V. V. Česnulis. „Kelio“ ir „Vilniaus rytojaus“ konfiskavimai. Julius Navikas

Vilniuje leistų lietuviškų laikraščių „Kelias“ ir „Vilniaus rytojus“ atsakinguoju redaktoriumi pasirašinėjęs Julius Navikas gimė 1854 m. kovo 10 d. (pagal Julijaus kalendorių). Gimtinė – Gačkiškiai, kaimas Inturkės parapijoje (Molėtų r.). Juozo ir Rozalijos Misiūnaitės sūnus. 1876–1881 m. tarnavęs rusų kariuomenėje. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą gyveno Vilniuje ir dirbo Petro Vileišio žemės ūkio mašinų fabrike „Vilija“. Karo metu kartu su „Vilija“ buvo išvažiavęs į Rusiją. Kaip technikas darbavosi keliuose Rusijos miestuose. Po karo grįžo į Vilnių ir dirbo įvairiose geležies įrankių dirbtuvėse.Nekrologe, išspausdintame vienkartiniame leidinyje „Kelias“ 1938 m. vasario 24 d., rašoma: „1925 metais velionis buvo įtrauktas lietuviškos spaudos talkon. Tais metais jis tapo Vilniuje leidžiamo savaitraščio „Kelias“ atsakinguoju redaktoriumi. Tuomet „Kelio“ faktiškuoju vyriausiuoju redaktoriumi buvo kun. Petras Kraujalis“.

„Kelio“ pirmasis numeris išėjo 1925 m. liepos 10 d.; laikraštis pradėtas leisti vietoj savaitraščio „Lietuvos kelias“. Okupacinė lenkų valdžia „Kelio“ numerius ne kartą konfiskavo. Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA) pavyko aptikti dokumentų bent apie šešių numerių konfiskavimą ir po to sekusį ats. redaktoriaus teisminį persekiojimą.

Pirmasis buvo konfiskuotas 1925 m. liepos 24 d. Nr. 3. Į tai atsiliepė triskart per savaitę leistas „Vilniaus aidas“ 1925 m. liepos 26 d. Nr. 79 informacija „Kelio“ krikštas“:

„Vos spėjo išeiti 3-sis „Kelio“ numeris, ir jį tuojau sukonfiskavo. Konfiskuotoja (policija) teisinosi nežiną už ką konfiskuoja. Policija telefonu gavusi įsakymą sukonfiskuoti, o už ką nepranešę.

Ar tik nebus už įžanginį straipsnį, kuriame kalbama apie Vilniaus klausimą. Ir suprask tu dabar žmogeli: lenkų laikraščiai pilni aštresnių straipsnių, paimtų iš Kauno laikraščių apie tą dalyką, bet jų niekas nekonfiskuoja, o lietuvių savaitraštis tik puse burnos prasitarė – žiūrėk jau ir kriminalas“.

Įžanginis straipsnis – „Santykiai negerėja“ (autorius P. V-tas; tai kun. P. Kraujalio slapyvardžio P. Vieštautas trumpinys; tik 1997 m. „Žurnalistikos enciklopedijos“ p. 218 P. Kraujalis ir P. Vieštautas pavadinti atskirais autoriais). „… Šiuo metu lietuvių ir lenkų susiartinimo dar nėra, kad svarbiausią kliūtį santykių pagerėjimui sudaro Vilnius.“ Santykiai tarp lietuvių ir lenkų negerėjo nuo 1920 m., o vyko atvirkščias procesas.

Užkliuvusi konfiskuotojams ir žinutė „Lenkų darbas“: „Rytų Baltarusijoje lig šiol liko daug katalikų baltarusių, lietuvių ir lenkų. Tačiau kunigai daugumoje bendr.[uomenių] lenkai. Lenkų šlėktos nuolat bruzdėjo prieš rusus ir visokie diversantai siausdavo daugiau tose vietose, kur lenkai gyveno.“ Todėl dabar bolševikai varo Rusijos gilumon visus tarnautojus katalikus. „Taigi Rusijoje seniau ir dabar visi katalikai vargo matė ir mato dėl lenkų politinių bruzdėjimų.“

Vyriausybės komisaro Vilniaus miestui įstaigos lietuvių spaudos referentas I. Žilinskis (Żyliński) nustatė, kad iš spaustuvėje „Ruch“ atspausdintų „Kelio“ Nr. 3 1 200 egzempliorių areštuoti 1 024 egz., kiti, išskyrus komisarui pristatyti privalomus 11 egz., išplatinti; taigi išplatinti 165 egz. Tardomas J. Navikas teisinosi, kad jis, kalvis, laikraščio medžiagos neskaito ir t. t. Redaktorius apkaltintas pagal Baudžiamojo kodekso (BK) 129 str. 6 p. 1 d. Nuspręsta bylą nagrinėti Vilniaus apygardos teisme 1925 m. gruodžio 30 d. (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 93). Tačiau tuo, kaip dažniausiai panašiais atvejais būdavo, byla nesibaigė. Apyg. teismas 1926 m. vasario 18 d. kaltinamajam pranešė, kad į kitą posėdį bus pakviesti liudytojai Kazimieras Kairiūkštis ir Vincas Liaukevičius bei ekspertas kun. Vincas Zajančkauskas. Ar tas teismo posėdis įvyko, žinių archyvo byloje nėra. Ir tik 1928 m. rugpjūčio 17 d. Apyg. teismas tų metų birželio 22 d. amnestijos įstatymo 7 ir 15 str. pagrindu nutarė bylą nutraukti.

Vyriausybės komisaro sprendimu dar iš vakaro – 1925 m. rugsėjo 17 d. – areštuotas „Kelio“ rugsėjo 18 d. Nr. 11 tiražas. Priežastis – jame išspausdintas straipsnis „Į laisvę“ (aut. Stasys=Petras Kraujalis). Areštuoti 1 165 egz: 1 140 egz. spaustuvėje + 25 egz., atiduoti į P. Aleksandravičiaus knygrišyklą Totorių g. 11. Apygardos teismas spalio 6 d. areštą patvirtino (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 95). J. Navikas apkaltintas pagal BK 129 str. 6 p. 1 d.

Laikraščio straipsnyje peikiamas per didelis lietuvių nuolaidumas įvairiems engėjams. „Lietuvoje ir Baltarusijoje baudžiava buvo sunkesnė dar dėl to, kad ponija buvo sulenkėjusi ir į baudžiauninkus žiūrėdavo kaip į svetimus sau žmones. Baudžiavos pavidalu vietomis buvo užsilikusi vergija. Vargšas vergas, norėdamas likti gyvas, dirbdavo savo ponui, jam pataikaudavo visuose jo užgeidžiuose.“ Iš Vakarų pūstelėjus prancūzų revoliucijos vėjeliui, buvusi Lietuvos ir Lenkijos valstybė neišsilaikė. „Sudraskė ją trys vokiečių, rusų ir austrų arai.“ „Baudžiava išnyko mūsų krašte, bet neišnyko baudžiauninko-vergo dvasia. Kur buvo žmonės labiau slėgiami, ten daugiau liko baudžiavos liekanų. Turiu galvoje Vilniaus kraštą.“ „Ne tik kalbą, bet ir šiaipjau baudžiavos dvasią taip įsmeigė baudžiavos metu ponai savo pavaldiniams, kad tos dvasios sunku atsikratyti lig šiai dienai atskiriems žmonėms ir net visuomenei.“ „Gyvename gadynę, kad reikia rauti iš mūsų pačių gyvenimo dirvos visas baudžiavos usnis ir diegus. Gana jau gana vergauti kitiems.“

Ats. redaktorius 1925 m. lapkričio 23 d. Vilniaus apygardos teisme tardytas dalyvaujant liudytojams ir vertėjai Birutei Eidrigevičiūtei. Prokuroro pavaduotojas Jankevičius (Jankiewicz) gruodžio 30 d. pasiūlė teismui J. Naviko bylą nutraukti. Dėl nusikaltimo trūkumo Apygardos teismas bylą nutraukė 1926 m. vasario 10 d. Daiktiniai įrodymai – 1 153 „Kelio“ egzemplioriai – sunaikinti.

Areštuotas ir sekantis savaitraščio numeris – 1925 m. rugsėjo 25 d. Nr. 12 už str. „Punskas“. Neva rašinyje tendencingai vaizduojamas lenkų valdžios elgesys su vietos lietuviais: „Nepakeliami mokesčiai taip spaudžia žmones, kad žmonės pasakoja greit reiksią sunaikinti ūkius dėl šios naštos. Policija sauvalinėja kaip ir kitur. Paskutiniu laiku užsiinteresavo, kas skaito lietuvių laikraščius, kas juos prenumeruoja, keno vardu paeina laikraščiai.“ Dvarų žemė atiduota lenkų invalidams, „osadnikams“ (kolonistams), karininkams, buvusiems partizanams arba net kriminalistams, plėšiantiems žmones. Vietos gyventojai žemės arba visai negavę, arba buvo nuo jos pavaryti. Prokuroras gruodžio 17 d. nutarė, jog J. Naviko, apkaltinto pagal BK 154 str. 2 d. ir 263 str., bylą turėtų nagrinėti Apygardos teismas (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 94). Be to, ats. redaktorius pripažintas kaltu ir pagal Lenkijos prezidento 1927 m. gegužės 10 d. potvarkio apie spaudą 1 ir 2 straipsnius.

Vilniaus apygardos teismas 1928 m. birželio 22 d. amnestijos įstatymo pagrindu (8 str. 6 p.) 1928 m. liepos 30 d. nutarė bylą nutraukti. Kartu kaltinamajam panaikinta kažkokia kardomoji priemonė.

„Kelio“ 1926 m. birželio 18 d. Nr. 25 konfiskuotas dėl straipsnio „Senojo Lietuvos Prezidento kalba atidarant Trečiąjį Seimą.“ Mat kalbėtojas raginęs atplėšti nuo Lenkijos Vilniaus vaivadiją… (str. tęsiniai Nr. 26, 27 ir 28 okupantams neužkliuvę).

Lietuvos III Seimo, išrinkto 1926 m. gegužės 8–10 d., pirmasis posėdis įvyko birželio 2 d. Senasis prezidentas – tai Aleksandras Stulginskis, nors jo pavardė ir kalbos data straipsnyje neminimos. Palietęs sienų su kaimynais klausimą, A. Stulginskis sakė: „… Tasai klausimas, bendrai imant, yra sureguliuotas, neskaitant sienų pietuose, kur mūsų vylingas kaimynas, sulaužęs duotąjį žodį, tebelaiko užimtą seną mūsų sostinę ir mūsų brolius. Aš turiu čia pareikšti, jog to akto Lietuvių Tauta nepripažino ir nepripažins. Ji dės visas pastangas išvaduoti ir savo broliams, ir senajai Gedimino piliai.“ Seimas birželio 7 d. naujuoju Lietuvos prezidentu išrinko Kazį Grinių.

Iš 1 200 atspausdintų savaitraščio Nr. 25 egzempliorių 60 pavyko išplatinti. Ats. redaktorių 1926 m. lapkričio 29 d. tardė Vilniaus apygardos teismo tardytojas. Ištardęs pareikalavo 500 zlotų užstato. Tardomasis pinigų neturėjo, tardytojas jį paleido, bet liepė kitą dieną 11 val. reikalaujamus pinigus atnešti. J. Navikas paliktas laisvėje už 300 zl užstatą (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 122). Prokuroro pavaduotojas Dombrovskis (Dąbrowski) 1927 m. sausio 31 d. nutarė bylą perduoti Vilniaus apygardos teismui. Šis į bylos nagrinėjimą numatė kviesti liudytojus: Vincą Liaukevičių, policijos vyresnįjį seržantą Stanislavą Piskorubą (Piskorub) ir Oną Juodytę (Judetto!) bei ekspertą kun. Vincą Zajančkauską. Teismas 1927 m. gruodžio 16 d. nutarė ats. redaktorių išteisinti, o teismo išlaidas padengti valstybės sąskaita. Nuosprendis paskelbtas gruodžio 30 d. kaltinamajam nedalyvaujant.

Pasak „Kelio“ 1927 m. gruodžio 3 d. Nr. 49 informacijos „Mūsų redaktoriaus byla“, Vilniaus apygardos teismas gruodžio 2 d. nagrinėjo dvi J. Naviko bylas: už 1926 m. lapkričio 12 d. Nr. 46 str. „Reikia krusterti“ ir už gruodžio 3 d. Nr. 49 str. „Lietuvių švietimo trukdymas“ (straipsnis dar neišėjusiame laikraštyje!).

Straipsnyje „Reikia krusterti“ (aut. P. V-tas=P. Kraujalis), anot kaltintojų, skatinama lietuvių neapykanta lenkams. Autorius ragina Vilniaus krašto lietuvius organizuotis ir šitaip būti galingesniais. Reikia pasekti žydų pavyzdžiu. Dėtis mažais būreliais, kurie išaugs į didesnius būrius. „Jaunimui reikia krusterti ir kaip ąžuolams stoti tvirtai prieš visokias audras. Pūtė „obrusiteliai“, pūtė vokiečiai, pučia dabar netikėliai bolševikai ir lenkai, bet Lietuvos ąžuolas užaugęs yra lietuvybėje ir katalikybėje. Kol tų šaknų audros neišjudins, nebaisūs kalėjimai ir bizūnai, nenuveiks mokesčiai ir svetimos mokyklos – nuo jų apsiginsime, juos pergyvensime.“

Str. „Lietuvių švietimo trukdymas“ (aut. Makariukas) rašoma: „Lenkų vyriausybė skelbiasi pasauliui, kad jos valdžioje esančioms tautinėms mažumoms duodama pilnos laisvės steigti savo mokyklas. Bet toji laisvė taip yra apstatyta įvairiais įstatymų paragrafais ir taip pavesta vietos administracijos organams ir policijos nuožiūrai, kad ši švietimo laisvė virsta tikra nelaisve.“ Pateikta pavyzdžių apie lietuvių švietimo trukdymą Švenčionių apskrityje. Iš lietuvių švietimo tik tyčiojamasi. Tad kas belieka daryti? „Tam tik vienas yra atsakymas: savo vaikų neleisti į lenkų mokyklas, nors už tai mus ir baustų, ir būtinai reikalauti iš valdžios duoti lietuviškas mokyklas, nes valdžia tai turi padaryti.“

Už str. „Reikia krusterti“ teismas J. Navikui, apkaltintam pagal BK 129 str., priteisė 300 zl pabaudos ir sumokėti teismo išlaidas, už antrąjį straipsnį išteisino, tačiau pavedė policijos priežiūrai.

Gynėjas adv. Stasys Sadkauskas dėl J. Naviko 1927 m. gruodžio 2 d. bylos 1928 m. sausio 16 d. pateikė apeliaciją Vilniaus apeliaciniam teismui (LCVA, f. 127, ap. 2, b. 698). Tačiau jo sprendimo archyve nepavyko rasti.

Vyriausybės komisaras Vilniaus miestui konfiskavo „Kelio“ 1927 m. rugsėjo 30 d. Nr. 39 dėl dviejų straipsnių: „Jau ir „Kazimieras“ pavojingas“ (aut. Jauniklis) ir A. Gabrėno „Daktaro Jono charakteristika folkloro šviesoje“. Vilniaus apygardos teismas spalio 4 d. konfiskavimą patvirtino: rašiniai nusikalstami pagal BK 129 str. 6 p. 1 d. ir Respublikos Prezidento 1927 05 10 potvarkio 1 str. (LCVA, f. 129, ap. 2, b. 283).

Pirmasis straipsnis – apie lietuvišką Šv. Kazimiero draugiją. „Šv. Kazimiero draugija, sakyčiau, tas spindulys, kuris atrado mūsų sodiečio, visų užmiršto, pakrypusią pirkelę ir apšvietė jį. Visas jaunimas, kaip bitės prie žolyno, susibūrė prie Draugijos skyrių.“ „Bet yra ponų, kurie savo gyvenime mužiko šviesaus nematė ir matyti nenorėtų. Jiems lietuvių sodiečių dora ir apšvietimas tiek rūpi, kiek pernykštis sniegas. Todėl pamatę, kad sodžiuje kuriasi, anot jų, „Lietuviškas Kazimieras“, įsikalė sau galvon, kad čia, girdi, „lietuvių hurtkai“ (pulkai), ir galas; kaipo tokie reikią visomis keturiomis naikint, ir uždavinys bus atliktas.“

Gabrėno rašinyje (tęsiniai Nr. 40 ir 41) remiamasi tariamojo senelio įvaizdžiu. „Jis užbaigė nelaisvėj brangias gyvybės dienas. Mokino kaip parodyt, kad štai esi lietuvis, varguose ištvermė, tylumas, sunkus darbas ir savo krašto meilė lietuvio pažymys.“ „Visų tautų pasauly Tu, Tėve maloningas, ne amžiai, tegul gimdo Lietuvai milžinų, dabar sustiprink širdį, duok gilų, skaistų protą, mums čia nelaisvėj esant, duok mums dabar vadų!“

Apygardos teismo prokuroras 1928 m. birželio 22 d. amnestijos įstatymo 7 str. pagrindu J. Naviko teisminį persekiojimą dėl „Kelio“ Nr. 39 1928 m. rugsėjo 1 d. nutarė nutraukti.

Paskutinis „Kelio“ numeris išėjo 1928 m. lapkričio 24 d. (Nr. 47). Beje, 1928 m. nuo liepos 7 d. iki rugsėjo 22 d. išleisti savaitraščio priedo vaikams „Takelis“ 5 numeriai. Vidutiniškos knygos formato dviejų lapelių laikraštukas yra be redaktoriaus parašo.

Paskui Julius Navikas tapo laikraščio „Vilniaus rytojus“ atsakinguoju redaktoriumi. Laikraštis išėjo sujungus „Kelią“, „Vilniaus aidą“ ir „Dirvą“. Iš pradžių „Viln. rytojus“ buvo savaitraštis, o vėliau ėjo du kartus per savaitę. J. Navikas jo ats. redaktoriumi buvo visą laiką – nuo 1928 m. gruodžio 1 d. iki 1937 m. spalio 26 d., kai dėl lenkų valdžios sulaikymo išėjo paskutinis numeris („Viln. rytojaus“ faktiškasis redaktorius buvo Vincas Budrevičius). 1932–1937 m. su „Viln. rytojumi“ ėjo priedas vaikams „Aušrelė“ (išleisti 172 numeriai). Jos redaktoriumi taip pat pasirašinėjo J. Navikas. „Aušrelė“ atskirai nebuvo prenumeruojama, o siuntinėjama tik su „Viln. rytojumi“.

„Vilniaus rytojus“ daug kartų buvo konfiskuojamas: LCVA yra beveik pusšimtis su tuo susijusių bylų. Vieni konfiskavimai būdavo teismo patvirtinami, kiti panaikinami. Būta atvejų, kai laikraščio numeris konfiskuotas ir redakcijai negrąžintas, tačiau teisminis tyrimas dėl jo nepradėtas. Iškeltos bylos paprastai pereidavo per miesto, apygardos ir apeliacijos teismus, o kai kurios pasiekdavo ir Lenkijos Aukščiausiąjį teismą Varšuvoje. „Dažniausiai tos bylos pasibaigdavo laimingai ir ats. redaktorius J. Navikas būdavo išteisinamas, – rašoma vienkartinio leidinio „Kelias“ nekrologe. – Pagal nustatytą tvarką jis turėdavo pasirodyti bylas svarstant tik pirmose teismų instancijose, kitose jo buvimas būdavo neprivalomas, o vis dėlto ir aukštesnėse instancijose gal nepraėjo nė viena byla, kur J. Navikas nebūtų sėdėjęs kaltinamųjų suole. Neklausydavo ir advokatų. Mat jis buvo šventai įsitikinęs, kad jo dalyvavimas byloje daug padėsiąs ir viską sušvelninsiąs…“

Kai kuriuose su „Keliu“ ir „Vilniaus rytojumi“ susijusių policijos tardymų ir teismų posėdžių protokoluose J. Navikas vadinamas lenku. Gaila, kad bibliografai kol kas neatskleidę konfiskuotuose laikraščių numeriuose išspausdintų daugumos rašinių autorių slapyvardžių. Archyvo bylose ir bibliotekų komplektuose nėra kai kurių konfiskuotų „Vilniaus rytojaus“ numerių; apie juose spausdintą okupantų valdžiai priešišką medžiagą galima spręsti tik iš teismų bylose esančių lenkiškų vertimų santraukų ar trumpučių informacijų pačiame laikraštyje. Cituojamuose tekstuose nieko nekeitėme – palikome net kai kur dviprasmiškai atrodančius parašymus.

