A. Kraučelienė: Profesija – odontologas. (1)

Odontologo specialybė šiuo metu – viena iš populiariausių ir sunkiausiai pasiekiamų. Jai tenka rengtis nuo mažens, beveik kaip pianistui.  Yra užsispyrusių, ambicingų žmonių, kurie visomis jėgomis siekia savo tikslo ir pasiekia jį. Aušros atvejis – vienas iš tų, sėkmės istorija, kuriai įvykti padėjo darbas, darbas ir dar kartą darbas. Šią istoriją pasakojame svajojantiems tapti odontologais, kad netektų nusivilti ir tenkintis antruoju ar trečiuoju prašymu… Kalbasi B. Rastenytė.

– „Saulės arkliukai“ kartą sulaukė priekaištų, kad rašome apie nepraktiškas specialybes, taigi nusprendėme pakalbėti apie odontologiją… Ar vaikystėje svajojai apie odontologo profesiją? Gal turėjai kokią kitą svajonę?

– Taip, odontologija – praktiška specialybė, tačiau reikalauja ir meniškumo. Pavyzdžiui, atstatydamas danties vainiką, formuoji jį iš plombinės medžiagos ir taip jį sukuri. Tai – kruopštus rankų darbas.

O aš savęs neįsivaizduoju niekur kitur. Nuo vaikystės svajojau būti odontologe. Neturėjau jokių kitų minčių. „Taisydavau“ dantis lėlėms, pildydavau pacientų korteles ir t. t. Jaučiuosi esanti savose rogėse.

– Kas yra odontologija? Kuo ji skiriasi nuo stomatologijos? Anksčiau vadindavome dantistais…

– Odontologija verčiant iš lotynų kalbos reiškia „mokslas apie dantis“ , o stomatologija – „mokslas apie burną“. Pavadinimą pakeitė pagal Europos Sąjungos reglamentus, tačiau studijų programos nepasikeitė.Taigi odontologai tiek pat išmano kaip ir stomatologai . O dantistais anksčiau vadindavo, dabar šį apibūdinimą retai girdžiu.

 – Kokias savybes reikia turėti, norint dirbti šį praktišką ir naudingą darbą?

– Pirmiausia reikia turėti daug  žinių ir mokėti jas pritaikyti. Burnoje matyti ne vieną dantį, o visumą, bendrą problemą. Būtinas atidumas, kruopštumas. Vis dėlto juk dirbama mažame darbiniame lauke, kur vienas rankos „nuslydimas“ gali padaryti neatitaisomą žalą. Labai svarbu žmogiškumas, psichologinės žinios.

– Ar davei Hipokrato priesaiką? Ką ji teigia? Kaip šiais laikais ji traktuojama? Pirminiame variante buvo kreipiamasi į dievus – Apoloną, Eskulapą, Higėją, Panacėją, dabar kitoks jos variantas, skaitytojams pateikiame abu variantus. Kaip šiais laikais šią priesaiką traktavai tu, ką ji tau reiškė? Ar  vis dar svarbios etinės problemos?

– Taip, Hipokrato priesaiką visi davėme diplomų įteikimo dieną. Ji suteikė iškilmingumo ir supratimą, kad pagaliau esame gydytojai. Joje atsispindi tai, koks turėtų būti medikas, jo požiūris į pacientą. Kasdienybėje dirbdama nemąstau, kas toje priesaikoje parašyta, o vadovaujuosi principu: elkis su pacientais taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi. Kadangi pati sau norėčiau paties profesionaliausio gydymo, tad ir su savo pacientais elgiuosi taip pat.

(Hipokrato priesaika – medikų priimama priesaika, apibrėžianti gydytojo etikos principus. Manoma, kad šią priesaiką IV a. pr. m. e. parašė žymusis senovės graikų gydytojas Hipokratas, dažnai vadinamas medicinos tėvu. Ši priesaika buvo paskelbta „Hipokrato rinkinyje“ (Corpus hippocraticum). Tačiau kyla ginčų, ar tikrai ją sukūrė Hipokratas. Yra manančių, kad ji buvo žinoma anksčiau, ir tik Aleksandrijos bibliotekoje priskirta Hipokratui – kaip ryškiausiam autoritetui. Nors ši priesaika šiandien ir nėra privaloma, jos modifikuotą tekstą, dažniausiai iš tradicinių paskatų, vis dar kartoja daugelio Europos universitetų absolventai.

