S. Jazavita. Vilniaus konferencijos kontekstas ir pamokos (5)

Simonas Jazavita | Asmeninė nuotr.

Vilniaus konferencija, prasidėjusi lygiai prieš šimtą metų – labai reikšmingas įvykis Lietuvos istorijoje.  Būtent joje išsigrynino mintis, kad Lietuvos nepriklausomybės reikia ne tik siekti, bet tai bus padaryta ir jau pakankamai greitai.

Šiame svarbiame darbe dalyvavo pakankamai didelis dalyvių skaičius – virš 200. Be abejo, tai buvo be galo skirtingi žmonės. Dalis jų, buvo aktyvūs ir pastebimi šiuose organizaciniuose reikaluose jau gerokai anksčiau – tarkim Antanas Smetona, Petras Klimas ar didelį autoritetą lietuvių tarpe jau tada turėjęs tautos patriarchas Jonas Basanavičius. Kai kurie dar visai neseniai buvo kalinti net tų pačių Lietuvą valdžiusių vokiečių, kaip nutiko Jonui Vileišiui. Todėl natūralu, kad daugelis tų žmonių atsinešė visai skirtingas nuostatas, kaip reikėtų praktiškai tik iš palankių geopolitinių dėlionių molio nulipdyti ateities Lietuvą. Čia gi, reikėtų stabtelėti ir trumpai pažvelgti, kokia buvo geopolitinė padėtis Europoje 1917 m. rudenį.

Net JAV įstojus į karą Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos pusėje, Vokietija vis dar buvo stipri ir sugebėjo tęsti karą Vakaruose kaip lygi jėga. Negana to, Rusija vis labiau smuko į revoliucinį chaosą ir tai žadėjo vokiečiams galimybę laimėti karą Rytų fronte. Vis dėlto, pačiòs Vokietijos jėgos labai seko ir noromis nenoromis reikėjo pagalvoti apie kompromisus. Vokietijos karinėms pajėgoms Rytų fronte vadovavo Bavarijos kunigaikštis Leopoldas, tačiau bene didžiausią įtaką turėjo generolas Erichas Liudendorfas, kuris buvo faktinis vokiečių sukurto savotiško darinio – kone totalitarinio Oberosto vadovas. Ši administracija itin iš aukšto žiūrėjo į Lietuvą. E. Liudendorfas 1915-1916 m. įkūręs savo būstinę Kaune pažymėjo, kad šio Rusijos miesto gyventojai šimtmečiais nesugebėjo sukurti autentiškos kultūros ir jei ne vokiečių civilizacinė misija, greit taptų Lenkijos provincija. Tuo tarpu jo štabo viršininkas Maksas Hofmanas, jau Vilniaus konferencijos metu susikūrusios Lietuvos Tarybos politinę brandą palygino su savo dukters Lizos, paminėdamas, kad Lizai – penkeri metai. Taigi su tokiais užkariautojais ir jų atvirai kolonijiniu požiūriu į lietuvišką kultūrą teko susidurti mūsų aktyviems politiniams veikėjams. Tačiau tai toli gražu nebuvo ir vienintelė likusi problema.

Tuo metu dar buvo daug pozityviai žiūrėjusių ir į Rusijos revoliuciją bei galimas demokratines permainas toje šalyje. Dar po Rusijos karo su Japonija prasidėjo tam tikras atmosferos švelnėjimas, o Rusijai ypač nesėkmingas Pirmasis pasaulinis karas sukėlė neregėtas permainas – 1917 m. virtusias revoliucija. Nors Lietuva buvo okupuota Vokietijos, ją pasiekdavo žinios iš Rusijos gilumos, kur buvo pasitraukę tūkstančiai lietuvių, tarp jų ir tokie aktyvūs žmonės kaip Felicija Bortkevičienė, Kazys Grinius, Petras Vileišis. Ten jau buvo kuriamos ir idėjos apie lietuviškų karinių dalinių kūrimą, kurioms dirigavo jaunas Rusijos kariuomenės karininkas Kazys Škirpa, stengęsis visoje Rusijoje suburti lietuvius karius ir karininkus.

