V. Švežauskienė. „Lielvardės juosta“ – latvių pasididžiavimas ir neįminta mįslė (nuotraukos)

Žodžių junginys „Lielvardės juosta“ (Lielvārdes josta) Latvių sąmonėje jau senai tapo samprata, apimančia, įvardijančia nenuginčijamą tradicinės kultūros vertybę. Nežiūrint į tai, kad daugelio Latvijos regionų tautinės juostos pasižymi spalvų bei raštų įvairove, būtent „Lielvardės juosta“ tapo šiuolaikinio mito apie itin seną juostos prigimtį, jos turimą apsauginę funkciją ir ornamente išreikštą ypatingą kosminį kodą, pagrindu. Garsioji „Lielvardės juosta“ ne tik gyvena savo simbolizuotą, nepriklausomą gyvenimą tautinėje sąmonėje, juosta dažnai naudojama ir šiuolaikiniame kultūriniame gyvenime. Šiame tautinio paveldo atribute išsaugotiems raštams neretai tenka uždavinys atstovauti Latvijos kultūrai ir tautiniam identitetui visame pasaulyje.

Raudonai balta, pasipuošusi tokiomis pat spalvomis kaip ir Latvijos vėliava, „Lielvardės juosta“, matyt, yra vienintelė kurios pavadinimą tikrai žino kiekvienas latvis. Ši juosta naudojama kaip latviškumo simbolis įvairiausiuose renginiuose ir situacijose. Iki mūsų laikų daug kur išliko tradicija per vestuves tokią juostą dovanoti jaunųjų porai, ja apjuosiamas ką tik gimęs kūdikis ir taip toliau… Nors „Lielvardės juosta“ Latvijoje plačiai naudojama, tačiau dar daugiau apie ją diskutuojama, pasakojama, ji nuolatos tyrinėjama. Tam iš tiesų yra priežasčių: „Lielvardės juosta“, dėl savo rašto ornamentų, yra apipinta įvairiausiais mitais, kuriuos nuolatos kas nors tyrinėja ir bando atrasti pilnesnę, arba iš vis kitokią, juostoje atvaizduotos prasmės traktuotę. Laikas nuo laiko vis atsiranda teigiančių, jog pagaliau iš tiesų suprato juostos nešamą žinią, iššifravo raštuose paslėptą informaciją. Kalbant apie „Lielvardės juostai“ priskiriamas funkcijas bei uždavinius, pasitaiko nemažai skeptiškų nuomonių, tačiau dar daugiau yra tokių žmonių, kurie akcentuoja, tiki ir priskiria šiai juostai magišką simbolinę galią.

Apie „Lielvardės juostą“ paprastai kalbama vienaskaita – kaip apie kažką vienintelio bei vientiso. Savo išskirtinumu unikali yra kiekviena iš Lielvardės (Lielvārdes) regiono juostų. Didžiausia iki mūsų dienų išlikusių juostų kolekcija saugoma Latvijos nacionaliniame istorijos muziejuje (Latvijas nacionālais vēstures muzejs). Šioje kolekcijoje yra apie septyniasdešimt autentiškų Lielvardės regiono juostų. Istoriškai minėtos juostos geografinė kilmė apima Jumpravos (Jumprava), Kastranės (Kastrāne), Krapės (Krape), Lauberės (Laubere), Lėdmanės (Lēdmane), Lielvardės (Lielvārde), Madlienos (Madliene), Mengelės (Meņģele) ir Rembatės (Rembate) parapijas. Latvijos nacionaliniame istorijos muziejuje saugoma daugiau nei septyniasdešimt skirtingų „Lielvardės juostos“ egzempliorių, tai skatina manyti, jog iš tiesų nėra kokio nors vieno vienintelio, konkretaus šios juostos prototipo, apibrėžto pavyzdžio, galutinis rezultatas tiesiogiai priklauso nuo audėjo.

