1920 m. spalio 9 d. Lenkija pažeisdama prieš dvi dienas pasirašytą Suvalkų sutartį, užgrobė Vilnių.
Įstrigo atmintin Gerardo Binkio, poeto Kazio Binkio sūnaus ir pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvio, liudijimas apie lietuvių jaunimo nuotaikas, netekus Vilniaus: „Buvau dar vaikas. Prie manęs priėjo tik iš matymo pažįstamas berniukas ir paklausė: „Ar žinai kas yra spalio 9-oji?“ Na, sakau, eilinė kalendorinė diena. „Nieko panašaus. Spalio 9-ąją lenkai iš mūsų atėmė Vilnių“, – paaiškino. Ir pridūrė: „Kai ateis spalio 9-oji, žinok, šaus iš armotų. Tada turi sustoti ir pagalvoti apie Vilnių.“
Tas vaikiškas pamokymas man padarė įspūdį. Kas yra spalio 9-oji prisimenu iki šiol. Tas mažas berniukas buvo Mindaugas Bloznelis, mūsų keliai vėliau trumpam susitiko 1941-ųjų sukilime“.
Priežastį „pagalvoti apie Vilnių“ dabar mums suteikia gruodžio 5-oji, kai Lenkijoje bus minimos Juzefo Pilsudskio (Józef Klemens Piłsudski, 1867-1935), Lenkijos diktatoriaus, karvedžio, revoliucionieriaus, politinio veikėjo ir Vilniaus atplėšimo nuo Lietuvos pagrindinio sumanytojo, palikusio gilų įspaudą tarpukario lenkų identitetui, 150-osios gimimo metines.
Nepasakė nieko „baisaus“
Sukaktuvininką turėjo progos priminti Adamas Michnikas, Lietuvos draugas ir laikraščio „Gazeta Wyborcza“, kritiško dabartinei Lenkijos valdžiai, vyriausiasis redaktorius, Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje lapkričio 27 d. skaitęs apie jį paskaitą.
Paskaita buvo plačiai išreklamuota, vėliau atpasakota įvairių informacijos sklaidos kanalų. Nesikartosiu. Tepastebėsiu, kad „prašytis politinio prieglobsčio“ Lietuvoje, kaip dramatiškai paskaita buvo populiarinama, dėl lenkams esą „per kritiško“ J. Pilsudskio traktavimo, A. Michnikas priežasties nedavė. Kaip nepasakė ir nieko ypatingai naujo, kas istorija besidomintiems lietuviams apie J.Pilsudskį nebūtų buvę žinoma.
Pasiklausyti, tiesa, buvo smalsu, tam tikru laipsniu ir įdomu (A. Michnikas pasakoti moka, valdo humorą), bet jis nepasakė nieko, kas būtų kėlę didesnes žadėtąsias kontraversijas.
J. Pilsudskis, pasak A. Michniko, tikėjo, kad „Rzeczpospolita – Lenkijos Respublika turi būti dviejų tautų šalis. Jis buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis, vadino save lietuviu, žiūrėjo į Varšuvą, tą Lenkijos dalį, kaip į svetimą šalį, nes tikroji esanti čia, Lietuvoje. <…> Jam Lenkija be Vilniaus buvo kaip žydams Izraelis be Jeruzalės. Jis negalėjo suvokti, kad taip pat buvo ir lietuviams, kurie neįsivaizdavo Lietuvos be Vilniaus.“
Kita tezė: J.Pilsudskis nesuprato demokratijos, jis buvo provokatorius, diktatorius, ne demokratas; kliovėsi kariuomene, gerbė discipliną, ne diskusijas parlamente; su kitais nediskutavęs kaip partneris, tik nurodinėjęs.
Viskas teisinga. Bet kur čia dramatizmas, kas čia lietuviams nežinoma arba lenkams „labai baisu“?
Man atrodo, kad „baisiau“ yra ne tai, ką A. Michnikas pasakė, bet tai, ko jis nepasakė. O nepasakė jis keleto svarbių dalykų, kuriuos vis dėlto verta prisiminti ir žinoti.
Nusilaužė moralinį nugarkaulį
Iš tiesų J. Pilsudskio asmenybė tiesiog įkūnija rusišką posakį: „Что русскому здорово, то немцу смерть“ (Kas rusui sveika, vokiečiui – mirtis). Kitaip tariant, dėl ko lenkai J. Pilsudskiu džiaugiasi, lietuviai – verkia.
Tikras ar tariamas J. Pilsudskio lietuviškumas nei pateisina, nei kompensuoja lietuviams padarytos skriaudos – Vilniaus krašto atėmimo ir pilnaverčio Lietuvos politinio bei ekonominio vystymosi galimybės sužlugdymo. Lygiai kaip ir Vinco Mickevičiaus-Kapsuko lietuviškumas tėra nereikšminga detalė, pasivedus jam bolševikų tarnystei organizuoti Litbelą ir įsijungus į Lietuvos skriaudikų gretas. Arba kokio nors „didelio lietuvių draugo“ klaipėdiškio Martyno Kurmio (Martin Kurmies) lietuviška kilmė irgi neturi reikšmės, nes jis buvo aukštas gestapo pareigūnas Kaune ir veikė kaip nacis. Visi jie, nepriklausomai nuo to ar bendrininkavo su Varšuva, Maskva ar Berlynu, tarnavo svetimiesiems ir dirbo ne Lietuvai, bet jos pražūčiai.
Trumparegiška J. Pilsudskio politika tarpukario metais buvo pražūtinga ne tik Lietuvai, bet reikšminga dalimi lėmė ir Vidurio bei Rytų Europos politinės raidos pobūdį, jos tragišką žlugimą per Antrąjį pasaulinį karą. Atplėšdama Vilnių, Gardiną, Lvovą, paskiau pasidavusi nacių suokalbiui ir dalyvavusi Čekoslovakijos sudrąskyme, tarpukario Lenkija pademonstravo savo imperialistinį apetitą, pakirto pasitikėjimą lietuvių, čekų, gudų, ukrainiečių bei kitų tautų akyse ir nusilaužė moralinį nugarkaulį.
Nesantaikos priežastis – įvykdytas smurtas
Žiulis Larošas (Jules Laroche), buvęs Parncūzijos ambasadorius Lenkijoje 1926-1935 metais, kurio misija sutapo su Pilsudskio valdymo laikotarpiu, po Antrojo pasaulinio karo išleido knygą „La Pologne de Pilsudski, souvenirs d‘une ambassade 1926-1935, Flammarion, Paris, 1953“ (Pilsudskio Lenkija, ambasados prisiminimai). Mokėdamas lenkų kalbą, autorius galėjo gerai pažinti to meto Lenkijos gyvenimą, politikos evoliuciją, kraštą, žmones, papročius.
Nepaisant to, kad Prancūzija, skirtingai nuo Italijos, kuri konflikte su Lenkija visapusiškai palaikė Lietuvos pusę, labiau rėmė Lenkijos pozicijas, ambasadorius Larošas geba įžvelgti ir to meto lenkų politikos ydas. Kalbėdamas apie Lenkijos santykius su Prancūzija, diplomatas pastebi, kad prancūzai labai skeptiškai vertino lenkų politkos nepastovumą, nepajėgumą nusistatyti sienas, vidaus netvarką ir kitas blogybes.
„Aš ypač kreipiau dėmesį į blogą įspūdį, kurį padarė Prancūzijai generolo Želigovskio „smūgis“ į Vilnių, – rašo prancūzų diplomatas, – dėl ko buvo tuščios pastangos, dedamos prancūzų diplomatijos, rasti sutarimui tarp Lenkijos ir Lietuvos“ (14 psl.). Jis priduria, kad J.Pilsudskio, kuris buvo atsakingas už Vilniaus užėmimą, įvykdytas karinis perversmas ir iškilimas valdžion, tik pagilino tą Lietuvos ir Lenkijos ginčą (18 psl.).
Vieną savo knygos skyrių Ž. Larošas taip ir pavadina: „Lietuva – neuralginė sritis“ (La Lituanie, point nevralgique). Autorius pažymi, kad dviejų metų laikotarpiu (1934-1935) santykiai tarp Lenkijos ir Lietuvos buvo įgavę tokį įtemptą pobūdį, jog atrodė, kad tai gręsia Europos taikai. Trumpai paminėjęs Lietuvos formalią uniją su Lenkija, prancūzų diplomatas nurodo, kad lenkų civilizacija buvusi aukštesnė, kuri, dėl religijos bendrumo, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įgavo vyraujantį pobūdį. Tuo metu lietuvių kalba – ne slavų kilmės – buvusi išstumta ir vartojama tik kaimuose.
XVIII a. padalijimai nepakeitė lietuvių ir lenkų santykių, rašo autorius, tik 1914 m. karas pakeitė viską. Vokiečiai, norėdami įsigyti ginklą prieš Rusiją, parėmė tautinį judėjimą, kuris atstatė lietuvių kalbos garbę ir sudarė prielaidas susikurti nepriklausomai Lietuvos valstybei. Lietuva įsitvirtino, pasinaudodma Vokietijos pralaimėjimu ir rusų revoliucija.
Kai Lenkija panoro atnaujinti istorinę tradiciją ir prisijungti Lietuvą, ji stojo akistaton su vyriausybe, kuri tai atmetė, nors ir negalėjo sutrukdyti užimti Vilniaus. „Šitas smurtas, – rašo Ž. Larošas, – nustatė Lietuvą prieš savo pietų kaimyną. Veltui bandė Tautų Sąjunga atgaivinti buvusią uniją federacijos froma: ji susidūrė su Varšuvos reikalavimais ir lietuvių baime vėl netekti savarankiškumo, jei santykiai tarp abiejų kraštų paliktų laisvas rankas Lenkijos įtakai.“
Žodžiai paneigia prasimanymą
Ypač įdomūs prancūzo liudijimai apie tiesioginius jo pokalbius su J. Pilsudskiu, Vilniaus krašto paveržimo iš Lietuvos tema. Autorius rašo: „Pilsudskis buvo kilęs iš Vilniaus krašto ir buvo žinoma, kad jis aistringai susijęs su savo gimtaja žeme. Ar nebūtų mėginęs pasinaudoti tokiu incidentu (kai 1923 m. Lietuva atmetė Ambasadorių konferencijos pasiūlymą nustatyti Lenkijos-Lietuvos sieną, paliekant Vilnių Lenkijos pusėje – V.V.), kad užimtų likusią Lietuvos dalį? Buvo suprantama ta baimė Kaune.