Lietuvos visuomenė dėjo nemažai vilčių, kad caro režimo nuvertimas leis Rusijos imperijoje gyvenančioms tautoms ramiai „išsiskirstyti“ į tautines valstybes ir draugiškai sugyventi tarpusavyje. Tokiu būdu visuomenėje buvo ir nemažai polinkio į Rusiją. Juk daugelis mokėjo rusų kalbą, buvo studijavę Rusijos universitetuose, skaitė tuomet klasikinius rusų rašytojų kūrinius. Tai buvo būdinga net vyresniems Vilniaus konferencijos dalyviams. Bene įtakingiausias jų – J. Basanavičius, buvo 1914 m. vadinamosios „Gintarinės deklaracijos“ autorius, o joje išreikšė lojalumą carui, tikėdamasis, kad po karo Rusija pripažins Lietuvos savarankiškumą ir dargi leis galimybę prisijungti Mažąją Lietuvą ir sujungti į vieną valstybę visas lietuvių gyvenamas žemes. 

Samprotavimai, kad Rusija kultūriškai artimesnė, o Vokietija pražūtingesnė Lietuvai, buvo pakankamai dažni. Apie tai savo dienoraščiuose svarstė žymi to meto rašytoja ir aktyvistė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, panašias nuostatas dienoraščiuose išsakė vienas iš Lietuvos tautinės vėliavos kūrėjų Tadas Daugirdas, o Vilniaus konferencijoje šia linkme pasisakė net po daugelio metų sovietiniuose gulaguose žuvęs kunigas Mečislovas Reinys. Didelę baimę iš Vokietijos pusės jautė vienas iš išrinktos Tarybos narių – Saliamonas Banaitis. Priešiškas jai buvo ir dideles viltis į Rusijos revoliuciją dėjo ir praktiškai įtakingiausias iš kairiųjų Lietuvos intelektualų – Steponas Kairys.

Vis dėlto, reikėtų pastebėti, kad nei Vokietijos, nei Rusijos pergalė kare nebuvo laukiama. A. Smetona išsitaręs: „nei vienas, nei kitas, mums nepriklausomybės neduos“ . Jis buvo įžvalgus, nes vylėsi, kad abi šios imperijos savaip pralaimės, kas galų gale ir įvyko. Tačiau, kad geopolitinė svajonė taptų realybe vien aplinkybių nepakanka, reikia valios ir atkaklumo. Todėl tas pats A. Smetona turėjo glaudžiau bendradarbiauti su Lietuvoje dominavusiais vokiečiais. Kita vertus ir nuostatos buvo aiškios. Nemažai Vilniaus konferencijos dalyvių Rusiją siejo su atsilikimu, anarchija, norėta grįžti į Europą, grįžti į Vakarus. Šią liniją stropiai propagavo tiek A. Smetona, tiek jo artimas bendradarbis Jurgis Šaulys, tad į ją konferencijoje buvo įsiklausoma.

Šiuos du realistus, kaip pats juos pavadino, parėmė ir vienas intelektualiai energingiausių konferencijos dalyvių P. Klimas, kuris tikrai nepuoselėjo jokios provokiškos linijos, mat neseniai buvo kalintas pačių vokiečių. Dar pradėdamas organizuoti Vilniaus konferenciją jis jau turėjo nuostatą „Rusai ir visa Entente mūs klausimo nepastato ir vargu ar pastatys“.  Tokį matymą dar labiau pakurstė pačios Rusijos laikinosios vyriausybės galvos Aleksėjaus Kerenskio samprotavimai, kuriuose jis teigė, kad Rusija užtikrins demokratiją sau pavaldžiose tautose, tačiau jei tos tautos užsimanys, ko negalima, teks joms pasakyti „rankas šalin“ .

P. Klimas savo straipsniuose „Lietuvos aide“ konceptualiai pagrindžia tokią savo prielaidą. Pasak jo, daugelis buvo tiesiog užkerėti Rusijos vasario revoliucijos burtų ir tikėjosi, kad ši valstybė taps kone naujos epochos pavyzdžiu. Esą taip nenutiko dėl senųjų Rusijos tradicijų, kurios užgniaužė demokratinius daigus. Čia P. Klimas pastebi, kad „visi kiti Rusijos svetimtaučiai yra perdėm aukštesnės kultūros, negu patys rusai. Čia yra savotiškas Rusijos tragizmas. Jis pasirodė ypačiai dabar. Laisvei užšvitus, visos tos tautos parodė savo nenorą liktis su Rusija“. P. Klimo žodžiai gerai įkūnija ir Vilniaus konferencijoje populiarias nuostatas. Atrodė, kad ateina palanki proga kultūriškai atsiriboti nuo Rusijos, kuri grimzta į anarchiją, ir labai norėta, kad neįtrauktų į tai ir Lietuvos.

Kita problema buvo Lenkijos veiksnys. Buvęs unijos parneris tautų apsisprendimo laikų kontekste irgi matė savo valstybę kitaip, nei ankstesnė Abiejų Tautų Respublika, bet siekė orientuotis į 1772 m. sienas, taigi sugrįžti į padėtį prieš pirmąjį ATR padalinimą. Ar nacionalinės Lenkijos (Romano Dmovskio stovykla) ar federacinės Lenkijos (Juzefo Pilsudskio stovykla) šalininkai, nepaisant savo skirtumų, visgi matė Lietuvą būsimos Lenkijos sudėtyje. Tuo tarpu Lietuvos tautinis atgimimas iš esmės matė Lietuvą kaip kultūriškai ir politiškai atskirą nuo Lenkijos. Tai lėmė ne tik romantinis pagoniškojo laikotarpio akcentavimas, ne tik vis labiau aktualus kalbos veiksnys, bet ir socialinių skirtumų išryškėjimas – nors tarp aktyvių konferencijoje žmonių buvo nemažai kilusių iš bajorų ar turtingų valstiečių, turtingiausieji dvarininkai buvo linkę akcentuoti lenkiškos kultūros trauką ir taip pat svajojo apie galingos Lenkijos atkūrimą.

Dėl šių priežasčių dar 1917 m. gegužę 44 Lietuvos dvarininkai kreipėsi į Vokietijos kanclerį Teobaldą fon Betmaną-Holvegą: „Būdami neskaidoma didžiosios lenkų tautos dalis, stengėmės ir visados stengsimės susijungti į vieną valstybę su Lenkija, su kuria mūsų šalis yra drauge patyrusi tą patį likimą tiek garbės ir pakilimo metais, tiek kovoje ir vergovėje“ . Reikia paminėti, kad organizacinis Vilniaus konferencijos komitetas ieškojo kitų pažiūrų dvarininkų, kurie nors ir būtų lenkakalbiai, bet dėtųsi prie Lietuvos valstybingumo statybos, suprasdami, kad būsimoje Lenkijoje Lietuva paprasčiausiai išnyks, o lenkų kultūros įtakoje ką tik sužydėjęs lietuvių tautinis sąjūdis vėl praras iškovotas pozicijas. Tokio lietuvių aspiracijas palaikiusio Lietuvos lenko pavyzdys galėtų būti Kazimieras Okuličius iš Anykščių rajono, kurį į konferenciją kvietė pats A. Smetona, o K. Okuličius maloniai sutiko ir dar daug padėjo pačiame konferencijos darbe. Tuo tarpu P. Klimas mini, kad lenkai išleido lapelį, esą konferencija yra lietuvių nacionalistų darbas, jų bendra intriga su vokiečiais ir ragino visus lenkus joje nedalyvauti.

Būtent konferencija yra laikotarpis kai nusistovi idėja, kad Lietuva turi orientuotis į etnografines ribas, tautinėms mažumos paliekant teises, kaip tai numato visos kitos demokratinės valstybės. Besikuriančios Lietuvos politinis elitas nenorėjo iškristi iš jokių nusistovėjusių pasaulinės teisės normų, nes manė, kad taip valstybė bus greičiau priimta kitų valstybių ir nebus laikoma išsišokėle. Dėl to unija moderniais laikais, atsižvelgiant į lietuvių ir lenkų tautų dydžius, jau buvo matoma kaip nelygiavertis silpnesnio ir stipresnio žaidimas. Dėl pastangų išsaugoti savo kultūrą ir išryškėjusias tautines vertybes kompromisą darė visų pažiūrų Vilniaus konferencijos nariai. Suprasta, kad Lenkija gali Lietuvą kultūriškai paveikti dėl anksčiau minėtų trijų dėmenų – istorinio, lingvistinio ir socialinio, tad atsidūrusi Lenkijos įtakoje, dėl didelių kultūrinių panašumų, Lietuva tiesiog niveliuosis.

