D. Urbanavičienė. Galvosūkis mokslininkams: kaip išgyventi tarp galimybių ir reikalavimų girnų? (6)

Dalia Urbanavičienė | K. Driskiaus nuotr.

Dalia Urbanavičienė | K. Driskiaus nuotr.

Lapkričio 22 d. Seime buvo surengta konferencija „Lietuvos mokslo ir studijų institucijų darbuotojų padėtis žmogaus teisių aspektu“. Ją pradedant kai kurie Seimo nariai suabejojo, ar tikrai reikia sieti konferencijos pavadinimą su žmogaus teisėmis, gal tik su socialinėmis problemomis? Tikėtasi, kad vėl pagrindinis dėmesys bus skirtas pernelyg mažiems mokslininkų ir dėstytojų atlyginimams.

Tačiau kalbėta ne tik apie tai, bet ir apie įsitikinimų, asmens laisvės bei kitų žmogaus teisių pažeidimus Lietuvos aukštosiose mokyklose. Nuoskaudų akademinėje bendruomenėje susikaupė tiek daug, kad kartais sunku atskirti, ar tai žmogaus teisių pažeidimai, ar tik socialinės problemos, kai viskas yra susipynę į sunkiai beišpainiojamą kamuolį. Per konferenciją pranešime „Mokslininkas – tyrėjas ir dėstytojas: veiklos įvertinimo kriterijų problema“ bandžiau atskleisti kai kurias akivaizdžias, tačiau retai įvardijamas problemas, dėl kurių mokslinį pašaukimą turintys žmonės yra įsukami į nuo jų valios nepriklausantį ratą ir nebepajėgia to savo pašaukimo sėkmingai įgyvendinti.

Visų pirma aptarkime, kokios iškyla problemos, kai mokslininkas nebetenka darbo vietos mokslinių tyrimų institute ar moksliniame aukštosios universitetinės mokyklos padalinyje, o tampa tik dėstytoju. Pastaruoju metu tokia tendencija vis labiau ryškėja: jau yra sujungtų mokslo institutų su aukštosiomis mokyklomis, išlikusius institutus vis siekiama sujungti, o esančiuose aukštųjų mokyklų mokslo padaliniuose mažinami etatai, galiausiai tuos mokslinius padalinius visiškai panaikinant. Tuomet mokslininkui belieka tik pedagoginis krūvis, kuris iš esmės apima visą darbo krūvį, nes mokslinės veiklos vykdymui skiriama labai maža jo dalis arba iš viso mokslinis darbas į krūvį net neįskaičiuojamas. Tokiu būdu mokslininkas nebetenka atitinkamo atlygio už savo mokslinę veiklą. Nepaisant to reikalaujama, kad šalia pagrindinės pedagoginės veiklos būtų pasiekiami aukšti moksliniai rezultatai, nes būtent mokslinis įdirbis tiesiogiai siejamas ir su pedagoginės veiklos karjeros galimybėmis. Mokslinė pedagogų veikla universitetuose ne tik nėra pakankamai atlyginama, bet ir nepaliekama laiko ją tinkamai vykdyti šalia pedagoginio krūvio, kurio normos Lietuvoje yra nepalyginamai aukštesnės, negu kitose šalyse.

Mažėjant darbo vietoms mokslo institutuose ir aukštosiose mokyklose, daugeliui mokslininkų (tyrėjų ir dėstytojų) tenka dirbti nepilnu darbo krūviu: pavyzdžiui, MOSTA duomenimis 2016 m. asistentai vidutiniškai dirbo po 0,43 etato, jaunesnieji mokslo darbuotojai – po 0,61 etato, profesoriai – po 0,88 etato ir pan. Kuo toliau, tuo labiau Lietuvoje daugėja pavyzdžių, kad galimybė dirbti mokslo ir studijų institucijoje pilnu krūviu tampa prabanga, nes vyksta etatų mažinimas – šią tendenciją dar labiau skatina jau iš esmės pradėta valstybinių universitetų optimizavimo reforma. Tuomet mokslininkams iškyla įvairios darbo nepilnu krūviu problemos. Jų neišsprendus ir gaunant, pavyzdžiui, tik pusę darbo krūvio, Lietuvoje išgyventi tiesiog neįmanoma.

Neretai darbdaviai – mokslo ir studijų institucijos – pasiūlo mokslininkams užsidirbti kitą dalį krūvio įgyvendinant projektus. Tačiau tokia išgyvenimo per projektus perspektyva yra neilgalaikė ir labai rizikinga. Kiekvieną kartą rengiant projektą kyla vis didesnės abejonės, ar jis gaus finansavimą, nes kuo toliau, tuo labiau auga konkurencija, o ir teigiamai įvertintas projektas kartais palydimas atsakymu, jog finansavimas neskirtas, nes trūksta lėšų. Tai, kad projektinė mokslinė veikla neužtikrina darbo tęstinumo, yra akivaizdu. Be to, įgyvendinant šią veiklą, ypač projektų vadovams, reikalingos papildomos laiko sąnaudos, skirtos ne mokslinei, o visai kitokiai veiklai – vadybai, buhalterinei apskaitai ar bent jos priežiūrai, kitų projekto dalyvių mokslinio bei techninio įdirbio patikrai ir t.t. Beje, galimybės gauti konkursinį finansavimą mokslinei veiklai vykdyti (išvykoms į tarptautinius mokslo renginius, mokslo studijos ar monografijos parengimui ir pan.) nebelieka, jei mokslininkas iš viso netenka darbo mokslo ir studijų institucijoje, nes Lietuvos mokslo taryba projektams finansavimą skiria tik per šias institucijas.

Neretai mokslininkams pavyksta dalį darbo krūvio gauti vienoje mokslo ir studijų institucijoje, kitą dalį – kitoje, tokiu būdu pasiekiant pilną darbo krūvį. Tačiau tuomet prasideda sunkumai norint suderinti ir su viena, ir su kita institucija išvykas į mokslo konferencijas, lauko tyrimus (pavyzdžiui, etnologines ekspedicijas) ar pan., teikiant darbo ataskaitas, o įsitraukimo į mokslo projektus galimybės dažnai sumažėja iki minimumo. 

Dar didesni sunkumai iškyla, jei mokslininkas ryžtasi dalį darbo krūvio gauti ne studijų ir mokslo įstaigoje, o kitur. Tuomet dar ryškiau iškyla problema, kaip su visai kito pobūdžio darbu suderinti išvykas į konferencijas, lauko tyrimus, pasitarimus dėl projektų, rasti laiko duomenų rinkimui archyvuose ir t.t. Neretai tokiu atveju belieka toje kitoje darbovietėje imti atostogas savo sąskaita, jei apskritai tai darbdaviui priimtina. Kita vertus, tuomet neretai tenka dirbti mokslinį darbą ne tik savaitgaliais, per atostogas, bet ir naktimis. Beje, toks darbas „ne pagal grafiką“, aukojant beveik visą savo laisvalaikį, dažnai pasitaiko ir dirbant vien mokslo ir studijų įstaigose (ypač jei dalyvaujama projektuose).

Dar viena mokslinio bei pedagoginio darbo nepilnu krūviu problema iškyla per atestacijas ir siekiant per konkursą gauti darbo vietą mokslo ir studijų įstaigoje. Nors atestuojamas asmuo turi tik nepilną darbo krūvį (pavyzdžiui, 0,5 etato), tačiau per atestaciją būtina atitikti pilnam krūviui taikomus reikalavimus. Po atestacijos visada skelbiamas konkursas į atestuoto asmens darbo vietą – net ir tais atvejais, kai atestacijos išvada teigiama. Jei konkursą laimi kitas asmuo, praradusiam savo darbo vietą mokslininkui nėra jokių išeitinių kompensacijų, jis lieka be lėšų šaltinio iki tol, kol suranda naują darbą. Toks penkerių metų darbo „laikinumas“ neabejotinai pažeidžia tyrėjų ir dėstytojų teisę į pastovią darbo vietą, taip pat atima teisę gauti išeitines kompensacijas, kaip yra įprasta dirbant visose kitose srityse. Be to, siekiant gauti naują nepilno krūvio darbo vietą mokslo ir studijų įstaigoje, per konkursą keliami reikalavimai kaip į pilną darbo vietą vertinant ankstesnių 5-ių metų mokslinę veiklą.