Vienas pirmųjų mano rūpesčių buvo išsiaiškinti dėl jo [J. Pilsudskio – V.V.] intencijų. Aš atvirai priėjau prie klausimo per pietus, kuriuos jam suruošiau birželio 21 d. po jo perversmo „legalizavimo“. Jis man atsakė be išsisukinėjimų: „Jei Kauno vyriausybė (jis niekuomet nesakydavo Lietuvos vyriausybė) atsisako laikytis karo padėtyje su mumis, aš daugiau nieko nenoriu. Lietuviai yra kovoję prieš mus tik priversti ir stumiami. Aš pats manau, kad „Kauno Lietuva“ (sic!) yra per maža, kad gyvuotų. <…> Jis tikėjosi, kad Kaune bus suprastas absurdiškumas nepalaikyti ekonominių santykių su Lenkija.“
„Tai todėl, – sakau, norėdamas patirti jo reakciją, – jūs neišplėtėte savo okupacijos už Vilniaus ribų“, – paklausė Ž. Larošas J. Pilsudskio? – „Jis žodis į žodį atsakė: „Tai tiesa. Kauno Lietuva manęs neinteresuoja, ir aš randu, kad mes jau pakankamai turime tautinių mažumų.“ (56 psl.)
Tie J.Pilsudskio žodžiai paneigia kai kurių mūsų istorikų populiarinamą Lietuvoje prasimanymą esą vykęs tada konfliktas ne tarp Lenkijos ir Lietuvos, bet tarp „senalietuvių“ ir „naujalietuvių“. Lenkijos diktatorius puikiai suvokė, kad lenkų tapatybė yra skirtinga nuo lietuvių, tik jis prisibijojo, kad „suvirškinti“ visus lietuvius išsyk Lenkijai gali būti šiek tiek „per daug“.
Pagaliau Rusijos ir Ukrainos konfliktas Donbase šiandien akivaizdžiai rodo, kaip panašais atvejais yra politiškai spekuliuojama, siekinat įgyvendinti savo imperialistinius tikslus.
Prancūzo įžvalgos išsipildė 1938-aisiais
Ž. Larošas pažymi, kad Lenkija tuo metu statėsi „didžiąja valstybe“, kurios statusą tarsi pateisino jos 32 mln gyventojų. Tačiau trečdalį jų sudarė tautinės mažumos. Lenkai griežtai atsisakė tarptautiniu mastu pripažintos tautinių mažumų apsaugos praktikos ir dažnai kartoję, kad jie verčiau pasitrauktų iš Tautų Sąjungos, negu duotų teisių savo mažumoms.
J. Pilsudskis rengė demonstracijas Vilniuje, norėdamas padaryti įspūdį lietuviams. Kai Ž. Larošas paklausė Lenkijos užsienio reikalų ministro ar tai susiję su tarptautine padėtimi, išgirdo atsakymą, kad Lenkiją sukurė ne kitos valstybės; ji pati pasiėmė Vilnių, pati nusistatė 1920 metų sienas, kokias manė esant sau tinkamas…
„Tai užsimiršimas, – priduria nuo savęs Ž.Larošas, – kad Versalio sutartis kai ką reiškia lenkų valstybės gyvavime.“ (125 psl.)
Dar daugiau. Lenkų laikysena kaimynų atžvilgiu, sąmoningas ar nesąmoingas griovimas tarptautinių institucijų, kurių dėka ir pati Lenkija galėjo atsikurti, draugystė su nacių Vokietija ir agresyvios tendencijos kėlė prancūzams didelių rūpesčių. Tarp Varšuvos ir Paryžiaus vyko nepabaigiami ginčai ir dėl finansų bei komercinių atsiskaitymų. Prancūzų kapitalo investicijos lenkų pramonėje keldavo didelius konfliktus, nesuvokiamus tarp sąjungininkų: „Ar mes dar turime Lenkiją laikyti mūsų sąjungininke?“ – retoriškai klausė Ž. Larošas, komentuodamas to meto Lenkijos politikos pobūdį. (150 psl.)
Kitoje vietoje jis pažymi numatęs ir tolimesnę šios agresyvymu grįstos politikos raidą: „Aš pripažįstu, – cituoja Ž. Larošas vieną iš savo depešų į Paryžių, – kad sunku atsikratyti minties, jog [Lenkijos] Užsienio reikalų ministras jau dabar mato linkmę, kuria jis galėtų nukreipti savo veiklą naudingam grobiui pasiimti Europos neramumų atveju. Aš pats prieš kiek laiko nurodžiau, kad jei Lenkija galutinai pereitų į vokiečių stovyklą, jos ambicijos kryptų šiaurės link (Lietuva) ir pietų link (čekų Silezija). <…> [Čekoslovakijos diplomatas – V.V.] Girsa neabejoja… [jei] Reichas pultų Sudetus, Lenkija paimtų Tešiną“. „Mano kolega čekas, – rašo knygos „Pilsudskio Lenkija“ autorius, – chronologiškai neapsiriko. Mano numatymai išsipildė 1938 metais.“ (196 psl.)
Maršalo pajėgos pasiekė Kauną
Kaune lietuvių kalba leistas žydų savaitraštis „Apžvalga” 1939 m. sausio 15 d. laidoje rašė, kad Lenkijos užsienio politikos linkmė rodo, kad „Hitlerio ir Pilsudskio 1934 politinė linija tęsiama ir toliau. Bet Lenkija nenutraukia ir savo suartėjimo su Sovietais <…>, taip Varšuva dabar stengiasi įgyti Maksvos palankumo, palikdama Vokietijos sąjungininkė. Tai yra didis lošimas.“
Tačiau tas „didis lošimas“ buvo trumpas, o „pilsudskinės politikos“ vaisiai greitai apkarto. Nacistinė Vokietija, su kuria Lenkija gėdingai dalijosi nepriklausomos Čekoslovaijos valstybę, jau 1939-ųjų rudenį patyrė triuškinamą smūgį iš tų pačių „partnerių“, kuriems stengėsi įsiteikti ir su kuriais leidosi į suokalbius prieš silpnesnius kaimynus.
„Labai gerai prisimenu atmosferą, tvyrojusią lenkų ultimatumo metu, – prisimena Mindaugas Bloznelis, rezistentas, antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo dalyvis, knygų autorius. – 1938 m. kovą lenkai ultimatyviai pareikalavo atstatyti diplomatinius santykius. O tai reiškė faktišką Vilniaus krašto išsižadėjimą ir teisių į jį pripažinimą Lenkijai. Po aštuoniolikos metų tvirtinimo, kad „mes be Vilniaus nenurimsim“, tokia staigi kapituliacija atrodė žeminanti ir negarbinga. Tada per radiją perduodavo pranešimus apie Vilniuje organizuojamas demonstracijas, kuriose vietiniai šovinistai rodė jėgą ir ragino Lenkijos kariuomenės vadą maršalą Edvardą Rydzą-Šmiglą (Edward Rydz-Śmigły): „Wodzu, prowadz nas na Kowno!“ (Vade, vesk mus į Kauną!)
Ir turiu pasakyti, kad su tam tikru pasitenkinimu prisimenu akimirką, kada vieną popietę pamačiau Savanorių prospektu judančią ilgą koloną Lietuvoje internuotų lenkų karių. Lietuvos karinių pajėgų lydimi, sunkvežimiais, viliukais, kitomis transporto priemonėmis buvo vežami nuginkluoti lenkų kariai. Jie buvo gabenami į Kulautuvą, kitas internavimo vietas. Ir tada pagalvojau: štai, maršalo pajėgos pagaliau pasiekė Kauną…“
Klaiki, baisinga tragedija
Čikagos lietuvių dienraštis „Draugas“, netrukus po Lenkiją ištikusios katastrofos, rašė: „Mes ne kartą esamę rašę, kad lenkų tauta šiandien kenčia už savo vadų (kurie ištikus nelaimei į užsienius išlakstė) kaltes ir klaidas.
Viena iš daugybės klaidų buvo – susibičiuliavimas su Vokietijos naciais ir spjovimas į akis toms valstybėms, kurios Lenkiją ant kojų buvo pastačiusios. Lenkijos vadai to nenumatė.
Kai Lenkija sudarė specialę nepuolimo ir kitokias sutartis su Vokietija, mūsų dienraštis padarė pastabą, kad ateis laikas, kuomet lenkų istorikai skaudžiai pasmerks prie to akto privedusius Lenkijos vadus. Ta proga tada priminėme ir pasakėčią: neik su velniu obuoliauti – neteksi nei obuolių nei terbos.
Ar ne taip išėjo?“ (1940 m. vasario 5 d.)
Kitas to meto Amerikos lietuvių laikraštis „Darbininkas“ daro panašias išvadas: „Iš tiesų, tai liūdnas ir šiurpulingas vaizdas. Lenkija žlugo dėl jos vadų puikybės ir kriminališko šeimininkavimo. Valdančioji klika žaidė valstybės likimu lygiai kaip tas rizikingas, įsikarščiavęs, nieko nepaisąs ir viską ant vienos kortos statąs kortuotojas – gambleris. Bet ką gi čia kalta liaudis. Ji ir pirmiau vilko nepakeliamą mokesčių jungą ir gyveno skurdžiausią visoj Europoj gyvenimą (išskyrus Sovietų Rusiją), gi dabar šalia skurdo ir nelaisvę įsigijo. Kosciuškos sukilimo laikais lenkai taip apdainavo savo ponus magnatus: „O szesc wam, panowie magnaci, za naszą niewolę, kajdany!“ (Garbė jums ponai magnatai! Už mūsų nelaisvę ir pančius). Dabar kur kas teisingiau tą dainą gali kartoti. Turėjo didelę valstybę ir su vienu mėnesiu ją prašvilpė. Naujoji vyriausybė traukia juos į teismą. Bet kas juos teis, kur juos suras? Jie ramiai sau užsieniuose gyvena ir… laukia naujosios didesnės Lenkijos… Iš tiesų, sunku įsivaizduoti ką nors kriminališkai panašaus. Kaltininkai pabėgo, o nugalėtojų kerštas krito ant suvargusios, išbadėjusios liaudies. Klaiki, baisinga tragedija.“ (1940 m. vasario 9 d.)
Panašias išvadas darė ne tik lietuviai, bet ir patys lenkai. Kaip 1940 m. vasario 7 d. rašė Vilniaus lenkų dienraštis „Gazeta Codzienna“, Londone reziduojančios lenkų egzilinės vyriausybės ministras pirmininkas gen. Vladislovas Sikorskis (Wladislaw Sikorski), ne vien savo ir tos vyriausybės, bet visos lenkų tautos vardu pasmerkė režimą, privedusį Lenkiją prie katastrofos.
Paskutinę laisvosios Lenkijos vyriausybę su Juzefu Beku ir E. Rydzu-Šmiglu priešaky, kaltino ne vien gen. V. Sikorskis. „Galėjome gi, – kalbėjo vienas jau slapstęsis karininkas, – drauge su čekais (juos vokiečiai pirmieji puolė), lietuviais ir kitomis Baltijos valstybėmis sudaryti tvirtą grandį prieš vokiečius ir rusus. Kam reikėjo mums Vilniaus, Lvovo ir Tešino, jei netekom visos Lenkijos“.
Lietuvių tauta pareigą atliko
Pavergtoji Lenkija tuo metu išgyveno milžinišką tragediją. Vakarinę jos dalį naciai ėmėsi brutaliai germanizuoti. Gyventojus tūkstančiais vertė trauktis iš jų nauolatinių gyvenamųjų vietų, o į ten vežė vokiečius. Kurie priešinosi ar prieštaravo – žudė be skrupulų, atiminėjo namus, turtus, įmones. Vien per pirmuosius 5 okupacijos mėnesius naciai išžudė 18,000 lenkų inteligentų. Kad neliktų lenkiškumo ar katalikiškumo žymių, okupantai griovė pakelių kryžius, koplytėles, uždarinėjo bažnyčias, suėminėjo ir varė į darbo stovyklas kunigus. Nugalėję Lenkijos kariuomenę, vokiečiai toliau brutaliai žudė lenkų tautą, ėmėsi metodiško žydų išnaikinimo plano.
Ne geresnė padėtis buvo ir bolševikų užimtoje Lenkijos dalyje. Bolševikai su ne mažesniu, jeigu ne didesniu brutalumu persekiojo, trėmė ir žudė ne vien lenkus, bet ir ukrainiečius, gudus, lietuvius, žydus bei kitų tautybių žmones, parodžiusius bent menkiausio nepritarimo bolševikiniam režimui. Jau minėtasis „Draugas“ 1940 m. sausio 30 d. rašė:
„Šiandien patys didžiausieji lenkų šovinistai turi pripažinti, kad laimingiausieji tie jų tautiečiai, kurie yra subėgę į Lietuvos atgautąją Vilniaus krašto dalį, arba kurie iš seniau ten gyveno. Lietuva aprūpino juos ir pastoge, ir drabužiais, ir maistu, nedarydama jokio skirtumo, kokios tautybės ir religijos yra žmogus. <…>
Nežiūrint to, kad lenkai, valdydami pagrobtą nuo Lietuvos Vilniaus kraštą per aštuonioliką su viršum metų lietuvius kankino, persekiojo, į kalėjimus kišo, trėmė ir net žudė <…> mes nesityčiojame iš jų skaudžios šiandieninės padėties. Priešingai – mes jiems užuojautą reiškiame, nes aiškiai žinome, kad dėl lenkų imperialistų vadų klaidų, dėl jų pridarytų savo kaimynams skriaudų, nekalta yra lenkų liaudis. Ir jei ir naciai, ir bolševikai tą liaudį kankina, jei atima iš jos žemes, duonos kasnį, pastogę, suardo šeimas, atima vaikus, uždraudžia jai Dievą garbinti, daro beširdiškai, nežmoniškai ir tai civilizuotame pasaulyje turi iššaukti didelio pasipiktinimo ir protestų. Nepaisant kokia tauta patektų į šitokią padėtį, į kokią šiandien yra patekusi lenkų tauta, krikščioniškoji artimo meilė reikalauja užjausti ir padėti. Mūsų tauta šiuo atžvilgiu savo pareigą atlieka.“
Nepaisant to, Niujorke leistas lenkų laikraštis „Nowy Swiat“ 1940 m. vasario 4 d. laidoje puolė lietuvius ir Lietuvą dėl Vilniaus krašto prisijungimo. Jo nuomone, Vilnius dabar vergaująs.
„Keista, kad nei Krokuvos, nei Varšuvos lenkai neverkia, bet verkia tik… Vilniaus, – reguodamas į publikaciją atsikirto Čikagos „Draugas“ (1940 m. vasario 6 d.). – Lenkai gai ir pamiršo, bet mes nepamiršome, kad Vilniuje lietuviui lygių žmogaus teisių su lenkais reikalaudami, Lenkijai jį valdant, lenkai nužudė daug lietuvių. Dabar Lietuva tik mėgina atstatyti lenkų padarytąją lietuviams skriaudą. Vilniaus krašte kalėjimuose puvo net 400 lietuvių. Juk tik viename Berezos kalėjime, žiauriausiame visos buvusios Lenkijos kankinimo lizde, kentėjo net 200 lietuvių. Jie dabar paleisti. Bet nebus atgaivinti nuo lenkų kruvinų rankų už lietuvybę nužudytieji Juozas Bakanauskas, Mykolas Šinkūnas, Vladas Jurkuvėnas, Bronis Astašauskas, Pranas Račinskas ir kiti! Jiems Lietuva galės tik pastatyti paminklą! Vilniaus nuvargintiems, badaujantiems gyventojams Lietuva suteikė pagalbą: maistu, pastoge, apsauga.“
Lietuvių dienraštis priduria, kad „Nowy Swiat“ sielojasi per vėlai, laikraštis „turėjo sielotis tada, kada tie visi lenkų žiaurumai buvo atliekami. Dabar turėtų džiaugtis, kad Vilnius Lietuvos, kuri daug švelniau elgiasi su mažumomis, negu Lenkijos ar kitos kurios valstybės kaimynai elgiasi su savo pačių tautiečiais.“
Banditizmas ir gėda
1940 m. balandžio pabaigoje Vilniuje pasirodė Petro Kovnackio (Piotr Kownacki), buvusio laikraščio „Dziennik Wilenski“ redaktoriaus, brošiūra „Gdyby dziadek žyl“ (Jeigu diedukas gyventų), kurioje autorius bando nustatyti maršalo J.Pilsudskio atsakomybę už Lenkijos valstybės sužlugdymą.
P.Kovnackis reaguoja į kai kurių lenkų sielojimąsi, esą, Lenkijos valstybė nebūtų žlugusi taip negarbingai, kaip jai teko žlugti, jeigu prie valstybės vairo būtų stovėjęs J.Pilsudskis. Autorius ryžtingai atmeta tokius išvedžiojimus ir atsakomybę už Lenkijos tragedija verčia prieškariniam Lenkijos režimui ir jo tėvui bei kūrėjui maršalui Juzefui Pilsudskiui bei visiems, padėjusiems Lenkijoje įvykdyti 1926 metų perversmą.
Pasak P.Kovnackio, užsienio reikalų ministras pulkininkas J. Bekas ir maršalas E. Rydzas-Šmiglas buvo patys ištikimiausi J. Pilsudskio draugai, ištikimiausi jo politikos vykdytojai. J. Pilsudskis, prisibijodamas kitų konkurencijos, „apvalęs“ Lenkijos kariuomenę nuo įvairių karo specialistų; tauriausius piliečius, kurie nemokėję lankstytis ir pataikauti diktatūrai, kankinęs kalėjimuose, vertęs emigruoti į užsienius; kariuomenės neapginklavęs, nors per 10 diktatoriavimo metų galėjęs tai padaryti.
Autorius neranda jokių objektyvių duomenų, kad Lenkija nebūtų dalyvavusi Čekoslovakijos padalijime, jeigu J. Pilsudskis būtų buvęs gyvas. Ir apskritai, Lenkija, P. Kovnackio nuomone, ir J. Pilsudskiui gyvam esant jokiu būdu nebūtų galėjusi prilygti Suomijai, kuri sugebėjo duoti deramą atkirtį Sovietams.
P. Kovnackis pažymi, kad „šių šiukšlių“ nebūtų kėlęs viešai, jeigu nebūtų pasigirdę balsų, esą, konstitucijos ir priesaikos sulaužymas, tarpusavio kovos, karininkų siuntimas naktimis suvesti sąskaitas nebuvo banditizmas ir gėda, o tiktai „garbės gynimas“, kuriam buvę reikalingi J. Pilsudskio tipo „genijai“.
Ne genijus ir net ne herojus
Šituos faktus reikia turėti galvoje, kai kalbama apie J.Pilsudskį ir jo „mocarstwo Polskie“ (Lenkijos galybė). Negalima užmiršti, kad to meto Lenkija, kaip ir Vokietija („Herrvolk“ ir „Grossdeutschland“ – „ponų tauta“ ir „didžioji Vokietija“), kentėjo nuo didybės manijos, žavėjosi savo rasės poniškumu ir šleikštėjosi kitais, ypač semitais. Prieš karą Lenkijoje buvo itin gausi antisemitinė literatūra.
Lietuvą laisvam gyvenimui prikėlė ne lenkiškos „fanaberijos“miesčionis, bet kaimietis žmogus, iš savo dar gyvos lietuviškos sąmonės. Jis ir apgynė šį nedidelį žemės plotą savo krauju.
Lietuviai neneigė lenkams teisės turėti savo nepriklausomą valstybę, tik iš jos reikalavo grąžinti užimtą senąją sostinę. Tuo metu lenkai, bent jų politikai, Lietuvos nemėgo, laikė ją, J. Pilsudskio žodžiais, „Lenkijos tęsiniu“, absurdu, pramanu, lokišku „žemaičių“ užsispyrimu turėti sau „Kauno valstybėlę“.
Bet iš tiesų lenkai pro Lietuvą veržėsi prieiti prie Baltijos jūros dar vienoje vietoje, kad apsuptų Prūsiją, kaip rakštį Lenkijos pašonėje. Lenkų pastangos užimti Klaipėdą ar bent paversti ją laisvu miestu turėjo strateginį tikslą – įgyti antrąjį Lenkijos išėjimą į Baltijos jūrą ne tik prie Vislos, bet ir prie Nemuno žiočių.
Lietuva buvo tikra priešybė J. Pilsudskio kardo užrėžtai Lenkijai. Tiek teritoriniu, tiek ir valstybės tapsmo tradicijos atžvilgiais, jos buvo susidariusios ant visiškai skirtingų socialinių pagrindų.
Žemės reforma Lietuvoje pakirto tradicines ir stiprias lenkų ūkines atramas. Ekonomiškai pajėgus Lietuvos ūkininkų sluoksnis, susidaręs apkarpytų dvarų žemėse, tapo Lietuvos ūkio pamatu. Drauge su dvarų ir bajoriškų tradicijų sumenkimu, sudrisko Lietuvoje ir lenkiškas Katalikų bažnyčios pamušalas, žavėjimasis lenkų kalba bei kultūra. Lenkų kalba nebuvo daugiau laikoma kilnesne už lietuvių, pavardės taip pat nustotos lenkinti. Vilniaus žaizda užsklendė lietuvių visuomenę nuo domėjimosi lenkų kultūra. Naujai išaugusi lietuvių karta lenkų kalbos nemokėjo ir jų kultūros nepažino.
Lietuvoje atsitiko tai, kas anksčiau buvo įvykę Britų salose, nuo Aglijos atskilus Airijai. Airiai kentėjo nuo anglų lordų, kaip lietuviai nuo lenkų ponų. Tik airiams istorija nebuvo tokia dėkinga: jiems buvo primesta svetima kalba, kuri jiems dabar pasidarė jau sava, ir airiai ligi šiol turi ir „vilnietišką“ Olsterio problemą.
Mums J.Pilsudskis joks „politikos genijus“ nebuvo. Aišku, jo negalima lyginti su A. Hitleriu ar J. Stalinu. „Kalibras“ vis dėlto ne tas.
Laisvę mylintiems ir demokratinę gyvenimo sanklodą branginantiems žmonėms – ne vien lietuviams, bet ir lenkams, čekams, ukrianiečiams ar gudams – J. Pilsudskis nebuvo ir niekad nebus nei genijus, nei herojus.
Šį straipsnį privalu perskaityti mūsų seimo nariams, atsakingiems už įstatymų kūrimą, už kaimyninių santykių su Lenkija palaikymą. Gal tuomet nebūtų tokie “minkšti” dėl pavardžių, vietovardžių rašybos Vilniaus krašte, gal įgytų tvirtesnį stuburą ir taptų savarankiškesni bei išdidesni? Šiuo metu mūsų kai kurie aukštieji politikai atrodo apgailėtinai.
Tai kad nemažai seimūnų (arba jų žmonų!) yra tokie pat Lietuvos “patriotai” kaip Pilsudskis!!!
+ + +
V. Valiušaitis: ” Aišku, jo negalima lyginti su A. Hitleriu ar J. Stalinu. „Kalibras“ vis dėlto ne tas.”
Tik todėl, kad sugebėjo anksčiau mirti (1935), vėžio nugnybtas. Būtų traukęs ilgiau, būtų su savo draugeliu Hitleriu dar ne tokių pokštų prikrėtęs.
Straipsnis puikus! Tik vertėjo konkrečiau užsiminti apie Pilsudskio-Hitlerio paktą, pasirašytą 1934 m. ir galiojusį iki 1939 m. pavasario, kol abi šalys susistumdė dėl Dancigo.
+++ !!!
+ + + !
Beje, Dancigo klausimu, yra teorija, jog britai su prancūzais buvo suinteresuoti, kad Vokietija su Lenkija susimuštų – užtat ir davė garantijas lenkams, nors neketino jų vykdyti. Planas suveikė: lenkai įsijautė, “įjungė chamą”, gavo nuo Hitlerio per snapą – ir taip išnyko paskutinis fizinis barjeras tarp rusų ir vokiečių, ir jų konfliktas tapo neišvengiamas. Nežinau, kiek čia teisybės – bet aš britų vietoje tikrai būčiau bandęs lenkus su vokiečiais supjudyti (juolab, kad lenkai jau ir taip save “didžiais užkariautojais” laikė, tai daug “kusinimo” ir nereikėjo) su Stalino-Hitlerio akistatos perspektyva.
Tai ne teorija, bet Pasaulio Architekto praktika, tampiusio marionetes už virvučių ir A. Hitleriui skirdamas revoliucijos ledlaužio vaidmenį.
Lenkija 1,7 mln. kariuomenės parengė puolimui, Berlyno užėmimui per dvi savaites ir Vokietijos prevencinis smūgis sukėlė beprotišką paniką lenkų tarpe, visgi spėjusiems nužudyti keliolika tūkst. civilių vokiečių – Lenkijos piliečių.
Prancūzijos armija snaudė prie Maginot linijos prieš 0,5 mln. Wehrmacht jėgas, PKP kėlė sabotažus, dezertyravimus ir t.t.
Visas tas marmalas su šalimis, pavardėmis, datomis neleidžia net tuo užsiimantiems specialistams suvokti tikrosios įvykių eigos tikslų, tuo labiau, kai paslepiami kokie nors dalykai (dokumentai, sutartys, skaičiai ir t.t.).
Turime žinoti, kad SSSR vykdė pasaulinės revoliucijos idėją, o SSSR atsiradimas per bolševikų spalio perversmą aprašytas ir Anthony C. Sutton, ir A.Solženicyno, ir H. Ford, ir dar eilės autorių, nurodant tikrąjį bolševikų ramstį – Wallstreet.
Šiandieniniai progreso varikliai – genderizmas, narkotikai, islamizacija – stumiami iš ten pat.
A. Hitleris labai taikliai nusakė tų finansuotojų tikslą – Weltherrschaft (viešpatavimas pasaulyje).
Kuo labiau drumstas vanduo, tuo puikiau jaučiasi rykliai.
kas spalio 9-ą paskelbė Vilniaus diena? Negi rajono lenkai, nuolaidžiaujant Šimašiui? Negi švęsime 1920 10 09 Lietuvos sostinės okupaciją?
Nu na… !!!
Iš kur ištraukėt, kad spalio 9-oji paskelbta Vilniaus diena?
Paslaugiai pranešė R.Jasiulionis per ŽR
Viskas veda į tos dienos šventimą – spalio 9 diena yra Vilniaus išlaisvinimas karžygiškais L. Želigovskio daliniais nuo lietuvių okupantų, remiamų bolševikinės Rusijos.
Tuoj pasipils liberal-marksistų straipsniai apie lietuvių apgaules, klastas ir nedėkingumą Lenkijai, šitieeekkk galvų paguldžiusiai už Vilnių.
Seimūnai sieks bet kokia Konstitucijos sulaužymo kaina pasiekti, kad iki garbingo jubiliejaus – 100-mečio (2020.10.09) – bent Vilniuje ir Vilnijoje liankai jaustųsi kaip Lenkijoje iki 1939 metų – su lenkiškais rašmenimis pasuose pirmame puslapyje, vietovardžiais lenkiškai, lenkų mokyklose visi dalykai lenkų kalba ir neprivaloma lietuvių kalba, uždaryti visas lietuviškas mokyklas ir klases, jei liankakalbių mokinių nors vienu daugiau.
Žinoma, su Armija Krajowa paradu Gedimino prospekte.
Visada yra sudėtinga įvertinti: kas teisus, kas ne. Vieniems- didvyris, kitiems- niekšas. Amžinas interesų konfliktas, siekiant gėrio ir teisybės. Vardan ko? Tiksliau kodėl? Dėl turto, garbės, ar meilės? Ir kaip visada, visiems geras nebūsi, atitinkamai ir mylimas. Turto “su savim nepasiimsi”, lieka tik garbė, kurią, daugelis supranta subjektyviai. Kur ta teisybė? Išlikti ir būti žmogumi? Nemanau, kad jie tokie nebuvo, nes buvo katalikai ir tikėjo…
Čia, Robertai, pats apie kokius tikinčius žmones katalikus mums porini? Apie Staliną, Hitlerį ir Pilsudskį?! Dar reikėtų prie šitos banditų kompanijos pridėti “patį žmogiškiausią iš visų žmonių” draugą Leniną!!! Vot tak, tovarišč Robert…
Šiuo atveju „naviguotis” lengva: Pilsudskis su lenkais vaidino krikščionį? Tereikia atsiversti Dekalogą. Katrą iš 10 jo priesakų vykdė, žudydami bei užgrobdami? Kuo jų strategija bei taktika skyrėsi nuo bolševikų? Abi kaimynės varžėsi, katra daugiau užgrobs, daugiau nusikals?
Visi tie kas žudė nekaltus žmones yra žudikai ir nebijokime žmogžudžius vadinti tikraisiais vardais.Nei kata-
likybė ,nei tikėjimai nepateisina brutalaus elgesio su paprastais žmonėmis,o politikai yra tie nevėkšos,kurie
galvoja ne apie savo valstybes,o galvoja tik apie savas personas.Niekšelių visos tautos turi.Toks buvo ir
Juzefas Pilsuckis.Jis visiems Vilnijos lietuviams iki šiol buvo ir liks visiems laikams niekšų niekšas,palikęs
gilią žaizdą mūsų širdyse.Jo niekšybė ne ką labiau atleistina nei stalinizmo ar hitlerizmo kruvinųjų diktatorių
nusikaltimai.Lietuva buvo tapusi visokių nusikaltėlių praeinamuoju kiemu.To nenoriu ir dabar ,kad visokie
svieto perėjūnai vėl drumstų ramybę mano Tėvynėje Lietuvoje.Budėkime ir saugokime taikią Lietuvos padangę ir darykime viską teisingai,kad lietuviui nereikėtų bėgti iė savo Tėvynės,kaip tai buvo XX a.vidu-
ryje.
panie Robert, Pilsudskis nebuvo katalikas. Jis išsižadėjo katalikybės 1899 metais, perėjo į liuteronizmą, kad galėtų antrą kartą tuoktis, gyvenant jo pirmai žmonai. Nejaugi lenkiškose mokyklose šito nemoko?
Labai vykęs koliažas: Lietuvos “draugai” Stalinas-Pilsudskis-Hitleris… Na, ir kas, kad Pilsudskio “politiniai gabaritai” buvo mažesni už Stalino ir Hitlerio. Ar mums, lietuviams, labai jau svarbu, kuris banditas buvo didesnis banditas?!
O Stalino didysis sąjungininkas kas tokis, gal žinai ar drebi ir negali pasakyt, a?
Kodėl bijau? Josifo Visarionovičiaus pats didžiausias draugas buvo Adolfas Aloyzovičius tol, kol Adolfas Aloyzovičius, sužinojęs apie Josifo Visarionovičiaus ketinimą pulti Vokietiją ir užkariauti visą Europą, neužpuolė savo draugo Josifo Visarionovičiaus pirmas. Beje, Adolfo Aloyzovičiaus lakūnai, tankistai ir gestapininkai (!) stažavosi Sovietų Sąjungoje, o apie SSSR strateginių išteklių tiekimą Vokietijai nežino gal tik darželinukai… Taigi, dorogoj tovarišč Jules, istorijos nesuklastosi!!!
Jūs ką, dezistu čia įsidarbinote?
???
Pasiaiškinkite, ką sąvoka “sąjungininkas” reiškia? Sąjungininkai tarpusavyje nekariauja, o dalijasi Europą pusiau ir rytų pusę pasiunčia Gulagan arba už kampo sušaudymui. Legendinis generolas, kuris nesutiko su tokiomis Europos dalybomis buvo susprogdintas, nežinot? Jo vardas George Patton, girdėjot tokį legendinį generolą, kuris praregėjo ir suprato, ką padarė? Sakau tai Jums pagarbiai, supratote?
???
Na, taigi ir dalinosi Adolis su Josifu tą Europą, kaip ir dera sąjungininkams. 🙂
O Patono, kaip “nepatogaus” veikėjo likvidavimo teorija atrodo įtikinama – jei neklystu, jis buvo už karinių veiksmų tęsimą prieš bolševikus, tuo tarpu kai Vakarų sąjungininkai svajojo apie taiką su savo naujaisiais raudonaisiais “draugai”.