Konfiskuotas jau antrasis „Viln. rytojaus“ numeris, išėjęs 1928 m. gruodžio 8 d. Nusikalsta straipsniu „Šeimyna – lietuvybės židinys“ (aut. K. Pupeika=Kristupas Čibiras). Straipsnyje kalbama apie Vilniaus kraštą. „Daugelis šio krašto gyventojų visai yra praradę sąmonę, kad jie lietuviai – jie šiandien jau lenkai ar gudai; kitiems iš lietuviškos sąmonės teliks tik vienas neaiškus nusijautimas lietuviškos kilmės.“ „… Oras aplinkui mūsų kraštą užnuodytas, prileistas ir vis dar prileidžiamas svetimų bakterijų. Tam dirba nuo XVI, o netgi nuo XIV amžių lenkų išmintis ir pastanga. Iš karto ėjo mums tos bakterijos (pradai), pridengtos poniškomis laisvėmis ir herbais, vėliau katalikiška tikyba ir poniškumu, paskui, rusams mus pavergus ir atėmus mums spausdintą žodį, per lenkišką knygą, o šiandieną tam dirba visas lenkų tautos ir valstybės aparatas.“ Mums net seniūnais valsčiuose būti negalima, mūsų mokyklos uždaromos, mūsų spauda gali kalbėti tik puse lūpų. Pasistenkime, kad bent šeimyna sveika ir gyva būtų. „Pasirūpinkime, kad joje oras būtų grynas, lietuviškas.“

Vilniaus apygardos teismas patenkino miesto storastos gruodžio 10 d. prašymą: laikraščio Nr. 2 areštą gruodžio 14 d. patvirtino (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 283). Kaltinimas pagal BK 129 str. 6 p. 1 d. J. Navikui pateiktas 1929 m. kovo 19 d. „Nusikaltėlis“ buvo laisvėje, tačiau policijos priežiūroje. Teismas gegužės 7 d. leido procese dalyvauti liudytojams Vincui Liaukevičiui ir Vincui Zajančkauskui. Pagaliau Apyg. teismas 1930 m. kovo 17 d. nutarė J. Naviką, neįrodžius jo kaltės, išteisinti, teismo išlaidas padengti iš valstybės iždo, o areštuotus „Viln. rytojaus“ Nr. 2 egzempliorius grąžinti redakcijai.

Vilniaus miesto storasta 1928 m. gruodžio 31 d. areštavo „Viln. rytojaus“ gruodžio 29 d. Nr. 6 dėl straipsnio „Mūsų pradžios mokyklų klausimu“ (aut. St. Vilnėnas=Petras Kraujalis). Prokuroro pavaduotojas 1929 m. sausio 2 d. nutarė, kad bylą turėtų tirti Apygardos teismas. Pastarasis sausio 4 d. laikraščio numerio areštą patvirtino, tačiau bylą sausio 15 d. persiuntė Vilniaus miesto teismui. Laikraštis apkaltintas pažeidęs Lenkijos Respublikos prezidento 1927 m. gegužės 10 d. potvarkio 1 str. (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 279).

Pasak laikraščio, po sunkių karo vargų Rytų Lietuva turėjo tris vidurines lietuviškas mokyklas: dvi gimnazijas ir mokytojų seminariją. Pastaroji nuo praėjusio rudens neveikė. Vilniaus krašte buvo apie 200 lietuviškų pradinių mokyklų, išlaikomų Vilniaus ir Švenčionių „Ryto“ draugijų. „Koks lenkų vyriausybės nusistatymas dėl lietuvių mokyklų, mūsų visuomenė gerai žino. Lenkai kur tik gali spaudžia savo lenkiškas mokyklas į lietuvių gyvenamas vietas.“ Valdiškos mokyklos siekia lietuvius ištautinti. „Kur lenkų mokykloms užstoja kelią „Ryto“ mokyklos, jas arba uždaro, arba palieka be mokytojų.“ Straipsnyje apeliuojama į vaikų tėvus, kad jie daugiau rūpintųsi lietuviškomis mokyklomis, remtų jas. „Kaip seniau kovojome ilgus metus, kol susilaukėme lietuviškų knygų ir laikraščių, taip dabar dar labiau siekiame savo reikalams lietuviškųjų mokyklų. Nepavydime lenkams jų lenkiškųjų mokyklų, bet ir mes norime savo vaikus mokinti lietuviškai skaityti ir rašyti, lietuviškai giedoti, lietuviškai melstis ir lietuviškai gyventi. To lenkų mokykla negali mūsų vaikų išmokinti.“ Kaip baigėsi byla dėl „Viln. rytojaus“ Nr. 6 miesto teisme, žinių, deja, nėra.

Vilniaus miesto storasta, remdamasis Lenkijos prezidento 1927 05 10 potvarkio 1 str., 1929 m. gegužės 10 d. areštavo 3 900 egz. „Viln. rytojaus“ gegužės 11 d. Nr. 19 (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 280). Numeryje „ydingi“ du rašinėliai: skyrelis apie Lenkiją „Politinėje apžvalgoje“ ir informacija iš Gardino padangės „Daugiau kantrybės“ (aut. K. M.).

Apžvalgoje apie padėtį Lenkijoje minimi socialistų ir komunistų gegužės 1-osios paradai. „Susidūrimai su policija žymesni buvo Varšuvoje ir Vilniuje. Buvo net užmuštų. Šiaip jau buržuaziškoji šventė gegužės 3 diena buvo Lenkijoje daug iškilmingesnė ir aukų nebuvo“ (gegužės 3-oji – 1791 m. konstitucijos diena, Lenkijos valstybinė šventė). Opolės mieste vokiečiai apdaužė lenkų artistus. Net gegužės 3 d. Varšuvoje minios protestavo prieš vokiečių žiaurumus. „Tai tik rodo, kaip lenkai moka pūsti mažą dalyką, kai užgaunama jų tautinė ambicija. Kai patys uždaro dešimtimis lietuvių mokyklas (1927 m.), lietuvių kunigus ištremia ir sodina kalėjiman nekalčiausiai, suima būriais mokytojus, tai visa, gerai atmename, viešai pagiria.“

Inf. „Daugiau kantrybės“ rašoma, kad Gardino apskr. inspektorius nepatvirtino daug „Ryto“ mokytojų. Pastarieji raginami nepasiduoti vilionėms pereiti valdžios žinion, nes taip „sunkiai nusidės tėvynei ir visuomenei.“ „Mes pripratę dirbti ir kentėti, tai tik daugiau kantrybės ir patvarumo, o daug padarysime. Mokytojai! Mes į jūsų rankas atiduodame savo viltį – savo vaikus ir trokštame, kad jūs juos globotumėte ir mokytumėte tik lietuviškoje dvasioje.“

Vilniaus apygardos teismas 1929 m. gegužės 14 d. laikraščio areštą patvirtino. Prokuroro pavaduotojas J. Korkucis (Korkuc) liepos 8 d. nusprendė bylą perduoti Apygardos teismui nagrinėti supaprastintame teismo procese. Apyg. teismas liepos 15 d. nutarė nepatenkinti storastos prašymo J. Naviką nubausti – prašymas per ankstyvas, nes „bus tiražo konfiskavimo teisminis nagrinėjimas“. Tačiau jo nebuvo, tik laikraščio tiražas sunaikintas.

Vilniaus miesto storasta 1929 m. rugpjūčio 9 d. nutarė areštuoti „Viln. rytojaus“ rugpjūčio 10 d. Nr. 33 tiražą – atspausdintus 3800 egz. už straipsnį „Mokytojų kvalifikacijos“ (aut. Žaibutis) ir korespondenciją „Dzeveniškių padangė“ (aut. K. K.). Storastos manymu nusikalsta pagal BK 129 str. ir Lenkijos prezidento 1927 05 10 potvarkį. Vilniaus apygardos teismas rugpjūčio 17 d. areštą patvirtino, o šio teismo prokuroras, spalio 24 d. nutraukęs J. Naviko teisminį persekiojimą, bylą nagrinėti perdavė Apyg. teismui (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 281). Atrodo, net dalies numerio tiražo nespėta išplatinti.

„Vilniaus krašto lietuviams mokytojams nesibaigia vargai. Kai tame krašte atsirado lenkų vyriausybė, ji stropiai ėmėsi kitaip tvarkyti lietuvių pradžios mokyklas ir ypač mokytojus“, – rašoma straipsnyje. „Kas norėjo kokią viešą vietą užimti, net, pvz., privatinėje mokykloje mokytojo vietą, tai turėjo vyriausybės organams pristatyti Lenkijos pilietybės dokumentus. Lenkams buvo palengvintas būdas tokie dokumentai gauti, nelenkams tekdavo metus ir kitus laukti, jeigu buvo Vilniaus krašte gimęs ir niekur neišvažiavęs.“ „Jeigu buvo kitur gimęs arba nors karo metu išvažiavęs, tai tam tekdavo ir tenka 10 metų laukti pilietybės dokumentų arba stačiai iš to krašto išvažiuoti.“ Daug lietuvių mokytojų netvirtinama, vienintelė visam kraštui mokytojų seminarija nuo 1927 m. negali mokslo metų pradėti, kai tuo tarpu visos lenkų mokytojų seminarijos veikia. „Tik mūsų lietuviškas pasiryžimas ir didelė lietuvių mokyklos meilė duoda mūsų visuomenei ir lietuvių mokytojams jėgų ištvermingai ir garbingai dirbti ir kovoti už lietuviškosios mokyklos idealus Vilniaus krašte.“

Korespondencijoje iš Dieveniškių (Šalčininkų r.) pažymimas vietos ūkio atsilikimas: žemė ariama dar daugiausia mediniais arklais, vežimai su medinėmis ašimis, keliai neišvažiuojami, miestelis neišgrįstas ir t. t. Tačiau „valsčiaus valdyba iš mūsų sunkiai uždirbtų skatikų išstatė gražius valsčiui namus ir mokyklą, kurioje mūsų lietuvių vaikai niekuomet negirdi lietuviško žodžio. Be to, nualęs valsčius pastatė už 3000 zlotų paminklą. Paminklą pavadino „Pomnik Wolności“ (Laisvės paminklas), nors nežinia, kokią „laisvę“ turima galvoj. Juk pas mus suvis lenkų nėra. Gyventojai visi lietuviai ir gudai. Žinoma, yra lenkų mokytojų, policijos, pašto tarnautojų ir šiaip valdininkų. Jeigu kalbama apie jų laisvę, tai suprantama, bet jeigu apie vietinių gyventojų, tai apsirikta.“ Valdiškose mokyklose vaikai už kalbėjimą lietuviškai baudžiami, klupdomi ant kelių. Pamaldos bažnyčioje vien lenkiškos, vaikai net lietuviškų poterių neišmokomi.

Už rašinių vertimą į lenkų kalbą Vladislovui Monkevičiui 1929 m. rugsėjo 5 d. sumokėta 15 zlotų, o už informacijos apie „Viln. rytojaus“ areštą paskelbimą Vilniaus vaivadijos žurnalo „Wileński Dziennik Wojewódzki“ Nr. 9 Apyg. teismo prokurorui rugsėjo 30 d. patekta 18 zl sąskaita! Apyg. teismo prokuroras spalio 24 d. nutarė tardymą dėl laikraščio nutraukti, tačiau areštuoto numerio konfiskavimui pritarė. Apyg. teismo I rajono viceprokuroro 1930 m. balandžio 5 d. nutarimu konfiskuotas laikraščio tiražas sunaikintas.

1929 m. rugsėjo 28 d. Vilniaus miesto storasta areštavo tos dienos „Viln. rytojaus“ Nr. 41 už redakcinį straipsnį „Prof. Voldemarui atsistatydinus.“ Nusikalsta Lenkijos prezidento 1927 05 10 potvarkio reikalavimams (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 282).

Lietuvoje atsistatydino Augustino Voldemaro vadovaujama vyriausybė. Naująjį ministrų kabinetą turėjo sudaryti Juozas Tūbelis. „Prof. Voldemaro iš valdžios pasitraukimas yra neeilinis dalykas. Jojo nuopelnai Lietuvai neįkainuojami. Taip sako ne tik savieji, bet ir svetimieji.“ „Net „Dziennik Wileński“ pranešė, kad Sovietų Rusijos oficiozas „Izvestija“ giria prof. Voldemarą ir jo politiką: „Kovoje su lenkų imperialistų užgrobimo planais, gindamas sumindytas lietuvių tautos teises, Voldemaras parodė didelę drąsą, ištvermę ir nepaprastus diplomato gabumus. Nuo tos kovos jo nenubaidė tai, kad teko susidurti su žymiai stipresniu ir nuo užpenčio iki galvos lenkiškuoju imperializmu apsiginklavusiu priešininku, ir tai, kad tas lenkų imperializmas rasdavo sau paramos pas galingas Europos valstybes.“ Anglų laikraštis „Times“ irgi aukštai įvertinęs Voldemaro nuopelnus, kai jam reikėjo ginti Lietuvos teises Tautų Lygoje (kitaip Tautų Sąjungoje).

Prokuroras prie Vilniaus apygardos teismo 1929 m. rugsėjo 30 d. prašė teismo laikraščio areštą patvirtinti. Teismas tą padarė spalio 2 d., tačiau ats. redaktorius šį kartą teismo atsakomybėn, atrodo, nebuvo patrauktas.

„Vilniaus rytojaus“ 1929 m. lapkričio 6 d. Nr. 51 Vilniaus miesto storastos konfiskuotas lapkričio 7 d. dėl jam užkliuvusios „Politikos apžvalgos“, tiksliau apžvalgos skyrelio apie trintį Lenkijos seime (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 278). Apyg. teismo viceprokuroras lapkričio 7 d. nusprendė bylą nagrinėti perduoti Apyg. teismui.

Prezidento I. Moscickio (Mościcki) kvietimu spalio 31 d. Varšuvoje susirinko Lenkijos naujasis seimas, tačiau darbo jis negalėjo pradėti. Seiman atvyko ministro pirmininko pareigas ėjęs maršalas Pilsudskis ir apie 100 ginkluotų karininkų. Daugiau kaip valandą Pilsudskis laukė, kada seimas pradės savo posėdį, bet nesulaukė. Seimo maršalas
I. Dašinskis (Daszyński) ginkluotus karininkus mėgino išprašyti, bet tie neklausė. Pilsudskis reikalavo pradėti posėdį, bet Dašinskis griežtai atsisakė, jeigu seimo rūmų nepaliks karininkai, ir apie padėtį seime pranešė prezidentui. Iš seimo išėjo ir Pilsudskis. Prezidentas pasiūlė seimo posėdį atidėti, kas ir buvo padaryta. „Žodžiu, Varšuvai ruduo neša naujienų. Net konstitucija gali būti pakeista. Tuotarp visi laukia, kaip seksis seimui ir dabartinei vyriausybei.“

Apygardos teismas 1929 m. lapkričio 11 d. laikraščio areštą patvirtino. J. Navikas 1930 m. sausio 9 d. apkaltintas pažeidęs Lenkijos prezidento 1927 05 10 potvarkio 1 str. Tačiau tolimesnė proceso eiga neaiški. Išleistas laikraščio lapkričio 7 d. Nr. 52 su sutrumpinta „Politikos apžvalga“, o visa kita medžiaga pakartota („Nenorėdami palikti skaitytojų be laikraščio, leidžiame šį numerį.“) Vietoj informacijos apie Lenkjos seimą įdėta inf. „Mirė prof. Jonas Baudouin de Courtenay“ (kalbininkas Boduenas de Kurtenė).

„Viln. rytojaus“ 1929 m. lapkričio 16 d. Nr. 55 konfiskuotas už str. „Vilniaus klausimas tarptautinėj arenoj“ (aut. Smalėnas). Atseit, nusikalsta pagal Lenkijos prezidento 1927 05 10 potvarkio 2 str. 1 p. Nespėta išplatinti nė dalies tiražo. Konfiskavimą lapkričio 21 d. patvirtinęs prokuroras (LCVA, f. 129, ap. 2, b. 279).

Taigi dėl Vilniaus: „Lenkai nuo Želigovskio žygio buvo įsitikinę, kad visais atžvilgiais jie esą tikrais šeimininkais ir manė, kad ir jų visa krikšto motina Prancūzija su savo dukryte Belgija mano ne kitaip. Deja, taip nėra.“ Autorius pateikęs trijų žymių prancūzų juristų Fur, de Lapradelle ir Mandelstam nuomonę, kurią jie pareiškė paprašius Lietuvos ministrui Prancūzijoje P. Klimui ryšium su Ambasadorių konferencijos nutarimu (konferencija 1923 03 15 pripažino Lenkijai jos užgrobtą Vilniaus kraštą). „Visi trys, it susitarę, pasakė vieną ir tą patį: Vilnius, teisės atžvilgiu, priklauso Lietuvai ir jos suvereniteto į jį esamos padėties viešpačiai neturį mažiausio pagrindo ginčyti. Šis žymių vyrų atviras pasisakymas mums taip rūpimu klausimu turi didelės reikšmės ir reikia tikėtis, kad ateis laikas, kuomet politinės razginės noroms nenoroms turės nusilenkti teisės ir teisybės deivei.“

Žurnalo „Wileński Dziennik Wojewódzki“ 1929 m. gruodžio 31 d. Nr. 12 rašoma, kad laikraščio straipsnyje „yra tiesos neatitinkantys tvirtinimai apie tariamą Vilniaus priklausymą Lietuvos Respublikai“ ir šitaip nusikalsta Lenkijos prezidento potvarkiui. Tačiau Vilniaus apygardos teismas, 1930 m. kovo 3 d. pažymėjęs, kad prezidento 1927 05 10
potvarkis 1930 m. vasario 28 d. buvo atšauktas, nutarė klausimą dėl „Viln. rytojaus“ Nr. 55 išbraukti iš nagrinėtinų bylų sąrašo ir teismo 1930 m. sausio 17 d. nutarimą dėl eigos suteikimo bylai panaikinti.

Vilniaus miesto storasta 1930 m. sausio 16 d. nutarė areštuoti „Viln. rytojaus“ sausio 15 d. Nr. 5 tiražą dėl straipsnio „Beprotystės vaisiai.“ Tą pačią dieną areštui pritaręs viceprokuroras A. Zdanovičius (Zdanowicz) padarė išvadą, kad laikraštis nusikaltęs pagal Lenkijos prezidento 1927 05 10 potvarkio 1 str. 1 ir 2 p., o pagal Spaudos teisės (Prawa Prasowego) įstatymo 71 ir 74 str. bylą nagrinėti privalėtų Vilniaus apygardos teismas (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 327).

Str. „Beprotystės vaisiai“ paremtas Londone išėjusia knyga tokiu pavadinimu. Joje autorius peržiūri tuometinės Europos įvairius klausimus, palietęs ir Vilniaus klausimą. Prancūzų laikraštis „Le Temps“ 1929 m. sausio 17 d. visą kaltę dėl blogų Lietuvos ir Lenkijos santykių po Želigovskio žygio suvertęs Lietuvai. „Dabar yra dvi tarptautinės moralės: viena stipriųjų, kuriems viskas leista, kita silpnųjų, kuriems dabar prikaišiojama, kad jie paliko stipriųjų auka“, – rašoma straipsnyje. „Tai jėgai pasidavė ir Tautų Sąjunga.“ Dabar tautos žino, „kad aukščiau teisės, aukščiau teisybės, aukščiau geros valios yra dar jėga, armotos ir durtuvai. Reikia laukti, kol Tautų Sąjungos sąžinė pabus ir užprotestuos prieš jėgą ne žodžiais.“ Taip turėtų būti pasielgta ir dėl Vilniaus. Apygardos teismas 1930 m. sausio 23 d. „Viln. rytojaus“ areštą patvirtino. Tačiau daugiau informacijos apie bylos eigą nėra.

Rašinėlis „Balsai iš sodžiaus“ (aut. Gvazdikėlis) skyrelyje „Iš Adutiškio padangės“ buvo pretekstas Vilniaus m. storastai uždėti areštą „Viln. rytojaus“ 1930 m. vasario 1 d. Nr. 11: neva jame paskleistos melagingos žinios ir šmeižtas, kitaip tariant, nusikalsta Lenkijos prezidento 1927 05 10 potvarkio reikalavimams. Tiražas konfiskuotas dar spaustuvėje sausio 30 d. Vasario 3 d. viceprokuroras A. Zdanovičius pasiūlė Apygardos teismui areštą patvirtinti (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 329).

1930 m. sausio 21 d. teismas nuteisė 12 Adutiškio parapijos mergaičių lietuvaičių po 2 savaites arešto arba sumokėti po 80 zl pabaudos už tai, kad per procesiją aplink bažnyčią lietuviams skirtą sekmadienį jos nesutarė su gudėmis: kai lietuvaitės pradėjo eiti pirmos, tai gudės ėmė jas stumdyti. Įsikišo policija. Paskelbtos nuteistųjų pavardės; 4 mažametės mergaitės nebaustos. Laikraštyje rašoma: „Mūsų seneliai šitą bažnyčią taip vargiai statė, ištisas dienas dirbo, nežiūrėjo nei laukų darbo, kai kurie paskutines karves pardavė ir visa bažnyčiai aukavo, kad kaip nors ją pastatyti. O dabar štai kas mums liko… Be to, mums atsiuntė ir kunigėlį kamendorių Bazevičių, kuris irgi geras kaimiega, o kai pabunda – tai tik laikykis…“ „… Dabar eini į bažnyčią ir bijai: nežinai, gal atėjęs iš bažnyčios eisi į kalėjimą…“

Navikas sausio 31 d. policininkui aiškino, kad laikraštį pasirašinėja už 75 zl mėnesiui, yra mažaraštis ir kas spausdinama laikraštyje, nežino. Apyg. teismo prokuroras vasario 27 d. baudžiamąjį procesą nutraukė tik todėl, kad laikraštis nebuvo išplatintas. Apyg. teismas Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 248 str. ir BK 36 str. pagrindu balandžio 3 d. nutarė tiražą sunaikinti (sudeginti). Gegužės 15 d. apie tai pranešta J. Naviko žmonai.

Remdamasis BK 263 str., Vilniaus miesto storasta 1930 m. lapkričio 12 d. areštavo „Viln. rytojaus“ tos dienos Nr. 91 už str. „Partijų agentams besiaučiant“ (aut. Mirūnas = Rapolas Mackonis; LCVA, f. 131, ap. 5, b. 328).

Artėjant Lenkijos seimo rinkimams, lietuvių gyvenamose vietose pasipylė įvairių partijų apmokami agentai, ragindami gyventojus balsuoti už jų partijas. „Vienas užlipęs ant bačkos ar vežimo net išprakaitavęs giria endekus (Narodowa demokracja – tautinė demokratija), kelia juos į padanges, daro kuo ne šventais jau čia žemėje; vėl kitas, susigriaudinęs ir nuduodamas žmonių draugą, giria socijalistus, sako jie žemėje rojų įvesią. Dar kiti, o jų bus bene daugiausiai, jau visai išėjo iš krašto – nežino kaip ir garbinti pagarsėjusius bebekus (bebekai – Bezpartyjny Blok Współpracy z Rządem – pilsudskininkų bendradarbiavimo su vyriausybe tariamai nepartinis blokas).“ Gyventojai panašių tuščių kalbų jau ne kartą yra prisiklausę ir joms netiki. Tačiau agitatoriai kartais stveriasi provokacinių būdų. „Štai pateko mūsų rankosna vadinamųjų bebekų 1 Nr. atsišaukimai į lietuvius gyventojus. Išleisti darkyta ir nemokšų parašyta lietuvių kalba. […] Minėtuose atsišaukimuose bebekų agentai išdrįso atspausdinti tautines lietuvių spalvas – geltoną, žalią, raudoną. […] Valia endekams, pepesams (PPS – Polska Partia Socjalistyczna – Lenkijos socialistų partija) ir kitiems rašinėti darkyta lietuvių kalba atsišaukimus, bet jokiu būdu nevalia provokacijos būdu profanuoti tai, kas lietuvių jausmams yra brangenybė.“ Primintos 1927 m. retorsijos prieš lietuvių mokyklas, atkreipus dėmesį į bebekų veidmainišką tvirtinimą, kad nuo 1926 m. lietuviams steigiamos mokyklos. „Visa galima rašyti, pasakoti, bet tyčiotis iš lietuvio ašarų – tai jau per daug.“

Apygardos teismas, neradęs straipsnyje nusikaltimo pagal BK 263 str., 1930 m. gruodžio 5 d. laikraščio areštą panaikino. Prokuroras prie Apyg. teismo 1931 m. sausio 20 d. nusprendė tiražą grąžinti redakcijai, apie ką šiai pranešta sausio 21 d.

1930 m. lapkričio 22 d. buvo konfiskuotas tos dienos „Viln. rytojaus“ Nr. 94. Konfiskuotas dėl straipsnio „Po Lenkijos seimo rinkimų“, pritaikius BK 263 str. (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 338).

Laikraštyje priminti prieš rinkimus vykę agitatorių manevrai. „Su vienais vaitais, šaltyšiais, o juo labiau valdiškais mokytojais ir „šlėkta“ mūsų kaime netoli tenuvažiuosi. Tą dalyką juto tie, kam rūpėjo peršamo sąrašo reikalai. Ir mūsų kaimai, valsčiai susilaukė tokio reginio, kurio seniai nėra matę: sienos valsčių raštinėse, pasieniai ir tvoros pasidabino lietuvių kalba atsišaukimais, dar perjuostais mūsų tautinėmis spalvomis.“ „Lenkų spauda dabar triumfuoja, kad Lenkijos seiman pateko labai nežymus nuošimtis nelenkų (ukrainų, gudų, vokiečių ir žydų. Lietuviai rinkimuose nedalyvavo). Ir taip, Lenkijos seime yra 444 atstovai, o tautinių mažumų atstovų šiame seime tėra vos 35. O juk žinome, kad Lenkijoje yra – visų gyventojų nelenkų.“

Apygardos teismas, neradęs straipsnyje nusikaltimo požymių pagal BK 263 str., 1930 m. gruodžio 5 d. laikraščio areštą atšaukė. Prokuroras prie Apyg. teismo BPK 246 str. pagrindu 1931 m. sausio 20 d. nutarė bylą nutraukti ir areštuotą Nr. 94 tiražą grąžinti redakcijai.

Pagal BK 154 str. 2 p. J. Navikas buvo apkaltintas už straipsnį „Iš Tverečiaus padangės“ (aut. Iksas) „Viln. rytojaus“ 1931 m. sausio 17 d. Nr. 5. Tiražą spėta išplatinti (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 377).

Pasak straipsnio, miestelio apylinkėse yra materialinis ir moralinis skurdas, dideli mokesčiai, nėra lietuviškų mokyklų… „Veikia“ parsidavėlis Tverečiaus vargonininkas Antanas Prutis. Uždrausta lietuvaitėms per procesijas dėvėti lietuviškus rūbus, žmonėms kišami visokių „brostvų“ lapeliai, knygutės ir laikraščiai svetima kalba. „Nedviprasmiškai pas mus kalbama, kad čia einama tuo keliu, kad už kelių metų galėtų pasikartoti Gervėčių, Rodūnės, Adutiškio ir kitų parapijų scenos. Tuo mes esame rimtai susirūpinę“ (minėtų parapijų bažnyčiose kone visiškai buvo panaikintos lietuviškos pamaldos, įvyko tautinių konfliktų).

Navikas vasario 3 d. policininkui teisinosi, kad redakcija jis nesidomi, kas rašė į laikraštį, nežino ir pan., nors Švenčionių policija išaiškino, jog straipsnelį parašė Romualdas Jurgelionis ir Hermanas Misiūnas (H. Misiūnas vėliau mokytojavo; bent 1940 m. rudenį jis buvo Vilniaus m. pradinės mokyklos Nr. 42 mokytojas – LCVA, f. R-762, ap. 4, b. 215). Po visų tyrimų ir svarstymų Apyg. teismo prokuratūra 1931 m. rugpjūčio 31 d. bylą dėl laikraščio Nr. 5 nutraukė.

„Vilniaus rytojaus“ 1931 m. birželio 10 d. Nr. 45 konfiskuotas už straipsnelį „Kas įvyko Valkininkuose.“ Ats. redaktorius pagal BK 263 str. apkaltintas jau birželio 9 d., t. y. dar laikraščiui neišėjus. Buvo numatyta atspausdinti 3700 egz. (LCVA, f. 131, ap. 4, b. 378).

1931 m. gegužės 28–29 d. Valkininkuose lankėsi Vilniaus vyskupas sufraganas Kazimieras Michalkevičius. Pasitikti į geležinkelio stotį atvažiavusio vyskupo senu lietuvių papročiu atjojo apie 200 vyrų; policija jų neprileido. Vietos gyventojus vyskupas papiktino, kad tos dienos vakarą ir kitos dienos rytą pamokslus sakė tik lenkiškai. „Viln. rytojuje“ cituojama lenkų spauda, iškreipusi informaciją apie vyskupo vizitą. Iš tikrųjų į vyskupo išlydėtuves gegužės 29 d. atvyko lenkų kavalerija. Čižiūnų kaimo jaunimas, per pečius persijuosęs trijų lietuviškų tautinių spalvų juostomis ir pasipuošęs kokardomis prie krūtinių, jojo į kleboniją. Kelią pastojo KOP kareiviai (KOP – Korpus Ochrony Pogrranicza – Pasienio apsaugos korpusas). „… Kareiviai puolė plėšti nuo jų tuos ženklus ir mušti kardais ir ietimis. Keli jaunuoliai (Eidukonis Juozas, Stanislovas Rizgelis, Andrius Eidukonis) buvo sužeisti, sukruvinti; mušė juos ir strzelcai (lenkų šauliai). Norėjo jie pasiskųsti vyskupui, bet jų prie jo neprileido ir skundą iš jų priėmęs Trakų dekanas kan. Maliukevičius (?!). Po to, žinoma, nė vienas lietuvių jaunimo nedalyvavo vyskupo išlydėjime.“

Apyg. teismas, atsiliepdamas į teismo prokuroro 1931 m. liepo 10 d. pranešimą, laikraščio areštą liepos 22 d. patvirtino. Tačiau prokuroras rugpjūčio 31 d. pripažino, kad įtariamojo ats. redaktoriaus veikloje pagal BPK 246 str. trūksta nusikaltimo požymių. Byla nutraukta. Neišplatintas laikraščio numerio tiražas sunaikintas, apie ką pranešta Vilniaus m. storastijai ir J. Navikui.

Teko J. Navikui pabūti teisme ir be jo pasirašomo laikraščio konfiskavimo. „Vilniaus rytojaus“ 1931 m. gruodžio 19 d. Nr. 100 „Vietos kronikos“ skyrelio informacijoje „Mūsų redaktoriaus byla“ pranešta, kad gruodžio 14 d. J. Navikas Vilniaus apyg. teisme turėjo bylą, kurią jam iškėlė Tverečiaus policijos komendantas S. Liutkevičius. Pastarasis prašė teismo „Viln. rytojaus“ ats. redaktorių nubausti už laikraščio 1930 m. gruodžio 13 d. Nr. 100 korespondenciją iš Tverečiaus. Joje Liutkevičiaus pavardė neminima, o daugiau rašoma apie Tverečiaus vargonininką: „Vytauto šventei visos apylinkės parapijos važiuoja su chorais Švenčionysna ir pasirodys ką išmoko. O mūsų vargoninkas lietuvio kaily, kaip kubilas, šveičia sau dešrą medaliais apsikoręs, ir jam nei galvoj, kad Tverečiui ir sau tiek gėdos padarė. Karkia sau su trim bobom ant vargonų, o paskui ant lietuvių pletkus renka ir dalijasi su tokiais kitais, kaip ir jis „lietuviais.“ […] „Sveikiau būtų gerti pas tuos, ką iš Seredžiaus išgyti gal apsivogę, arba pas tuos, ką sugavę prisaikina moteris kaimynus išdavinėti, o paskui su melagingais žmonių skundimais gaišina laiką – negu rodytis jeigu ne lietuviu, tai bent žmogum.“ Tenka paaiškinti ne visai suprantamą laikraščio rašybą: iš Neprikl. Lietuvos Seredžiaus miestelio (Jurbarko r.) dar 1919 m. išvykęs S. Liutkevičius turėjęs ne itin švarią praeitį, o Tverečiuje taip pat nepasižymėjo autoritetu ir gerais darbais. J. Naviką gynė advokatas Z. Jasinskis. Teismas ats. redaktorių išteisino. Visas teismo išlaidas turėjo sumokėti Liutkevičius.

Toje pačioje informacijoje priminta, jog pernai policija sudarė bylas keliems Tverečiaus gyventojams už aukų rinkimą nuteistoms Adutiškio lietuvaitėms (žr. ankstesnį bylos aprašymą dėl „Viln. rytojaus“ 1930 m. vasario 1 d. Nr. 11). Adutiškio taikos teisėjas nubaudė tuos asmenis po 40 zl, tačiau Lenkijos Aukščiausiasis teismas Varšuvoje šį sprendimą panaikino.

1932 m. liepos 31 d. J. Navikas apkaltintas pagal BK 263 str. 1 p. už tai, kad išplatintame „Viln. rytojaus“ 1931 m. gruodžio 23 d. Nr. 101 buvo išspausdintas straipsnis „Netikėtas pagelbininkas“ (aut. Vaga = Vincas Budrevičius), kuriame yra neteisinga, viešus neramumus galinti sukelti žinia, jog valdiškų mokyklų mokytojai nė žodeliu nemoko lietuviškai, nes patys lietuviškai nemoka (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 470).

„Viln. rytojuje“ polemizuojama su laikr. „Vilniaus rytojus“ autoriumi A. C. apie lietuviškas mokyklas Vilniaus krašte ir lenkiškas mokyklas Neprikl. Lietuvoje. Primenama, kad 1927 m. Vilnijoje buvo uždaryta vienintelė lietuvių mokytojų seminarija ir 48 mokyklos, o Neprikl. Lietuvoje panašiai elgtis atsisakyta, nes, anot buv. ministro pirmininko A. Voldemaro, „N.[epriklausomos] Lietuvos lenkai yra jos piliečiai ir kaipo tokie negali būti keršto objektas.“ Pagal A. C. tik 40 % lietuvių vaikų Vilniaus krašte mokosi gimtąja kalba, o 60 % svetima kalba. „Taigi lauksime dabar „Kur. Wil.“ pasirodymo tokio p. A. C. straipsnio, kuriame jis įrodinėtų, kad mūsų krašte reikia įkurti daugiau lietuviškų mokyklų, kad reikia mūsų švietimo draugijoms leisti dar daugiau jų laikyti.“ Pasak „Viln. rytojaus“, panašūs į A. C. straipsnį rašiniai „pasirodydavo prieš audrą, nukreiptą mūsų pusėn. […] Yra ir kitokių apsireiškimų, kurie pranašauja tą audrą. Todėl būkime pasiruošę tą audrą sutikti ir ją išlaikyti.“

Pagal BPK 15 ir 24 str. J. Naviko byla turėjo būti nagrinėjama Vilniaus miesto teisme. Kaltinamasis privalėjo dalyvauti teismo posėdyje. Be laikraščio Nr. 101 kaip kaltės įrodymas prisidėjo Vilniaus mokyklų kuratorijos 1932 m. sausio 4 d. raštas. Teismo posėdis buvo numatytas 1932 m. rugsėjo 15 d., tačiau medžiagos apie jį archyve nerasta.

Vilniaus m. valstybinės policijos III komisariato budėtojas S. Mateika (Matejko) 1932 m. vasario 8 d. apie 16.15 val. „Viln. rytojaus“ redakcijoje Šv. Jono g. 8 konfiskavo laikraščio vasario 10 d. Nr. 12 3222 egzempliorius, o apie 17 val. spaustuvėje „Ruch“ Totorių g. 6 – dar 100 egz. Policijos komisaro pavaduotojas L. Masikevičius (Masikiewicz) vasario 10 d. miesto storastai V. Kovalskiui (Kowalski) raportavo, kad „areštuoto laikraščio gatvėse neaptikta.“ Laikraštis konfiskuotas dėl str. „Lietuvos užsienio reikalų ministerio d-ro D. Zauniaus kalba Tautų Sąjungoje“ (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 469). Vasario 9 d. J. Naviką apklausė policininkas M. Zubakinas (Zubakin). Miesto storasta vasario 15 d. paprašė Apyg. teismo prokuroro laikraščio areštą patvirtinti, o ats. redaktorių patraukti atsakomybėn.

Tautų Sąjungos Taryba Ženevoje 1932 m. sausio 28 d. svarstė Lietuvos ir Lenkijos susisiekimo Kaišiadorių – Lentvario geležinkelio linija klausimą. Abiejų šalių užsienio reikalų ministrai pasakė kalbas, kuriose išdėstė savo vyriausybių požiūrius. „Viln. rytojus“ perteikė Lietuvos ministro Dovo Zauniaus kalbos turinį, kurį perpasakojo Vilniuje leistas biuletenis lenkų k. „Biuletyn Kowieński“ (Kauno biuletenis) vasario 3 d. Nr. 602. D. Zaunius priminė Kerzono liniją, palikusią Vilnių Lietuvai, 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Rusijos sutartį, pagal kurią Lietuvai buvo grąžintas suverenitetas teritorijai su Vilniumi, Lenkijos sulaužytą Suvalkų sutartį bei Tautų Sąjungos komisijos raportą apie praktiškas priemones padėčiai sušvelninti. „… Tarp Lenkijos ir Lietuvos susidarė ypatinga padėtis, žymi tuo, kad tarp jų nėra jokių santykių, bet nėra ir karo veiksmų. Tokia padėtis tebėra iki šios dienos.“ „… Negalima sureguliuoti Lietuvos – Lenkijos santykių, kol teisės ir teisingumo pagrindais nebus išspręstas teritorialinis ginčas, kuris tebeskiria Lietuvą ir Lenkiją, ir iki šis sprendimas nebus abiejų pusių pripažintas. Pamoka toliau yra ta, kad visos pastangos, jų tarpe ir tranzito komisijos raporte darytosios pastangos sureguliuoti padėtį, aplenkiant ginčo pagrindą, pasmerktos nueiti niekais.“

Antrą kartą dėl laikraščio Nr. 12 J. Navikas buvo apklaustas 1932 m. gegužės 18 d. Apyg. teismo prokuroras BPK 246 str. pagrindu dėl nusikaltimo požymių stokos liepos 29 d. nutarė teisminį tyrimą J. Naviko byloje nutraukti. Kaip matome, uolūs valdžios sargai persistengė: jiems užkliuvo net iš viešo lenkiško leidinio perspausdinta informacija. Apie konfiskuoto laikraščio tiražo likimą archyvo byloje nekalbama.

Vilniaus m. storastos pavaduotojas J. Černichovskis (Czernichowski) 1933 m. birželio 20 d. pranešė Apyg. teismo prokurorui, jog birželio 6 d. areštavęs „Viln. rytojaus“ to mėnesio 7 d. Nr. 44. Atseit, su straipsniu „44, 10, 9…“ nusikalsta pagal BK 170 str. Anot BPK 16 ir 26 str., byla nagrinėtina Vilniaus m. teisme. Viceprokuroro J. Rabčevskio (Rabczewski) nuomone, į posėdį reikėjo pakviesti J. Naviką (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 602).

Išplatinto laikraščio straipsnyje primintos 1927 m. spalio 4–5 d. retorsijos prieš lietuviškas mokyklas okupuotoje Pietryčių Lietuvoje, kai buvo uždarytos 44 (ar 48?) mokyklos. Dėl Lietuvoje leistų vadovėlių ir žemėlapių naudojimo 1931 m. uždaryta 10 lietuviškų mokyklų, 1933 m. neva dėl butų trūkumų uždarytos 9 mokyklos, nors mažiausiai 90 % valdiškų mokyklų tokiuose butuose veikė. „… Vilniaus krašto lietuvių visuomenė turi būti pasiruošusi, kad jei ne šiemet, tai po metų, kitų neteks savų lietuviškų mokyklų.“ Žadama, kad valdiškose mokyklose lietuvių sodžiuose viskas, išskyrus lenkiškus dalykus, bus dėstoma lietuviškai, tačiau, pvz., Dargužiuose (Valkininkų valsč.) vaikams draudžiama skaityti net „Viln. rytojaus“ priedą „Aušrelė“, grasoma išvaryti lietuvį skaityklos vedėją. Valdiškų mokytojų, kurie „ne tik moko lietuvių vaikus jų gimtosios kalbos, bet moka pagerbti ir lietuvių tautinius jausmus, lietuvio vardą“, yra vienetai. Tėvai turėtų rūpintis, kad jų vaikai valdiškose mokyklose būtų mokomi lietuviškai.

Kaltinimas ats. redaktoriui pateiktas 1933 m. spalio 30 d. Bylą nagrinėti Vilniaus m. teisme buvo numatyta 1934 m. sausio 24 d. Du kartus atidėtos bylos pakartotinis, trečias teismo posėdis surengtas balandžio 9 d. J. Navikas nubaustas 3 savaitėmis arešto arba 500 zl pabauda pinigais; jis taip pat turėjo sumokėti 60 zl teismo išlaidų.

Vilniaus m. storasta 1933 m. liepos 11 d. paprašė Apyg. teismo patvirtinti „Viln. rytojaus“ birželio 28 d. Nr. 50 areštą: dėl straipsnelio „Vėl užmušti policininkai“ laikraštis nusikaltęs pagal BK 170 str.; laikraščio numerį storasta sulaikęs dar birželio 26 d. (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 604).

Laikraštis išspausdinęs PAT`o (Polska Agencja Telegraficzna – Lenkijos telegramų agentūra) birželio 22 d. pranešimą, kad Lvovo vaivadijos Grodzisko miestelyje surengta Dievo Kūno šventės iškilminga procesija. Jos metu nežinomi piktadariai ėmė šaudyti į minią. Atvykus dviem policininkams, juos apsupo ginkluoti vyrai, vieną policininką nušovė, o kitą sunkiai sužeidė. Netrukus atskubėjus policijos komendantui su dar dviem policininkais, per susišaudymą nukauti 6 ginkluoti vyrai. Greitai mirė ir sužeistas policininkas. Taigi žuvo 8 žmonės. Kokios buvo kruvino susirėmimo priežastys, PAT`as nepranešė. „Viln. rytojus“ ten pat parašė, kad prieš kelias dienas naktį netoli Molodečno, 120 km nuo Vilniaus, policija irgi susišaudė su nežinomais ginkluotais asmenimis. Vienas jų nušautas, kitas suimtas. Mirė sunkiai sužeistas policininkas.

Apyg. teismas liepos 20 d. nerado straipsnelyje nusikaltimo nei pagal BK 170 str., nei pagal vyriausybės 1919 02 07 dekreto apie spaudą 29 str. 1 p. ir nutarė „Viln. rytojaus“ Nr. 50 areštą atšaukti. Apyg. teismo prokuroro pavaduotojas liepos 31 d. teismo prokurorui pateikė savo išvadą: straipsnelyje „nėra viešus neramumus galinčių sukelti melagingų žinių.“ Prokuroras tą pačią dieną BPK 246 str. pagrindu nutarė „dėl nusikaltimo požymių trūkumo teisminį tyrimą nutraukti.“

Viln. apgardos teismo prokuroro pavaduotojas S. Odinecas (Odyniec) 1934 m. kovo 27 d. apkaltino J. Naviką už tai, kad „Viln. rytojaus“ 1933 m. rugpjūčio 26 d. Nr. 67 išspausdino korespondenciją iš Gervėčių „Provokuoja lietuvių jaunimą“, o rugsėjo 2 d. Nr. 69 – korespondenciją iš Gervėčių valsč. Girių kaimo „Ką daro Kobylinskis.“ Laikraščio numeriai buvo išplatinti. Pasak valdžios atstovų, rašinėliuose pateikta aiškiai klaidinga informacija, jog Gervėčių policijos pareigūnai priešiškai nusiteikę prieš gyventojus lietuvius ir kursto prieš juos lenkus, o tai gali sukelti viešų neramumų. Nusikalsta pagal BK 170 str.; pagal BPK 16 ir 26 str. bylą turėtų nagrinėti Vilniaus m. teismas (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 603).

Pirmojoje korespondencijoje rašoma, kad Gervėčiuose 1933 m. rugpjūčio 15 d. buvo Švč. Panelės Dangun Ėmimo atlaidai. Lietuvių jaunimas atėjo su lietuviškomis kepuraitėmis. Kažkoks J. Zajančkauskas ėmė kibti prie lietuvio B. Valeikos: siūlėsi už 6 zl nupirkti kepurę, kurią sumindys… Paskui pasiūlė 50 zl. B. Valeikai neklausius, ėmė jį mušti. Studentas J. Mocka atkreipė policijos komendanto Kobylinskio dėmesį, kad nutrauktų muštynes. Kobylinskis tą pačią naktį nuvyko į Vilnių, parsivežė tardytoją ir įskundė J. Mocką, jog šis raginęs žmones „mušti lenkų snukius“, davęs ginklus, peilius, kirvius ir kt. Komendantas Kobylinskis jau ne pirmą kartą šitaip provokuoja lietuvius, daugiau kaip dešimčiai žmonių buvo sudaręs bylas, bet visas pralaimėjo.

Korespondencijoje iš Girių pasakojama, kad Kobylinskis netyrė, kas išdaužė „Ryto“ skaityklos vedėjo V. Krečio buto langus, o tik patarė įsitaisyti stiprias langines. Girių gyventojas T. Petrikas pranešė policijai, kad į jį kažkas metęs akmenį. Į policijos postą rugpjūčio 20 d. buvo pakviesti 3 Girių gyventojai ir atskirai ištardyti. Bol. Karmazas iš „posterunko“ išėjo kruvinas, tačiau perspėtas, kad apie mušimą niekam nesakytų. „Kadangi Bol. Karmazas dar vos 17 metų jaunuolis, tai tokį Kobylinskio elgesį visi protingi apylinkės žmonės labai smerkia, tikėdamiesi, kad aukštesnės valdžios įstaigos tuo susidomės ir Kobylinskio darbą tinkamai įvertins.“

Vilniaus-Trakų apskr. policijos komendantas 1933 m. spalio 16 d. J. Naviką apkaltino pagal BK 170 ir 255 str. Anot Viln. apygardos teismo prokuroro 1933 m. gruodžio 10 d. nutarimo ir Vilniaus m. storastos 1934 m. vasario 28 d. rašto, Kobylinskio apšmeižimo įrodymai pagrįsti. Liudytojais buvę 8 asmenys – policininkai ir Gervėčių bei kitų kaimų gyventojai. Byla Vilniaus m. teisme nagrinėta 1934 m. lapkričio 20 d., tik teismo nuosprendžio iš archyvo bylos negalima suprasti.

Vilniaus m. storasta V. Kovalskis 1934 m. vasario 21 d. pranešė Viln. apygardos teismo prokurorui, jog uždėjęs areštą „Viln. rytojaus“ vasario 17 d. Nr. 14 tiražui dėl jame paskelbto Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto (LVLK) protesto, kuriame rašoma apie tariamą lietuvių persekiojimą Vilniuje ir provincijoje. Storasta prašė laikraščio areštą patvirtinti, o ats. redaktorių J. Naviką patraukti teismo atsakomybėn (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 698). Laikraščio 3300 egz. tiražas nebuvo išplatintas.

LVLK proteste sakoma: „Šių m.[etų] vasario mėn. 10-11 d. Vilniaus lenkų spauda įsidėjo beveik vienodos redakcijos žinias apie tariamus lenkų mokytojų nubaudimus N.[epriklausomoje] Lietuvoje neva už vaikų mokymą privatiniuose namuose ir kvietė lenkų valdžią bei visuomenę imtis represijų prieš Vilniaus krašto lietuvius ir, nežiūrint į aiškų vienos visuomenės dalies kurstymą prieš kitą, kas normaliai įstatymu baudžiama, valdžios saugumo organai į tai nereagavo. […] Vasario mėn. 14 d. buvo padaryta daug kratų pas Vilniaus miesto ir provincijos lietuvius ir suareštuota 24 asmenys.“ Todėl LVLK protestavo prieš Vilniaus krašto lietuvių išskyrimą iš bendrųjų Lenkijos Respublikos įstatymų.

Viln. apygardos teismas, susipažinęs su storastos vasario 21 d. raštu ir išklausęs prokuroro siūlymą, kovo 1 d. nutarė: „Minėto straipsnio turinyje įžvelgę nusikaltimo požymių, numatytų BK 170 str., 1919 m. vasario 7 d. Spaudos dekreto pagrindu minėtą Storastijos siūlymą dėl arešto patvirtiname.“ Tačiau vėliau, neradęs nusikaltimo faktų, Apyg. teismo prokuroras BPK 248 str. pagrindu kovo 29 d. nutarė teisminį tyrimą nutraukti. Laikraščio Nr. 14 vis tik konfiskuotas, apie ką pranešta ir Vilniaus m. storastai.

Vilniaus m. IV rajono prokuroras BPK 248 str. 1 p. pagrindu 1934 m. rugpjūčio 6 d. nutarė nepritarti „Viln. rytojaus“ teisminiam persekiojimui dėl birželio 6 d. Nr. 43 išspausdinto Stanislovo Barzdėno iš Mielagėnų „Laiško Redakcijai“, neradęs jame nusikaltimo požymių (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 700). Laikraštį norėta apkaltinti pagal BK 127 str.

Laiške rašoma: „… Gegužės mėn. 31 d. apie 10 val. vakare buvau pakviestas policijanto Pitek`o į vietinės policijos kanceliariją, kur per kokį pusvalandį buvau nemielaširdingai mušamas, kad prisipažinčiau prie neva mano padaryto vieno neteisėto žygio. Mušė net trise: pol.[icininkas] Pitek`as, pol. Brozowski`s ir dar trečias neseniai į Mielagėnus atvykęs, kurio pavardės nežinau. Daužė ne tik kumščiais, bet spardė kojomis, mušė gumine lazda, o pol. Pitek`as net durtuvo kriaunomis.“ Buvo liudytojų, mačiusių, kai sumuštas vyras buvo išmestas lauk. Ką daryti? Redakcijos atsakymas: „Tokiu atveju reikėtų kuo greičiausiai kreiptis pas gydytoją, kad išduotų liudymą, kur būtų paliudytos sumušimo žymės.“ Su liudymu galima kreiptis į prokurorą, mušėjams iškelti bylą ir t. t.

Prokuroro pavaduotojas J. Jačinovskis (Jaczynowski) 1934 m. gruodžio 31 d. apkaltino J. Naviką už „Viln. rytojaus“ rugpjūčio 4 d. Nr. 60 korespondenciją iš Adutiškio „Nemalonus įvykis“, kurioje aprašyti Švenčionių iždinės sekvestratoriaus (antstolio) Adamo Skurjato „darbai“ (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 701).

Už nesumokėtus mokesčius sekvestratorius iš A. Šidlauskienės paėmė pagalvę, iš 6 ha ūkininko Jono Gardzinos – paskutinę karvę. Po karvę paėmė dar iš dviejų žmonių. Bandžiusieji karvių neduoti buvo sumušti. „Nuskriaustieji buvo nuvykę į Švenčionis pas iždinės pirmininką ir buvo apskrities storastijoj, bet ten nieko gero neišgirdo. Storastijoj tik buvo pasakyta, kad nuskriaustieji gali kreiptis aukščiau.“ Sumuštieji gavę gydytojo paliudymus. Mušimą matė 13 Adutiškio miestelio gyventojų.

Pasak prokuroro pavaduotojo, korespondencijoje išdėstyti faktai neatitinka tiesos ir gali sukelti viešus neramumus. Anot BPK 16 ir 26 str. bylą turėjo nagrinėti Vilniaus miesto teismas. Tačiau daugiau informacijos archyvo byloje nėra.

Vilniaus m. storasta T. Velioveiskis (Wielowieyski) 1934 m. rugsėjo 7 d. prašė Viln. apygardos teismo prokuroro patvirtinti „Viln. rytojaus“ rugpjūčio 29 d. Nr. 67 areštą už str. „Daugiau drąsos!“ ir patraukti teisman ats. redaktorių J. Naviką; pagrindas – 1919 02 07 dekretas apie spaudą. Prokuroras storastos raštą rugsėjo 12 d. persiuntė Viln. apygardos teismui. Šis rugsėjo 18 d. laikraščio areštą patvirtino, nes straipsnyje „yra tiesos neatitinkančių žinių, jog valdžia kursto kitas tautybes prieš lietuvius, prieš juos smurtaujančių asmenų atsakomybėn netraukia, nors nukentėję lietuviai atsakomybėn nepagrįstai traukiami“; šitokios žinios gali žadinti viešus neramumus (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 699). Spaustuvėje buvo užsakyta atspausdinti 3330 numerio egzempliorių, tačiau spėta atspausdinti tik 2270 egz., kurie nebuvo išplatinti ir konfiskuoti.

Straipsnyje (aut. Ž. = Florijonas Neviera) primintas „Viln. rytojaus“ tų metų rugpjūčio 15 d. Nr. 63 vedamasis „Seniau buvo kitaip“, kuriame paliestas aktualus klausimas – lietuvių kalbos teisių bažnyčiose gynimas. „Paskutiniu metu sužinojome apie naujus lietuviams smūgius, kuriuos kirto ne kas kitas, tik Vilniaus Kurija.“ Braslavo (Breslaujos) dekanas įsakęs, kad nuo Sekminių pirmos dienos Pelikų (Pelekų) bažnyčioje būtų panaikinti lietuviški pamokslai. Kiek anksčiau jie panaikinti Apso bažnyčioje. „Šiandieną dvasinė mūsų krašto bažnytinė vyresnybė ranka rankon eina su pasaulinės valdžios administracija ir viribus unitis (bendromis jėgomis) siekia bendro tikslo.“ „Šiandieną Vilniaus Kurijoj apie katalikų tikėjimo reikalų gynimą nieks nekalba, šiandieną ten kruopščiai planuojamas ir vykdomas tiktainutautinimo darbas, kuriuo piktinasi net tikintieji lenkų dvasininkai“ (?!). Pamaldų lietuvių kalba klausimai nesvarstomi vyskupų konferencijose. „… Lietuvių kalbos teisių gynime užsiangažavę tiktai pasauliečiai.“ „… Ar neatėjo eilė lietuviams kunigams?“ Jiems „prabilti atėjo vyriausias laikas.“

Ž. straipsnyje Nr. 67 remiamasi pavyzdžiais iš Adutiškio, Rodūnios, Švenčionių, Gervėčių. „Kiekvienas klebonas lietuvis, kurio bažnyčioje norima išnaikinti lietuvių kalbą, turėtų turėti drąsos pareikalauti paliepimo raštu.“ „Baigdamas straipsnį kunigams lietuviams, kurie dar išdrįsta viešai prie savo tautybės prisipažinti, – [siūlyčiau] sukviesti bendrąjį suvažiavimą, kuriame galima būtų aptarti mūsų kalbos teisių gynimo reikalai.“

Rugpjūčio 30 d. išleistas laikraščio Nr. 67-a su balta dėme vietoj buvusio teksto, tik su antrašte ir prierašu: „Miesto Storastijos parėdymu „Vilniaus Rytojaus“ 67 Nr. buvo sukonfiskuotas už straipsnį „Daugiau drąsos.“ Dabar leidžiame 67-a Nr.“ Anot policininko K. Bartošo (Bartosz) 1934 m. spalio 29 d. tardymo protokolo, ats. redaktorius turėjęs keturis pilnamečius vaikus. J. Navikas apkaltintas pagal BK 170 str. Remdamasis BPK 248 str. 1 p., dėl kaltės trūkumo, kadangi laikraštis nebuvo išplatintas, Apyg. teismo prokuroras lapkričio 12 d. nutarė teisminį tyrimą nutraukti, tačiau laikraščio numerį konfiskuoti ir apie tai pranešti Vilniaus m. storastai.

„Viln. rytojaus“ 1934 m. rugsėjo 29 d. Nr. 76 konfiskuotas už vedamąjį straipsnį „Mokinkime vaikus lietuviškai“ ir straipsnelį „Prašome žinių.“ Rašinuose pažymėta, kad vietomis net kunigai lietuviai lietuvių vaikus tikybos moko lenkiškai. Laikraščio skaitytojai kviečiami pranešti apie tokius faktus. Vertas dėmesio straipsnelis „Reikalauja lietuviško vaikų mokymo“ – Mardasavo kaimo (Varėnos r.) gyventojų reikalavimas, kad valstybinėje mokykloje būtų dėstoma lietuvių kalba.

Storasta T. Velioveiskis 1934 m. spalio 17 d. kreipėsi į Apyg. teismo prokurorą su prašymu patvirtinti „Viln. rytojaus“ spalio 6 d. Nr. 78 areštą ir patraukti atsakomybėn laikraščio ats. redaktorių dėl str. „Vilniaus Rytojaus“ byla.“ Pasak srtorastos, straipsnyje „kartojami anksčiau konfiskuoto ir teismo sprendimu nubausto laikraščio žodžiai, apibūdinantys lietuvių švietimo būklę [Vilniaus vaivadijos?] teritorijoje, galintys sužadinti viešus neramumus ir, mano nuomone, turintys nusikaltimo požymių, kuriuos numato 1903 m. BK 300 str.“ (Keliolika metų bent Lenkijos valstybės šiaurės rytuose, kaip ir didesnėje Lietuvos dalyje iki 1940 m., galiojo Rusijos 1903 m. Baudžiamasis statutas. Savas Baudžiamasis kodeksas Lenkijoje įvestas 1932 m., nors, kaip matome, valdininkai ir vėliau dar remdavosi ir rusiškuoju statutu.)

Viceprokuroras St. Volskis (Wolski) J. Naviko kaltinamąjį aktą surašė 1935 m. kovo 28 d. Akte pažymima, jog klaidingos žinios apie lietuviškų mokyklų persekiojimą Lenkijoje, galėjusios sukelti viešų neramumų, „numatyto tikslo nepasiekė, nes visą laikraščio tiražą valdžia areštavo“, ir todėl pagal Baudžiamojo proceso kodekso 16 ir 26 str. bylą turėtų nagrinėti Vilniaus miesto teismas (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 702).

Laikraščio Nr. 78 straipsnyje priminta, jog apie uždarytas lietuvių mokyklas „Viln. rytojus“ rašęs 1933 m. Nr. 44 (str. „44, 10, 9…“). Bylą dėl to Vilniaus m. teismas nagrinėjęs tris kartus ir 1934 m. balandžio 9 d. J. Naviką nubaudęs. Ats. redaktorius apeliavęs į Apyg. teismą, prašydamas ištardyti liudytojus: „Ryto“ dr-jos pirmininką kun. K. Čibirą ir Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto pirmininką K. Stašį, kurie galėtų įrodyti, kad straipsnyje 1933 m. Nr. 44 su tiesa neprasilenkta. Apeliacinę bylą Apyg. teismas viešai nagrinėjo 1934 m. spalio 2 d. Po abiejų liudytojų parodymų prokuroras reikalavo J. Naviką nubausti. Gynėjas adv. Jasinskis (Jasiński) teigė, kad bylos kaltinimai nepamatuoti, o straipsnyje aprašyti faktai nėra pramanyti; atvejai, kai uždarius lietuvišką mokyklą dėl jai netinkamo buto, tame pačiame bute įsteigiama lenkiška mokykla, visiems žinomi… Tačiau Apyg. teismas patvirtino miesto teismo 1934 04 09 sprendimą, priteisęs J. Navikui sumokėti 110 zl teismo išlaidų, o arešto bausmę sąlyginai atidėjęs dvejiems metams.

Bylą dėl laikraščio 1934 m. Nr. 78 nagrinėjo ne Vilniaus miesto, o Apygardos teismas. Jis pagal BK 23 str. 1 p. ir 170 str. J. Naviką 1935 m. gegužės 31 d. nubaudė 1 mėn. arešto ir 500 zl pabauda. Buvo išleistas pakartotinis „Viln. rytojaus“ Nr. 78a su baltu plotu p. 2 vietoj straipsnio apie laikraščio bylą.

Viceprokuroras St. Volskis 1935 m. kovo 11 d. apkaltino J. Naviką už tai, kad „Viln. rytojaus“ 1934 m. spalio 31 d. Nr. 85 buvo išspausdintas viešų neramumų galėjęs sukelti 11-kos studentų spalio 16 d. „Pareiškimas.“ Storasta T. Velioveiskis lapkričio 9 d. buvo kreipęsis į Apyg. teismo prokurorą su prašymu patvirtinti konfiskuoto laikraščio areštą, o J. Naviką patraukti atsakomybėn pagal BK 23 ir 170 str. Konfiskuotas visas numerio tiražas. Viceprokuroras pritarė storastos prašymui; bylą turėjo nagrinėti Vilniaus m. teismas (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 703).

„Pareiškime“ rašoma, kad 1934 m. spalio 13 d. miesto sanitarinė 2-jų policininkų ir 2-jų sanitarų komisija apsilankė Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto pirmininko Konstantino Stašio namuose Literatų g. 11, kuriame gyveno Stepono Batoro universiteto studentai lietuviai ir abiturientai, ir surašė protokolą apie švaros trūkumą jų gyvenamuose kambariuose. Komisijos protokolas suteikė progą miesto storastijai K. Stašį nubausti pinigine pabauda. Studentai, daugiausia medikai, higienos klausimais nusimanę gal ne mažiau už komisiją, visus protokole surašytus priekaištus paneigę. „Kadangi sanitarinė komisija lankėsi vien lietuvių namuose ir pabaudos buvo uždėtos vien lietuviams, mes esame giliai įsitikinę, kad ir p. K. Stašys yra nubaustas tik kaipo lietuvis, ir todėl reiškiame jam gilios užuojautos.“

Vilniaus m. teismas bylą nagrinėjo 1935 m. gegužės 8 d. ir 24 d. J. Navikas nubaustas 1 mėn. arešto ir 300 zl pinigine bauda. Išleistas laikraščio Nr. 85a su balta dėme vietoj studentų pareiškimo.

„Viln. rytojaus“ 1934 m. gruodžio 5 d. Nr. 95 Vilniaus m. storasta T. Veloveiskis areštavo gruodžio 4 d. ir gruodžio 21 d. prašė Apyg. teismo šį areštą patvirtinti, o J. Naviką patraukti atsakomybėn. Nusikalsta straipsneliu „Dėl svetimų knygų“ (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 781).

Straipsnelis – vienos skilties kelių dešimčių eilučių rašinėlis. „Mūsų laikraščio skaitytojas ir bendradarbis p. Ž. atsiuntė mums keletą savo pastabų, nurodydamas, kad dabar Vilniaus krašte stropiai platinamos svetimos knygos. Mūsų studentams dabar rengiant lietuviškos knygos propagandos savaitę, svarbu būtų tas pastabas įsidėmėti…“ Provincijoje nelietuviškos knygos platinamos per paštų įstaigas. „… Dabar Vilniaus krašte lietuviškai knygai ir lietuviškam laikraščiui gresia rimtas pavojus. […] Tad iš tikrųjų pagalvokime, kaip galima būtų mūsų žmones nuo to apsaugoti.“

Apyg. teismas bylą svarstė 1935 m. sausio 3 d. ir nutarė: „Nematydami minėto straipsnio turinyje nusikaltimo, pagrįsto 1919 m. vasario 7 dienos Spaudos dekreto 29 str., areštą, apie kurį kalbama Vilniaus storastos pasiūlyme, panaikinti.“ Dėl kaltės įrodymų stokos bylą sausio 12 d. visiškai nutraukė Apyg. teismo prokuroras. Tačiau konfiskuotas numerio tiražas redakcijai negrąžintas; teko išleisti Nr. 95a su baltu ploteliu vietoj buv. rašinėlio.

Nuo 1935 m. „Vilniaus rytojaus“ konfiskavimų padažnėjo.

Vilniaus m. vicestorasta J. Černichovskis 1935 m. sausio 17 d. kreipėsi į Apyg. teismo prokurorą su prašymu patvirtinti sausio 4 d. konfiskuoto „Viln. rytojaus“ sausio 5 d. Nr. 2 areštą, laikraščio ats. redaktorių patraukiant atsakomybėn dėl straipsnio „Kas darosi Lydos apskrity. Naugardėlio Vaivados žiniai“. Storasta rėmėsi 1919 02 07 dekretu (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 776). Prokuroras sausio 21 d. storastos raštą persiuntė Apyg. teismui, kuris vasario 4 d. nutarė areštą patvirtinti, įžiūrėjęs straipsnyje nusikaltimą pagal BK 470 str. ir pritaręs Lydos prokuroro nuomonei, kad laikraščio paskelbta informacija „dėl tariamo policijos tyčiojimosi iš lietuvių tautybės žmonių“ neatitinka tikrovės. Numerio tiražas nebuvo išplatintas.

Straipsnyje priminta laikraščio 1934 m. rugsėjo 26 d. Nr. 75 esanti korespondencija iš Varenavo valsč. Ramaškonių sodžiaus. Joje rašoma, kad atvykę į sodžių du policininkai iš Varenavo domėjosi Šv. Kazimiero dr-jos skyriaus valdybos nariais ir surašė jiems protokolus neva už tai, kad prie namų nebuvo gaisrinių kablių ir kt. Po kurio laiko Lydos apskrities storasta H. Binkevičius (Bińkiewicz) penkis asmenis nubaudė po 50 zl. Visi nubaustieji labai neturtingi: žemės po 4,5 ha, o šeimos didelės. Gruodžio 7 d. į Ramaškonis atvažiavo valsčiaus vaitas su policininku ir dėl nesumokėtų baudų pradėjo iš nubaustųjų imti įvairius daiktus: baldus, padargus, drabužius. Audeklo nedavęs Justino Vaišniaus sūnus Antanas buvo durtuvu sužeistas. Vėliau sekė Vaišnių areštas, tardymai… Apskrities storasta nepriėmė kaimiečių prašymo grąžinti iš jų paimtus daiktus.

1935 m. kovo 25 d. J. Navikas buvo iškviestas į Vilniaus m. policijos tardymo skyrių. Tardė vyresnysis posto budėtojas E. Gureckis (Górecki). Tačiau Apyg. teismo prokuroras St. Volskis BPK 248 str. 1 p. pagrindu birželio 21 d. teisminį tyrimą dėl įkalčių stokos nutarė nutraukti.

Prokuroras St. Volskis 1935 m. balandžio 30 d. apkaltino J. Naviką už „Viln. rytojaus“ vasario 2 d. Nr. 10 išspausdintą Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto kreipimąsi „Savajai visuomenei.“ Prokuroras tenkino miesto storastos T. Velioveiskio vasario 13 d. prašymą patraukti J. Naviką teismo atsakomybėn (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 777). Ats. redaktorius apkaltintas pagal BK 23 str. 1 p. ir 170 str.: kreipimesi paskleistos žinios apie tariamą lietuvių mokyklų persekiojimą Lenkijoje, lietuvių jaunimo nutautinimą ir kt. galinčios sukelti viešų neramumų. Bylą turėjo nagrinėti Vilniaus m. teismas.

LVLK pirmininkas K. Stašys, komiteto prezidiumo nariai kun. K. Čibiras ir P. Karazija bei sekretorius J. Maceika rašė, jog LVLK, „apsvarstęs lietuviško vaikų auklėjimo ir lavinimo klausimą Vilniaus krašte ir imdamas domėn, kad lietuvių privatinės mokyklos baigiamos valdžios likviduoti, kad valstybinės mokyklos labai retai kur turi lietuvius mokytojus ir lietuvių dėstomą kalbą, kad daugelis lietuvių vaikų visai negirdi mokykloje lietuvių kalbos arba ją tik girdi iškreiptoje arba net ir pašieptoje formoje, kad dalis lietuvių vaikų verčiama daug kur dargi tikybos mokytis ne lietuvių kalboje, kad daug lietuvių vaikų visai nelanko mokyklos, kad jaunimo tarpe yra beraščių, – kreipia visuomenės dėmesį į tai, kad priaugančiai lietuvių tautos kartai mūsų krašte gresia pavojus netekti lietuviškos sąmonės, o net ir mokėjimo lietuviškai skaityti bei rašyti, ir kviečia ją susirūpinti tuo reikalu…“ Siūloma vaikus lietuviško rašto mokyti namuose, duoti vaikams lietuviškų laikraščių ir knygų, supažindinti juos su lietuvių tautos praeitimi ir dabartimi. „Kiekvienas lietuvis telaiko šitą darbą savo šventa pareiga ir svarbiausiu uždaviniu šių dienų gyvenime.“

Byla Vilniaus m. teisme nagrinėta 1935 m. birželio 12 d. ir rugpjūčio 30 d. J. Navikas nuteistas 1 mėn. arešto ir 300 zl pabauda. „Bausmės dydis pakankamas“, – pažymėta teismo posėdžio protokole. Po konfiskavimo išleista nauja laikraščio Nr. 10a laida su baltu plotu vietoj kreipimosi.

Vilniaus m. storasta T. Velioveiskis, 1935 m. vasario 22 d. areštavęs „Viln. rytojaus“ vasario 23 d. Nr. 16 už str. „Vasario 16 d. atgarsiai“, kovo 4 d. prašė Apyg. teismo prokuroro areštą patvirtinti, o J. Naviką nubausti. Mat straipsnyje rašoma, kad Lietuvos nepriklausomybės šventės proga keli asmenys patraukti teismo atsakomybėn, o tai neteisinga ir dėl to gali kilti viešų neramumų (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 780).

Pasak straipsnio, „apie vasario 16 dienos šventę Vilniuje vietos lenkų laikraščiai „Kur.[ier] Wil.[eński]“ ir „Dz.[iennik] Wil.[eński]“ nieko neužsiminė. […] Paminėjo apie šventę trumpai tik „Słowo“. Vėl „Dz. Wil.“ praneša, kad provincijoj daugelyje vietų buvusi minėta Lietuvos nepriklausomybės šventė. Iškilmių metu buvo sakomos pritaikytos kalbos. Keli asmenys už kalbas esą patraukti teismo atsakomybėn.“

Apyg. teismas kovo 21 d. nutarė, jog informacija apie kelių asmenų patraukimą atsakomybėn „teismo nuomone, negali sukelti viešų neramumų.“ Savo ruožtu prokuroras St. Volskis dėl nenustatytų kaltės faktų bylą kovo 31 d. nutraukė.

Konfiskavus Nr. 16, išleistas Nr. 16a su baltu ploteliu vietoj buv. informacijos ir prierašu vinjetėje: „Po konfiskavimo antra laida.“ Ir štai bene vienintelis atvejis per keliolika laikraščio gyvavimo metų: pakartotiniame numerio leidime budriems valdžios sargams užkliuvo rašinėlis, kurį pražiopsojo pirmą kartą! Tai korespondencija iš Adutiškio „Neleido paminėti Vasario 16-tos dienos“ (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 778).

Iškilmingai paminėti Tautos šventę Adutiškyje policija neleido. Iš ryto žmonės galėjo tik pamaldose dalyvauti. Iš jaunuolių, buvusių su lietuviškomis kepuraitėmis, jos atimtos. Policija neleido paminėti šventės ir Šv. Kazimiero dr-jos skyriaus susirinkime. „Tuomet žmonės susirinko į vietos lietuvišką skaityklą, pasidalino mintimis ir išsiskirstė.“ Negalėjo susirinkti žmonės ir apylinkės sodžiuose.

Dėl informacijos Apyg. teismo XII rajono viceprokurorui vasario 26 d. parašė Adutiškio policijos posto komendantas seržantas S. Liutkevičius: lietuvių spauda nuplėšusi jam garbę, rašydama, jog jis vasario 16 d. Adutiškyje sulaikė iš bažnyčios išėjusį Romualdą Buroką, nutraukė Šv. Kazimiero dr-jos kepuraitę ir nusivedė jaunuolį į policijos būstinę. Atseit, „Viln. rytojus“ kaltas pagal BK 255 str. 1 p. Kas rašė į laikraštį, Švenčionių apskr. policijai nepavyko išaiškinti. Vilniaus m. policijos Tardymo skyriaus policininko J. Piaseckio (Piasecki) kovo 13 d. tardomas J. Navikas aiškinosi, kad laikraštį pasirašinėja tik už 60 zl mėnesinį užmokestį, straipsnių neskaito ir pan.

Prokuroras B. Dovburas (Dowbór) 1935 m. gegužės 29 d. tyrimą dėl „Viln. rytojaus“ Nr. 16a nusprendė nutraukti, kadangi laikraščio kaltė nepasitvirtinusi. Apie tai pranešta ir „nuskriaustam“ Liutkevičiui.

Vilniaus m. storasta T. Velioveiskis 1935 m. birželio 17 d. prašė Apyg. teismo patvirtinti birželio 4 d. jo atliktą „Viln. rytojaus“ birželio 5 d. Nr. 44 areštą už Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto rezoliucijos išspausdinimą (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 779). J. Navikas apkaltintas pagal BK 156 str.

Numeryje yra informacija apie LVLK 1935 m. gegužės 23 d. pilnumos posėdį. „… Buvo paliestas neseniai išleistas Vilniaus Apgardos Mokyklų Kuratorijos parėdymas Vilniaus ir Švenčionių lietuvių gimnazijų direkcijoms, kad jos galėsiančios priimti į gimnazijas vaikus tik iš tų tėvų, kurie pristatys joms išgautus iš valsčių ir miestų savivaldybių įstaigų pažymėjimus, jog esą lietuvių tautos.“ Vilniaus Vytauto Didžiojo ir Švenčionių Kunigaikščio Kęstučio gimnazijoms išsiųstas Mokyklų kuratorijos kovo 25 d. raštas.

LVLK priėmė rezoliuciją, jog kuratorijos parėdymas neturi įstatymų pagrindo; jis paneigia pagrindines lietuvių teises, pripažįstančias laisvą apsisprendimą ir mokyklos parinkimą savo vaikams; parėdymas siaurina lietuvių galimybes švietimo srity; tautinis apsisprendimas yra piliečių sąžinės dalykas; parėdymas varžo tik lietuvius ir paneigia tautų lygybę, įžeidžia lietuvių tautos garbę; reikia „visu griežtumu protestuoti prieš išvardytų lietuvių teisių įžeidimą ir paneigimą“; rezoliucijoje reikalaujama neteisėtą parėdymą atšaukti.

Viln. apygardos teismas 1935 m. birželio 25 d. nusprendė, kad LVLK rezoliucijoje išreikštas tik protestas prieš Vilniaus apygardos Mokyklų kuratorijos veiksmus, o pagal BK 156 str. nenusikalsta. Todėl Apyg. teismo prokuroras, remdamasis BPK 248 str. 1 p., dėl įkalčių trūkumo liepos 17 d. nutarė J. Naviko bylos teisminį tyrimą nutraukti. Po konfiskavimo išleistas tos pačios dienos laikraščio Nr. 44a su baltu plotu vietoj buv. rezoliucijos.

Į Vilniaus apygardos teismo prokurorą 1936 m. balandžio 9 d. kreipėsi Vilniaus m. storasta, reikalaudamas patraukti tieson J. Naviką dėl konfiskuotame „Viln. rytojaus“ 1935 m. gruodžio 25 d. Nr. 101 išspausdinto LVLK prezidiumo pareiškimo ir korespondencijos iš Švenčionių apskr. Gailiušių kaimo (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 887).

Pasak Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto „Pareiškimo“, 1935 m. gruodžio 20 d. Vilniaus vaivada L. Bocianskis (Bociański) oficialiai pasikvietė LVLK pirmininką K. Stašį ir „prie liudininko pareiškė, kad jam, kaipo Vilniaus lietuvių organizacijų atstovui ir Lenkijos piliečiui, pranešąs be diskusijų, jog ilgiau nebūsiančios toleruojamos lenkams daromos represijos Lietuvos Respublikoje“. „Iš to p. Vaivados pareiškimo išeina, kad jis daro Vilniaus krašto lietuvių organizuotą visuomenę atsakingą už Lietuvos Respublikos valdžios vidaus politiką ir už tos valdžios organų tariamai daromas skriaudas Lietuvos piliečiams lenkams.“ LVLK pareiškia, kad Vilniaus krašto lietuvių organizuota visuomenė nepritaria jokiai skriaudai, o lenkų spaudos skleidžiami gandai apie Lietuvos lenkams daromas neteisybes dažnai būna tik blogos valios žmonių tyčia sugalvoti lenkų visuomenės nacionalistiniams sluoksniams kurstyti prieš Vilniaus krašto lietuvius. Vilniaus krašto lietuviai ir jų organizacijos neturi ir negali turėti įtakos Lietuvos vidaus politikai. Daryti Vilniaus krašto lietuvius atsakingais už Lietuvos Respublikos vidaus politiką ir už tariamai lenkams daromas skriaudas „būtų priešinga ne tiktai tarptautinei teisei ir Lenkijos valstybės įstatymams, bet taip pat teisybės ir teisingumo principams, kurie paprastai būna dedami kiekvienos kultūringos visuomenės ir valstybės pagrindan“. Beje, Lenkijos valdžiai uždraudus komitetui vadintis laikinuoju, LVLK 1935 m. gruodžio 20 d. pasivadino Tautiniu Vilniaus lietuvių komitetu (TVLK).

Korespondencijoje iš Gailiušių kaimo „Svetima organizacija“ rašoma, jog lietuviškame sodžiuje bandoma sukurti svetimą organizaciją – kažkokus „krakusus“ (raitininkus?). Rašytis į šią organizaciją kursto vietos šaltyšius (seniūnas) Leonas Medeišis ir to „kolo“ (ratelio) narys Petras Daškevičius. To „kolo“ nariai trukdo veikti kazimieriečiams (Šv. Kazimiero dr-jos nariams). Be to, valstybinėje mokykloje visai nėra lietuvių kalbos.

Apyg. teismo viceprokuroras S. Odinecas kaltinamąjį aktą dėl J. Naviko pateikė 1936 m. balandžio 30 d.; ats. redaktorius apkaltintas pagal BK 23 ir 170 str. Bylą birželio 6 d. nagrinėjo Vilniaus miesto teismas. Jis J. Naviką nuteisė 7 dienoms arešto ir sumokėti 100 zl piniginę pabaudą; pastarąją buvo galima pakeisti į 10 dienų arešto. Po konfiskuoto laikraščio išėjo Nr. 101a su baltais plotais vietoj Nr. 101 buvusių tekstų. Pateikus apeliaciją, byla lapkričio 12 d. nagrinėta antrą kartą jau Apyg. teisme. Gynėjui adv. A. Juknevičiui pasiūlius, teismas bylą atidėjo ir nutarė pakviesti naują liudytoją. Į teismo posėdį 1937 m. sausio 13 d. kaip liudytojas pakviestas TVLK pirmininkas K. Stašys. Teismo sprendimą manyta paskelbti sausio 15 d., tačiau tądien tik paskelbta, kad byla vėl atidedama. Kaip baigėsi procesas, neaišku.

1. Odinecas 1936 m. vasario 27 d. apkaltino J. Naviką pagal BK 23 ir 170 str. už tai, kad „Viln. rytojaus“ 1935 m. gruodžio 27 d. Nr. 102 – paskutiniame tų metų numeryje – išspausdinęs str. „Dėl lietuviškumo tikybiniame gyvenime“ ir korespondenciją „Tušti žmonių prietarai ir šis tas“. Viceprokuroro nuomone, straipsnyje esama klaidingų žinių „apie lietuvių nutautinimą Lenkijoje per įvairių tikybų bažnyčias, kuriose atiduodama garbė ne Dievui, o Lenkų Tautai“. Laikraščio tiražas areštuotas ir Vilniaus m. storastija 1936 m. sausio 15 d. kreipusis į Apyg. teismo prokurorą (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 890).

Str. „Dėl lietuviškumo tikybiniame gyvenime“ (aut. Neromuvietis) yra su prierašu: „ Ne su visomis šio straipsnio mintimis sutinkame.“ Straipsnyje priminti rašiniai „Lietuviškumas tikybiniame gyvenime“ (aut. Romuvietis) laikraščio tų metų Nr. 95, 96 ir 97. Pasak Neromuviečio, katalikų bažnyčia, Lietuvoje turėdama nelietuvius kunigus, prisidėjo prie lietuvių nutautinimo. Yra žmonių, kurie poterius kalba mechaniškai, jų nesuprasdami. Kaltos ir baudžiavos-vergijos pasėkos: lietuviškas nuolaidumas, bailumas, vergiškas ašarojimas. Baudžiavos liekanų yra net tarp lietuvių inteligentų. Negalima tylėti apie mums daromas skriaudas. Lietuviai kunigai nepakankamai protestuoja prieš „visus pavojus katalikų tikėjimui mūsų krašte.“ „Ten, kur nėra nei lietuvių kunigų, nei pamaldų bažnyčioj, lai kiekviena lietuviška organizacija ir pirkia sekmadieniais tampa bažnyčia…“ Reikėtų pasistengti, kad lietuviška religinė literatūra būtų pigesnė už lenkišką ir kt.

Korespondencijoje iš Lydos apskr. Beniakainių valsč. Ramučių k. pasakojama, kad gerokai nutautusiame kaime žmonės labai prietaringi, gąsdinami valdžios protokolais ir pabaudomis. Norima iškelti „Ryto“ skaityk­los vedėją A. Butrimą. Jam teko mokėti 10 zl baudą neva už nelegalią pramogą – tinklinio žaidimą, o skaityklos namo savininkas gavo protokolą dėl priešgaisrinių įrankių.

Vilniaus m. teismas bylą nagrinėjęs 1936 m. balandžio 1 ir 2 d., paskui rugsėjo 1 d. J. Navikas nubaustas 1 savaite arešto ir 50 zl pabauda. Išleistas laikraščio Nr. 102a su baltomis dėmėmis vietoj buvusio teksto.

1936 m. birželio 27 d. viceprokuroras S. Odinecas J. Naviką apkaltino pagal BK 23 ir 170 str. už tai, kad „Viln. rytojaus“ kovo 3 d. Nr. 19 buvęs straipsnis „Kauno žemės Lenkų sąjungos kūčios“. Laikraščio tiražas sulaikytas dėl nepagrįstų straipsnio žinių, jog lenkų valdžia Vilniaus krašte nutraukianti ar ribojanti lietuviškų organizacijų veiklą (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 888). Varšuvos dienraščio „Gazeta Polska“ korespondentas parašė, kad „Viln. rytojaus“ Nr. 19 konfiskuotas už neteisingų žinių apie padėtį Lenkijoje pateikimą. Į prokurorą dėl „ydingo“ straipsnio kovo 23 d. buvo kreipęsis Vilniaus m. storasta.

Pasak „Viln. rytojaus“ straipsnio, Kauno žemės Lenkų sąjunga 1935 m. gruodžio 22 d. surengė savo nariams bendras kūčias. Apie jas spaudoje nebuvo pranešta iki gruodžio 28 d. O tą dieną Lietuvos lenkų laikraščiuose buvo įdėtos net trys žinios apie tariamus lenkų persekiojimus. Pas Vilniaus vaivadą L. Bocianskį atsilankę sąjungos atstovai įteikė jam protestą, o Vilniaus radijas per Naujuosius metus Lietuvos lenkams padarė specialų pranešimą. Lietuvą už lenkų persekiojimą 1936 m. sausio 1 d. puolė laikraštis „Kurier Wileński“, po kelių dienų – sausio 5 d. – ir laikr. „Słowo“. Sausio 5 ir 19 d. Vilniuje, o sausio 19 d. Švenčionyse surengti antilietuviški mitingai. Toliau straipsnyje išvardyta 20 lenkų valdžios priešlietuviškos veiklos faktų: Tautinio Vilniaus lietuvių komiteto pirmininko K. Stašio pakvietimas pas vaivadą, „Viln. rytojaus“ gruodžio 25 d. Nr. 101 konfiskavimas už TVLK pareiškimo išspausdinimą, lietuviškųjų organizacijų susirinkimų draudimas, kratos Vytauto Didžiojo gimnazijoje, Šv. Kazimiero dr-jos ir M. Šlapelienės knygynuose, kelių dešimčių Šv. Kazimiero dr-jos skyrių ir lietuviškų skaityklų uždarymas, mokytojų nubaudimas ir ištrėmimas…

1. Naviko bylą Vilniaus m. teismas svarstė 1936 m. rugpjūčio 27 d. ir spalio 9 d. Pasak spalio 12 d. paskelbto nuosprendžio, kaltinamasis nubaustas 1 mėn. arešto ir 150 zl pabauda. Vietoj konfiskuoto laikraščio išleistas Nr. 19a su daugiau kaip puse balto p. 1.

Dėl kažkokios korespondencijos konfiskuotas „Viln. rytojaus“ 1936 m. kovo 13 d. Nr. 22. Anot „Kurier Wileński“, numeris konfiskuotas už neteisingas žinias apie policijos santykius su gyventojais lietuviais. Paskui išleistas su baltu ploteliu Nr. 22a.

Vilniaus m. storastos pavaduotojas J. Černichovskis 1936 m. balandžio 27 d. paprašė Apyg. teismo patvirtinti „Viln. rytojaus“ kovo 24 d. Nr. 25 areštą ir patraukti atsakomybėn ats. redaktorių J. Naviką. Priežastis – laikraščio vedamasis straipsnis „Skaudi pamoka“. Mat jame rašyta, jog 1931 m. lenkų valdžios atlikto visuotinio gyventojų surašymo duomenys neatitinka tikrovės (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 892).

Kovo 17 d. Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje buvo susirinkusi grupė lietuvių inteligentų pasiklausyti Lietuvių mokslo draugijos pranešimo. Pranešėja – Vilniaus St. Batoro universiteto Kraštotyros seminaro asistentė R. Turska. Pasak jos, Vilniaus vaivadijoje tikrų lenkų labai maža, o gyvena tik aplenkėję lietuviai ir baltarusiai. Lenkiškai daugiau kalbama dvaruose. Visi Lietuvos bajorai yra nutautę lietuviai. Lietuvoje irgi yra nutautusių lietuvių lenkiškos salos, pirmiausia apie Babtus ir Vandžiogalą Kauno apskrityje.

Apyg. teismo viceprokuroras S. Odinecas liepos 31 d. apkaltino J. Naviką pagal BK 23 ir 170 str. Byla perduota Vilniaus m. teismui. J. Navikas rugsėjo 9 d. nubaustas 6 savaitėmis arešto ir 300 zl pabauda, kurią buvo galima pakeisti į 60 dienų areštą. Išėjęs laikraščio kovo 25 d. Nr. 25a su puse tuščio pirmojo puslapio.

Atsiliepdamas į Vilniaus m. storastijos prašymą, viceprokuroras S. Odinecas 1936 m. liepos 31 d. J. Navikui pateikė ir antrą kaltinimą pagal BK 23 ir 170 str. – už „Vilniaus rytojaus“ balandžio 3 d. Nr. 28 straipsnį „Lietuvių bylos“ (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 889).

Konfiskuoto laikraščio numerio nepavyko rasti. Tarp Vilniaus m. teismo bylos dokumentų yra straipsnio vertimo į lenkų k. santrauka. Joje pateikta informacija apie 12 faktų – už lietuvišką veiklą teismo atsakomybėn lenkų valdžios trauktų asmenų, Šv. Kazimiero dr-jos aktyvistų.

Vilniaus m. teismas spalio 2 d. J. Naviką nuteisė 1 savaitei arešto ir 200 zl pabauda, kurią buvo galima pakeisti į 20 dienų areštą. Išleistas kitas balandžio 3 d. Nr. 28 su baltu plotu vietoj teksto (matyt, turėtų būti Nr. 28a).

Vilniaus m. storasta T. Velioveiskis 1936 m. gegužės 2 d. kreipėsi į Apyg. teismo prokurorą su prašymu patvirtinti „Viln. rytojaus“ balandžio 7 d. Nr. 29 areštą, o J. Naviką patraukti į teismą. Laikraštyje „nusikalstamos“ trys korespondencijos, pasak kurių „administraciniai Lenkijos valdžios organai neobjektyviai žiūri į Lenkijos piliečius lietuvius, be teisinio pagrindo atlikdami daug kratų ir kurstydami aplinkinius gyventojus prieš lietuvių savarankiško lavinimosi organizacijas“. Spaustuvėje „Ruch“ buvo užsakyta 5 000 egz., bet iki atvykstant policijai spėta atspausdinti tik 325 egz., kurie ir konfiskuoti (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 891).

Korespondencijoje iš Valkininkų „Kratos skaityklose“ rašoma, jog lietuviškose skaityk­lose Čižiūnų, Pošalčių, Krūminių ir Dzegciorių (Mielupių) kaimuose policija padarė kratas, paėmė knygų, žurnalų. Iš Butvydonių kaimo (Valkininkų valsč., koresp. „Paėmė knygas“) pranešta, kad „Ryto“ skaityklos vedėjas K. Duksa ištremtas 3 metams už 30 km; atplėšęs skaityklos duris, policininkas kovo 31 d. paėmė visas rastas knygas. Korespondencijoje iš Lydos apskr. Beniakainių valsč. Kaniūkų k. „Ką daro mokytojas Obuchovič“ aprašyta vietos mokytojo Aleksandro Obuchovičiaus antilietuviška veikla – agitacija prieš lietuviškas draugijas ir kt.

Viceprokuroras S. Odinecas birželio 27 d. apkaltino J. Naviką pagal BK 23 ir 170 str. Byla perduota Vilniaus m. teismui. Šis ją nagrinėjo rugpjūčio 27 d., o pakartotinai spalio 9 ir 12 d. J. Navikas nubaustas 1 mėn. arešto ir 150 zl pabauda. Pastaba teismo protokole: „Nuosprendis teisingas, bausmė patenkinama.“ Išėjo laikraščio Nr. 29a su baltu plotu p. 3 vietoj korespondencijų.

Dėl straipsnių „Akis į akį“ ir „Nedarbas inteligentų tarpe“ 1936 m. liepos 23 d. konfiskuotas „Viln. rytojaus“ liepos 24 d. Nr. 58. Neaišku, kas tuose straipsniuose rašyta, nes konfiskuoto numerio nepavyko rasti. Išėjo Nr. 58a su daugiau kaip puse balto p. 1 ir baltu ploteliu p. 2.

Konfiskuotas 1936 m. rugsėjo 1 d. Nr. 69. Pretekstas – vedamasis straipsnis „Tėvai, neužmirškite savo pareigų“ ir korespondencija iš Apso valsč. Miliūnų kaimo (dabar Baltarusijos Breslaujos r.). Vėliau išėjusiame Nr. 69a yra beveik pusė balto p. 1. Tačiau korespondencija „Keičia lietuviškus laukų pavadinimus“ yra ir pakartotiniame numeryje. Matyt, rašinėlis perredaguotas. „Šiemet nuo pat pavasario Miliūnų sodžius skirstomas į viensėdžius. Atvažiavę kamarnykai (matininkai) tuojau norėjo uždrausti vietos žmonėms lietuviškai kalbėti, bet jiems tai nepavyko.“ Inžinieriai lietuviškus laukų pavadinimus keitė į lenkiškus. „Visus šiuos pavadinimus surašė ir pagrasino vietos ūkininkams, kad jie dabar savo laukus vadintų ne lietuviškai, bet lenkiškai. Kurie esą neklausysią, gausią menkesnį sklypą. Tačiau žmonės inžinierių klausyti neketina ir toliau yra nusistatę savo lietuviškos žemės laukus vadinti tik lietuviškai.“

Vilniaus m. vicestorasta J. Černichovskis 1935 m. rugsėjo 28 d. prašė Apyg. teismo prokuroro patvirtinti „Viln. rytojaus“ rugsėjo 18 d. Nr. 73 areštą ir patraukti J. Naviką atsakomybėn už str. „Nubausti 26 lietuviai“ (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 781).

Straipsnelyje (aut. Kaimynas) priminta, jog laikraščio liepos 31 d. Nr. 59 buvo rašyta apie „vytautinį“ kryžių Neravuose netoli Druskininkų. Birželio 24 d. pašventintas 12 m. aukščio kryžius buvo su dviem skersiniais ir nudažytas trimis lietuvių tautinėmis spalvomis. Druskininkų policijos komendantas Glovackis (Głowacki) kaltę už kryžių suvertė valstybinės mokyklos mokytojui J. Mudėnui ir mokytojui P. Večkiui. J. Mudėną birželio 19 d. Gardine tardė saugumo referentas. Kryžiaus pašventinimo dieną policija nubaudė 5 ūkininkus ir abu mokytojus po 2 zl (vieną ūkininką 3 zl). Mokytojai nubausti, kad neturėjo dokumentų važinėti dviračiais, o ūkininkai – kad gaisrinės kopėčios prie jų namų ne tiesiai stovėjusios, kad per mažos buvo gaisrinės šluotos, kad neužkelti kiemo vartai ir kt. Reikalauta, kad kryžius būtų perdažytas viena spalva. Rugpjūčio 20 d. gauti Gardino apskr. storastos įsakymai apie kitas bausmes: mokytojams – po 50 zl, 24 ūkininkams – po 15 zl.

Vilniaus m. teismas (teisėjas Fr. Bochenskis = Bocheński) bylą prieš J. Naviką pagal BK 23 ir 170 str. išnagrinėjo 1936 m. kovo 25 d. Pasverta, kad nusikaltimas padarytas iki 1935 m. lapkričio 11 d. ir pagal 1936 m. sausio 2 d. amnestijos įstatymo 6 str. negalėjo būti atleistas, o nuteistasis, nepriklausomai nuo piniginės pabaudos, galėjo būti nubaustas kalėti iki 6 mėn. Tačiau, atsižvelgus į prokuroro siūlymą, amnestijos įstatymo 3 str. 1, 10 ir 13 p. pagrindu teismo procesą prieš J. Naviką nutarta nutraukti.

Vilniaus m. storasta T. Velioveiskis 1936 m. gruodžio 12 d. prašė Apyg. teismo prokuroro patvirtinti „Viln. rytojaus“ lapkričio 20 d. Nr. 92 2742 egzempliorių areštą (užsakyto 5 000 egz. tiražo likusios dalies nespėta atspausdinti). Laikraščio numeryje „priešiški“ buvę du straipsniai: „Dar apie pradžios mokyklas“ ir „Ko reikalavo storastijos referentas“; dėl juose pateiktos neteisingos informacijos galimi vieši neramumai (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 1027).

Pirmajame straipsnyje polemizuojama su laikraščiu „Kurier Wileński“. Pasak pastarojo, Vilniaus mokyklų kuratorijos ribose (kuratorija apėmė Vilniaus, Naugarduko ir Balstogės vaivadijas) buvo 167 lietuviškos ir

pusiau lietuviškos mokyklos, kuriose mokėsi 11 541 vaikas, kai štai „Viln. rytojaus“ žiniomis 1933–1934 mokslo metais buvo tik 69 tokios mokyklos su 3 740 mokinių. Iš 15 tūkst. lietuvių tautybės vaikų Vilniaus mokyklų kuratorijos teritorijoje 1936 m. valstybinėse ir privačiose pradinėse mokyklose mokėsi tik 4 tūkst. vaikų. Abejotini ir Varšuvos laikraščio „Gazeta Polska“ pateikti skaičiai.

Antrojo rašinio pavojingumą savo pranešime patvirtinęs Vilniaus-Trakų apskr. Saugumo sektoriaus vadovas. Straipsnyje pasakojama, jog lapkričio 5 d. į Valkininkų valsčiaus įstaigą buvo pakviesti Šv. Kazimiero ir Lietuvių ūkio draugijų skyrių pirmininkai ir nariai daugiau kaip iš 20-ies kaimų. Atvykėliams kalbėjo Vilniaus-Trakų apskr. storastijos saugumo referentas Lebeckis. Jis pareikalavo, kad skaityklose ir draugijų butuose iki gruodžio 1 d. būtų iškabinti Lenkijos prezidento portretai ir lenkų ereliai, kad Ūkio draugijos skyriai svarstytų tik grynai ūkiškus klausimus, kad iš bibliotekų būtų išimtos Kaune spausdintos legalios knygos, kad statomi kryžiai būtų nudažomi viena spalva… Nepaklusnieji būsią griežtai baudžiami.

Kaltinamąjį aktą prieš J. Naviką pagal BK 23 ir 170 str. Apyg. teismo prokuroras St. Golkovskis (Gołkowski) parengė 1937 m. kovo 15 d. Dviem savaitėms arešto ir 50 zl pinigine pabauda J. Navikas nuteistas Vilniaus m. teisme 1937 m. balandžio 27 d. Birželio 9 d. Apyg. teismo prokuroro pavaduotojas priėmė J. Naviko apeliacinį skundą, tik jo pasekmės nežinomos. Išėjo laikraščio Nr. 92a su daugiau kaip puse balto ploto p. 1 (vietoj str. apie mokyklas) ir daugiau kaip trečdaliu „išbaltinto“ p. 2 (vietoj str. apie storastijos referentą).

Vilniaus apyg. teismas 1936 m. lapkričio 21 d. nepatvirtino miesto storastijos įsakymu spalio 26 d. areštuoto „Viln. rytojaus“ spalio 27 d. Nr. 85 konfiskavimo už str. „Knygnešys Antanas Juršėnas“. Todėl lapkričio 27 d. Nr. 94 įdėtas str. „Apygardos Teismas neužtvirtino „Vilniaus Rytojaus“ konfiskavimo“. Teismo pranešime redakcijai sakoma: „Išklausius prokuroro pasiūlymo nutarta: 1936 m. spalio 27 d. lietuviško laikraščio „Vilniaus Rytojus“ 85 (773) Nr. suėmimo neužtvirtinti, nes straipsnio „Knygnešys Antanas Juršėnas“ turinys neturi nusikaltimo žymių. Pirmiausia, ten yra suteikta žinių apie faktus, kurie buvo dar prieš karą. Šalia to trūksta įrodymų, kad tie faktai pramanyti ir nesutampa su tiesa.“

Str. apie knygnešį perspausdintas Nr. 94. Žinių apie brolį straipsnio autoriui, nors jo pavardės nėra, suteikusi sesuo Julė Juršėnaitė. Antanas Juršėnas buvo gimęs 1867 m. Mielagėnų valsč. Dvarapievio kaime. Į knygnešių darbą jaunuolį įkinkė Daugėliškio klebonas J. Burba; jiedu susipažino Ceikiniuose, kai Antanui buvo vos 18 metų. Knygas Antanas imdavo iš Daugėliškio valsč. Rizgūnų sodžiaus. Kun. Burba raginęs mielagėniškius, kad šie pasirūpintų gauti kunigą lietuvį. Ant. Juršėnas parašė prašymą vyskupui. „Nesulaukęs iš Vilniaus atsakymo, pats nuvažiavo pas vyskupą. Ką jis Vilniuje padarė, aš nežinau. Tik po kiek laiko pasigirdo, kad mūsų klebonas Sabaliauskas perkeliamas, o jo vieton skiriamas buvęs Švenčionių vikaras Placidas Šarkauskas, pagarsėjęs lietuviškų knygų platinimu.“

Vilniaus m. storastos T. Velioveiskio 1936 m. lapkričio 30 d. įsakymu konfiskuotas „Viln. rytojaus“ gruodžio 1 d. Nr. 95 dėl straipsnio „Melas plaukia iš vieno šaltinio“. Jame, pasak konfiskuotojų, rašyta apie tariamą Varšuvos ir Vilniaus lenkų spaudos bei Vilniaus radijo antilietuvišką kampaniją, „paremtą klasta ir provokacijomis, nukreiptomis prieš Lenkijoje gyvenančius lietuvius“ (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 1024). Areštuoti 1 062 egzemplioriai iš užsakytų 5 000 egz., nes kitų nespėta atspausdinti. Archyvo byloje laikraščio numerio nėra, nepavyko jo rasti ir bibliotekose.

Gruodžio 12 d. storasta prašė Apyg. teismo prokuroro numerio areštą patvirtinti. Apyg. teismo viceprokuroras St. Golkovskis 1937 m. vasario 24 d. apkaltino J. Naviką pagal BK 170 str. Byla perduota Vilniaus m. teismui, kuris ją sprendė balandžio 7 d. J. Navikas nuteistas 2 savaitėms arešto ir 20 zl pinigine bauda, ją pakeičiant 2 dienom arešto. 1937 m. gruodžio 31 d. J. Navikas padavė apeliaciją Apyg. teismui, kuris ją priėmė, tačiau apie jos pasekmes žinių neturime. Išleistas laikraščio Nr. 95a su daugiau kaip puse tuščio p. 1.

1936 m. gruodžio 4 d. Vilniaus m. teisme nagrinėtos dvi J. Naviko bylos. Abi bylos atidėtos.

Pasak „Viln. rytojaus“ 1936 m. gruodžio 15 d. Nr. 99 informacijos, Vilniaus m. storastijos įsakymu už straipsnius „Po 17-kos metų“ ir „Sugretinimai“ konfiskuotas laik­raščio gruodžio 11 d. Nr. 98.

Pirmajame straipsnyje rašoma, jog laikraščio gruodžio 8 d. Nr. 97 buvo pranešta apie Tautinio Vilniaus lietuvių komiteto veiklos sustabdymą. Tai padaryta Vilniaus m. storastos T. Velioveiskio gruodžio 4 d. sprendimu. „… Tautinio Viln. Liet. Komiteto veikimo sulaikymas bus smūgis ne tik mūsų, bet ir lenkų visuomenei. Nepamirškime, kad per 17 savo veikimo metų Komitetas rūpinosi ne vien šio krašto lietuvių [reikalais], bet podraug patarnaudavo ir lenkų visuomenei. Ne kartą į Komitetą kreipdavosi ne tik eiliniai lenkų visuomenės nariai, bet ir visa eilė aukštų asmenų.“

„Sugretinimuose“ pažymėtas Lenkijos žemės ūkio ministro pareiškimas, kad šalies kaimuose yra labai didelis gyventojų perteklius. Viename žemės plote Lenkijoje turi išgyventi kaimo gyventojų du kartus daugiau, negu Vokietijoje, ir tris kartus daugiau, negu Olandijoje. Netgi 1921 m. Vilniaus ir Naugarduko vaivadijose 49,6 % ūkininkų turėjo ne daugiau kaip po 5 ha žemės. Per 15 metų šis nuošimtis padidėjo, nes ūkiai susmulkėjo. Lenkijoje nesimoko apie 1 milijonas mokyklinio amžiaus vaikų; Vilniaus vaivadijai proporcingai tektų apie 30 tūkst. Vilniaus krašte daug nuveikė lietuviškos švietimo ir ūkio draugijos. „Trumpai viską suglaudus reikia pasakyti, kad mūsų draugijos sodžiuje dirbo ne tik savo tautai, bet ir valstybei naudingą ir svarbų kultūros darbą. To darbo vaisiai yra visiems žinomi ir suprantami. Juos turėtų teigiamai įvertinti kiekvienas sveikai galvojąs žmogus.“

Viln. apygardos teismas laikraščio konfiskavimą už tuos straipsnius panaikino. Motyvai (cituojama pagal „Vil. ryt.“ 1937 m. sausio 19 d. Nr. 6): „Straipsnio „Po 17-kos metų“ žinios nėra tokios, kad galėtų, Teismo nuomone, sukelti viešąjį neramumą. Straipsnis „Sugretinimai“ nepabrėžia visai, kad Vilniaus krašte lenkų valdžia blogai veda ūkį, tik nurodo visiems žinomą faktą – vyresniosios kartos tarpe didelį skaičių analfabetų ir iškelia lietuviškų draugijų nuopelnus skleidžiant švietimą ir žemės ūkio kultūrą.“ Išėjo gerokai „pabaltintas“ laikraščio Nr. 98a, o abu straipsniai paskui perspausdinti 1937 m. Nr. 6.

„Viln. rytojus“ 1936 m. gruodžio 18 d. Nr. 100 paskelbė informaciją apie Vilniaus m. storastos įsakymu konfiskuotą laikraščio gruodžio 15 d. Nr. 99; numeris konfiskuotas už vedamąjį str. „Dėl priekaištų“ ir str. „Vietovardžiai, pavardės, gramatika ir etika“.

Str. „Dėl priekaištų“ primintas gruodžio 11 d. Nr. 98 pranešimas apie Šv. Kazimiero draugijos veiklos sustabdymą Balstogės ir Vilniaus vaivadijose (Ašmenos, Lydos ir Voložino apskrityse draugija dar galėjo veikti). „Lietuvio, Lenkijos piliečio, jausmai ir mintys yra kiek kitokios, negu piliečio lenko. Šio krašto lietuvis yra ne tik Lenkijos valstybės, bet ir lietuvių tautos dalis, kuri turi savo skirtingą praeitį ir dabartį, savo idealus.“ „Susidurdami su lenkų visuomenės atstovais juntame, kad mūsų jausmų nenori suprasti daugiausia tie, kurie mums prikiša nelojalumą. Mūsų nuomone jiems nepatinka vis augąs šio krašto lietuvių tautinis susipratimas ir jų noras turėti savo kultūrines ir ekonomines organizacijas…“ Lietuviai taip pat negali užmiršti tų laikų, kada kai kurie mūsų tautiečiai per dvarus, mokyklas ir bažnyčias lenkėjo, o kai kas norėtų tuos laikus sugrąžinti. Mūsų veikla yra savo tautinių žymių saugojimas. „Jei šie mūsų siekiai vadinami nelojalumu, tai tas verčia mus daryti išvadą, kad mus norima nutautinti.“

Antrajame straipsnyje (aut. M. V., greičiausiai R. Mackonis) pabrėžiama, kad okupuotoje Pietryčių Lietuvoje išdarkomos lietuviškos pavardės, ypač kaimuose, kartais skiriasi net tos pačios šeimos asmenų pavardės, sulenkinami lietuviški vietovardžiai. Tautiečiai raginami laikytis lietuviškumo. „Vietovardžiai, pavardės yra toks pat brangus mūsų turtas kaip ir kalba. Patys mes būdami lietuvių tautos vaikai, savo tėvų motinų pastatytojo paminklo negriaukime.“ Išėjo „Viln. rytojaus“ Nr. 99a su tuščiomis vietomis vietoj minėtų straipsnių.

Vilniaus m. storastos pavaduotojas J. Černichovskis sulaikė „Viln. rytojaus“ 1937 m. sausio 12 d. Nr. 4 tiražą ir vasario 4 d. prašė Apyg. teismo prokuroro pritarti šiam jo veiksmui, nes laikraščio vedamajame straipsnyje „Nieko naujo“ pasisakoma prieš buv. Lenkijos žemės reformų ministrą ir buv. Vilniaus universiteto rektorių prof. V. Stanevičių (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 1023). Praėjusių Kalėdų švenčių proga laikraštis „Kurier Wileński“ išspausdino profesoriaus straipsnį apie Lietuvos ir Lenkijos ginčą, dėl blogų valstybių santykių, kaip ir kiti lenkų politikai, kaltę versdamas tik Lietuvai.

„Viln. rytojaus“ straipsnyje sakoma: „Kai svarbiais klausimais rašo didieji žmonės, tai paprastai laukiama, kad jie ką nors naujo pasakys, kad pareikš vieną kitą naują mintį, iškels naują sumanymą. Paprastai taip esti todėl, kad daug ko negali, nors ir labai norėtų, pasakyti eilinis žurnalistas, tai daug daugiau gali pasakyti žymesnę visuomenėje vietą užimą asmens. Naujų minčių laukėme ir iš prof. Stanevičiaus. Deja, jo straipsnyje, kuriame dar kartą išdėstyta Lietuvos – Lenkijos ginčo istorija, nėra nė vienos naujos minties ir ne tik naujos, bet trūksta ir drąsesnio išsireiškimo.“ „Atrodo, kad arba gerbiamam autoriui trūko pilietinės drąsos, arba ir jis nieko daugiau negalėjęs išgalvoti, kaip tik kartoti tai, ką kiekviena proga daro žinomi ir nežinomi lenkų publicistai.“

Viln. apygardos teismas vasario 11 d. priėmė labai savotišką nutarimą: dėl straipsnio dalies laikraščio areštą patvirtinti, t. y. tą tekstą reikėtų išbraukti, o dėl kitos teksto dalies areštą panaikinti. J. Naviką kovo 15 d. tardė Vilniaus m. policijos Tardymo skyriaus pareigūnas A. Frydenštalis (Friedenstal). Kovo 17 d. Apyg. teismas ats. redaktorių nubaudė 1 savaite arešto ir 100 zl pabauda, nors Apyg. teismo viceprokuroras St. Golkovskis dėl kaltės įrodymų stokos kovo 25 d. nutarė tyrimą J. Naviko byloje nutraukti. Kaip pasielgta su teismo paskirta bausme, neaišku.

„Viln. rytojaus“ 1937 m. sausio 22 d. Nr. 7 tiražas areštuotas už vedamąjį straipsnį „O dabar Švenčionėliai ir Adutiškis.“ Vilniaus m. storasta T. Velioveiskis vasario 16 d. prašė Apyg. teismo prokuroro areštą patvirtinti, nes straipsnyje nekaltai užsipultas Švenčionėlių klebonas Boleslovas Bazevičius (Bazewicz), neva pagarsėjęs antilietuviška veikla, persekiojantis lietuvius ir t. t. (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 1025).

Straipsnyje priminta, kad laikraščio sausio 15 d. Nr. 5 rašyta, jog kai kuriose mišriose parapijose lietuviai bažnyčiose daromi antraeiliais tikinčiaisiais ir nustumiami į paskutinę vietą. Pateiktas Kalesninkų (Šalčininkų r.) parapijos pavyzdys, kai vikaras Zamanas ne kartą išjuokęs lietuvių kalbą; nemokėdamas lietuvių kalbos, jis skaito pamokslus „lietuviškai“ ir piktina žmones. Klebonas Voronovičius neleidžia lietuvių chorui giedoti prie vargonų, o tik žemai. Arkivyskupija į tai nereaguoja. Toliau rašoma: „Kai savo metu pagarsėjęs priešlietuvišku darbu Adutiškio vikaras kun. Bazevičius buvo paskirtas Švenčionėlių klebonu, lietuvių visuomenė šitokiu paskyrimu buvo nepaprastai nustebinta. Naujas Švenčionėlių klebonas, pasijutęs parapijos šeimininku, susyk suskirstė parapijiečius į dvi dalis: nelietuvius sūnus ir lietuvius posūnius. Pirmiesiems – viskas, antriesiems – trupiniai. Maža to, kun. Bazevičius, nemokėdamas lietuviškai, beveik kas sekmadienis sakydamas pamokslus, darkė viešai mūsų kalbą ir sukeldavo bažnyčioje žmonių juoką.“ Iš lietuvių tik reikalaujama, kad jie padėtų statyti bažnyčią.

„Adutiškyje dabar klebonauja nemėgstąs lietuvių kun. Vaičiūnas, anksčiau dirbęs Vilniuje ir Varėnoje.“ Šiam sakiniui tenka griežtai paprieštarauti. Nežinia kuo, gal kokiu asmeniškumu, pagrįstas toks rašymas. Kun. Juozas Vaičiūnas (1894–1962), poeto Petro Vaičiūno ir gydytojo prof. Viktoro Vaičiūno brolis, dirbęs vikaru Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčioje ir Aušros vartuose. Garsėjo jaudinančiais pamokslais, patraukusiais daugybę klausytojų. Atkeltas į Varėną 1934 m. balandžio mėn., ėmė čia organizuoti lietuvišką kultūrinę veiklą ir kt. Lietuvių ėdiko arkivyskupo R. Jalbžykovskio jau į 1935 m. vasaros pabaigą iškeltas į Adutiškį. Vėliau klebonavo Dūkšte ir Šv. Dvasios bažnyčioje Vilniuje. Po E. Basio buvo Vilniaus vyskupijos lietuviškosios dalies valdytojas 1948–1949 m., šias pareigas perdavęs vyskupui K. Paltarokui. Paskui dar kunigavo Druskininkuose ir Švenčionyse, kur ir mirė.

Apyg. teismo viceprokuroras St. Golkovskis 1937 m. kovo 31 d. apkaltino J. Naviką pagal BK 23 ir 170 str. Byla Vilniaus m. teisme svarstyta gegužės 13 d. Dėl kaltės įrodymų stokos teismas J. Naviką išteisino. Tačiau nenurimo kunigas B. Bazevičius. Anot jo, nuo darbo Švenčionėliuose pradžios – 1934 m. gegužės 3 d. – jį puola lietuvių spauda, ypač „Vilniaus rytojus“, likviduota Šv. Kazimiero dr-ja stengėsi atitraukti lietuvius nuo naujos bažnyčios statybos. Pamaldos vyksta pagal Bažnyčios vadovybės 1914 m. pasiūlytą tvarką. Kun. Bazevičių kaip liudytoją birželio 9 d. apklausė Švenčionėlių policijos vyresn. budėtojas M. Manševskis (Manszewski); tą pačią dieną jis išklausė ir kitą liudytoją – policijos seržantą V. Galdzickį (Gałdzicki). Todėl viceprokuroro St. Golkovskio prašymu Apyg. teismas birželio 12 d. apsvarstė jo apeliaciją ir Vilniaus m. teismo 1937 05 13 nuosprendį dėl J. Naviko nekaltumo nutarė anuliuoti. Tik archyvo byloje nėra apeliacinės išvados ir nežinome, kaip baigėsi ši byla.

Vilniaus m. storasta T. Velioveiskis 1937 m. birželio 13 d. prašė Apyg. teismo prokuroro patvirtinti „Viln. rytojaus“ birželio 8 d. Nr. 44 areštą dėl str. „Vėl bado pavojus.“ „Minėto straipsnio autorius šiųmečio derliaus būklę Lenkijoje apibūdina sutirštintomis spalvomis ir tendencingai kaip katastrofišką, ateičiai sudarydamas blogiausius žmonių pragyvenimo horoskopus ir pranašaudamas valstybėje visuotinį badą“ (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 1032).

Straipsnyje rašoma, kad tų metų pavasaris buvo labai nepalankus žemės ūkiui. Nebuvo lietaus. Žiemkenčiai – rugiai ir kviečiai – daug kur pražuvo. Dobilų, pievų, mišinių derliai taip pat blogi. Labai daug daržovių ir vaismedžių derliaus sunaikino šalna. „Iš to matome, kad šių metų vasara labai liūdna. Bet dar liūdnesnė bus žiema ir ateinantis pavasaris. Vargas vargą stumia, žmones kankina, traukia vis į didesnį skurdą. Daugiausia, žinoma, teks nukentėti mūsų krašto ūkininkams, nes čia žemės ūkio kultūra žemiausia, o pagalbos iš kur nors sunku tikėtis.“

Apyg. teismas birželio 18 d., apsvarstęs storastos prašymą, nutarė „Viln. rytojaus“ areštą panaikinti, nes straipsnyje pateikti faktai „nėra melagingos žinios BK 170 str. požiūriu“. Nusikaltimui nepasitvirtinus, to paties teismo prokuratūra liepos 1 d. nutarė nutraukti J. Naviko teisminį persekiojimą.

Vilniaus m. storastos pareigas ėjęs J. Černichovskis 1937 m. liepos 8 d. prašė Apyg. teismo prokuroro patvirtinti „Viln. rytojaus“ birželio 15 d. Nr. 46 areštą dėl korespondencijos iš Beniakainių valsč. Kaniūkų kaimo ir straipsnelio „Dėl lenkiškų parašų Lietuvos bažnyčiose“. Ypač kenksmingas pastarasis rašinėlis, nes „paprastos spaudos klaidos priedanga sudaroma aiški iliuzija, jog lenkiškus užrašus Lietuvos bažnyčiose laikraštis laiko kiaulyste ir šitaip padarė BK 152 str. numatomą nusikaltimą“ (korespondencijai iš Kaniūkų pritaikytas BK 170 str.). Numerio nespėta išplatinti. Apyg. teismas liepos 15 d. Černichovskio prašymą patvirtino (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 1031).

Korespondencijoje iš Kaniūkų „Gegužinė“ pranešama, kad kaime gyvenusi uždarytos lietuvių skaityklos vedėja V. Steckaitė. „Negeri žmonės tol nerimo, kol ji priversta buvo išsikraustyti iš mūsų sodžiaus.“ Apsigyveno Pačebutų vienkiemy. „Ir čia ją pasiekė pikti žmonės. Birželio 2 d. jai buvo surašytas protokolas neva už nelegalų vaikų mokymą.“ Gegužės 30 d. Liubartų ir Kaniūkų jaunimas padarė bendrą ekskursiją į Pačebutus, aplankė Steckaitę. „Prie upės, gražioje vietoje, jaunimas dainavo, žaidė ir šoko. Jų dainų pasiklausyti ir žaidimų pasižiūrėti atėjo daug tėvų ir net senelių. Visi žavėjosi gražiomis mūsų dainomis ir vis prašė daugiau dainuoti. Mūsų dainos daug kam išspaudė net ašaras iš akių.“

Straipsnelyje apie užrašus bažnyčiose sakoma, jog Kauno spaudoje iškeltas klausimas dėl lenkiškų parašų Lietuvos bažnyčiose, o tokių parašų net vienų lietuvių gyvenamų parapijų bažnyčiose yra nemaža. „Tuos parašus dėjo kadaise klebonavę lietuviškose parapijose lenkai kunigai. Įdomu, kad daug lenkiškų parašų yra ir Kauno katedroje.“ „Straipsnių autoriai dienraščiuose siūlo lenkiškus parašus pakeisti lietuviškais.“

J. Naviką rugpjūčio 11 d. tardė Vilniaus m. policijos Tardymo skyriaus budėtojas A. Frydenštalis. Tardomasis aiškino, kad laikraštį pasirašinėja tik už 60 zl užmokestį, būdamas 83 metų, fizinio darbo dirbti negali ir, neturėdamas pragyvenimo šaltinio, sutinka vadintis redaktoriumi. Tačiau Apyg. teismo prokuratūra rugpjūčio 19 d. nutarė J. Naviko teisminį persekiojimą nutraukti, laikraščio numerio tiražą konfiskuoti, apie ką pranešti ir Vilniaus m. storastijai. Konfiskavus Nr. 46, buvo išleistas Nr. 46a.

1937 m. liepos 8 d. Vilniaus m. storasta pranešė Apyg. teismo prokurorui, jog konfiskavęs „Viln. rytojaus“ birželio 18 d. Nr. 47 su priedu vaikams „Aušrelė“, Nr. 25 ir prašė konfiskavimą patvirtinti. Konfiskavęs dėl vaikų žurnaliuko. Prokuroras liepos 15 d. konfiskavimą patvirtino. „Viln. rytojaus“ tiražas neišplatintas, o „Aušrelės“ 210 egz. spėta išplatinti. „Aušrelė“ konfiskuota dėl eilėraštukų „Kai užaugsime“ (aut. Nemunėlis) ir „Ten tėvynė…“ (aut. P. M. Vieversėlis). Storastos rašte sakoma, kad „eilėraštis „Kai užaugsime“ savo turiniu ragina vaduoti tėvynę ir kovoti su priešu, o sugretinę su eilėraščiu „Ten tėvynė…“, kuriame kalbama, kad tėvynė yra Lietuva, matome, jog juose atsispindi tikrieji tikslai, kuriems kviečia „Vilniui vaduoti sąjunga“, šiuo atveju atsiimti trečdalį lenkų „okupuotos Lietuvos“ ir kovoti su didžiausiu priešu – lenku“ (LCVA, f. 129, ap. 2, b. 59).

Byloje cituojamos „blogiausios“ eilėraštukų eilutės. Iš „Kai užaugsime“:

Į karužę josim,

Priešus iškaposim,

Tėviškėlę brangią

Savo išvaduosim.

Iš „Ten tėvynė…“:

Čia yra mano tėvynė,

Čia šalelė Lietuvos.

Lenkų valdžios dėmesio susilaukė ir „Viln. rytojaus“ Nr. 47 str. „Jūs ilsėkitės, o mes dirbsime“. Tai kreipimasis į inteligentus, kad jie platintų lietuvių spaudą ir viešai daugiau vartotų gimtąją lietuvių kalbą. Abiejų leidinių apžvalgas ir eilėraščius bylai vertęs Vilniaus m. storastijos valdininkas K. Eimontas (Ejmont).

Kaltinamasis aktas J. Navikui surašytas rugsėjo 25 d. Ats. redaktorius apkaltintas pagal BK 154 ir 170 str. Pažymėta, kad kaltinamasis pagal BK 170 str. jau du kartus baustas areštu ir pinigine pabauda – 1935 ir 1936 m. Matyt, turėti galvoje du teismo procesai: 1) kai Varnionių miesto teismas 1935 m. vasario 22 d. J. Naviką nuteisė 2 savaitėm arešto ir 200 zl pabauda (Varnionys dabar priklauso Baltarusijos Astravo rajonui), 2) byla Vilniaus m. teisme 1936 m. birželio 5 d. – 1 savaitė arešto ir 200 zl pabauda. Byla dėl 1937 m. birželio 18 d. abiejų leidinių Vilniaus apyg. teisme nagrinėta lapkričio 24 d. Kaltinamąjį gynė adv. A. Juknevičius. J. Navikas teisinosi, kad jis, kalvis pagal profesiją, dėl paralyžiaus dirbti negali, sakė, kad redaktoriumi tapęs patarus marčiai, kuri yra lietuvių mokytoja, leidinius pasirašinėja tik dėl pinigų, yra mažai raštingas, ranka rašytų raštų skaityti nemoka… Teismo nuosprendis: neįrodžius kaltės, J. Naviką išteisinti, teismo išlaidas padengti valstybės sąskaita. Po „Viln. rytojaus“ Nr. 47 išėjo Nr. 47a.

Konfiskuotas „Viln. rytojaus“ 1937 m. liepos 6 d. Nr. 52 už kronikos žinią „Interviu“. Deja, tiksliau nežinome, kas joje rašyta, nes laikraščio numerio nepavyko rasti; valdžiai tikrai nepatikę žodžiai „administracinė linija“. Išleistas Nr. 52a su balta dėme.

„Viln. rytojaus“ 1937 m. rugpjūčio 3 d. Nr. 60 konfiskuotas už vedamąjį str. „Ozono laikraščių kregždės“ (Ozonas – Obóz Zjednoczenia Narodowego – pulkininko Adamo Kaco suorganizuota lenkų tautinio susivienijimo partija). Straipsnyje atsiliepta į laikraščių „Kurier Poranny“ (Varšuva) ir „Kurier Wileński“ priešišką nusistatymą lietuvių atžvilgiu, rašinius apie tariamą lenkų nutautinimą Lietuvoje ir „puikią“ lietuvių švietimo būklę Vilniaus krašte. Redakcija rugsėjo 10 d. gavo Apyg. teismo pranešimą, kad konfiskavimas patvirtintas, o laikraščio byla bus svarstoma Vilniaus m. teisme.

Storasta T. Velioveiskis areštavo ir „Viln. rytojaus“ 1937 m. rugsėjo 7 d. Nr. 70 už korespondenciją iš Vasiūnų (Ignalinos r. Vosiūnų) „Nedavė leidimo vaikų katechizacijai ir k.“ Atseit, joje buvo klaidingų žinių apie tai, kad Tverečiaus valsčiaus sekretorius vertė lietuvių pavardes taisyti į lenkiškas (rugsėjo 14 d. Švenčionyse turėjo būti svarstoma Vosiūnų klebono B. Budrecko byla už tariamą pavardžių lietuvinimą metrikų knygose). Pasak storastos, „Vilniaus rytojus“ yra buv. Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto organas, „daugelį metų sąmoningai ir sistemingai publikuojantis informacijas ir medžiagas, kurių turinys kertasi su Baudžiamuoju kodeksu.“ Tai įrodo faktas, kad 1935 m. laikraštis buvo konfiskuotas 8 kartus, 1936 m. – 11 kartų, o 1937 m. jau 12 kartų. „Laikraščio tiražų sulaikymai neturėjo įtakos nei jo politinės pakraipos kaitai, nei darbo metodams, kas rodo, jog ligšioliniai konfiskavimai neduoda reikiamų pasekmių ir visiškai neturi įtakos laikraščio nusikalstamos veiklos sustabdymui.“ „Viln. rytojus“ propaguoja agresyvius Vilniui vaduoti sąjungos šūkius ir stengiasi paneigti Lenkijos šiaurės rytų teritorijos valstybinės priklausomybės teisėtumą. Vilniaus išvadavimo idėjas laikraštis platina ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir tarp mokyklinio jaunimo bei mažamečių vaikų (pvz., 1937 m. birželio 18 d. „Aušrelės“ Nr. 47 eilėraštis „Eisim į karužę…“, tiksliau – „Aušrelės“ Nr. 25 eil. „Kai užaugsime“). Vietoj pavadinimo „Lenkijos ir Lietuvos siena“ nuolat vartojamas terminas „administracinė linija“. Lietuviai raginami boikotuoti valdiškas lenkų mokyklas, žmonės kurstomi prieš kunigus lenkus. Ir t. t., ir t. t. (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 1026).

„Viln. rytojaus“ 1937 m. rugsėjo 14 d. Nr. 72 konfiskuotas už str. „Tikyba lietuviškai“ (aut. A. R.) ir už „Politikos apžvalgos“ dalį. Pasak straipsnio, dalis lietuvių vaikų tikybos mokosi nelietuviškai. „Būkime atviri: daugelis mūsų tėvų nevertina, kaip reikiant, lietuvių kalbos, jie net turėdami mokykloje lietuvių kalba tikybą, užrašo ar bent leidžia vaikus į nelietuviškas pamokas.“ Tėvai raginami vaikus tikybos mokyti lietuviškai, ne lenkiškai. „Blaivus vertinimas gyvenimo veiksnių ir patirties aiškiai rodo, kad laimėti šiandien galima tik einant iš apačios, tvirtinant pagrindus. Laukti atmainų iš viršaus būtų naivumo ženklas.“ Tarp tėvų „turime perlaužti šį mums nelemtą paprotį iš knygos draudimo laikų, kad lietuvis meldžiasi ir gieda nelietuviškai.“ „Politikos apžvalgoje“ užkliuvusi pastaba apie Ozoną: „… Ozono veiklumas pagyvėjo po vadinamojo politinio ūkininkų streiko Lenkijos pietuose, kada krito 34 užmuštų ir 41 sužeistų.“ Išėjo laikraščio Nr. 72a be „ydingų“ tekstų.

Vilniaus m. storasta T. Velioveiskis areštavo „Viln. rytojaus“ 1937 m. rugsėjo 21 d. Nr. 74 pirmiausia už termino „administracinė linija“ vartojimą laikraštyje. Storasta priminė, kad už tų žodžių pavartojimą žinutėje „Interviu“ jau buvo areštuotas liepos 6 d. Nr. 52, o Apyg. teismas rugpjūčio 5 d. tą areštą patvirtinęs (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 1028).

Nr. 74 valdžios sargų priešiškumo susilaukė du rašinėliai: korespondencija iš Varėnos „Baigia ardyti geležinkelio liniją“ (aut. Žiežuliavotis) ir informacija „Nesutarimai prie administracinės linijos“. Žiežuliavočio slapyvardžiu pasirašinėjo Petras Bronius Česnulevičius ir Bronius Leonavičius. Korespondencijoje rašoma, jog pradėta ardyti geležinkelio linija iš Varėnos į Alytų. Patiltėse prie Beržupio ir Derėžnyčios upelių gulėjo dideli tašyti akmenys. „Dabar tie akmens sunaudojami marš. J. Pilsudskio vardo statomos mokyklos pamatams. Mokyklą padeda statyti vietos ir apylinkės gyventojai šarvarko sąskaiton (šarvarkai – darbo prievolė taisyti kelius) ir be to dar ten dirba tie, kurie laikomi Varėnos areštinėje.“

Informacijoje apie adm. liniją pateikta leidinio „Biuletyn Kowieński“ žinia, jog rugpjūčio 30 d. Suvalkų rajone kilę nesutarimų tarp dviejų valstybių. Galadusio ežero Beviršių saloje administracinės linijos gairės buvo perkeltos už 80 metrų į Lietuvos teritoriją. Betikrinant liniją lenkų kareiviai suėmė lietuvių policininką Vl. Stankevičių. Suvalkų storasta rugsėjo 14 d. nesutikęs policininko grąžinti Lietuvai, nes jis neva esąs lenkų teismo žinioje.

„Viln. rytojaus“ Nr. 74 dar yra informacija „Lietuvių byla Varėnos teisme“ – byla už jaunimo šokius Rudnioje per Švč. Panelės Angelinės atlaidus rugpjūčio 2 d. Varėnos miesto teismas rugsėjo 17 d. teisė septynis asmenis neva už pasipriešinimą policijai. V. Matuiza nuteistas 6 mėn. kalėjimo ir laikytas Lukiškėse. Mokytojai Pr. Barcys ir Pr. Stasionis, pastarojo žmona J. Stasionienė, studentas D. Kavaliauskas ir A. Butrimas nuteisti po 3 mėn. kalėjimo. A. Vaitonis išteisintas. Informacija pakartota laikraščio rugsėjo 24 d. Nr. 75. Konfiskavus Nr. 74, išleistas Nr. 74a.

„Viln. rytojaus“ 1937 m. rugsėjo 28 d. Nr. 76 okupantų valdžiai užkliuvęs straipsnis „Ką rašo kiti. Dvarininko Tomo Zano oracijos Švenčionyse“. T. Zanas kalbėjęs Ozono narių suvažiavime Švenčionyse rugsėjo 22 d. Cituojamas laikraščio „Kurier Wileński“ Nr. 263. Savo kalboje dvarininkas užsiminęs apie lietuvius. „Negaliu nepaliesti labai svarbaus klausimo – mūsų sugyvenimo su lietuviais, nes to nepalietęs ne viską pasakyčiau. Nuo Krėvos iki Horodlės unijų istorijos likimas sujungė juos (lietuvius) su mumis (lenkais) ir šiandien sunku pasakyti, kurie šio krašto gyventojai yra lenkų kilmės, o kurie lietuvių. Žalgiryje ir Didžiajame lauke (?) [jie] bendrai liejo kraują dėl Erelio ir Vyčio gerovės.“ Tačiau pastarieji metai jų santykiuose atvėrė bedugnę. „Todėl tiesiame brolišką ranką lietuviams – Lenkijos piliečiams ir tikiu, kad mūsų ranka nebus atstumta.“

Prie šių veidmainiškų žodžių „Viln. rytojus“ priminęs savo Nr. 75 rašinį „Įsakyta nugriauti lietuvių liaudies namai“. Mat Švenčionių apskr. valdžia nutarusi nugriauti Švenčionėliuose klebono A. Jakavonio ir iš tos parapijos kilusio kun. K. Pukėno rūpesčiu pastatytus namus. Juos 1934 m. rugpjūčio 12 d. šventino tuometinis Švenčionių dekanas D. Gailiušas, dalyvavo Švenčionėlių miesto burmistras, lietuviškų draugijų atstovai, vietos bei apylinkių parapijų klebonai ir kt. Lietuvių liaudies namai pavesti Šv. Kazimiero draugijai. Juose buvo lietuviška skaitykla, rengti vakarai, eglutės ir kt. Paskutiniu laiku namuose gyveno buv. skaityklos vedėjo J. Dilio šeima ir dvi neturtingos tretininkės.

Iš „Viln. rytojaus“ 1937 m. 12-kos konfiskavimų iki rugsėjo 7 d. Nr. 70 Apyg. teismas 9-nis patvirtino. Pagaliau šio teismo prokuroras spalio 15 d. pasiūlė laikraštį uždaryti, nors keli numeriai dar išėjo, tačiau 4 iš jų buvo konfiskuoti (iš viso 1937 m. konfiskuota 16 numerių). Vilniaus m. storastos pareigas ėjęs J. Černichovskis lapkričio 13 d. prašė Apyg. teismo prokuroro patvirtinti „Viln. rytojaus“ spalio 22 d. Nr. 83 areštą dėl straipsnio „Ką rašo kiti. Apie žmonių gyvenimą prie administracinės linijos“. Laikraščio numerį, remdamasis BK 170 ir 154 str., areštavęs todėl, kad valstybinė siena tarp Lenkijos ir Lietuvos, pasak laikraščio, yra tik administracinė linija. „Viln. rytojus“ iš laikraščio „Dziennik Wileński“ Nr. 285 straipsnio persispausdinęs tas ištraukas, kuriose kalbama „apie neigiamą Lenkijos valdžios įtaką Vilniaus krašto ūkiui ir tas, kuriose giriami Lietuvos valdžios veiksmai“. „Dz. Wil.“ straipsnyje „administracinės linijos“ nėra (LCVA, f. 131, ap. 5, b. 1029).

„Viln. rytojaus“ straipsnyje rašoma, kad Lietuvoje palengvinti mokesčiai, ūkininkams trobesiams statyti duodama medžio lengvatinėmis išsimokėjimo sąlygomis, nemokamai dalijami veisliniai paršeliai ir avys bei kt. „… Žodžiu, daroma visa, kas tik gali sudaryti medžiaginę gerovę ir žmones pririšti prie Lietuvos.“ Kitaip yra šiapus administracinės linijos (Pabradės apylinkėse): „Didžiausias čia yra blogumas pasienio apribojimai, suvaržymai.“ Įvestas pasienio įstatymas kai kur labai kenksmingas, nereikalingas, „ir Lietuvos valdžia lenkų gyventojų nepasitenkinimą išnaudoja“. Išleistas Nr. 83a su baltu plotu. Spalio 26 d. išėjęs „Viln. rytojaus“ Nr. 84 buvo paskutinis. Tačiau teismo procesai dėl laikraščio tęsėsi.

Vilniaus apyg. teismo viceprokuroras A. Marcinkovskis (Marcinkowski) 1938 m. sausio 21 d. pasirašė J. Naviko kaltinamąjį aktą pagal BK 170 str. už „nusikaltimus“ „Viln. rytojaus“ 1937 m. 72, 74 ir 76 numeriuose. Bylos BPK 16 ir 26 str. pagrindu perduotos Vilniaus m. teismui. Vasario 15 d. bylas svarstęs teismas jas atidėjo. Sausio 31 d. viceprokuroras dar pasirašė kaltinamąjį aktą pagal tą patį BK 170 straipsnį ir dėl Nr. 83. Nagrinėjimui susiplakė bylos net už keturis laikraščio numerius. BPK 3 ir 581 str. pagrindu teismas (teisėjas J. Dmochovskis = Dmochowski) kovo 3 d. nutarė jas nutraukti, nes sprendžiant iš Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebono pateiktų metrikų, J. Navikas vasario 13 d. numirė; teismo išlaidos priimtos valstybės iždan.

Julius Navikas pasirašinėjo ir „Vilniaus rytojaus“ nemokamo priedo ūkininkams „Mūsų artojas“, ėjusio 1930–1937 m., atsakinguoju redaktoriumi. Šis laikraštis išeidavo kartu su „Viln. rytojumi“. Rašęs specifinėmis žemės ūkio temomis ir nelietęs aštresnių politinių klausimų, „Mūsų artojas“ lenkų valdžios, atrodo, išskirtinai nė karto nebuvo konfiskuotas, tačiau areštavus „Viln. rytojų“, toks pat likimas ištikdavo ir su juo išėjusį „Mūsų artoją“.

„Vilniaus rytojų“ uždarius, J. Navikas buvo pasiryžęs daryti žygių, kad laikraščio draudimas būtų atšauktas. Bet jau nebeįstengė. „Senatvė ir ilgojo amžiaus našta privertė gultis į lovą, iš kurios jau ir nebeatsikėlė. Po trijų mėnesių sunkios ligos užmerkė akis“, – sakoma vienkartinio „Kelio“ nekrologe. Mirė Julius Navikas 1938 m. vasario 13 d., būdamas beveik 84-erių metų. Palaidotas Vilniaus Šv. Petro ir Povilo (Saulės) kapinėse. Apie jo mirtį ir laidotuves pranešė ne tik Vilniaus, bet ir Neprikl. Lietuvos spauda. Vietoj „Vilniaus rytojaus“ paskui išėjo pluoštas vienkartinių leidinių, o nuo 1938 m. balandžio 29 d. pradėtas leisti laikraštis „Aidas“.

J. Navikas – savotiškas rekordininkas. Nė vienas kitas asmuo XX a. tarpukario Vilniuje tiek metų nepasirašinėjo kokio nors lietuvių laikraščio redaktoriumi, laikraštis nepatyrė tiek konfiskavimų, o redaktorius tiek tąsymų po teismus.

Nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 7 (837)–11 (841), 2017 m. liepa–lapkritis.