Dirbant nepilnu krūviu dažnai atimama teisė balsuoti renkant aukštosios universitetinės mokyklos valdymo organus. Taip atsitinka tuomet, kai pareigos tampa antraeilėmis, o antraeilininkams balsuoti rinkimuose, kiek žinau iš savo patirties, neleidžiama. Tokiu būdu mokslo ir studijų institucijoje nepilną krūvį turintys ir dirbantys antraeilėse pareigose mokslininkai, tyrėjai ir dėstytojai yra nušalinami nuo akademinės bendruomenės sprendimų priėmimo. 

Pastaruoju metu Lietuvoje tampa problemiškomis ir mokslinės karjeros galimybės. Kiekvienas mokslininkas, tyrėjas ar dėstytojas privalo turėti teisę kilti mokslinės karjeros laiptais, jei atitinka aukštesniam laipsniui keliamus reikalavimus. Deja, pasitaiko atvejų, kad atitinkant tuos reikalavimus institucija atsisako skelbti konkursą aukštesnėms pareigoms užimti – motyvuojant tuo, kad trūksta lėšų didesniam atlyginimui mokėti, nes per mažai surenkama „studentų krepšelių“ (ypač tai būdinga kalbant apie „mažose katedrose“ dirbančius pedagogus). Tuomet aukštesnio laipsnio suteikimas visiškai nepriklauso nuo asmens pastangų ir realios jo mokslinio įdirbio vertės, o tai neabejotinai pažeidžia to asmens teises į tinkamą įvertinimą. Sąlygos tokiai praktikai gyvuoti turėtų būti panaikintos, sukuriant aiškius teisinius saugiklius, o kartu sudarant finansines galimybes mokslo ir studijų institucijoms užtikrinti savo darbuotojų mokslinės karjeros augimą. Tokios kliūtys mokslinės karjeros plėtrai akivaizdžiai kyla iš aukštojo mokslo finansavimo pagal „studentų krepšelius“ ydingumo ir dar kartą parodo, kad būtina parengti naują mokslo ir studijų finansavimo modelį, atsisakant „studijų krepšelio“ modelio.

Mokslininkų ir aukštųjų universitetinių mokyklų pedagogų mokslinė veikla nuolat vertinama, o šių vertinimų rezultatai siejami ir su pačių universitetų vertinimais. Būtent tuo vadovaujantis grindžiama dabartinė valstybinių universitetų pertvarka: nustačius, jog kai kurie universitetai yra „silpni“, nutarta taisant padėtį panaikinti jų savarankiškumą, prijungiant prie „stipresniųjų“. Tačiau mažai atkreiptas dėmesys, kad Lietuvoje sukurti universitetų veiklos vertinimo kriterijai iš esmės skiriasi nuo tarptautinių metodologijų, kuriomis remiantis išrenkami geriausi pasaulio universitetai. Taigi iškyla dar viena problema – mokslo ir studijų veiklos vertinimo kriterijų neatitikimas lyginant Lietuvos ir tarptautinius vertinimo kriterijus.

Štai panagrinėkime tarptautinę metodologiją, kuria remiantis išrenkami geriausi 20 pasaulio universitetų (How Universities Are Ranked – The Methodology). Pagal šią metodiką rodikliai visų pirma skirstomi į ekonominius ir socialinius, kiekvieną grupę suskirstant smulkiau:

Ekonominiai rodikliai:

  • Inovacijos (60%) – universitetų įdirbis ir pateiktos išvados ne tik dėl ekonomikos, bet ir dėl visuomenės, kultūros, žemės ūkio, sveikatos apsaugos, finansinių ir ryšių paslaugų, tų išvadų įtaka šių sričių plėtrai;
  • Tyrimai (30%) – pasaulinė ir regioninė universiteto akademinė reputacija savo srityje (apimant mokslo darbų citavimo indeksus, universiteto vaidmenį skleidžiant naujausias žinias pasaulinėms mokslininkų bendruomenėms);
  • Publikacijos (10%) – su universitetu susijusių mokslo darbų (ne tik straipsnių, bet ir apžvalgų, pastabų), paskelbtų aukštos kokybės įtakinguose leidiniuose, skaičius (apimant citavimo rodiklius).

Socialiniai rodikliai:

  • Infrastruktūra (15%) – kokia universitete yra mokymo(si) aplinka, apimant kompiuterinę įrangą, bibliotekas, karjeros plėtros galimybes ir kitas sąlygas, svarbias ne tik studentams, bet ir akademiniam sektoriui;
  • Mokymas (30%) – universiteto gebėjimai pritraukti ir puoselėti geriausius ateities protus ir įkvėpti potencialius naujos kartos mokslininkus (įvertinant tarptautinius apdovanojimus, studentų atsiliepimus apie mokymo kokybę, studijų reitingus ir pan.);
  • Įdarbinimas (40%) – universiteto pasiekimai teikiant industrijoms inovacijas, išradimus ir parengtus darbo rinkai absolventus (tarp kitko, įtraukiant į vertinimą absolventų gebėjimus dirbti multikultūrinėje aplinkoje, pristatyti pranešimus, įtraukti žmones į projektus ir kt.);
  • Socialinė atsakomybė (15%) – universiteto įsipareigojimai, organizuojant renginius ir kitą sklaidą visuomenei, investuojant į vietos bendruomenę, labdara ir pagalba nelaimių atveju, mokslo prieinamumas neįgaliems ir nepasiturintiems, universiteto įsitraukimas į aplinkosaugą ir žmogiškojo kapitalo plėtrą regionuose (skaičiais).

Beje, visi šie duomenys kaupiami surenkant juos iš institucijų duomenų bazių ir švietimo leidinių, juos įvertinant balais pagal išvestus vidurkius palyginant visus universitetus (pagal 5-ių balų skalę – „puikiai“, „labai gerai“, „gerai“, „pakankamai“ ir „prastai“). Lietuvos universitetai taip pat turėtų patekti į tokį vertinimą, tačiau ar tikrai visi išvardyti duomenys mūsų šalyje renkami?

Tokia abejonė kyla susipažinus su 2017 m. rugsėjo 26 d. švietimo ir mokslo ministrės įsakymu Nr. V-706 patvirtintu „Palyginamuoju ekspertiniu mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros vertinimo reglamentu“, sukurtu ruošiantis tarptautiniam vertinimui ir pateiktu užpildyti Lietuvos mokslo ir studijų institucijose dirbantiems mokslininkams. Jame surašyti mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) vertinimo kriterijai gerokai skiriasi nuo jau aptartų tarptautinių kriterijų. Čia vertinant išskirtos dvi pagrindinės kriterijų grupės – MTEP veiklos kokybės ir MTEP veiklos ekonominio ir socialinio poveikio vertinimo.

Vertinant MTEP veiklos kokybę nagrinėjami šie duomenys (svorio koeficientas 0,65):

  • Pastarųjų 5-ių metų geriausi darbai;
  • Geriausių konferencijose užsienyje skaitytų pranešimų sąrašas;
  • Svarbiausių gautų nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų už MTEP veiklą sąrašas;
  • Duomenys apie dalyvavimą konkursiniuose MTEP projektuose.

Vertinant MTEP veiklos ekonominį ir socialinį poveikį nagrinėjami šie duomenys (svorio koeficientas 0,2):

  • vykdyti Lietuvos ir užsienio verslo sektoriaus MTEP užsakymai;
  • vykdyti šalies valstybės ir savivaldybės ir kitų viešojo sektoriaus institucijų įstaigų MTEP užsakymai;
  • dalyvavimas valstybės valdymo institucijų, valstybės ir savivaldybių įstaigų ir organizacijų, verslo subjektų sudarytose darbo grupėse ar komisijose;
  • visuomenei ar ūkio subjektams suteiktos konsultacijos;
  • organizuotų mokslinių konferencijų ir renginių sąrašai;
  • narystė mokslinių žurnalų redakcinėse kolegijose;
  • narystė tarptautinėse darbo grupėse, asociacijose ir pan.;
  • svarbiausių mokslo populiarinimo veiklos rezultatų sąrašai.

