M. Kundrotas. Kodėl Lietuva galėtų pripažinti Kataloniją? (47)

Wikipedia.org nuotr.

Wikipedia.org nuotr.

Dažniausias argumentas prieš Katalonijos pripažinimą, kad, remiantis šiuo precedentu, nuo Lietuvos ims tolti Žemaitija ir sulenkinta pietryčių Lietuva. Išnagrinėkime šiuos pavyzdžius papunkčiui.

  1. Žemaičiai yra integrali lietuvių tautos dalis, katalonai – atskira tauta.
  2. Žemaičiai turi tarmę, patarmes ir šnektas, katalonai – atskirą kalbą.
  3. Nepaisant didžiulių tarminių skirtumų žemaičiui lengviau susišnekėti su aukštaičiu, nei su latviu. Katalonui lengviau susišnekėti su pietų prancūzu – oksitanu, nei su ispanu. Ispanų kalbai artimesnė portugalų kalba, nei katalonų.
  4. Nežiūrint raštų žemaičių tarme ir patarmėmis, ligšiol nėra patvirtinto literatūrinės kalbos kanono. Šiandieniniuose žemaitiškuose tekstuose vyrauja dounininkų tarmė, bet yra ir dūnininkai. Priešingai, katalonai turi oficialią literatūrinę kalbą.
  5. Žemaitijoje nėra atskiro ir kartu – vientiso valstybingumo istorijos, kur Žemaitija būtų figūravusi kaip savarankiškas politinis subjektas. Katalonija turi tokią istoriją nuo X a. iki XII a. Barselonos grafystės pavidalu ir iki pat XV a. – su Aragonu, kur katalonų kalba buvo valstybinė.
  6. Žemaitijoje nėra ilgaamžės politinės laisvės kovų istorijos, kalbant apie kovas su Lietuva. Priešingai, žemaičiai daugelį amžių stovėjo Lietuvos valstybingumo sargyboje. Katalonai, XV a. tapę Ispanijos valstybės dalimi, tokių kovų istoriją skaičiuoja nuo XVII a.
  7. Žemaitijoje nėra stipraus tautinio suverenistinio judėjimo, jį bando kurti tiktai saujelė marginalų, globojamų Maskvos. Katalonijoje toks judėjimas yra ir jis apima daugelį katalonų, atmetant atsikėlusius ispanų kolonistus. Šiam judėjimui atstovauja dauguma išrinktų Katalonijos deputatų, o spręsti apie tautos valią bus galima tik tada, kai įvyks referendumas be Madrido trukdymų.

Iš viso to išplaukia, jog nėra nei teorinių, nei praktinių prielaidų baimintis, jog Žemaitija seks Katalonijos pėdomis. Maža to. Jei Žemaitija to tikrai norėtų ir tam reiktų kokio nors precedento Europoje po Helsinkio sutarties, įtvirtinusios „amžinas“ sienas, tai toks precedentas jau yra ir jis pripažintas tarptautinės bendrijos. Tai – Kosovas. Po Kosovo, o taip pat – Rusijos atsakomųjų veiksmų Abchazijoje ir Pietų Osetijoje Katalonija būtų eilinis atvejis, o ne viską apsprendžiantis precedentas.

Pietryčių Lietuvos argumentas – jau daug rimtesnis, bet taip pat diskutuotinas. Faktas, jog dalis, netgi žymi dalis pietryčių Lietuvos gyventojų save priskiria kitai tautai – lenkams. Tai liudija ir rinkimai, kur šiame krašte laimi partija, mažai, kuo išsiskirianti, išskyrus lenkiškumą. Tai net nėra kalbos klausimas, nes dalis – gal kiek mažesnė – lenkiškai kalbančių krašto gyventojų laiko save lenkakalbiais lietuviais. Tai – etninės ir politinės savimonės klausimas.