Jūs gal girtas? Realiai dalijosi Didysis Trejetas ir pusę Europos pasiuntė Gulagan arba į uošvienės sodelį sušaudymui, nežinai ar mokytoja su mama pačiam nepasakė? Kad docentai nesako – tai mes žinome, bet mama arba uošvienė turėtų pačiam visgi pasakyti.
Tas troikos dalijimasis vyko JAU pašalinus Adolį – aš gi kalbėjau apie tas dalybas, kai Adolis su Joške sąjungininkai buvo, t.y. Molotovo-Ribentropo paktą.
G. Patton 1945.06.09 jau buvo parade Vašingtone, o gruodžio mėn. likviduotas.
Norint suprasti II pasaulinio karo laimėtojus ir jų rangus, užtenka pamatyti Jaltos konferencijos nuotrauką su V. Čerčiliu, F.D. Ruzveltu ir J.Stalinu.
Tvankstai, kada išmoksi lietuviškai rašyti svetimvardžius? Nuoseklumo jokio: Čerčilis, Ruzveltas, Stalinas, Hitleris, Pilsudskis – tvarkoj, bet čia pat Patton, Rydz- Smigly, Anthony C. Sutton, H. Ford (kilmininkas!), H. Goering, Molotov-Ribbentrop, gatvėvardis Wallstreet.. Mažaraštis esi arba lenkiškai suliubėjęs, “šanovny pan”.
Jei tai būtų vieši rašiniai, tai visada būtų parašyta lietuvišku tarimu ir skliaustuose (pirmą kartą) tikrąja rašysena.
Kadangi galiu perskaityti ir suprasti apie trisdešimt kalbų, tai Lietuvoje man labai nedažnai tenka sutikti, kad įvairių tautų žmonių vardai ir pavardės būtų perskaitytos pagal tikrąjį tarimą ir taip lietuviškai užrašytos. Aplamai, labai retai sutinku žiniasklaidoje teisingai pagal tartį užrašytas skandinavų, nyderlandų, portugalų, madjarų, rumunų vardus ir pavardes, netgi prancūzų, vokiečių, ispanų. Tai visos be išimties TV, žurnalai, laikraščiai.
Pvz. portugalas Joao Paulo Bautista – Žuanas Paulus Bautišta, švedas G’o’ran Wallenberg – Joranas Valenberis, rumunas Mircea Gheorghe – Mirča Georgė, arba George – Džordžė,…
Kada ir kur Jūs esate tai sutikę Lietuvos žiniasklaidoje ?
Kai prisėdu rašyti kokia tai kalba, tai dėl diakritinių ženklų turiu persijungti klaviatūrą, prieš akis pasidėti tos kalbos raidžių išklotinę klaviatūrai.
Pasisakymams, tiems keletui sakinių, mano nuomone, negalima kelti reikalavimus tolygius straipsniui ar knygai.
Rašant pasisakymuose pavardes tikruoju užrašymu, pašnekovas gauna galimybę pasitikrinti internete, o rašyti tik lietuviškai ir dar skliaustuose tikruoju užrašymu – na, nebent tada galima reikalauti, bet dėl kažkurio ypatingo lietuviškumo ir lietuvybės sergėjimo, įtikti ir pataikauti jam, yra ne man.
Atskirai dėl nyderlandų kalbos, kuri yra Briuselio – Den Boso (Bosch) tartis, dėl atsirandančių vis didesnių skirtumų vadinama olandų ir flamandų kalbomis.
Kas Lietuvoje taip taria ar yra kada nors ištaręs : Johanas Kriaufas (Johan Cruijff), Louis van Gaal (Luisas fan Chalas), Dikas Adfokatas (Dick Advocaat), Riūdas Chulitas (Ruud Gullit), Enschėdė (Enschede),
Chroningenas (Groningen), Lėiovardenas (Leeuwarden), kodėl iš kažkur nusiklausyta Haga, bet ne tikroji Den Hachas (Den Haag), ar oficialus Schrafenhachė (‘s-Gravenhage), tęsti galiu ilgai ir nuobodžiai.
Tas pat ir su Flandrija : Chentas (Gent), Tiurnautas (Turnhout), Chrimberchenas (Grimbergen),…
atsiprašau – Riūdas Chiulitas
Puikus straipsnis, iš jo turėtų atsakinėti kaip Lietuvos istorijos pamoką Seimo nariai – QWX nešėjai Lietuvai.
Noriu pridėti trejetą pastabų dėl nepaminėtų svarbių dalykų tiek Lenkijos, tiek Lietuvos istorijai.
1. Po mūšių ties Giedraičiais ir Širvintomis 1920 m. lapkričio 17-21 d. labai įžūliai Prancūzija reikalavo sustabdyti puolimą ir nežengti į Vilnių Lietuvos kariuomenei, o ginčą spręsti plebiscitu.
2. 1923 m. sausio sukilimas Klaipėdoje, ten stovint Prancūzijos kariuomenės daliniui.
Vokietijos užsienio reikalų ministerija perdavė Lietuvos užsienio reikalų ministerijai, kad jei nori, gali sukilimu pasiimti Klaipėdą ir kraštą iki Nemuno, nes to siekia Lenkija, remiama Prancūzijos (galima pasiskaityti ir ‘Klaipėdos sukilimas’ Vikipedijoje, nemažai galima sužinoti ir tarp eilučių).
Vokietija puikiai žinojo Lenkijos tikslus pasiimti Rytprūsius, organizuotą referendumą pietiniuose Rytprūsiuose 1920 m. liepos mėnesį.
3. Lenkija 1939.03.05 (J. Bekas) pasirašė sutartį su D.Britanija, tuo pačiu ir Prancūzija, taip apgaudama Vokietiją po ilgametės karštos draugystės su A. Hitlerio vyriausybe ir paruošdama Vokietijos puolimo prielaidą ir jai ruošėsi, nuo 1939.08.15 maršalas Rydz- Smigly važinėjo po dalinius ir kėlė tostus :’po dviejų savaičių nuo karos pradžios šampaną gersime Berlyne’. 1939.09.01 Lenkija turėjo 1,7 mln. kariuomenės, Vokietija – 0,5 mln.
P.S. Labai atsargiai vertinkime visokių Prancūzijos diplomatų atsiminimus apie tarpukario (ir pokario) Lietuvą, ypač santykiuose su Lenkija, nes jų tikslas yra paslėpti Lietuvos interesų išdavystę Lenkijos naudai.
??
Szanowny Panie Twankście,
o kaip tamsta į tai žiūrėtum, jei prie valdžių rūmų nuo dabar iškilniai plevėsuotų po vėliavą, kur ne Vytis, o keturi varliai su QWX pavidalo karūnomis jotų, o paskui juos pritariančių varlių choras suplukęs pėsčiuotų?
Kas nors panašaus (tik paminklo pavidalu) mažu netgi Lukiškėsna pretenduoti galėtų. Tiems, kam bjauru į praeitį atsigręžti, būtų patenkintas, moderniai šiandienę politiką įamžintą regėdamas, O ir ateityje, kai visoje Lietuvoje seniai plevėsuos dvispalvės vėliavos, ir kai jau sukaks atitinkamos metinės, beliktų ant postamento lentelę pritvirtinti su ne tik QWX raidėmis iškaltais didžiavyrių vardais. Ir ateities valdžiai pigiau atsieitų, negu visiems po paminklą…
Gerb. Žemyna, suprantu Jūsų humorą, bet perskaičius mane užspaudė širdgėla, netekau šmaikštumo Jums atrašyti.
Man išvis nesuprantama, kaip Lietuva su jos politikais atsidūrė šiandieninėje padėtyje, kuri gali atvesti tik į Lietuvos vaivadiją Lenkijoje.
Man išvis nesuprantama, kaip Lietuvos inteligentai taip abejingai žiūri vykstančiam nulietuvinimui, Alke pasiskaito tūkstantis kitas, pora dešimčių reiškia savo nuomones keliems troliams erzinantis. Kitose patriotiškai nusiteikusiose svetainėse tiesiog ašaros pasisakymų, tai ir skaitančiųjų atitinkamai.
Man išvis nesuprantama, jei žmogus yra prieš pataikavimą Lenkijai, prieš keliaklupsčiavimą Briuseliui, tai toks žmogus apšaukiamas Rusijos ir Putino draugu. Prieštarauti genderizmui, narkotizacijai ir islamizacijai – tai reiškia būti apšauktam atsilikėliu, naciu ar Rusijos draugu.
Man svetima neviltis, mane sunkumai prikelia iš nuovargio ir suteikia jėgų. Mūsų tautoje užteks žmonių, kurie budins apgautuosius ir suvedžiotuosius.
Beje, dėl Tvanksto minėto trečiojo punkto – jei neklystu, tas maršalas (ryžas-smygolas, ar kaip jį ten) jau buvo užsakęs savo paveikslą, kuriame jis ant arklio pro Branderburgo vartus joja.
Anglų ir prancūzų remiama Lenkija užgrobė Pietryčių Lietuvą ir sostinę Vilnių. Kažkodėl tyčia VU docentai nutyli studentams ir runkeliams bene svarbiausią faktą, kad be carinės Rusijos imperijos kariuomenės sutriuškinimo Antrajame Žalgiryje jokios Lietuvos valstybės atkūrimo nebūtų buvę. Todėl į Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio iškilmes pirmiausia mes privalome kviestis Vokietijos atstovus, svečius iš Vokietijos, ir jokių būdų nekviesti lenkų, kurie mums padarė milžinišką žalą ir dar užtraukė istorinę gėdą, kad per juos mes negalėjome pasipriešinti Sovietų Rusijos invazijai ir okupacijai 1940 metais bei aneksijai ginklu – pasidavėme be mūšio. Mums svarbu grįžti ir prie Brest-Litovsko taikos sutarties iš esmės tyrinėjimo, kitaip tai tik akių dūmimas VU mamyčiukams-studenčiokams kaip ir visiems kitiems likusiems tik dezi LRT ir MB Baltic TV nuolat kvailinamiems ir apgaudinėjamiems žiūrėtojams arba tiesiog vėploms. Žinoma, kai dabar valdžioje Former Bolsheviks’ai ir kolchozų milijonieriai, tad kažin ko rimto per jubiliejų neverta ir tikėtis, tiesa?
?????
I pasaulinis karas buvo sukeltas anti-masoninei Rusijai sunaikinti, kuri neleido monopolizuoti aukso ir grūdų standarto.
Mes lietuviai turime būti dėkingi Rusijos carui Nikolajui II, kuris neturėjo išminties 1914 m. ir įsitraukė į karą, gindamas Serbiją.
1910 m. premjeras P. Stolypinas išvengė tokios pat provokacijos, nesikišdamas dėl Bosnijos-Hercegovinos, kurią užėmė Austro-Vengrija.
Jei Rusija, kaip visų slavų patronė, būtų negynusi Serbijos 1914 m., tai dar neaišku, kaip ir kada būtų sekęs trečias iššūkis – gal Bulgarijos užėmimas Osmanų jėgomis ?
Tai Lietuvos 100-mečio šventei turėtume pakviesti ir Romanovų giminės atstovą, kurio protėvis Nikolajus II iš nekantrumo apsiskaičiavo pervertindamas valstybės jėgas savo didybės manijoje – ginti visus slavus, kurių dėkingumas buvo ir bus tik panieka Rusijai (žiūr. F. Dostojevskio straipsnį apie tai).
Kam dar turėtume būti dėkingi? Kaizeriui, carui, fiureriui, generalisimui… Tai ir lenkams turime būti dėkingi, kad į karą su vokiečiais įsivėlė. 🙂
Kodėl gi ne, juk to lenkų karo su vokiečiais vaisius buvo Vilniaus sugrįžimas generalisimo dėka …
Kai pagalvoji gerai, tai žmonių mintys ir darbai yra tik Pasaulio Architekto juokai …
Manyčiau, kad vis gi dėka Molotovo Maskvos pirmojo pakto pavyko atgauti dalį Pietryčių Lietuvos, vokiečių iniciatyva į slaptą protokolą įtraukus Vilnių Lietuvai ir ne kitaip. Žinoma, VU docentai, kaip visada, aiškina VU mamyčiukams atvirkščiai ir dar BK straipsniais grasinasi. Vokietijoje, pavyzdžiui, už laisvesnį žodį lengvai gali gauti net 12 metų kalėjimo, kad demokratija ir privilegijuotų žmonių teisės triumfuotų. Tris žodžiai be leidimo ir sėdi arba atsitiktinė plyta nukrenta arba išmetamas pro langą.
Gerb. Jules, Molotov- Ribbentrop paktas sudarytas Maskvoje, jo tęsiniai vėlgi Maskvoje, tai pagal diplomatijos taisykles tenka suprasti, kad sąlygas diktavo J. Stalinas.
Lietuvos atidavimas Vokietijos įtakon 1939.08.23 tebuvo J. Stalino klasta – pasaulinės revoliucijos šturmo pradžioje paimti dideles Wehrmacht jėgas į katilą Rytprūsiuose ir Lietuvoje.
Pagal 1939.09.28 priedus matome, kad Vokietijai palikta šiaurinė Suvalkija / Sūduva tebuvo kažkokia klastinga rytietiška (gruziniška) išdaiga – pasiimk Adolfai, kaip tai būtų atrodę Vokietijos žmonių akyse, ką jau kalbėti apie tarptautinės diplomatijos nuomonę.
1940.01.10 J. Stalinas kilniai išsprendė tą Vokietijai nenuryjamą kabliuką, netgi primokėjo 7,5 mln. reichsmarkių auksu, vis tiek greitai tai atiteks šauniesiems pasaulinės revoliucijos kariams RA.
Vokietijoje šiuo metu už nuomonės ir žodžio laisvę žmonės gausiai atleidžiami iš darbo, teisiami, netgi nužudomi (Udo Ulfkotte), kišami į psichiatrines ligonines. Tai tolygu Brežnevo laikams SSSR su pirmaisiais Gorbačiovo perestroikos požymiais.
Panašiai yra visose brandžiose Vakarų demokratijose, gal, kaip sekso revoliucijos lyderis, Švedija išsiskiria ypatingai išvystytu melu ir susidorojimu su kitaminčiais.
Išaiškinti melus yra didžiausias nusikaltimas.
Be abejo, kad Maskvoje, vadinasi, Jūs absoliučiai teisus – sąlygas, planus ir realizacijos projektus diktavo Stalino Rusija ir jos finansininkai, kaip Jūs sakote, – architektai. Na, o brežnevizmas sparčiai grąžinamas ir į mūsų kasdienybę, ne tik Vokietijoje. Iš Gorbio viešumo ir demokratijos beliko tik pyš-š-š. Dabar Raudonoji Oligarchija(judėjimas už Neosovietiją) “über alles” ir ubagams, darbo klasei ir bedarbiams, tai labai patinka. Jie be uspaschizmo kaip be duonos. O kas nežino, kas tas Uspaskizmas arba LLRA plus visos šalies grafitizacija ir taturuotizacija bei kūnų gelžgalizacija, tegu kreipiasi Seime į Jurgį – jis žino.
Dovanokit, vėl privėliau klaidų. Turėjo būti visuotina kūnų tatuiruotizacija kaip elektrifikacija kadais, pamenat? Na, o kas yra kūnų gelžgalizacija – tai tokia kūnų virbalizacija, žodžiu, spenių pervėrimas geležiniais strypais kaip ir kitų kūno apatinių, intymių dalių, kad neosovietiški “šustriakai, bojevykai” ir kiti VU mokslo pirmūnai greičiau G tašką sumedžiotų – nepasiklystų politikos raukšlių labirinte. Bet “Chaque ride à mon corps est une belle fleur de politique”.
Gerb. Jules, dar 1932 m. kvaišalų dainius Aldous Huxley parašė ‘Brave New World’, kuriame apdainavo kvaišalą soma ir aprašė visuomenės kastas : alfa ir beta kaip vyriausius (tiksliau vergvaldžius pagal Platono visuomenės aprašymą), delta ir gama (vergų prižiūrėtojus) ir epsilon (vergus), gyvenančius turiningai : kvaišalai, kekša (sex) ir eutanazija.
G. Orwell 1948 m. savo ‘1984’ aprašė pokario D. Britanijos visuomenę.
Sudedant abiejuose veikaluose aprašytus reiškinius gauname šiandienos aprašymą ‘Brave New 2017’.
Kolumbijos mąstytojas Nicolas Gomez Davila dar prieš II pasaulinį karą visuomenes Europoje įvertino gyvenančias uždarame rate : ‘cirkas, bordelis, apmaudas’ (kuo skiriasi nuo A. Huxley įvardyto apibrėžimo ?). Reikia pridurti, kad jis buvo Lotynų Amerikos gabrielių markesų, kastanedų ir t.t. dvasinis krikštatėvis, civilizuotame pasaulyje atkakliai nutylimas kaip retrogradas, reakcionierius, obskurantas, …
Net neabejoju, kad Seime vieni Drąsuoliai 2017. Greit atsidursime Žečpospolitoje. Su tuo ir galime pasveikinti Lietuvos tatuiruotuosius, gelžgaliuotuosius, virbaliuotuosius, grafitizuotuosius ir dezinformuotuosius su Golgotos plano viršijimu. Įdomu tik, kada drg.Suslovo diena dezi LRT paskelbs šventine diena?
Seimo vykdoma veikla Lietuvai atitinka drg. M. Suslovo pasakymą lyg direktyvą veikti : ‘Lietuva graži be lietuvių’.
Gaudeamus, broliai ir sesės! Pr. a. mums kaip niekada „nuskilo” būti ne kaip paprastai – dviejų, bet visų trijų plėšikų draskomiems, tampomiems į tris puses! Visi trys jautė savo „išskirtinę teisę” į mus, mūsų žemes bei žmones, į mūsų savininko statusą. Manyčiau, turėtume į Ginesą tai registruoti, o visi trys trys personažai turėtų būti Šnobelio premija apdovanoti… Turi gi kas nors ir juos įvertinti?
Panašu, kad mano sarkazmas liko nesuprastas. 😀 Įdomu, jei gatvėje jus ketintų apiplėšti du banditai, bet tarpusavyje susimuštų, dėl ko jums pavyktų išvengti apiplėšimo, irgi galvotumėte, kad turėtumėte būti jiems dėkingi? 😉
Gerbiamasis, visi įvykiai prieš I pasaulinį karą buvo suplanuoti ir I, ir II pasauliniams karams, politinės scenos marionetėms suteikiant viltingas galimybes reikštis, kėtotis ir jas pašalinant kaip nuvarytus kuinus.
Socialdemokratas Werner Sombart dar 1912 m. suskaičiavo 141 socialistų kryptis, sroves, erezijas ir panašiai, kurios būdavo aktyvuojamos ar marinuojamos pagal Pasaulio Architekto dienos poreikius.
I pasaulinio karo tikslas buvo parklupdyti Rusiją, klastingai remiant D.Britanijai, Prancūzijai, JAV.
Išsekintai Vokietijai Versalio sutartis buvo gyvenimas su virve ant kaklo – nepabėgsi nuo laimėtojų, tik pasikarsi.
Rusija buvo įstumta ž…bolševikų į neregėtą socialinį eksperimentą – kibuco kūrimą ir tai su žmonijos išlaisvinimu nuo pavergėjų buržujų su pasaulinės revoliucijos žygiu, kurtas Kominternas kuo greičiau perkelti jį į Berlyną, 1923 m. sukilimus organizuoja E. Th’a’lmann Berlyne ir Hamburge, A. Hitler – Miunchene, finansuojant ž…bolševikus banksteriams.
Tarp kitko, Lietuvos policija sugadina reikalą – suima ir sulaiko Th’a’lmann porai savaičių, nežinojo misijos svarbos pasaulinei revoliucijai, neturėjo teisingo komunisto jausmo.
Galima rašyti daug, bet esmė tokia – šiandieninė XX amžiaus istorija yra visiškai suklastota, V. Suvorovas ir panašūs žmonės ją po truputį atkuria, mažomis dalelėmis atstato lyg loginę mozaiką.
Grįžtant prie J. Pilsudskio. Vokietijoje 1918 m. būdamas Magdeburgo kalėjime per slaptą išėjimą buvo išleidžiamas eiti į miestą, lankė muziejus, pasodintas vokiečių į traukinį tam, kad atvyktų į Varšuvą 1918.11.11 ( Vokietijos kapituliacijos dieną) ir paskelbtų Lenkijos nepriklausomybę.
Jums, Pikc, kokia humoro forma tai būtų ?
Kai artėja RA prie Varšuvos 1920 m. vasarą, J. Pilsudskis su šeima atvyksta į Čenstochovą, tuomet prie pat Vokietijos sienos, jei kas, pereis į Vokietiją, įvykus stebuklui prie Vyslos, tuoj grįžta į Varšuvą ir elgiasi lyg suaugęs su Varšuva, kuriamos legendos, melas jose siuvamas įvairiaspalviais siūlais baltoje skaisčioje ‘tiesos’ drobėje – koks tai humoras ?
Iš visų Europos šalių, tik Norvegija (1905), Suomija, Estija, Latvija, Lietuva buvo sukurtos padorių idealistų ir tiesiog stebuklas, kad Lietuvos idealistai sugebėjo išvis išsaugoti valstybingumą tarp bolševikinės Rusijos, Lenkijos, Vokietijos, netgi Prancūzijos imperialistinių dantų, ko neteko patirti jokiai kitai iš minėtų šalių. Gal Lietuvos padėtį reikia įvertinti taip – mes siekėme savo, mes kovojome, iš mūsų atimdavo, bet likimas lėmė mums pasiimti atgal iš plėšrūnų dantų iškritus grobiui, kurio jie neteko tarpusavio draskymuose.
Dėl J. Pilsudskio vertinimo santykiuose su Vokietija.
Lenkijos nacional-demokratai (ND, endekai, R. Dmovskis vadovas) pastoviai priekaištavo J. Pilsudskiui, kad jis yra Vokietijos agentas ir vengia atsiimti Lenkijos žemes pietuose, vakaruose ir šiaurėje pagal Vokietijos, tada Prūsijos, sieną 1772 m., vengia net Poznanę atsiimti.
ND : Todėl J. Pilsudskis nukreipia visą Lenkijos jėgą užimti Lietuvos žemes su lietuviais ir gudais bei Ukrainos žemes su ukrainiečiais, kurie tebus tik Lenkijos priešai ir šalis niekada nebus rami. Daugiau kaip trečdalis Lenkijos gyventojų tarpukaryje buvo nelenkai, tam reikėjo kurti koncentracijos stovyklas, kalėjimus, kad sodinti nepaklusniuosius, kuriuos labai gerai išnaudojo SSSR propaganda.
Lietuvos žemių užėmimas po Suvalkų sutarties 1920 m. spalio 7 dieną, skelbiant tai kaip etninių lenkų įtraukimą į Lenkiją, vėliau daug kartų pasikartojo ir Sudetų krašto užėmimu 1938 m., ir Krymo užėmimu 2014 m.
J. Pilsudskis 1918 m. Magdeburge buvo paruoštas Vokietijos žmonių plėsti Lenkiją tik buvusios Rusijos kryptimi ir susilaikyti nuo Vokietijos žemių atsiėmimo, kurių neteko Lenkija 1772 ir vėliau.
Mano komentaras dėl nesuprasto sarkazmo ne apie tai buvo.
Attention, Uwaga, Achtung , Atento, Yвагу, Atención, Figyelem ir visaip kitaip –
Garbusis ir orusis ponas meras
Georgijaus juostelės kavalieriaus
vietininkams savivaldybėje
kyšio(?) nešė
buvusią Benkunsko vietą.
Kavalierius dovanos dar nemalonėjo priimti. Bet dar gali susimylėti!
Vaje, vaje, vaje – „techniniai darbuotojai” ne tą paspaudė, „ruošinį” išsiuntė – mielas ALKE, PRAŠAU IŠTRINTI 🙁
Ir labai labai labai atsiprašau! Liniuote nubausiu jų pirštus !
Madame, jūs galite tik save nubausti, atitaisydama klaidą, sakydama Tiesą ir gėdindama Velnią(blogį). Nunykstantys lietuviai pagal Golgotos planą nemėgsta tiesos ir teisingumo – tik žiūri dezi LRT su tokia pat mafijine “G” Baltic TV ir kaltina visus aplink, bet tik ne save, kad kvailai giliuoja per rinkimus. Elgiasi neatsakingai ir renka į valdžią ką?
Tikrai ne gelbėtojus…
Kad Pilsudskis buvo Lietuvai šunsnukis, Tautos išgama žmonėms yra pakankamai žinoma. Sužeista Lietuva su išplėšta jos širdimi – Vilniumi Lenkijos laikyta 19 metų. Neverta Lietuvos dėmesio ir pilsudskuojanti Lenkija. Taigi ar tokiu atveju gali apsiversti lietuvio liežuvis kalboms apie tai… Tegul Pilsudskis su savo tokia Lenkija dūlija istorijos archyvuose.
Nėra Lietuvoje ir jokių “vilnietiškų” Olsterių – šiandien Vilniuje arti 75 % lietuvių, tai kokios gali būti kalbos. Šimtmečio proga kalbėti derėtų apie save, apie Vilniaus nepasiėmimą 1939 metų rugsėjį, apie tai, ar ne sekant Pilsudskiu buvo Lietuvoje 1926 metais Smetonos įvykdytas perversmas, apie po jo vykdytos politikos detales, pagaliau apie šiandieninius Lietuvos valdžių lenkizmus, kad neišsirinktume lenkizuojančio Prezidento…
Konspiratoriai Jums prezidentą seniai parinko – belieka tik pabalsuoti ir dezi LRT sekti kartu su mafijine “G” Baltic TV, žodžiu, ieškoti taško “G”, kurio lyg ir nėr, ką manote?
???
Čia tik per paties akinius tas matosi…
Ką jau tas Pilsudskis? Šiandien mes dar didesnių genijų turime, kurie laisvai pakartos tą patį, tik kitaip, o todėl ir gerokai daugiau padarys!
Štai kad ir ši viltinga, profesionalumu gundanti antraštė:
Gabrielius Landsbergis: VLKK kandidatus galėtų teikti universitetai ir institutai
Na, ar VU neatskiras „lituanistas”, mielai atsisakysiantis VU mokamos algelės? Jau taip ir matau akučiių porą džiaugsmu žibant, bei energingai ir viltingai viens į kitą trinamus delnus, pasirengusius perimti vairą ir įeiti į istoriją kaip… .
Svarbu laiku ir vietoje viską daryti. Sulauki laiko, kai tautos dvasinis stuburas taip nusilpęs, jog tikrai negreitai jėgas ir blaivų mąstymą atgaus, ir nekaltai pasiūlai lyg ir pažangų sprendinį. O nuvargusius, nusivylusius, jau tik duonos beieškančius taip lengva įtikinti, jog šių laikų genijai veda tautą tikruoju keliu – tiesiai į „Šviesą ir Tiesą”
???
Tie mūsiškiai genijai Seime ir Vyriausybėje bei aukščiausios klasės specialistai, manau, yra gavę slaptą lenkų ultimatumą ir gerų babkių į kišenę, juk jų algos tokios mažos, kaip nuolat jie skundžiasi, nekreipdami dėmesio į savo darbo rezultatais, suvariusiais trečdalį tautos į skurdą, į užribį ir nepateisinę teisėtų tautos lūkesčių, išsakytų Gorbio “Perestroikės” metu, ir į beteisiškumą taip pat. Kas galėtų paneigti tokią galimybę, kad slapta nėra pakartotas Rydz-Smigly ultimatumas ir mūsiškių, senu įpročiu, nepriimtas? Bent jau kol kas tik slapta, ką manote?
Mano nuomone, Jūs pasakėte tik esamą tiesą.
Gerb. Jules (nežinau, ar Jūs vyras, ar moteris, ar hermafroditas), gal būtų galima savo mintis dėstyti trumpai ir aiškiai? Čia juk komentarų skyrelis, o Tamsta rašai filosofinius traktatus… Kartais būna sunku suvokti (matyt, mano dviejų “aukštųjų” nepakanka!), už ką esi Tamsta – už “raudonuosius”, už “baltuosius”, už “žaliuosius” ar už “vaivorykštinius”… Ačiū!
Pardon, pirmadienis sunki diena –
ar VU neatskiras „lituanistas” – ar VU neatsiras „lituanistas”
Lenkiškai yra aprašytos J. Pilsudskio laidotuvės 1935.05.17-18, gūglinti ‘Hitler na pogrzebie Pilsudskiego’.
A. Hitleris dalyvavo pamaldose Berlyno Šv. Jadvygos (H. Hedwig) katedroje, pačiose laidotuvėse Vokietijai atstovavo maršalas H. Goering.
Pone Tvanksta, o ten įdėta Pilsudskio laiško kopija prancūzų prezidentui ir vyriausybei, kad yra gera proga smogti Vokietijai ir bendromis jėgomis ją greitai sutriuškinti, kai tik į valdžią atėjo Hitleris?
Pone (o gal ponia?) Jules, lietuviškai reikėtų rašyti ne “Pone Tvanksta”, o “Pone Tvankstai”. Tamsta, matyt, esi baigęs ne lietuvišką mokyklą…
Tikrai? Tada atsiprašau ir dovanokite man, nes aš pamaniau, kad tas ponas Tvanksta(Karaliaučius), o ne Tvankstas. Beje, aš ne humanitaras, o elektrikas ir iš Lietuvių kalbos vos ne vos sukrapštydavau tik ant trejetuko, Jūsų žiniai. O mokytoja buvo labai griežta, labai patriotiška: rašydavo didelį trejetą, vidutinį trejetą ir vos matomą. Būdavau laimingas, gavęs vos matomą trejetuką. Ji labai nemėgo Pilsudskio, bet žavėjosi Rytų Prūsija ir mus vertė nepamiršti to krašto ir jo indelio į mūsų gyvasties išsaugojimą. Šiaip atidumo trūksta, nes rašome greit ir aklai, o pasitaisyt nėra kaip, o ir akys nebe viską matančios, taigi dovanokit.
Dar 1930 m. J.Pilsudskis numatė, kad tik laiko klausimas, kada A. Hitleris ateis į valdžią.
1933.01.31 pirmasis pasaulyje pasveikino su kanclerio pareigomis.
1934.01.26 pasirašytas Hitlerio – Pilsudskio paktas 5 metams.
1939.04.06 (anksčiau klaidingai rašiau iš atminties 1939.03.05, gaila, nepasitikslinau) J. Bekas pasirašė sutartį Londone su D.Britanija, kurią A. Hitleris iškoneveikė Reichstage 1939.04.28, įvardindamas Lenkiją suokalbyje su D. Britanija ir Prancūzija naujame kare prieš Vokietiją.
Reikia žinoti, kad J. Pilsudskis buvo puikiai įvaldęs meną – su visais draugauti, su mažais kivirčytis ir smogti iš pasalų vienam iš stipresnių. Kad J. Pilsudskis tarėsi su Prancūzija dėl Vokietijos užpuolimo 1933 m., tai neabejotina – tikslas buvo Lenkijos siena Elbės upe su lenkišku Berlynu.
J.Pilsudskis po mirties paliko du savo ištikimus mokinius – užs. reik. ministrą J. Beką ir maršalą Rydz-Smigly, kuris įkvėpė aukštuosius karininkus nuo 1939.08.15 po dviejų savaičių nuo karo pradžios gerti šampaną Berlyne, planuose vakarinė Lenkijos siena ėjo Elbės upe su amžinuoju lenkų miestu Berlynu.
J. Pilsudskis visą laiką ieškojo bet kokios galimybės ir bet kokio kabliuko, kad tik praplėsti Lenkiją.
Ta pati Lenkijos užsienio politika iki šiol, kad ir Vilnijos lenkakalbių autonomijos tikslu, rodanti SSSR laikų ‘Jedinstvo’ tęstinumą (ir interesų sutapimą) – laukiamas patogus laikas atsiimti Vilnių ir Vilniaus kraštą po pačių lietuvių atliktos tuteišių polonizacijos.
Būsiu žiauriai dėkingas tiems, kas mane įtikins, kad Lenkija yra Lietuvos strateginė partnerė. Ačiū.
Atleiskite, Jūs tai nejaugi sakote man ?
Ne, ne, nieko asmeniško! Čia, atleiskite, visiems komentatoriams. Prašymas, ko gero, retorinis…
Kas dėl Vilniaus, tai įžvelgiu kiek kitą Lenkijos strateginę kryptį. Supratusi, kad Vilniaus lietuvybė jai yra tapusi tiesiogiai neįkandama, ėmėsi atkurti tarpukariu turėtą lenkizmą Kaune, Kauno rajone plečiantis Panevėžio, Kėdainių kryptimi, taip atkertant Vilnių nuo jūros, nuo kitos Lietuvos dalies. Vilniaus su jo lietuvybe izoliavimo, nuardymo nuo kitos Lietuvos dalies strateginiai veiksmai Lenkijos ir Lietuvos valdžių politikoje akivaizdūs. Jie viešai, žiniasklaidoje neanalizuojami, tai yra didžiausia, ta pati klaida, kuri buvo daroma, tas pats politinis interesas veikęs tapukario Lietuvoje. To nematyti, nesuvokti negalima – Lenkija Lietuvos politinio valstybingumo atžvilgiu niekada nesnaudė, o veikė prieš jį ir veikia šiandien. Visa tai vyksta vadinamos “strateginės parnerystės” priedangoje. Tad laikomės, užuot tuščiai su Lenkija Pilsudskius Lietuvos atmintyje žadinę…
Gal kas klausėte „Dėmesio centre”?
Neišgirdau premjero atsakymo pradžios – kokius lenkus rengiasi skirti ministrų pavaduotojais? Mūsiškius, ar iš PL bus atsiųsti?
Jei lenkai, tai, mano durna galva, jie gyvena Lenkijoje ir tada tie lenkai turėtų būti kažkokiu potvarkiu “prikomandiruoti” prie LR Vyriausybės (?!). Ne? O jei turima omeny Pietryčių Lietuvos lenkiškai (o faktiškai – “po prostu”) kalbančius Lietuvos piliečius, tai jie nėra jokie lenkai, apie ką savo publikacijose rašė gerb. akademikas Zigmas Zinkevičius bei a/a Lenkijos kalbininkė prof. Halina Turska. Na, kiek jau galima, gerbiamieji, apie tuos “lenkus ant Lietuvos”?! Lenkai gyvena Lenkijoje!!!!!
Tikra tiesa.
Pritariu.
Būtent apytikriai, pagal e s a m a s ribas nuo pat Liubline susitartos Unijos
(deja tuo metu gyvybiškai neišvengiamos Abiems Tautoms) iki pat dabar
g a l I o j a bent tiems 1795 m. nelaimingiems metukams ir buvusi siena;
kažkur pagal tą mūsų Brastą, Balstogę, ypač galingą Tykocino sargybą…
Viena riba – kur lenkai (piečiau regis 🙂 ),
kita kur ne (jie), o Lietuvos valstybės gentainiai-tautiečiai (kai kas po Pilsudskio
marmalynės p e r t a p a t I n t I į pilsudskietikšus-tuteišietiškus po… ir prie…
u n I j I n I u s bendralenkiškaikalbius jotvingius, gudus, lietuvius ir netgi
s ū d u v I u s; o Suvalkų sutartis tik patvirtino tą iki 1795-metinį ribų lykį).
Taigi Abiejų Tautų sutartinės galios, jau be trečiųjų jėgų: ar valstybių kaimynių,
ar politteroristinių bet kurių darinių (įskaitant ir t I k y b I n I ų pakr.), bus su laiku
garbingai atstatytos ir įtvirtintos.
Juk tam ir buvę palikta Potsdame įrašai visoms tos 1945 m. sutarties šalims, apie
..būsimą Taikos susitarimą – spręst Tvankstos žemės a t e t į, t.y visų jos kaimynių
a t e t I e s reikalus (reikalms),
Lietuvos,
Lenkijos,
Vokietijos.
Ir niekur, tarsi “unijietis” Pilsudkis keliuose grabuose (ne viename kape…) ar
“ant oro” Maskvoje (tikėtina ant 1382 m. jos gynėjų lietuvių karių ties kremlium
palaidojimų) užmestas lavonas-mumija dab. dar tebeveikiančio Tvankstos
laikinojo administratoriaus M.Gorb… pirmtakūnas, nesidės-nepasislėps nuo
šios PAREIGOS, nei garbingųjų Britanijos karalystės tautų Premjerė, nei JAV prezidentas, – jie į p a r e I g o t I 1945 m. rugpjūčio 2 d. parašais (jų pirmt.).
Nieko nesupratau… Kažkoks žodžių kratinys…
Kažkoks lenkomanas ir Jurgio draugas galėtų taip parašyti, sudarydas neišardomą koaliciją su LLRA vardan tos Žečpospolitos Vilniaus savivaldybės taryboje, kaip anais gerais Vilniaus dalijimosi į įtakos zonas laikais. Kas valdys bordelius, kas narko biznį, kas automačikus pilyse už aukštų tvorų ir t.t. – atgal į praeitį.
kiek pasiklydusiam (iš už Vilniaus… link tebegaliojančių DE JURE nuo pat 1569 m. Lietuvos-Lenkijos ribų) teks išaiškinti:
nuo 1795 m. trečiųjų jėgų insibrovimo ir i š s i d a l i n i m o ATR
(visumoje, t.y. be jokios tarpusavio unijos sąlygų kaitos), iki pat 1918 m. stebukliškojo Abiejų šalių išsivadavimo s k y r i u m
…tarpusavio ribų klausimas (neskaitant “nuolaužų” lykio Suvalkuose 1920 m. p a s i r a š y t o, ir… tuo pat tebegaliojančio DE JURE???) likęs ir laukiąs;
taigi –
“…dab. dar tebeveikiančio Tvankstos laikinojo administratoriaus M.Gorb(atshow)… pirmtakūnas /po lenin/, nesidės-nepasislėps nuo šios PAREIGOS, nei garbingųjų Britanijos karalystės tautų Premjerė, nei JAV prezidentas, – jie…”
(tęsiant mintį ir/ar persidėliokit – NIEKUR JIE nuo POTSDAMO įsipareigojimo
“dėl Rytprūsių tolimesnio administravimo sąlygų nustatymo būsimojoje taikos konferencijoje /susitarime/”
Laukiam kada Jungtinė Karalystė ir JAV pabus, ir turės valingą valdžią, o ne mėmalus-vadukus po Čerčilio; tada ir visą Tvankstos ateitį, ir šiaurinę – laikinai SSSR tekusią, ir pietinę –
Lenkijai t.p. tapačiai iki s u s i t a r i m o paliktą spręs sykium (o ne skyrium jau!) su visais kaimynais
Lietuvos,
Lenkijos,
Vokietijos.
Man J. Pilsudskio asmenybė yra įdomi tuo, kad būdamas lietuviu veikė prieš savo tautą ir Lietuvą, kaip visa šita pamišėliška veikla draskė sąmonę, kaip buvo paminama trejybė ‘Dievas, šeima, Tėvynė’ savyje, ką mąstė sėdėdamas ant Nemuno kranto Druskininkuose ir matydamas kitoje pusėje Lietuvą.
Kada tas išsižadėjimas prasideda, kaip klimpstama gilyn – kasdienybėje mes visi sutinkame žmones, kurie yra ‘svetimiems šilkas, saviems vilkas’, kaip nuosekliai išsivysto žmogus į visišką vilką saviems dėl svetimųjų gerovės, savus išduodamas užsitikrina padėtį tarp svetimųjų ir didžiuojasi tokia geradario šlove.
Jo brolis Bronislovas 1918 m. iki mirties (gegužės 17 d.) Paryžiuje rinko pinigines aukas Lietuvos Nepriklausomybei.
Dar vienas panašus J.Pilsudskiui yra Turkijos kūrėjas Kemalis Atatiurkas (1881-1938), kilęs iš albanų, gyvenusių Tesalonikuose – šviesių plaukų, žydrų akių, nepataisomas girtuoklis, miręs dėl kepenų suirimo. Nekenkė albanams ir Albanijai, bet tikriausiai tik todėl, kad Turkiją ir Albaniją skyrė Graikija.
Glaukopis nr 30 lato 2014 – Piłsudski zmarł na kiłę
Niewątpliwie najbardziej rewizjonistycznym tekstem najnowszego Glaukopisu jest artykuł Marka Kamińskiego „Professor locutus est” w którym autor ujawnił, że Józef Piłsudski zmarł na kiłę.
Kiłę u Piłsudskiego rozpoznał austriacki lekarz Karel Frederik Wenckebach. Marszałek bojąc się skandalu sam zażądał by badał go lekarz spoza Polski. Wyniki badań utajniono. Propaganda rządowa kolportowała wersje oficjalną według której Piłsudski zmarł na raka wątroby.
Wykryta u dyktatora choroba objawiała się zaburzeniami psychicznymi. Trzecie stadium choroby świadczyło, że Piłsudski chorował na nią od lat, a choroba degenerowała jego psychikę.
Glaukopis nr.30 vasara 2014 – Pilsudskis mirė nuo sifilio
Neabejotinai labiausiai revizionistinis tekstas naujausio Glaukopis’o yra Mareko Kaminskio straipsnis ‘Professor locutus est’ (Profesorius pasakęs yra), kuriame autorius paaiškino, kad Juzefas Pilsudskis mirė nuo sifilio.
Pilsudskiui sifilį nustatė austrų gydytojas Karlas Friedrichas Venkebachas. Maršalas bijodamas skandalo pats sutvarkė, kad tirtų gydytojas už Lenkijos ribų. Tyrimo rezultatai įslaptinti. Vyriausybinė propaganda stūmė oficialiąją versiją, pagal kurią Pilsudskis mirė nuo kepenų vėžio.
Atskleista diktatoriaus liga pasireiškė psichiniais įsiaudrinimais. Trečia ligos stadija liudijo, kad Pilsudskis sirgo ja daug metų, o liga suniokojo jo psichiką.
Beje, kaip ir Leninas… Abu, sirgdami sifiliu, tiek nesąmonių pridarė, kad pasekmės jaučiamos ir dabar…