Tarp šių eilučių nerasime vietos, kur galima būtų įrašyti duomenis pagal esminius aukščiau aptartus tarptautinius vertinimo kriterijus: kokią įtaką mokslininkų išvados daro ne tik ekonomikos, bet ir visuomenės, kultūros, žemės ūkio, sveikatos apsaugos, finansinių ir ryšių paslaugų plėtrai; kokios mokslininkams yra sukurtos mokymo sąlygos (infrastruktūra) bei mokslinės karjeros galimybės; kaip akademinė bendruomenė prisideda prie universiteto socialinės atsakomybės įgyvendinimo, apimant įtaką visuomenei, vietos bendruomenėms, aplinkosaugai ir žmogiškojo kapitalo plėtrai regione.

Tačiau į Lietuvos mokslininkų veiklos kokybės vertinimą įtraukti visai kiti duomenys – apie dalyvavimą konkursiniuose MTEP projektuose; dalyvavimą valstybės valdymo institucijų, valstybės ir savivaldybių įstaigų ir organizacijų, verslo subjektų sudarytose darbo grupėse ar komisijose; apie visuomenei ar ūkio subjektams suteiktas konsultacijas; apie organizuotus vien mokslo renginius (o ne skirtus visuomenei) ir kt. Dalis šių rodiklių iš esmės priklauso ne tiek nuo paties mokslininko įdirbio, kiek nuo verslo, valstybės valdymo institucijų, valstybės ir savivaldybių įstaigų bei organizacijų noro teikti mokslininkams užsakymus, įtraukti juos į darbo grupes ir pan. Kaip rodo pastarųjų metų patirtis, mokslininkus kviestis į tokias darbo grupes Lietuvoje vengiama: štai net valstybinių universitetų optimizavimo pertvarkos vizijai ir planui parengti visų pirma buvo kviečiami verslininkai, bet ne mokslininkai, nors pastarieji ir labai bandė į tas grupes įsiprašyti. Labai sunku paskatinti ministeriją, Vyriausybę ar Seimą iš mokslininkų sudaryti darbo grupę, pavyzdžiui, kaimo mokyklų optimizavimo realių kaštų ir pasekmių tyrimui, arba „studentų krepšelio“ įvedimo neigiamų pasekmių tyrimui.

Svarbu pastebėti, kad beatodairiškas siekis visiems mokslininkams primesti verslo užsakymų įgyvendinimo kriterijų taip pat yra nelogiškas, kadangi ne visos mokslo kryptys yra įdomios verslui: pavyzdžiui, humanitarai ar socialinių mokslų atstovai labai sunkiai gali tikėtis verslo subjektų užsakymų MTEP veiklai.

Mokslininkų narystės tarptautinėse darbo grupėse ir asociacijose iškėlimas, neįtraukiant jų narystės Lietuvos asociacijose, ne tik eliminuoja Lietuvoje vykdomos veiklos svarbą, bet ir neatsižvelgia į tai, kad dalyvavimas tarptautinėse organizacijose yra tiesiogiai susijęs su galimybe laiku sumokėti nario mokestį, kuris neretai yra gana didelis. Mokslininkas, atstovaudamas Lietuvai tarptautinėse organizacijose, labai dažnai turi iš savo lėšų padengti tokios narystės išlaidas. Be to, narystės tarptautinėje organizacijoje užtikrinimas sumokant nario mokestį dar nenulemia, kad tikrai bus įgyvendinta naujų mokslinių įžvalgų sklaida pasaulinei mokslininkų bendruomenei, ko siekiama vertinant veiklą pagal tarptautinius kriterijus. Vertėtų priminti, kad šie tarptautiniai kriterijai apima ne tik pasaulinės, bet ir regioninės akademinės reputacijos savo srityje vertinimą, tačiau to nėra Lietuvos mokslininkams skirtame reglamente.

Labiausiai stebina tai, kad šiame reglamente prioritetas teikiamas tik užsienio, bet ne Lietuvos konferencijoms. Tuo pačiu tai tarsi nurodo, kad mokslininkams organizuoti konferencijas ir kitus mokslo renginius Lietuvoje tiesiog neverta (nors, keista, į ekonominius ir socialinius rodiklius įtrauktas kriterijus apie tokių renginių organizavimą). Dėl vien užsienyje skaitytiems pranešimams suteikto prioriteto labiausiai nukenčia lituanistiniai tyrimai, kurių pagrįstumas Lietuvoje gali būti įvertintas daug  patikimiau ir kritiškiau, negu užsienyje, kur žinių apie mūsų krašto ypatybes tikrai mažiau.

Svarbiausia, kad toks reikalavimas pažeidžia Mokslo ir studijų įstatyme įtvirtintą lituanistikos prioritetą, kuris čia įvardytas net kelis kartus. Visų pirma, jis nurodytas 3 straipsnio 3 dalyje: „Valstybė teikia lituanistikos tyrimams ir studijoms, sprendžiantiems esminius tautos tapatybės išsaugojimo, stiprinimo Lietuvoje ir užsienyje ir jos raidos uždavinius, prioritetą. Mokslo ir studijų institucijos, kiek jos dalyvauja įgyvendinant šį prioritetą, laikomos vykdančiomis ypatingos nacionalinės svarbos veiklą“. Šiame straipsnyje apibrėžiant  mokslo ir studijų principus, lituanistikos prioritetas nurodytas dar du kartus (1 d., 3 padala; 2 d., 8 padala). Taip pat atskiru prioritetu išskiriami mokslinių tyrimų institutai, vykdantys lituanistinius tyrimus: „Valstybiniai mokslinių tyrimų institutai, kurių tikslas – kaupti, sisteminti, saugoti, skleisti nematerialųjį ir dokumentinį lituanistikos paveldą, vykdyti fundamentinius lietuvių kalbos, etnologijos, raštijos, kultūros ir istorijos paveldo tyrimus, turi ypatingos nacionalinės svarbos statusą. Šį statusą įgyvendina Vyriausybė, tvirtindama jų įstatus ir priimdama kitus teisės aktus.“ (12 str. 4 d.). Apibrėžiant mokslinių tyrimų institutų pabaigą ir pertvarkymą, lituanistinių tyrimų institutai ginami sukuriant ypatingas sąlygas: „Sprendimą dėl valstybinio mokslinių tyrimų instituto, kurio tikslas – kaupti, sisteminti, saugoti, skleisti nematerialųjį ir dokumentinį lituanistikos paveldą, vykdyti fundamentinius lietuvių kalbos, etnologijos, raštijos, kultūros ir istorijos paveldo tyrimus, pabaigos ir pertvarkymo priima Vyriausybė Seimui pritarus.“ (40 str.).

Nepaisant tokio išskirtinio teisiškai įtvirtinto lituanistinių tyrimų statuso, vertinant juos vykdančių mokslininkų veiklą visa tai ignoruojama. Tokiu būdu ir patys tyrėjai yra verčiami pažeisti minėtas Mokslo ir studijų įstatymo nuostatas – skirti mažiau dėmesio nacionalinėms konferencijoms, o tuo pačiu susiaurinti galimybes skleisti savo mokslines įžvalgas Lietuvoje, aptariant  su kolegomis ir viešinant visuomenei.

Dėl šių naujausių Lietuvos mokslininkams keliamų jų veiklos vertinimo kriterijų iškyla ir ilgalaikių fundamentinių tyrimų atlikimo problema. Kaip žinia, ilgalaikiais fundamentiniais tyrimais grindžiamas nuoseklus ir gilus tam tikrų sričių ištyrimas. Dažnai jie yra imlūs laiko ir lėšų sąnaudoms, nes reikalingi  parengiamieji tyrimai (pavyzdžiui, etnologijoje lauko tyrimai, jų metu surinktos medžiagos tvarkymas ir aprašymas, perdavimas archyviniam saugojimui). Tačiau, kai teikiamas didesnis prioritetas užsienio konferencijoms ir publikacijoms, fundamentinių tyrimų plėtra Lietuvoje žlugdoma – ypač humanitarinių mokslų. Tuo pačiu tai pažeidžia mokslininkų teisę į galimybių suteikimą tokiems tyrimams įgyvendinti.

Norėčiau atkreipti dėmesį į dar vieną mokslininkams pastaruoju metu vis dažniau iškylančią problemą. Mokslininkai ir tyrėjai yra intelektualaus produkto kūrėjai, o intelektualaus produkto kūrimas yra Autorinių ir gretutinių teisių įstatymo objektas. Taigi intelektualinius produktus kuriantiems mokslininkams, kaip autoriams, turėtų būti užtikrinama teisė į atlygį. Tačiau labai dažnai vyksta atvirkščiai: mokslininkas, norėdamas paskelbti ar paviešinti savo sukurtą intelektualinį produktą, dažnai ne tik kad negauna jokio atlygio, bet ir pats turi susimokėti už viešinimo galimybę. Mokestis už dalyvavimą mokslo konferencijoje su pranešimu palaipsniui vis labiau įsitvirtina ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje organizuojamose konferencijose. Kita vertus, konferencijos neįvyktų, jei neliktų pranešėjų: palyginimui, koncertai negali įvykti be atlikėjų, todėl atlikėjams mokamas atlygis. Dalyvavimas ypač užsienio konferencijose pareikalauja iš tyrėjų didelio finansinio indėlio (konferencijos dalyvio mokestis, kelionės ir pragyvenimo išlaidos), nes išlaidas ne visada arba nepilnai padengia mokslininko darbovietė (jei tokia yra), o paramos gavimas per projektinį finansavimą nėra užtikrintas. Neretai mokslininkai rizikuoja, norėdami pigiau iš anksto užsisakyti kelionės bilietus ir nakvynę, kai dar nėra tikri dėl paramos gavimo. Vieninteliai būdai tą paramą gauti – konkursinis finansavimas arba institucijos skiriamos lėšos. Tačiau galimybės paramai gauti ribotos, kadangi paprastai būna įvesti limitai, kiek kartų per metus ji gali būti mokslininkui skiriama. O ką daryti neturinčiam darbo tyrėjui? Kaip minėta, Lietuvos mokslo taryba paramą teikia tik per mokslo ir studijų institucijas, todėl belieka vienintelė galimybė – naudoti savo asmenines lėšas, jei tokių yra.  

Taip mokslininkai vis labiau yra įsukami į ydingą „mokslas – mokslui“ ratą, kuris akivaizdžiai tampa savotiška verslo forma. Kažkada atradusieji savyje mokslinę gyslelę neretai turi atsisakyti ankstesnių savo sumanymų labiau gilintis į tyrimus, skirtus nacionalinėms reikmėms, nes reikia paskubomis „kepti“ tarptautinei rinkai skirtas publikacijas. Tačiau ar tai tikrai naudinga Lietuvai ir jos žmonėms?

Siūlymai, kaip būtų galima esamą padėtį pagerinti:

  • Patobulinti „Palyginamąjį ekspertinį mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros vertinimo reglamentą“ (patvirtintą Švietimo ir mokslo ministro įsakymu 2017-09-26 Nr. V-706) atsižvelgiant į tarptautinius vertinimo kriterijus;
  • Įvesti į mokslinės veiklos vertinimo kriterijus prioritetą lituanistinės mokslinės produkcijos sklaidai Lietuvoje;
  • Sudaryti sąlygas vykdyti Lietuvoje fundamentinius tyrimus, sukuriant lankstesnius tokių tyrimų vertinimo kriterijus;
  • Užtikrinti mokslininkams – tyrėjams ir dėstytojams – galimybę dirbti pilnu krūviu;
  • Įtvirtinti teisinius saugiklius, užtikrinančius tyrėjų ir dėstytojų mokslinės karjeros galimybes;
  • Panaikinti diskriminacines laikinas darbo sutartis tyrėjams ir dėstytojams kas penkeri metai rengiant konkursus į jų darbo vietą, paliekant tik atestacijas;
  • Užtikrinti tyrėjams dalyvavimo visose konferencijose (taip pat užsienyje) išlaidų kompensavimą;
  • Panaikinti aukštojo mokslo finansavimo modelį, grindžiamą „studentų krepšeliu“, parengiant naują mokslo ir studijų valstybinio finansavimo modelį.

Autorė yra Lietuvos mokslininkų laikraščio „Mokslo Lietuva“ redakcinės kolegijos narė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ir Lietuvos edukologijos universiteto docentė, humanitarinių mokslų daktarė

Kategorijos: Lietuvos kelias, Mokslas, Mokslo darbai, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *