A. Šemeškevičius: Greitai visa pasaulio ekonomika bus paremta IT (0)

Andrius Šemeškevičius | asmeninė nuotr.

Andrius Šemeškevičius | asmeninė nuotr.

„Norint, kad karjera būtų sėkminga, nebūtina organizacinėje struktūroje lipti laipteliais aukštyn“, – netikėtą mintį pamėtėja didžiausios šalyje telekomunikacijų bendrovės „Telia Lietuva“ Technologijų vadovas Andrius Šemeškevičius. Pasirodo, jau daugelį metų itin sėkmingai IT srityje besidarbuojantis Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Informatikos inžinerijos absolventas į šią sritį pasuko dėl… geresnius pasiekimus kompiuteriniame žaidime pasiekusio klasės draugo!

– Viename pokalbyje esate minėjęs, kad vaikystės svajonė buvo tapti vyriausybininku ir turėti įtakos visuomenei. Galima sakyti, kad ji išsipildė?

– Tiesiog, kol užaugau, pasikeitė visuomenė ir nebeliko tokių vyriausybininkų. Sovietiniais metais vyriausybininkai buvo tie žmonės, kurie turėjo daug įtakos verslui, o šis buvo valstybinis. Man norėjosi būti tokiu, kuris gali padaryti kažką gero ir tai būtų plačiai matoma. Taigi, manau, kad svajonės pildosi. O, pasikeitus santvarkai, tiesiog atsirado kitokia mano tuometinės svajonės versija.

– Ir visgi, kodėl nutarėte studijuoti informatikos inžineriją? Juk IT specialistai tuo metu tikrai nebuvo tokie geidžiami kaip šiais laikais.

– Visuomet buvau tiksliukas, tačiau IT sritis mano gyvenime atsirado netikėtai. Įstojau mokytis į Vilniaus licėjų ir tuo metu apie kompiuterius beveik nieko neišmaniau. Licėjuje buvo pirmoji kompiuterių klasė, kurioje po pamokų mums leisdavo šiek tiek pažaisti. Kai jau baigi žaisti, išsaugai savo rezultatą ir kitą dieną gali toliau tęsti žaidimą. Vieną dieną pamačiau, kad klasės draugas pasiekė labai gerą rezultatą, nors iš vakaro žaidimą buvome baigę lygiosiomis. Paklausiau, kaip jam tai pavyko, o jis papasakojo, kad išsaugotą failiuką pasiredagavo ir dabar turi daugiau taškų. Nuo to ir prasidėjo: supratau, kad kompiuteris skirtas ne tik žaidimams, kad su juo galima atrasti, sukurti. Vėliau sekė informatikos inžinerijos studijos. Kurį laiką pasimokiau ir Vilniaus universitete, bet ten buvo labai sunku derinti darbą su mokslais, nes kai kurie dėstytojai visiškai netoleravo dirbančių žmonių ir dalinio savarankiško mokymosi. Perėjus į VGTU, dėstytojai šiuo atžvilgiu buvo lankstesni, nemažindavo balų dėl lankomumo. Visus studijų metus dirbau su IT susijusį darbą, tobulėjau toje srityje ir tuo pačiu universitete gaudavau teorinį pagrindą. Mano manymu, tai labai geras modelis. Praktiškai taikydamas žinias darbe netgi gali kitaip suvokti mokslo prasmę, suprasti, kiek svarbūs yra pagrindai. Esu labai dėkingas VGTU, kad turėjau tokią galimybę.

– Ar iš dabartinės perspektyvos galėtumėte įvertinti, koks buvo universiteto vaidmuo Jūsų sėkmingai karjerai?

– Ką išmoksi, to ant pečių nenešiosi. Tikrai pritariu šiai patarlei. VGTU privertė pasigilinti į tam tikras sritis ir vėliau suvokti, kad apie jas suprantu šiek tiek daugiau negu visi kiti. Versle, priimant sprendimus, tai labai padėdavo. Turi pagrindą ir žinai, kuriuos sprendimus įmonės valdymo sistemoje bus lengviau įgyvendinti, o kuriuos sunkiau. Man labai patiko duomenų bazių kursas, taip pat ir profesoriaus Genadijaus Kulviečio dėstomos informacinių sistemų disciplinos – dažnai darbe prireikdavo šių žinių. Pavyzdžiui, universitete gavau gerus kompiuterinių tinklų pagrindus, tad dabar galiu diskutuoti techninėmis temomis su mūsų kompanijos inžinieriais, kurie stebisi, iš kur vadovas žino tokius dalykus.