Nesunku pastebėti tam tikrą dominuojantį to meto geopolitinį vaizdinį. Vokietija vis dar diktuoja sąlygas, tačiau tai jau neatrodo amžina, Rusija krenta į sunkiai nuspėjamą chaosą, o didesnį nerimą kelia Lenkija, suprantant, kad šią gali remti ir Vakarų valstybės. Visas šias neramias tendencijas aptarinėjo rugsėjo 21 d. vykęs labai svarbus lietuvių konferencijos posėdis. Aštrokai pasisakė būsimasis signataras Jokūbas Šernas: „Politiškai esame silpni. Nėra pasaulyje interesantų, kurie mus palaikytų. Lieka kontaktas su Vokietija. Rusijos pažiūra buvo ir bus – Šiaurės vakarų kraštas. Politikoje ne gražūs obalsiai sprendžia, bet egoizmas. Svarbu, kad Vokietija pareklamuotų Lietuvos nepriklausomybės aktą dar prieš Taikos konferenciją. Mūsų žingsnis ne simpatijos, bet būtinumo apsireiškimas.“ 

Tokiai nuostatai pritarė ir P. Klimas, kuris, kaip ir A. Smetona akcentavo priešiškumo Rusijai ir Lenkijai faktą ir orientaciją į Vokietiją, kaip į aukštesnės kultūros šalį. Bene griežčiausiai tokiai pozicijai priešinosi tik J. Vileišis, kuris buvo vokiečių kalintas ir dėl šių bei kitų priežasčių manęs, kad Vokietija linkusi tartis su Rusija, o Lietuva tėra mainų objektas tarp šių šalių. Jis viltis dėjo į Vakarų demokratijas ir tarptautinės bendruomenės poziciją . Vis dėlto J. Vileišio pozicija buvo reikšminga, nes saugojo Tarybos narius nuo per didelių kompromisų vokiečiams.

Apibendrinimui galima pasakyti, kad Vilniaus konferencijos dalyviai gerai orientavosi tarptautinėje politikoje. Jie puikiai suprato, kad nuo Rusijos juos iš esmės atskiria pačios Vokietijos interesai, kuriais reikia pasinaudoti, nes ši šalis gali padėti Lietuvai „sugrįžti“ į Europos ir Vakarų civilizacijas. Būtent lietuvių apsisprendimo kortą vokiečiai panaudojo derybose su bolševikais 1918 m. sausį, kur šie pripažino Lietuvą Vokietijos interesų sričiai. Visgi lietuvių politiniai veikėjai suprato, kad  Vokietijos dėl minėtų priežasčių reikia ir pasisaugoti, mat ši turinti akivaizdžiai kolonijinį požiūrį į Lietuvą. Geopolitinė įvykių tėkmė buvo palanki – Vokietija laimėjo karą Rytuose, bet pralaimėjo Vakaruose ir pati liko pakankamai suvaržytomis rankomis. Galima suprasti įžvalgų mūsų politikų statymą ant šios kortos.

Praktiškai neišspręstas klausimas ir liko būtent Lenkijos veiksnys. Nuo jo buvo griežtai atsiribota, tačiau tai prisidėjo prie netrukus kilusio konflikto dėl Vilniaus. Politinė įtampa iš esmės neslopusi visą laikotarpį tarp dviejų pasaulinių karų ir pasibaigusi abiejų valstybių okupacijomis. Visgi klausimas čia buvo principinis. Vilniaus konferencija galutinai įtvirtino Vilniaus kaip Lietuvos širdies ir sostinės vaizdinį, tuo tarpu Lenkija niekada neatsisakė pretenzijų į šį miestą, kurį laikė lenkiškos kultūros dalimi ir galiausiai jį užėmė pasinaudodama savo dydžiu ir jėga. Taigi Vilniaus konferencijos dalyvių geopolitinės nuostatos negalėjo padėti išsaugoti sostinės, tačiau jos buvo pajėgios išsaugoti valstybę, o tai, be abejo, svarbiausias jų darbas. Su pagarba jį minėti turime ir todėl, kad to meto lietuviai politikai pademonstravo didelį išmanymą, kaip pasinaudoti aplinkybėmis savosios valstybės, tuomet dar egzistavusios tik jų sąmonėje, labui.

Turėdami tokias tradicijas, darytume didelę klaidą jei praėjus šimtui metų leistumėmės nešami geopolitikos ir didžiųjų valstybių interesų, kartodami sau, kad esame maži ir mūsų balsas nieko nekeičia. Jei taip būtų galvoję Vilniaus konferencijos dalyviai – nesiėmu apsimesti aiškiaregiu ir spėlioti, kuria kalba mes šiandien kalbėtume ir kuriai valstybei atstovautume, tačiau drįsčiau tvirtinti, kad ne lietuvių kalba ir ne Lietuvos valstybei.  Tai ir yra didžiausia Vilniaus konferencijos pamoka.

Pranešimas skaitytas Lietuvių konferencijos šimtmečio minėjimo renginyje Lietuvos rusų dramos teatre 2017 rugsėjo 19 dieną