Prisiekiu gydytoju Apolonu, Eskulapu, Higėja ir Panacėja, taip pat šaukiuosi liudininkais visus dievus ir deives, kad šią priesaiką ir šį pasižadėjimą vykdysiu nepriekaištingai pagal savo jėgas ir sąžinę:

Savo mokytoją, išmokiusį mane šio meno, gerbsiu kaip savo tėvus, dalysiuos viskuo ir teiksiu, ko tik jam gyvenime reikės; jo sūnus laikysiu savo broliais ir mokysiu juos be atlyginimo ir sutarties, jei panorės šio meno išmokti; perteiksiu savo pamokas ir paskaitas bei viso kito mokslo žinias tiek savo, tiek ir savo mokytojo sūnums, taip pat tiems mokiniams, kurie pasižadės raštu ir duos gydytojo priesaiką, o be šių – niekam kitam.

Gydydamas ligonius, nurodysiu pagal sugebėjimą bei sąžinę atitinkamą gyvenimo būdą ir juos saugosiu nuo bet kokios žalos ir skriaudos.

Niekam, nors ir labiausiai prašytų, neduosiu mirtinų nuodų, taip pat panašių jų sumanymų patarimu neparemsiu. Be to, nė vienai moteriai neduosiu priemonės pradėtam gemalui ar vaisiui sunaikinti.

Užsiimsiu medicinos menu, gyvendamas nesavanaudiškai ir dorai.

Sergančių akmenlige pats neoperuosiu, – tai atlikti pavesiu prityrusiems chirurgams.

Į kokį tik namą aš beužeisiu, žengsiu sergančiųjų labui, be išankstinio kėslo pakenkti ir įžeisti, ypač be kūniško geismo moterų ar vyrų, laisvųjų žmonių ar vergų, kuriuos man teks gydyti.

Visa, ką gydydamas matysiu ar girdėsiu, ar šiaip ką, net ir nekviestas gydyti, patirsiu apie žmonių įprastą gyvenimą, nutylėsiu ir laikysiu paslaptyje, jei nebus reikalo tai viešai paskelbti.

Taigi, šios priesaikos nepriekaištingai laikantis bei jos nelaužant, tebūna man lemta džiaugtis gyvenimo laime ir darbo sėkme, o mano garbė tebūna amžinai visų žmonių aukštinama. Jei šią priesaiką sulaužysiu ar neteisingai prisieksiu, teįvyksta man viskas priešingai.

Pasak priesaikos tyrinėtojų, kai kurie priesaikos teiginiai šiais laikais gali būti interpretuojami ne taip, kaip jos parašymo laikais. Pvz., originalus sakinys „Niekam, nors ir labiausiai prašytų, neduosiu mirtinų nuodų, taip pat panašių jų sumanymų patarimu neparemsiu“ galėjo reikšti apeliaciją į tuo metu paplitusią praktiką naudoti mediko įgūdžius politinėse žmogžudystėse, be to, eutanazijos terminas atsirado tik po šimtmečio po priesaikos parašymo.

Atnaujinta Hipokrato priesaika (1997 m.)

Savo šeimos, mokytojų ir medicinos profesijos brolių akivaizdoje iškilmingai prisiekiu, kad, sutelkdamas visus savo sugebėjimus, laikysiuosi šios priesaikos.

Visas mano gyvenimas tebūna skirtas tarnauti žmonijai, saugosiu žmogaus gyvybę ir jos neliečiamumą nuo pat pradėjimo iki natūralios mirties, gerbsiu jos orumą.

Gerbsiu savo mokytojus ir ta pačia dvasia perduosiu medicinos meną kitiems, stengsiuosi neatsilikti nuo medicinos mokslo pažangos, ligonių labui nevengsiu konsultuotis su labiau patyrusiais gydytojais.

Sąžiningai, garbingai ir nesavanaudiškai gydysiu be išimties visus, vengsiu tyrimo ir gydymo metodų, žalingų žmogaus gyvybei ir sveikatai bei pažeidžiančių žmogaus teises.

Informuosiu ligonį ir jo šeimą apie ligą, tyrimo ir gydymo būdus bei galimas pasekmes, atsižvelgdamas į jo interesus ir pageidavimus.

Niekada neskirsiu ir neduosiu mirtinos vaistų dozės, nei savo noru, nei kitų prašomas.

Sieksiu paciento gerovės, vengsiu bet kokio nehumaniško žingsnio, paciento klaidinimo ir korupcijos.

Šventai saugosiu man patikėtas paslaptis.

Visada būsiu korektiškas savo kolegoms.

Mediko pareigas atliksiu nepaisydamas paciento amžiaus, tautybės, religijos, rasės ar socialinės priklausomybės.

Net ir verčiamas, nieku gyvu nesutiksiu, kad mano medicinos žinios būtų nukreiptos prieš žmogiškumą.

Jei nepažeisiu šios iškilmingai, laisvai ir garbingai duotos priesaikos, tebūnie man leista džiaugtis gyvenimu bei medicinos mokslo praktika.