– Jei turėtumėte galimybę grįžti į studentavimo metus, ar kažką darytumėte kitaip?                                              

– Daug kas sako, kad nieko nekeistų. Aš keisčiau. Daug dalykų daryčiau gudriau nei dariau, nors, matyt, kažką visgi pavyko daryti pakankamai gerai. Kai atvažiuodavau į paskaitas, stengdavausi jose laiką praleisti naudingai, pasiimti maksimumą. Kai dirbi, mokaisi ir turi laisvalaikį, reikia protingai paskirstyti laiką visoms šioms sritims. Jei galėčiau, dabar turbūt šiek tiek mažiau laiko skirsčiau darbui ir daugiau jo atiduočiau mokslams – toks mano retrospektyvus žvilgsnis atgal, tuo metu viskas atrodė kitaip. Būdamas jaunas, norėjau daugiau užsidirbti, būti nepriklausomas, nes pinigai suteikia tam tikros laisvės ir galimybių.

– Kaip manote, ar jaunimas dabar turi kitokias galimybes nei Jūsų studijų laikais?

– Žinoma, jie turi didesnes galimybes, bet taip pat tvyro didesnė konkurencija – ji tapo globali. Taip pat anksčiau viskas taip greitai nesikeisdavo. Ir tiesa, kad klasikinis mokslas taip greitai nesikeičia, kaip technologijų sritis – juk niekas net nespėja leisti apie tai knygų, nes informacija staigiai praranda aktualumą. Seniau reikėjo iškalti, o dabar svarbiausia išmokti mokytis, greitai susirasti reikiamos informacijos, ją atsirinkti, susisteminti, pasitelkti patikimus šaltinius.

– Galbūt galėtumėte spėti, kokia kryptimi toliau judės IT sritis?                                      

– IT jau yra visur: kuriame muziką, tapome paveikslus, fotografuojame, netgi dažnai spauda, ypač anglų kalba, yra rašoma robotų. Sparčiai einame į dirbtinio intelekto, papildytos realybės sritį, tam tikras pareigybes keičia technologinė įranga. Tai yra paskatas eiti toliau ir kurti tobulesnius produktus, dirbti tose srityse, kur reikalinga žmogiška kūryba, intuicija. Juk, deja, joks dirbtinis dalykas neturi intuicijos. Prisiminus tuos atvejus, kuomet dirbtinio intelekto sistemos laimėjo šachmatų ar senovinio kinų žaidimo Go partiją prieš šių sričių geriausius žaidėjus, galime drąsiai teigti, kad ten nebuvo intuicijos. Skaičiau interviu su šachmatų didmeistriu Gariu Kasparovu. Jis pasakojo, kad žaisdamas dažnai pasikliauja intuicija ir niekada neanalizuoja nesėkmingų ėjimų. Tuo tarpu kompiuteris visuomet viską perskaičiuoja. Šiuolaikiniai algoritmai su didele skaičiavimo galimybe išmoko imituoti intuiciją ir skaičiavimo greičiu, žinoma, aplenkia žmogų. Visgi kompiuteriai minėtose kūrybos ir intuicijos srityse dar ilgai nepavys žmonių, tačiau šia kryptimi bus daug dirbama. Neabejoju, kad visa pasaulio ekonomika, sveikatos sistema ir kitos svarbios sritys bus paremtos IT. Dabar visiškai užtikrintai galite rinktis šią sritį, nes specialistų poreikis tikrai didelis ir jis tik auga.

– IT yra bene labiausiai kintanti sritis. Su kokiais iššūkiais, sunkumais susiduriate vadovaudamas didžiausios Lietuvoje telekomunikacijų kompanijos Technologijų padaliniui?

– Kaip ir kiekviename darbe, maniškiame taip pat netrūksta iššūkių. IT ir tinklo specifika ta, kad kiaurą parą kažkas turi prižiūrėti sistemas, reaguoti įvykus nesklandumams – tai, matyt, didžiausias stresą keliantis veiksnys. Kitas iššūkis yra jau minėta didelė kaita: ką vakar mokėjau, šiandien jau gali būti neaktualu. Turi užmiršti kai kurias tiesas ir pradėti vadovautis naujomis kryptimis. Svarbus momentas yra ir visuomenės senėjimas: vyresni žmonės nori to, ką gerai išmano, o jaunimas trokšta eksperimentuoti – įmonėms reikia rasti balansą. Talentų pritraukimas, išlaikymas taip pat reikalauja pastangų: įgiję geros patirties, žmonės kartais išvažiuoja į užsienį, galbūt dairosi į kitas įmones. Sakyčiau, kad daugelis iššūkių yra susiję su žmonėmis: kažkas kažko nepagalvojo, nepasakė, neišmoko, patingėjo. Ši žmogiškoji dimensija yra sunkiausia. Žinoma, nereikėtų pamiršti vienos didžiausių šių dienų aktualijų – kibernetinių atakų, dėl kurių reikia visų darbuotojų didesnio budrumo.