Vis dėlto žvilgtelkime į istoriją. Kas yra Lietuvos lenkai? Arba sulenkėję lietuviai, arba atvykėliai iš kitų kraštų. Lietuvoje tėra viena pirmabuvių tauta – lietuviai, skirtingai nuo Latvijos, kur dar gyvena saujelė lyvių. Ir tik lietuvių tauta gali būti politinės bendrijos pagrindu Lietuvos teritorijoje, kitoms tautinėms bendrijoms talkininkaujant bendros Tėvynės kūrybos darbe. Sulenkėję lietuviai taip pat yra lietuviai, o atvykę lenkai ar sulenkėję gudai yra tokios pat gerbtinos tautinės grupės, kaip totoriai ar karaimai, bet jos nėra pagrindas politiniams dariniams Lietuvos valstybės žemėse.

Nekorektiška pietryčių Lietuvos lenkakalbius piliečius tapatinti su katalonais, kurie savo žemėse – pirmabuviai. Tam nėra moralinės teisės pagrindo. Aišku, galima samprotauti, jog dažniau laimi galia, nei moralinė teisė. Taip Rusija prisijungė Krymą, remdamasi rusų kolonistų referendumu ir ignoruodama pirmabuvių – totorių – valią. Bet pabrėžtina, jog tai įvyko prieš Katalonijos Nepriklausomybės deklaraciją ir pasiteisinimu buvo Kosovas. Taigi, jei susidarytų realios prielaidos pietryčių Lietuvos lenkakalbiams atsiskirti, Katalonijos pripažinimas neturėtų papildomos reikšmės.

Ką reikia daryti pietryčių Lietuvoje, tai suskirstyti lenkakalbius gyventojus į dvi kategorijas: lenkakalbius lietuvius ir Lietuvos lenkus, atmetant kitas kategorijas – Lenkijos, Rusijos ar Baltarusijos lenkus Lietuvoje. Reikia ugdyti etninę lenkakalbių lietuvių ir politinę Lietuvos lenkų savimonę, pasitelkiant tam švietimą, žiniasklaidą, kultūrą. Tai – ilgalaikis ir sunkus darbas. Na, o būti lenkakalbiu lietuviu ar Lietuvos lenku – jau pačių mūsų piliečių pasirinkimas. Katalonija čia visiškai niekuo dėta.

Įrodžius, kad Katalonijos pripažinime nėra jokios grėsmės Lietuvos valstybingumui, ir kad Katalonija turi teisę į politinį suverenumą, galima pasvarstyti, kodėl Lietuva turėtų ją pripažinti. Pirmiausiai – dėl to, kad kiekviena tauta turi teisę kurti savo valstybę savo tėvynėje. Paneigę Katalonijos teisę tampame veidmainiais ir menkystomis savo pačių valstybingumo atžvilgiu. Juk džiaugėmės, kai Islandija – taip pat maža ir atoki šalis – pripažino Lietuvą. Ar esame to verti?

Kita vertus katalonai žino ir gerbia Lietuvą. Jie net surengė Baltijos kelio pakartojimą. Ar esame to verti? Trečia – turime nusiplauti gėdą, kurią mūsų ankstesnės valdžios užtraukė mums, atmesdamos galimybę pripažinti Čečėnijos Respubliką Ičkeriją ir taip pradėti Rusijos imperijos byrėjimą. Įdomu, jog dalis Ispanijos „vienybės“ šalininkų mielai plotų katutėmis, jei Tatarstanas atsiskirtų nuo Rusijos ar Tibetas – nuo Kinijos. Tad iš kur dvejopi standartai? Nes Ispanija – Europos Sąjungos ir NATO šalis? Kas trukdytų Katalonijai tapti šių blokų šalimi, atsiskyrus nuo Ispanijos?

Čečėnų laisvės kovotojus vadinę separatistais lankstėmės Rusijai, dabar, taip vadindami katalonų suverenumo šalininkus, lankstomės prorusiškai Vakarų Europai. Užuot prisiminę JAV prezidento Vudro Vilsono principus dėl tautų apsisprendimo teisės. Ar esame verti savo pačių valstybingumo?

Tautinis egoizmas – toks pat nukrypimas, kaip tautinis indiferentiškumas. Iš vieno kyla šovinizmas, iš kito – kosmopolitizmas. Sveikas tautinis patriotas pirmiausiai žiūrės savo tautos, bet jei tik bus galimybė – išties pagalbos ranką bet kuriai pasaulio tautai.

Ar išdrįsime? Nuo to priklauso atsakymas į klausimą, kas esame dvasioje: milžinai ar nykštukai.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *