Sausio 13-osios laužų šviesa ir šešėliai (2)

Lietuvos Aukščiausiosios Tarybo prieigos 1991 m. sausį | Archyvinės nuotr.

Istorikai ir politologai tvirtina, kad 1991 m. sausį Lietuva buvo labai vieninga, todėl ir atsilaikė prieš sovietų agresiją. Tačiau nuo tų šlovingų pergalės dienų prabėgę beveik trys dešimt­mečiai suskaldė nugalėtojų visuomenę. Kai kurie politikos veikėjai pamėgo pralaimėjusio, todėl revanšo trokštančio Kremliaus kurstomas sąmokslų teorijas „savi šaudė į savus“. Ūkininkai, maitinę parlamento gynėjus, tačiau negavę Sausio 13-osios atminimo medalių, jaučiasi nepelnytai pamiršti. O Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai pasipiktinę, kad buvę sovietiniai milicininkai tampa pagrindiniais Laisvės gynėjų dienos oratoriais ir giriasi apgynę parlamentą.

Tariami „ginklo broliai“

„Įžūliai perrašoma Lietuvos naujausių laikų istorija. Lietuvos nepriklausomybės gynėjų sąjungos veikėjai, kuriuos kažkada gerbiau, taip trokšta dirbti „Ekskomisarų biure“, kad leidžia mūsų, Aukščiausiosios Tarybos (AT) gynėjų, tradicinius susitikimus Sausio 13-osios išvakarėse užvaldyti buvusiems sovietiniams milicininkams, kuriuos dabar turime vadinti „ginklo broliais“.

O juk milicininkai sovietinės sausio agresijos dienomis labai stropiai vykdė savo viršininko, vidaus reikalų ministro Marijono Misiukonio nurodymą, kuris stebėtinai atitiko SSRS prezidento Michailo Gorbačiovo įsakymą, ir visoje „SSRS konstituciją sulaužiusioje Lietuvoje“ surinko medžioklinius šautuvus, net mažo kalibro šautuvėlius iš buvusios Savanoriškosios draugijos sovietų armijai, aviacijai ir laivynui remti arsenalų. Milicininkai ginklus pradangino, kad jie neatitektų Lietuvos kariuomenės kūrėjams savanoriams“, – „Ūkininko patarėjui“ pasipiktinęs tvirtino buvęs AT gynėjų būrio vadas, tuometis Krašto apsaugos departamento Raseinių rajono instruktorius, dabar verslo konsultantas Antanas Kliunka.

Ginklavosi slapta

Anot A. Kliunkos, tada AT gynėjams kiekvienas šaunamasis ginklas buvo „auksinis“.

„Iš visų Lietuvos kampelių atgabentus, vargais negalais gautus ginklus slapta įsinešdavome į parlamentą. Saugojomės, kad AT vadovybė jų neatimtų, nes kai kuriems AT prezidiumo nariams nepatiko esą į kareivines panašus tampantis parlamentas. Po daugelio metų ir buvęs AT Apsaugos skyriaus vadas Artūras Skučas rašė, kad jo vyrai iš pradžių buvo beginkliai, nes ginklų nedavė tuometis vidaus reikalų ministras M. Misiukonis, tarnybos reikalais važinėjo asmeniniais automobiliais, nes premjerei Kazimierai Prunskienei tai atrodė normalu. A. Skučo pavaldiniai kartais be pamainos budėdavo 24 valandas, o AT deputatai svarstė, kad buvusių architektų, fizikų, sportininkų, mirtino pavojaus Lietuvai dienomis tapusių parlamento sargais ir gynėjais, – per daug. Tačiau įstatymų leidėjai kažkodėl nenorėjo, kad deputatų bendrabutį saugotų „profesionali, patyrusi, Maskvoje, Minske, Omske operatyvinius mokslus krimtusi“ milicija-policija. Kai nutikdavo nelaimė, prisimindavo „mėgėjus“ – Apsaugos skyriaus pareigūnus“, – tikrųjų savo „ginklo brolių“ vargus minėjo savanoris A. Kliunka.

Pavyzdinė milicijos viršininko veikla

Pasak A. Kliunkos, pernai per Lietuvos kariuomenės kūrėjų renginį iš Seimo tribūnos kalbėjo SSRS Vidaus reikalų ministerijos (VRM) akademijos auklėtinis, buvęs sovietų Lietuvos vidaus reikalų ministro pavaduotojas Petras Liubertas. Šiemet jam net siūlyta pirmininkauti antrajai Aukščiausioios Tarybos gynėjų konferencijos daliai.