Tepadeda man Dievas!)

– Daug jaunuolių svajoja studijuoti šią specialybę, bet daugelio viltys žlunga…  Kadangi pati nuo mažumės daug dirbai, kad įstotum mokytis šios specialybės, papasakok savo kelią. Į kokius mokykloje dėstomus dalykus reikia ypač atkreipti dėmesį, nuo kada reikia pradėti sekti savo rezultatus, kokie turėtų būti baigiamųjų egzaminų balai, kad įstotum  studijuoti odontologiją? 

– Kadangi mokyklą baigiau 2003 metais, galbūt kai kas jau yra pasikeitę, bet bendros gairės, manau, liko tos pačios. Pagrindiniai dalykai yra lietuvių kalba, chemija ir biologija. Aš mokiausi paprastoje pagrindinėje mokykloje, tad po aštuntos klasės nusprendžiau stoti į „Gabijos“ gimnaziją, nes joje buvo klasė, kurioje sustiprintai mokė biologiją ir chemiją. Labai džiaugiuosi dėl šio žingsnio, kuriam mane paskatino mama, nes šioje klasėje sutikau daug motyvuotų, tikslo siekiančių žmonių. Visi daug mokėmės, eidavome į fakultatyvus, turėjome ne tik paprastą chemiją, bet ir eksperimentinės chemijos pamoką. Beveik visi mano klasės draugai tapo odontologais arba medikais.

Manau, kad svarbiausia – mokytis nuosekliai, o ne stresuojant paskutinį vakarą. Iš esmės, galvojantys studijuoti odontologiją jaunuoliai turi suvokti, kad reikės daug mokytis ir po to dar penkerius metus ją bestudijuojant (jei norėsi gerų rezultatų) reikės labai labai daug mokytis. Tikrai nestudentavau kaip kitas specialybes studijuojantieji, kurie turi daug laisvo laiko iki sesijos ir daro, ką nori. Žinoma, tai negalioja unikalaus proto jaunuoliams, kuriems užtenka vieną kartą perskaityti ir jau viską moka atmintinai :).

O dėl baigiamųjų egzaminų balų negaliu atsakyti, nes kiekvienais metais jie skirtingi, bet girdėjau, kad pastaraisiais metais visi dalykai turi būti per 90 proc. Nežinau, ar tiesa.

– Girdėjau, tai ir „brangi“ specialybė, juk reikia turėti savo įrankius ir pan.?

– Kai aš studijavau, mums reikėjo viską susipirkti. Odontologinės priemonės labai brangios. Laimei, grupėje buvo 8 studentai, tad didžiąją dalį priemonių pirkdavome bendrai ir dalydavomės. Dabar jau daug ką duoda universitetas. Reikėtų pridurti, kad aš studijavau tuometiniame Kauno medicinos universitete (dabartiniame Lietuvos sveikatos mokslų universitete) ir kalbu apie jo tvarką, Vilniaus universitete gal kiek kitaip. Bet kuriuo atveju investicijos būtinos.

– Ar būtina būti fiziškai ištvermingam,  empatiškam, racionaliam, įžvalgiam? Juk reikia dirbti priverstinėje padėtyje, pakėlus rankas ištisą darbo dieną…

– Visas išvardytas savybes reikia turėti. Jau pradžioje minėjau apie visumos matymą, tad įžvalgumas tai ir apibūdina. Esant didelės apimties protezavimo darbams turi ne tik šiai dienai estetiškai ir kokybiškai suprotezuoti, bet ir garantuoti, kad visa tai dar daug metų funkcionuos paciento burnoje. Tai – labai atsakingas darbas.

O dėl fizinio ištvermingumo, yra gydytojo ergonomika – t. y. taisyklinga darbinė padėtis, kurioje dirbdamas, netraumuoji stuburo, raumenų. Deja, ne visada  išeina dirbti ergonomiškoje padėtyje, tad dažnas iš odontologų turi problemų su nugara. 

– Kokie dalykai buvo dėstomi, kurie buvo įdomiausi? 

– Buvo dėstoma labai daug dalykų: nuo lotynų ir profesinės anglų  kalbos iki histologijos, patologinės anatomijos, fiziologijos ir t. t., tačiau įdomiausi, be abejo, buvo specialybės dalykai, kurių pirmais metais net nėra: terapinė, ortopedinė odontologija, periodontologija ir endodontija.

Įsiminė anatomija, kai  mokėmės lietuvių ir lotynų kalba ne tik iš vadovėlio, kas kur yra, bet  ir reikėjo viską  parodyti ant lavonų.

Taip pat fiziologija, kai mokėmės refleksų veikimo principus ant varlių.

– Ar įdomus buvo studentės gyvenimas, ar viską užgožė mokslai?

– Mano atveju, viską užgožė mokslai.  Gal kas ir sugebėjo tiek „studentauti“, kiek įprasta kitų specialybių studentams, bet tai – daugiau išimtys ir jos atsispindėjo baluose. Vis tik ištaikydavome progų susiorganizuoti studentiškų pasisėdėjimų, kurie nepakenktų mokslams.

– Papasakok nors trumpai iš odontologijos istorijos… Štai neseniai perskaičiau, kad, pavyzdžiui, jau XVIII a. buvo tiesinami dantys…

– Apie dantų gydymą rašė jau Aristotelis ir Hipokratas. Modernioji odontologija vystėsi tarp 1650 – 1800 metų. Pirmoji knyga anglų kalba „Operator for the Teeth” (aut. Charles Allen) buvo išleista 1685 metais.

Vertėtų paminėti, kad labiausiai žmonėms pradėjo gęsti dantys, kai europiečiai įsteigė daugybę cukranendrių plantacijų Naujojo pasaulio kolonijose ir tarp Europos ir Amerikos reguliariai pradėjo kursuoti laivai. Cukrus pirmiausia buvo pamėgtas karališkuose rūmuose ir aukštuomenės namuose.

Manoma, kad dirbtiniai dantys buvo nepatogūs ir nepritaikyti  kramtyti. Tikriausiai jie buvo nešiojami ypatingomis progomis – kaip papuošalas.

XVII – XVIII a. protezų paklausa išaugo ir odontologai mielai siūlydavo savo paslaugas klientams. Žmonės, gyvenę toli nuo odontologo ar pernelyg drovūs, kad į jį kreiptųsi, galėjo užsisakyti dirbtinius dantis paštu.

– Gydytojas ypač  turi būti pasiruošęs gilinti savo žinias ir tobulėti, kadangi vaistai, technologijos nuolat sparčiai keičiasi. Ar jau tenka kelti kvalifikaciją? 

– Iš tiesų viskas labai sparčiai keičiasi, technologijos tobulėja, rankų darbą keičia kompiuteriai, skeneriai ir pan.

Gydytojai odontologai privalo per penkerius metus išklausyti 120 tobulinimosi valandų. T. y. dalyvauti įvairiuose praktikiniuose  kursuose, konferencijose, kongresuose. Iš šių valandų privalomai turi būti išklausytos 2 valandos profesinės etikos, tad Hipokrato nepamirštam. Man labai smagu dalyvauti konferencijose, pasisemti naujų žinių. Tuo pačiu susitinki su kolegomis, pabendrauji, pasidaliji patirtimi.

– Gal yra išlikę atminty kokių anekdotinių atvejų iš studijų laikų? Juk, girdėjau, mokotės dirbti vieni su kitais… 

– Dantis gydydavome ir vieni kitiems, bet mūsų paslaugos (ypač protezavimas) būdavo paklausios ir tarp kitų žmonių, nes gydydavome nemokamai.

Labiausiai įstrigęs kuriozas susijęs su rusų kalba, kurios daugelis iš mūsų visai nemokėjo arba mokėjo prastai. Viena studentė, išrovusi dantį rusakalbei pacientei, pasakė :

–  A sičias pasiditi į padychaiti.

Ji turėjo omeny „padyšite“. Pacientė ramiai sureagavo, nes, matyt, suprato, kas norėta pasakyti.

– Kas yra tavo atgaiva, hobis? Kuo pakeiti darbą, kaip ilsiesi nuo jo? 

– Mano atgaiva – mano šeima. Kai kartu  gaminame valgyti, važinėjame dviračiais, keliaujame.

Kartais norisi vienatvės, tylos, tuomet skaitau knygas. Tai – turbūt didžiausia mano aistra. Šiuo metu skaitau Laurenos Grof (Lauren Groff) „Moiros ir Furijos“.

– Kaip reaguoji į tai, kad karo atveju turėtum atlikti karinę prievolę? 

– Ramiai, nes tikiu, kad karo nebus!

– Kokią profesiją būtum rinkusis, jei nebūtum tapusi odontologe?

– Kai pildžiau stojimus į universitetus, antroje vietoje rašiau mediciną, o trečioje  – kinezeterapiją. Bet kuriuo atveju, profesija būtų susijusi su medicina, gydymu. Bet labai džiaugiuosi, kad įstojau ten, kur norėjau ir tapau tuo, kuo troškau. Gal jau ir nuvalkiota ta frazė „dirbk mėgstamą darbą ir tau nereikės dirbti“, bet tai – gryna tiesa.