Apie „Lielvardės juostą“ yra paplitę daug nuomonių, skirtingų šio tautinio paveldo pasididžiavimo vertinimų bei joje esančios informacijos traktuočių. Neabejotina viena: ši juosta unikali savo sudėtingumu, meistrišku, netgi precizišku raštų išdėstymu ir nepaprastai didele ženklų įvairove. „Lielvardės juosta“ pelnytai laikoma itin reikšmingu, didelio meistriškumo reikalaujančiu audėjų rankdarbiu. Kaip jau buvo minėta, šios juostos tradiciškai audžiamos iš dviejų spalvų – raudonos ir baltos – siūlų, tačiau kartais būna atvejų kuomet per juostos vidurį arba jos kraštuose įaudžiama žalia, o kiek rečiau mėlyna ar violetinė gija. Visgi galima drąsiai teigti, jog dėl savo išskirtinumo juosta turi būti dėkinga tik jai būdingai, ypač sudėtingai raštų kombinacijai – būtent todėl „Lielvardės juosta“ laikoma puošniausia, įdomiausia, bei sunkiausiai atliekama.

Meistriškai išausti tokią juostą – tikras profesionalumo išmėginimas ir nemažas iššūkis bet kuriam audėjui. Realiai toks darbas trunka ne vieną savaitę. Tikima, kad audžiant meistras turi galvoti apie juostos paskirtį bei apie žmogų, kuriam būtent ta juosta audžiama – tiktai tada juosta bus tinkamai nuausta ir galės atlikti savo funkciją. „Lielvardės juosta“ išsiskiria iš kitų tautinių latvių juostų tuo, kad susideda iš didžiausio gijų skaičiaus – ją audžiant raštuose panaudojama ligi septyniasdešimt penkių siūlų. Būtent tai ir suteikia galimybę sukurti itin gausią sudėtingiausių raštų kombinacijų įvairovę. Atidžiai žiūrint į „Lielvardės juostą“ aiškiai pastebima raštų kaita: rašto ženklai nėra ritmiškai atkartojami, jie keičiasi daugialypėmis variacijomis. Šalia esantys ženklai ir simboliai tarpusavyje susiję – besiformuojant vienam ženklui, šalia ima formuotis ir kitas, kartais vienas ženklas tiesiog „perauga“ į kitą, o būna, kad jis transformuojasi jau į visiškai kitokį ženklą.

Neretai viename ženkle galima rasti keletą ženklų ar simbolių. Reikia pabrėžti, jog kuriant „Lielvardės juostą“ kaip visumą, giminingi motyvai dažnai kartojami keletą kartų. Juostos plotis gali skirtis – tradiciškai jį būna penkių – dešimties centimetrų pločio. Tuo tarpu tokios juostos ilgis gali siekti, o kartais ir viršyti, net tris metrus. Iš „Lielvardės juostų“ galima išskirti vadinamąsias „kunigų juostas“ (priesteru jostas) dar vadinamas „gyvenimo, gyvybės sergėtojo“ juostomis (mūža sargātāja josta). Šios juostos numatomos konkrečioms progoms ir ritualams (pavyzdžiui – vaiko gimimas). Tokios juostos paskirtis – apsaugoti nuo prakeiksmų, vadinamojo „nužiūrėjimo“, apkalbų.

„Lielvardės juostos“ tyrinėtojai itin didelę reikšmę priskiria spalvoms (baltai ir raudonai) kuriomis pasižymi ši juosta. Teigiama, kad raudona spalva atspindi ir atstovauja žemei, žmogui ir žmogiškajai prigimčiai, tuo tarpu balta – dangui, visatai, Dievui. Raudonai spalvai išgauti juostoje buvo naudojami raudonai dažyti vilnoniai siūlai, (senovėje raudona spalva buvo išgaunama iš tokio augalo kaip lipikas (lot. Gálium), taigi senovėje atspalvis skirtingose juostose būdavo panašus, vėlesniais laikais, atsiradus pažangesniems dažymo metodams, raudona spalva juostose varijuoja nuo plytinio raudonumo ligi purpurinio atspalvio), o balta spalva – tai lininiai arba medvilniniai siūlai.

Etnografai „Lielvardės juostomis“ vadina Lielvardėje ir jos apylinkėse XIX a. iš raudonos vilnos ir balto (nebalinto) lininio siūlo ne staklėmis nuaustas juostas. Autentiškos „Lielvardės juostos“ iš kitų Latvijos etnografinių juostų terpės išsiskiria keliomis išskirtinėmis savybėmis. Šioms juostoms būdingas nepakartojamas subtilumas, audinio „smulkumas“ ir audimo tankis. Toks rezultatas pasiekiamas juostai austi naudojant itin plonus siūlus. Juosta verta dėmesio taip pat ir dėl raštų turtingumo ir jų reto sudėtingumo. Teigiama, kad „Lielvardės juostose“ galima atrasti visus latvių etnografijoje pasitaikančius ženklus. Ligi šiol nėra surasta dviejų vienodų XIX a. nuaustų Lielvardės tipo juostų – kiekviena juosta pasižymi unikalia rašto kompozicija, darančia įtaką juostos ilgiui.

„Lielvardės juostos“ pasižymi savita, tiktai joms būdinga juostos pradžia bei jos užbaigimu. „Lielvardės juostos“, skirtingai nuo daugelio kitų etnografinių latvių juostų, neturi charakteringų „atvirų“ ar „palaidų“ galų. Juostos pradžia bei pabaiga taip pat skiriasi (kilpa ir pynė).

XX–XXI a. išaustos „Lielvardės juostos“ savo išpildymu skiriasi nuo XIX a. sukurtų originalų. Jos nebe tokio „smulkaus“ darbo, ne tokios tankios, kadangi, skirtingai nuo XIX a., šiais laikais dažniausiai audžiama staklėmis bei naudojami žymiai storesni siūlai. Taigi, jeigu juosta audžiama atkartojant originalų raštą, ji bus ir ilgesnė, ir platesnė nei autentiška juosta. Deja pastebima, jog nuo XX a. austose „Lielvardės juostose“ nebeaptinkama tokia raštų įvairovė kaip XIX a., taip pat matoma, jog atsiranda tendencija atkartojant kurią nors originalią juostą ją „apkarpyti“ (ir į plotį, ir į ilgį). Dėl to „Lielvardės juosta“ praranda savo vientisą, unikalią kompoziciją. Vis rečiau ši unikali juosta audžiama su tik jai būdingais Lielvardės tipo juostų galais, jie pakeičiami standartiniais, atvirais.

Nors etnografai „tikrąja“ pripažįsta tiktai XIX a. austą juostą, šiais laikais daug kur tikra taip pat laikoma XX a. atkurta „Lielvardės juostos“ variacija – vadinamoji Paeglės (Paegles) juosta. Tai juostos, kurias XX a. viduryje sukūrė Arvedas Paeglė (Arveds Paegle 1908-1989) kurio nors autentiško XIX a. „Lielvardės juostos“ rašto pagrindu, jį truputį pakeitęs. Skaičiuojama, kad šio audėjo nuaustų juostų bendras ilgis viršija 5 kilometrus, taigi nieko nuostabaus, kad būtent jo išaustas juostos variantas yra dažniausiai pasitaikantis atkurtas autentiškos „Lielvardės juostos“ variantas.

Nors ir besipuikuojanti reta raštų įvairove, beveik iki pat XX a. pabaigos „Lielvardės juosta“ gyveno ramų gyvenimą, kaip savaime suprantama Lielvardės regiono tautinio drabužio dalis, kurios audimo tradicijos (kaip ir kituose Latvijos regionuose) perduodamos iš kartos į kartą. Audėjoms tai buvo tiesiog dailūs tautiniai ornamentai, geriausiu atveju jos žinojo kai kurių atskirų ženklų, tokių kaip ugnies kryžius (ugunskrusts), jumis (jumis) ar žaltys (zalktis), pavadinimus. Tik būsimasis menininkas, tuo metu dar studentas, Tenis Vintas (Tenis Vints) į šią juostą pažvelgė pasauliniame kontekste. Jis „Lielvardės juostoje“ sugebėjo įžvelgti ir iki niuansų precizišką panašumą į Peru šamanų „pončo“ (kurį jie naudodavo per savo aiškiaregystės ritualus) raštą ir tokių pat raštų ir ženklų, kaip šioje juostoje, panaudojimą kai kuriose Afrikos tautų kultūrose. T. Vintui nuvežus juostą į Tibetą viename iš vienuolynų vietiniai vienuoliai sugebėjo iššifruoti (jų manymu) joje įaustą informaciją. Taip kilo sensacinga hipotezė, kad „Lielvardės juostoje“ yra įrašytas senųjų civilizacijų informacijos kodas, užšifruota žmogaus DNR ir simbolių pavidalu išreikšti visatos sukūrimo principai. Aštuntajame XX a. dešimtmetyje režisierius Ansis Epneris (Ansis Epners), remdamasis šiomis Tenio Vinto hipotezėmis, sukūrė dokumentinį filmą „Lielvārdes josta“. Ši kino juosta paskatino į „Lielvardūs juostą“ pažvelgti giliau nei tik kaip į etnografinio tautinio rūbo sudedamąją dalį. Dar prieš premjerą šis filmas tapo sensacija, įaudrino latvių patriotinius jausmus, tačiau kartu ir davė peno tam tikroms pseudo mokslinėms spekuliacijoms. Visa tai inicijavo daugelio žymių tyrinėtojų susidomėjimą, bei apipynė „Lielvardės juostą“ mitais ir įvairiomis teorijomis.

Aštuntajame dešimtmetyje Vokiečių mistikė, Tibeto vaidilutė Dina Risa (Dina Rīsa) sakėsi perskaičiusi „Lielvardės juostą“ kaip latvių tautos istoriją ir ji teigia, kad ši istorija anaiptol nesanti tokia, kokia yra gerai žinoma – anot jos, juostoje „įrašyta“ latvių istorija daug, daug senesnė. Jos versija sukėlė milžinišką ažiotažą folkloristų, mokslininkų, istorikų rate, ligi šiol vis dar diskutuojama, kiek tokioje istorijoje galėtų būti tiesos. Aišku viena – jokių konkrečių, garantuotų įrodymų, jog yra priešingai, nei teigia mistikė, taip pat nėra. Dinos Risos nuomone. „Lielvardės juostoje“ išreikšta kosminė informacija. Joje yra septynios planetos, informacija apie septynias čakras, septynias dienas, apie knygą su septyniais antspaudais. Taip pat „Lielvardės juostoje“ esanti visa DNR programa – taigi ir žmonijos genetinis kodas. Dina Risa įsitikinusi, kad šios juostos kūrėjai – latviai – ilgai gyveno Indijoje ir jų istorija panaši į vedas. Mistikės manymu, latvių protėviai sugebėjo susisiekti su angelais. Anot jos, „Lielvardės juosta“ taip pat turi daug bendro ir su Meksikos indėnų kultūra. Kaip ir daugelis kitų žymiosios juostos tyrinėtojų, Dina Risa priskiria ypatingą svarbą juostos spalvoms. Ji taip pat kaip ir kiti mano, kad raudona spalva perduodama žemiška informacija, o balta – kosminė. Ji iškelia hipotezę, jog juostoje išaustuose ženkluose galima rasti informaciją apie mitinio šventojo Šabalos miesto, iš kurio atseit atėję latviai, planą. „Ši juosta yra Šventieji raštai, ir tas, kas moka juos skaityti taip pat yra šventas. Jūs esate šventa ir iškili tauta. Šia prasme jūs nugalėsite. Jeigu liksite prie savo Dievo, jis visuomet jus išklausys, nes atrodo, jog Jis jus labai myli. Ši juosta tai gryniausi energijos raštai…“, – sako Dina Risa.

Pažymėtina, kad hipotezė apie unikalią latvių sąsają su senovinės sakralinės išminties šaltiniais paskutiniais sovietmečio metais suveikė kaip katalizatorius, sukėlęs nacionalinės savimonės šuolį. Tuomet tautai atrodė itin svarbu atrasti kokį nors svarbų faktorių, leidžiantį išsiskirti iš unifikuotos masės.

„Lielvardės juosta“ dažnai pavadinama laišku iš kosmoso, užšifruota žinia iš praeities, saugančia dievų įrašytą ir perduotą ateinančioms kartoms dar neišaiškintą sakralinę informaciją. Teigiama, kad latvių folklore ir raštuose, ženkluose, ornamentuose pasistengus būtu galima rasti itin vertingos informacijos apie senovinės žmonijos pasaulio sampratą. Ženklai, pasirodantys „Lielvardės juostoje“ yra labai seni. Panašūs ženklai randami ir kitų pasaulio tautų kultūrose, tačiau tokio paties išpildymo bei kompozicijos, kaip šioje juostoje, nėra surasta. Ją galima traktuoti kaip meditacinę sistemą, tam tikrą mantrą, maldą, ar kaip chronologišką pasakojimą, atvaizduojantį konkretų istorinį vyksmą, pasakojimą apie pasaulio, Visatos gimimą, žinią apie dalykus, egzistuojančius visada ir visur, nepriklausomai nuo laiko ir vietos. Žinoma, „Lielvardės juostą“ galima priimti ir kaip paprasčiausiai labai puošnią etnografinę latvių juostą, kurioje išausti senoviniai apsauginiai ženklai. Taigi kyla klausimas – ar tokia juosta iš pat pradžių sąmoningai buvo kuriama norint išreikšti tam tikrą pasakojimą, ar tokios raštų kombinacijos įaustos pasąmonės lygmenyje. Kai kurios audėjos sako, jog juostoje išausta praeitis, dabartis ir ateitis. Raštai, kuriuos audėjai anksčiau vadindavo ąžuoliuku (ozolītis), ąžuolo lapu (ozol lapa), vanago nagu (vanagnadziņš), rožyte (rozīte), lokio letena (lāčapēda), dabar įgavo kitokius pavadinimus – Jumis, Ūselio ženklas (Ūsiņa zīme), žaltys, Maros kryžiai (Māras krusti), Dievo ženklas ir taip toliau. Juosta tai raštais išklotas kelias. „Lielvardės juostų“ audėjai vartoja savo žodyną, pavyzdžiui: labirintas, kelias, gėlių pieva, žvaigždžių debesis. Jie įsitikinę, kad iš tiesų nėra tokio ženklo, kuris nebūtu įtrauktas į „Lielvardės juostos“ pasakojimą. Likimo juostos raštai prasideda Maros ženklais, bangelėmis ir vandeniu, tada pereina į Mėnulio ženklus, žvaigždes ir baigiasi dieviškaisiais dangaus ženklais.

Mitiniai ženklai turi daug reikšmių, būtent todėl labai sunku perskaityti ženklų ar simbolių visumą kaip rašytinį tekstą. Tokie ženklai, kokius naudoja latviai – kad ir ta pati svastika, įvairūs kryžiai, žaltys – naudojami ir kitur pasaulyje, ir tai dar kartą įrodo, kad „Lielvardės juostą“ vertėtų tyrinėti ir aiškinti pasauliniame kultūriniame-istoriniame kontekste, kadangi ji pasakoja apie visaapimančius, pasaulinius mistinius reiškinius.

Kaip ir kitų Latvijos regionų, taip ir Lielvardės regiono tautinės juostos funkcija anaiptol nebuvo tik drabužio prilaikymas. Jai nuo seno priskiriamos apsauginės savybės. Latvių protėviai tikėjo, kad sau per liemenį rišasi ne paprastą juostą, dėl juostoje išaustų ženklų, jai buvo priskiriamos stiprios magiškos galios. Žinios, jog šio puošniais raštais išmarginto, ornamentuoto tautinio drabužio atributo paskirtis buvo ne tik funkcionali ar puošybinė, bet ir apsauginė, atrandamos virtinėje senovinių latvių tradicijų. Kad juosta apsaugo nuo įvairiausių blogybių, nesunku pastebėti ir analizuojant tautines giesmes. Svarbus vaidmuo juostai tekdavo ir daugelyje švenčių bei ritualų. Prieš kūdikiui ateinant į pasaulį, ji simbolizavo devynių mėnesių nėštumo periodą, Vaikui gimus tautinė juosta buvo būtina krikštamotės dovana mažyliui. Vedybinių ritualų tradicija aprišant juosta sujungti jaunųjų porą, simbolizavo tolimesnį glaudų dvasinį ir fizinį artumą, nenutraukiamą ryšį. Galiausiai, juostos buvo naudojamos ir per laidotuves, baltos juostos savininkas tautinėse sakmėse ir giesmėse siejamas su anapusiniu pasauliu. Archeologė Inna Lazdina (Inna Lazdiņa) sako, kad: „Istoriškai viena iš puošniausių aprangos sudedamųjų dalių buvo būtent juosta ir latvių tautinėse giesmėse yra neperprantamos nuorodos, jog be jos drabužis nebuvo laikomas pilnu. Drabužis saugo žmogų, o juosta, suformuodama uždarą ratą, prilaiko drabužį ir jį užbaigia, suteikdama šilumą ir apsaugą“.

Latvijos tautinių rūbų istorija atskleidžia, kad juostos buvo daromos iš skirtingų medžiagų: šiaudų, karnų, karklų vytelių, metalo, odos, audžiamos bei pinamos. Jos buvo naudojamos ir įvairioms buitinėms reikmėms, pavyzdžiui, ant jų kabindavo lopšį. Juostų tipas, medžiaga ir išpildymo būdas pasakojo apie žmogaus gerovę ar vargingumą, apie audėjos meistriškumą. Lielvardės regione ligi šiolei gyvuoja senovinės juostų dėvėjimo tradicijos. Dėvėdamos tautinį drabužį, netekėjusios moterys juosta turi apsijuosti taip, kad laisvieji juostos galai atsidurtų kairiajame šone, tuo tarpu pas ištekėjusias moteris – per vidurį. Priklausomai nuo juostos ilgio, ji juosiama per liemenį taip, kad galai būtų žemiau kelių, bet maždaug dvidešimt centimetrų virš sijono krašto. Juosta nerišama mazgu – viršutinis juostos galas per apačią prakišamas per juostos sąsūką ir tiesiog užleidžiamas ant viršaus.

Apsauginių ženklų visuma, mitologinio šventojo miesto planas, visatos sukūrimo atspindys, auka dievams ar tiesiog neįtikėtinas audėjų meistriškumo rezultatas? Nežiūrint į begalę hipotezių bei teorijų, garsiausios latvių tautinės juostos paslaptis vis dar neatskleista. Neabejotina viena – dėl nepaprastai sudėtingos raštų kombinacijos „Lielvardės juosta“ laikoma viena iš puošniausių Latvijos tautinių juostų. Kaip itin reikšminga tradicinės kultūros vertybė, ji yra pelnytai įtraukta į Latvijos kultūros kanoną.