„Šis žmogus, bendraudamas su žiniasklaida, mėgsta girtis savo pavyzdine veikla lemtingais Lietuvai laikais. Likus metams iki Atgimimo, 1987 m. gegužės mėnesį jis buvo paskirtas Kauno vidaus reikalų (milicijos) valdybos viršininku. 1988 m.vasario 16 d. kauniečiai patriotai prie Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedros bazilikos susirinko paminėti Lietuvos nepriklausomybės 70-ųjų metinių. P. Liuberto pavaldiniai milicininkai „antisovietinius elementus“ mušė, grūdo į dengtus sunkvežimius ir vežė į milicijos skyrių kameras tardyti. Mano brolis Algimantas Kliunka, 1988 m. pavasarį paskirtas prokuroru į Kauną, ryžtingai nutraukdavo sufabrikuotas „imperialistinių Vakarų radijo stočių sukurstytų viešosios tvarkos pažeidėjų“ bylas“, – pabrėžė A. Kliunka.

Kas vadovavo baudėjams?

Kaip teigė 1991 m. savanoris A. Kliunka, 1988 m. vasarą, vykstant didiesiems Sąjūdžio mitingams Kauno Santakoje, greta esančiuose mokyklų pastatuose tykodavo du milicijos pulkai. „Klausimas: kas jiems vadovavo? Juk miesto milicijos valdybos viršininkas P. Liubertas atsikvošėjo  (pats prisipažino jau Nepriklausomybės laikais) tik tada, kai jo bendradarbiai Vilniuje 1988 m. rugsėjo 28 d. „specialiosiomis priemonėmis sutramdė“, tai yra talžė guminėmis lazdomis taikius žmones, giedojusius Lietuvos himną, iškėlusius trispalves, susirinkusius į Vilniaus Katedros aikštę pasmerkti Stalino ir Hitlerio sandėrio, sunaikinusio Lietuvos valstybingumą“, – aiškino A. Kliunka.

Savanorių likimas buvo aiškus

Buvęs AT gynėjų būrio vadas neabejoja, kam būtų talkinę „bendražygiai“ milicininkai, būsimieji policininkai, priešų Pskovo divizijos smogikams, specialiajam KGB A būriui ir sovietų kariuomenės Vilniaus Šiaurės miestelio įgulai 1991 m. sausį puolus parlamentą. „O mūsų, savanorių, kūnai būtų plaukę Nerimi, kaip kartą tiesiai pasakė šviesaus atminimo žmogus, 1990–1992 m. Krašto apsaugos departamento (KAD) Pasienio apsaugos tarnybos viršininkas, per 1991-ųjų sausio įvykius KAD direktoriaus pavaduotojas, vienas AT gynybos štabo vadovų Virginijus Česnulevičius“, – atvirai kalbėjo A. Kliunka.

Ginklo broliai: Aukščiausiosios Tarybos gynėjai Antanas Kliunka ir kunigas Robertas Grigas su kariais ukrainiečiais | Archyvinės nuotr.

Antausis gynėjams užsieniečiams

AT saugojusio būrio vadui ypač apmaudu, kad deramo dėmesio nesulaukia iš draugiškų šalių atvykę buvę Lietuvos parlamento gynėjai užsieniečiai.

„Su „atostogaujančiais“ Rusijos kareiviais Rytų Ukrainoje kovojęs bataliono „Aidar“ būrio vadas Jevhenas Dykyjus specialiai Lietuvai parašė knygą apie hibridinį karą, bet jo pasisakymą Laisvės gynėjų dienos scenarijaus autoriai nukišo į pačią pabaigą, nes pirmiau reikėjo išklausyti „nesmurtinio pasipriešinimo specialisto“ Audriaus Butkevičiaus paskaitą. Kitas svečias ukrainietis apskritai negavo žodžio, nors atvyko tiesiai iš Luhansko pirmųjų fronto linijų, su savo specialiosios paskirties kuopa atlaikęs visus Rusijos interventų antpuolius. Kruvinai teko kovoti su AT gynėjų susitikimų rengėjais, kad jie leistų tuos narsius Ukrainos vyrus apdovanoti prieš mūsų rikiuotę. Deja, joje negalėjo stovėti Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių kapelionas kunigas Robertas Grigas (susirgo), bet susirinko LSSR vidaus reikalų ministro M. Misiukonio dešiniosios rankos P. Liuberto milicininkai „AT gelbėtojai“, – sarkastiškai teigė atsargos karys A. Kliunka.

Žemesnieji pareigūnai laikėsi priesaikos

Kiek palankiau 1991 m. milicininkus apibūdino kitas AT gynėjas, buvęs studentų fizikų būrio vadas, dabar verslininkas Vidas Čepulis. „VRM vadovas M. Misiukonis žvalgėsi, iš kur vėjai pučia. Bet vidaus reikalų sistemos žemesnių grandžių pareigūnai nuoširdžiai laikėsi priesaikos Lietuvai. Buvo tokių, kurie net perėjo pas mus, į krašto apsaugą. Buvęs kriminalistas Gintaras Leonas Veromėjus pakeltas į pulkininkus, dabar yra Lietuvos kariuomenės vadovybės narys, patarinėja kariuomenės vadui generolui leitenantui Jonui Vytautui Žukui. Kai kurie milicijos (policijos) nuovadų viršininkai mums suteikė vertingų žinių, perspėjo apie pavojus. Tačiau daug milicininkų, ypač Rytų Lietuvoje, buvo rusakalbiai. Aišku, jie nelabai troško sovietinių „kopūstų“ (kokardų su SSRS herbais – red. past.) ant savo kepurių ir sagų pakeisti į Vyčius“, – „Ūkininko patarėją“ tikino V. Čepulis.

Svarbiausia gynėja – visuomenė

Svarbiausia Aukščiausiosios Tarybos gynėjų sąjungininke V. Čepulis laiko Lietuvos visuomenę. „Jutome nežmonišką paramą! Užtekdavo tik pasakyti, paprašyti, ir šimtai pagalbininkų skubėjo, stengėsi mums padėti. Parlamente budėjau nuo 1991 m. sausio 11-osios. Kelias pirmąsias dienas pamiršome daugumą fiziologinių poreikių. Mus visi laikė pasmerktaisiais, o numirėliai, kaip žinoma, nevalgo ir nemiega… Kai įtampa kiek atslūgo, parlamentą keliomis gyvomis grandinėmis apsupę žmonės mums pagaliau įsiūlė maisto ir arbatos. Vieno ūkininko (gal kolūkiečio, nes individualių žemdirbių tada dar beveik nebuvo) žmona atvilko paskerstą kiaulę. Gaila, nežinau tų puikių žmonių pavardžių. Mielai dabar padėkočiau. Tikriausiai, ir Sausio 13-osios atminimo medalių mūsų maitintojai neturi, nors tikrai verti pačių garbingiausių apdovanojimų“, – apgailestavo V. Čepulis.

Prisimena draugų veidus

Pats V. Čepulis apdovanotas ne tik populiariausiu AT gynėjų medaliu, bet ir Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi bei Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.

„Kartais žvilgteliu į Lietuvos Prezidentūros apdovanotųjų asmenų internetinę duomenų saugyklą, perskaitau ordinų, medalių kavalierių pavardes ir prieš akis iškyla kovos draugų veidai“, – sunkiai tramdydamas jaudulį pasakojo 1991 m. radijo žvalgybos būrio vadas atsargos kapitonas V. Čepulis. Jis kariuomenėje tarnavo iki 1997 metų, paskui įkūrė savo verslą, tačiau Maskvai užpuolus Ukrainą 2014 m. vėl tapo Krašto apsaugos savanorių pajėgų Didžiosios Kovos apygardos 8-osios rinktinės Vilniaus 803-iosios motorizuotosios pėstininkų kuopos rikiuotės kariu savanoriu.

Pareigingumas įaugęs į kraują

Žurnalistas, knygos „Dainuojanti revoliucija Vilniaus barikadose“ autorius Juozas Girdvainis 1991 m. sausio sovietinės agresijos dienomis nesiskyrė su fotoaparatu, kalbėjosi su pora šimtų žmonių prie Aukščiausios Tarybo, Nepriklausomybės aikštėje ir kitose Vilniaus vietose. „Sausio 13-osios atminimo medalių nusipelnė bent keturis penkis kartus daugiau žmonių, negu dabar apdovanota (apie 4 tūkst. – red. past.). Apdovanojimų verti ir dauguma paprastų milicininkų. Jie sąžiningai stojo tarnauti Lietuvai. Pareigingumas statutiniams pareigūnams įaugęs į kraują. Turėjo laikytis drausmės, kad vėliau galėtų vilkėti  Lietuvos policininkų uniformas“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė J. Girdvainis.