– Šiais laikais net itin sėkmingą karjerą padarę žmonės neretai nusprendžia viską mesti, kardinaliai pakeisti veiklos sritį ir, sakykime, tapti ūkininkais ar amatininkais. Niekada nekilo tokių minčių apie ramesnį, mažiau streso ir atsakomybės žadantį gyvenimą?

– Nemeluosiu – kyla, ir dažnai. Po to paatostogauji, per tą laiką pasiilgsti darbo tempo, adrenalino, arba tiesiog įvykdai kažkokį sėkmingą projektą ir motyvacija vėl kyla. Šeima kartais sako, kad galėčiau dirbti per atstumą tiesiog IT konsultantu ar programuotoju. Visgi, nesu programuotojas, dirbu su žmonėmis, man jokios vaizdo konferencijos ar laiškai nepakeis gyvo kontakto. Taigi, kol kas nesiruošiu trauktis iš aktyvaus verslo, bet minčių yra. Ir, žinoma, kartais norisi to ramesnio gyvenimo, tik klausimas, ar tas ramumas vėliau netaptų neramumu – juk ilgų atostogų gale jau norisi aktyvesnės veiklos. Juokauju, kad IT žmones, kaip ir biržos maklerius ar policininkus, reikėtų anksčiau leisti į pensiją dėl darbe patiriamo streso.

– Kaip manote, ar svarbus yra verslo ir universiteto bendradarbiavimas? Ar savo įmonėje tam teikiate daug dėmesio?

– Būtų juokinga, jei sakyčiau, kad nesvarbu. Mėgstu nesekti bendromis tendencijomis, tačiau šios paneigti tikrai negaliu – tai yra labai svarbu. Dalyvaujame tiek ruošiant programas, tiek vertinant darbus, taip pat konsultuojame universitetus dėl būsimų specialistų poreikio. Stengiamės visokeriopai bendradarbiauti. Kaip ir minėjau, IT srities specialistų nuolat trūksta, tad norisi prisidėti prie jų kryptingo ugdymo. Bet kurios universitetų ruošiamos profesijos atstovams – projektų vadovams, programuotojams, sistemų analitikams ar pan. – mes praktikos metu galime suteikti reikiamų žinių, o vėliau galbūt net ir pasiūlyti darbo vietą.

– Kokių savybių reikia, norint tapti geru vadovu? Ką patartumėte žmonėms, norintiems pasiekti karjeros aukštumų?

– O kas yra tos karjeros aukštumos? Vieni sako, kad karjera eina vertikaliai, kiti – horizontaliai, treti – į gylį. Pažįstu daug žmonių, kurie organizacinėje sistemoje nekyla jokiais hierarchiniais laipteliais, bet jie labai myli savo darbą ir yra geriausi savo srities specialistai, ekspertai, guru. Juos visi gerbia, vertina ir atsižvelgia į jų nuomonę. Manau, būtent tapimas srities guru yra vienas iš karjeros darymo kelių. Ar maisto gaminimo, ar programavimo, ar projektų valdymo – tu tiesiog džiaugiesi tuo, ką darai, ir tau sekasi. Juk būna tokių atvejų, kad, paskatintas aplinkinių, žmogus siekia tapti, sakykime, savo grupės vadovu. Deja, vėliau, pasiekęs tą poziciją, supranta, kad ir koks jis yra geras specialistas, tai nereiškia, kad bus ir geras vadovas. Geram vadovui būtina įvairių asmeninių ir profesinių savybių visuma. Reikia mokėti išklausyti, dirbti su žmonėmis, žinoti, ko nori… Apie tai prirašyta daugybė knygų, tad nesikartosiu. Grįžtant prie karjeros aukštumų, reikia daryti tai, kas patinka, o ne tai, ką sako aplinkiniai. Besaikis lipimas į viršų nėra tvarus, jis ardo draugystę ir šeimas, gali netgi susigadinti karjerą ar sveikatą. Svarbiausia yra rasti tai, ką tu tikrai mėgsti, o, kai jau tai žinai, gali eiti link tikslo. Siekiant šio tikslo reikia mokytis, domėtis, nebijoti pripažinti klaidų, būti atviram, megzti ryšius su panašioje srityje dirbančiais žmonėmis ir pan. To jauniems žmonėms ir linkiu.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Mokslas, Nuomonių ratas, Technika ir technologijos, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *