Gamtiniu požiūriu, Kūčių laikas – tai žiemos saulėgrįža. Įvairios religijos skirtingais simboliais įprasmina šią situaciją. Krikščionybei – tai išganytojo Kristaus gimimas. Baltų tikėjimo išpažinėjai, pačioje gamtoje matantys šventybės apraiškas, tiesiog džiaugiasi Saulės sugrįžimu. Šiaip ar taip, šis laiko tarpsnis – tai kažkokia didžiulė pradžia, susijusi su Kosmoso ir žmogaus būties ciklais.
Daugelio tautų tikėjimai sako, kad per didžiąsias šventes išnyksta ribos tarp mūsų nuo seno įsivaizduojamų pasaulio plotmių – dangiškosios, žemiškosios ir požeminės. Mirusieji artimieji sugrįžta į mūsų namus. Ant Kūčių stalo jiems paliekame lėkštes, šaukštus ir likusių vaišių valgių. Iš ano pasaulio mus
aplanko ir Dievas. Merkinės apylinkių dzūkai patys ir inscenizuodavo ateinantį Dievulį. Apeigą, aprašytą etnografės Angelės Vyšniauskaitės, atlikdavo šeimos galva, nešinas duonos kepalėliu. Jis triskart apeidavo trobą, o į namiškių klausimą prie namų durų „Kas čia eina?“, atsakydavo: „Dievulis su šventa kūčele“.
Kambaryje statome ir puošiame eglę. Nors eglutės puošimo paprotys Lietuvoje yra nesenas (manoma, kad atėjo iš Vakarų Europos XIX a. pabaigoje), bet pats šios realijos įvaizdis ir pirmykštė idėja galėjo sietis su Gyvybės medžio kaip tik jungiančio minėtas pasaulio sferas mitiniu vaizdiniu. O ir apskritai, eglė – tai ir visus metus žaliuojančio medžio, neišnykstančios gyvybės simbolis, kita vertus, laidotuvių papročiuose ji asocijuojasi su mirtimi ir tuo, kas yra anapus mūsų egzistencijos.
Vienas pagrindinių Kūčių vakaro apeiginių valgių – grūdai (kviečiai ar miežiai) su aguonomis, užpilti medumi pasaldintu vandeniu. Jų valgymas žada vaisingumą, grūdo gyvybės nubudimą, be ko neįmanomas mūsų gyvenimas. O aguonų pienas, itin archajiškas, taip pat apeiginis patiekalas, šiek tiek migdantis, slopinantis, mus vėlgi nuleidžia į tą, regis, anapusinį pasaulį. Šių patiekalų gaminimas ir valgymas matyt, yra aukojimo paprotys, tikintis kitais metais ne tik gero derliaus, bet ir anapus esančių mums brangių vėlių paramos.
Nuo pat vaikystės, Kūčių vakaras man dvelkė kažkokia nesuvokiama šventa paslaptimi. Prisimenu, kaip pritemdytoje virtuvėlėje mama minkydavo tešlą šventiniam pyragui. Būdavau šalia ir visa tai stebėdavau, nes pyragai būdavo kepami tik per šventes. Ruoša namuose reiškė šventės laukimą, lydimą ramybės ir viltingo, gero jausmo. Šiemet vėl susėsime prie vaišių stalo, jausdami savyje tylų džiaugsmą, bendrystę su artimaisiais, linkėdami jiems trokštamų dalykų mūsų žemiškoje būtyje, ypatingai dvasinių ir fizinių jėgų, galbūt jų proveržio, prasmingos raiškos, o sykiu ir tų žmogaus gyvybingumą palaikančių jėgų – vientisumo bei darnos.
Kūčių ir Kalėdų pavadinimuose jokio saulės sugrįžimo savitos (pasaulėžiūrinės) prasmės įžvelgti negalima. Šie pavadinimai ir kiti su šiomis šventėmis, apskritai su pabaigomis ir pradžiomis susiję simboliai rodytų buvusių metų laiko ciklo pabaigą, ir kitų – naujų metų ciklo prasikalimą, kiltį (radimąsi, išsiritimą). Akivaizdu, kad laiko vyksmas, radimasis ir ėjimas prie baigimosi susijęs su Saulės reiškiniu. Būtent toks viso to suvokimas atskleidžia senąją pasaulėžiūrą, josios Kūčių ir Kalėdų pavadinimais išreikštą prasmę. Tad ar nederėtų atsisakyti to jokio aiškumo nesuteikiančio techninio saulėgrįžos pavadinimo ir tai vadinti laikakilmiu, laikarasčiu ar pan. pirmapradiškai.