku? Tada išeikite naktį į tamsų rajoną. Sutikite 3-4 gerokai įkaušusius asmenis. Vienas. Ir paprašykite mandagiai jų liautis triukšmauti. Paklus? Labai tikiuosi.

Nepilnamečiai nusikaltėliai įžūlėja dienomis. Smulkios vagystės, turto sugadinimas, vagystės iš automobilių. Pamenate 1990-1995 metus? Kai nuimdavome valytuvų šepetėlius; kai būdavome laimingi ryte radę ratus ant savo automobilio? Dabar tokią loteriją turime su veidrodėliais ir multimedijos centrais.

O komisaras tuo metu viešai sau kabina virtualius medalius ir pasakoja, kaip viskas gražu ir pažangu. Ne, gerbiamieji. Deja. Realybė daug, daug skaudesnė. Per pastaruosius trejus metus iš darbo kasdien išeidavo po pareigūną. Taip jau netekome per 1000 patyrusių žmonių.

Likusieji stebi augančius krūvius ir dairosi kitų darbų. Galvoja apie emigraciją. Supranta – visuomenė, pajutusi neigiamus pokyčius, pyktį nukreips ne į „diriguojančius“ komisarus“, o į kasdien sutinkamus policininkus. Pareigūnai tikrai kantrūs, bet kantrybė negali būti begalinė.

O ką tuo metu daro generalinis komisaras? Kiek kartų jis svečiavosi mažiausiuose komisariatuose? O kiek kartų Briuselyje ar kitose Europos sostinėse? Ne veltui jis jau vadinamas „komandiruočių generolu“.

Taip, sėdint lėktuve ir žvelgiant iš kelių kilometro aukščio, Lietuva atrodo ir graži, ir saugi.

Bet gal jau laikas nusileisti ant žemės ir pateikti tokią tikrovę, kokia ji yra, o ne kokią nori matyti komisaras?

Autorė yra Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos (LTPF) pirmininkė