P. Šimkavičius. Kaizerio kareivio laiškai ir piešiniai iš Lietuvos (nuotraukos) (0)

Kaizerio kareivio laiškai ir piešiniai iš Lietuvos | P. Šimkavičiaus nuotr.

Kaizerio kareivio laiškai ir piešiniai iš Lietuvos | P. Šimkavičiaus nuotr.

Rugsėjo 8 d. Vilniaus įgulos karininkų ramovėje vyko istorinės knygos „Kaizerio kareivis Lietuvoje: Ivero Henningseno laiškai ir piešiniai“ pristatymas. Knygos pristatymo organizatoriai kvietime rašė: „Tai unikali dokumentinė knyga apie Lietuvą Pirmojo pasaulinio karo metais, kokią ją matė ir fiksavo į Vokietijos kariuomenę mobilizuotas amatininkas iš pietinės Danijos, nužygiavęs karo keliais nuo Augustavo (dabar Lenkija) iki Zarasų.“

Knygos pasirodymo aplinkybės

Renginyje dalyvavęs knygos autorius Kajus Henningsenas pasakojo, kad 1964 m. visiškai atsitiktinai namo rūsyje surado senelio Ivero Henningseno palikimą – laiškus (apie 1992 m. rado ir piešinius), kuriuos nusprendė patalpinti į knygą. 1992 metais K. Henningsenas su savo gerais draugais sudarė planą ir nutarė keliauti senelio nužygiuotais keliais. Knygos autorius apibūdino šios kelionės tikslą: „Sugrįžti į Lietuvą su tais laiškais ir piešiniais ir važiuoti į tas vietas, kur tie laiškai buvo parašyti ir vietos žmonėms tuos laiškus perskaityti“. Atsidūręs Lietuvoje K. Henningsenas pirmiausia pateko į Troškūnus pas kleboną Saulių  Filipavičių, kuris paskambino Danijos kultūros instituto vadovei Audrai Sabaliauskienei. Taip prasidėjo K. Henningseno plano įgyvendinimas. „Visa tai galima padaryti, kai turi daug gerų draugų, kurie sakė, puiku, darom“, – toliau kalbėjo knygos autorius. 

Knygos puslapiuose K. Henningsenas rašė: „2006 m. grupė lietuvių ir danų leidosi į Ivero Henningseno kelionę arklių traukiamais vežimais jo laiškuose aprašytomis vietovėmis. Gerų bičiulių Lietuvoje dėka ekspediciją pavyko atlikti per mėnesį.

Ekspedicija nebūtų įvykusi be tuometinės Danijos kultūros instituto Vilniuje vadovės Audros Sabaliauskienės, klebono Sauliaus Filipavičiaus, mokiusio, kad ekspedicija nėra vien atsitiktinumas, o „Didžiojo plano“ dalis. Be majoro Antano Buroko ir Lietuvos patriotų šeimos narių, savanorių pajėgų ir kariuomenės. Raitasis ir dainuojantis skautų būrys paskolino mums arklių, tapo nepamainomais vertėjais ir jungtimi su vietos gyventojais. Vadovas Liudas Augaitis ir paslaugūs protingieji skautai (nepamiršau nė vieno), išmokę mus „senuosius“ danų dalyvius, kad „neįmanoma įveiksime, o stebuklui prireiks šiek tiek daugiau laiko!“

Nuoširdžiai dėkoju Marijai ir Eugenijui, suteikusiems mums prieglobstį, ir visiems draugiškiems, svetingiems mūsų sutiktiems lietuviams“.

Renginį vedęs A. Burokas padėkojo Algimantui Remeikai, Jonui Burokui, Anicetui Varnui, Antanui Kliunkai bei visiems prisidėjusiems rengiant ekspediciją.

Renginio metu vertėjavusi A. Sabaliauskienė prisiminė klebono S. Filipavičiaus ištartus žodžius, kad viskas ateina iš Dangaus. Anot jos, iš esmės taip ir yra. Ji dar kartą paliudijo, kad ekspedicija buvo labai įdomi. Padedant draugams, kurie kažkaip susiję su dangiškais dalykais, viskas gerai klostėsi.

Renginio dalyviams buvo parodytas danų sukurtas filmukas apie 2006 m. ekspediciją Lietuvoje, o taip pat surengta nuotraukų paroda „Žygis per Lietuvą senelio Ivero Henningseno pėdsakais“. Knygos pristatymo metu galima buvo susipažinti su Ivero piešinių, kurie nepateko į knygą, reprodukcijomis ir pasiimti jų atminimui.

„Ir aš naudojuosi ta knyga, kaip vadovėliu tiek mokykloje, tiek ir suaugusiųjų švietimui. Ir aš pasirėmiau būtent tuo, kad vieno žmogaus, vieno asmens, vienos šeimos istorija yra būtent tai, kas yra artimiausia žmogui mokantis iš tikrosios istorijos, ne iš vadovėlių“, – sakė knygos autorius.

Knyga danų kalba pasirodė 2015 m. Šiais metais knygą, kurią į lietuvių kalbą išvertė Aurelija Bivainytė, išleido leidykla „Briedis“.

Knyga – paminklas nepriklausomybės priešaušrio idėjai

Renginyje dalyvavęs istorikas prof. Valdas Rakutis paminėjo, kad jis su Pirmuoju pasauliniu karu turi didelį asmeninį ryšį – jo prosenelis pirmom karo dienom išėjo į frontą ir negrįžo. Jo senelis nuo keturiolikos metų turėjo būti šeimos galva.

Profesorius sakė, kad I. Henningseno piešiniai, pasakojimai atverčia neregėtą puslapį mūsų gyvenime – Didįjį karą. Šią vasarą lankydamasis Prancūzijoje, Belgijoje, Liuksemburge profesorius pastebėjo, kad Vakarų fronte tas karas yra labai stipriai prisimenamas, atnaujinami paminklai, įrengti nauji muziejai. „O Rytų fronte nieko naujo, nieko neįvyko, niekas nepastebėjo, kad čia buvo Pirmasis pasaulinis karas, štai 100 metų, kai jis pasibaigė“, – tęsė V. Rakutis. Profesorius pabrėžė, kad ši knyga yra tarsi paminklas, pastatytas to karo žmonėms. Istorikas priminė, kad Pirmojo pasaulinio karo metu Lietuvos teritorijoje buvo mobilizuota į kariuomenę iki 60 tūkst. žmonių, iš jų 18 tūkst. iki karo pabaigos buvo karo nelaisvėje. Šių žmonių užmiršti negalima. Lietuva tegul ir ne iš karto suprato, kad šie žmonės yra karo aukos, kad jais reikia pasirūpinti. „Labai džiaugiuosi, kad Pirmasis pasaulinis karas pateiktas tokiu nesumeluotu tikru būdu, tie piešiniai, kurie kažkada buvo eksponuojami Zarasų krašto muziejuje, yra sudėti į knygą, kad yra įdėti tekstai nepagražinti, neiškirpti. Yra tikras tikrovės paminklas mūsų nepriklausomybės priešaušrio idėjai“, – užbaigė pranešimą prof. V. Rakutis.

Knygos pristatymo metu taip pat kalbėjo Antanas Kliunka, dim. kpt. Jeronimas Kraulys bei Vytautas Skamaročius.

Susirinkusiems koncertavo Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblio „Vilnelė“ atstovai Laima Purlienė (vadovė), Algirdas Čepkauskas ir Vytautas Skamaročius.

2017 m. rugsėjo 16 d.

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Kultūra, Literatūra, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *