N. Laurinkienė. Griaustinio dievas ir su juo susijęs mitas

Griausmavaldžio ir šio dievo kovos su jo priešininku mitas laikomas indoeuropiečių mitologijos branduoliu. Šis mitas turi nemaža versijų, kadangi  nuo seno jis buvo plėtojamas, įvairiai jį modifikuojant, praplečiant siužetus atšakomis, detalėmis. Be to, jo turinys atskleidžiamas panaudojant įvairias kodines sistemas.

Griaustinio dievo mitas žinomas ne tik baltams, bet ir kitoms indoeuropiečių kilmės kalbomis kalbančioms tautoms. Baltai ir slavai yra išlaikę ne tik panašaus turinio mito siužetus, bet ir panašiai skambantį pagrindinio mito personažo vardą: lietuvių Perkūnas, latvių Pērkons, prūsų Percunis, rusų Перун, baltarusių Пярун, ukrainiečių Перун, lenkų Piorun, čekų Perun.

Germanų mitologijoje griaustinio dievo mitas taip pat buvo vienas svarbiausių, tačiau čia Griausmavaldis pavadintas visiškai kitokiu nei baltų ir slavų vardu. Šiaurės germanų jis įvardytas Thor, pietų germanų Donar. Panašumų su baltų griaustinio dievo mitu pastebima ir senovės indų tradicijoje.

Rigvedoje (datuojamoje II tūkstantm. vidurio – I tūkstantm. vidurio pr. Kr. laikotarpiu) Perkūno atitikmeniu  laikomas Indra, kovotojas su demonais, tačiau vedose nelabai išryškinta šio dievo atmosferinė funkcija, jo kaip audros dievo prigimtis. Apie Indros ryšį su žaibavimu tik užsimenama (RV X 99, 2).

Senovės indų lietaus ir audros debesio dievybė buvo Parjánya, tačiau vedų kūrimo laikotarpiu ji jau buvo nepopuliari (jai skirta tik 3 himnai, o Indrai – 250).

Lietuvių Perkūnas yra gerai išlaikęs savo gamtiškąją prigimtį – ryšį su gamtos reiškiniais – griaudėjimu, žaibavimu, o kartu ir kovos su opoziciniu herojumi funkciją.

Griaustinio dievo priešininkui taip pat randama paralelių tarptautiniame kontekste. Lietuvių Griausmavaldžio priešininkas yra Velnias, latvių – Velns, rusų – Veles / Volos. Velnias yra antropomorfinė ar zoomorfinė būtybė, susijusi su požeminiu pasauliu ir mirusiaisiais, taip pat – su gyvuliais. Gyvulių ir turto dievu laikomas slavų Velesas. Senovės indų Vritrá – gyvatės pavidalo mitinis personažas, sulaikęs upių tėkmę. Kitas Indros priešas – demonas Valá, uoloje paslėpęs karves. Su jais kovoja Indra, išlaisvindamas upių tėkmę ir galvijus. Germanų Toro priešininkė yra milžiniška Midgardo gyvatė, apjuosianti žemę. Toras kaunasi ne tik su ja, bet ir su Utgarde, žemės pakraštyje, kur telkėsi demonai, gyvenančiais milžinais. Tad paminėtose tradicijose yra išlaikyta pagrindiniu laikomo indoeuropiečių mito schema ir to mito personažų pobūdis: griaustinio dievas, atstovaujantis su dangumi susijusiam atmosferiniam pradui, kovoja su chtoniškąjį pradą įkūnijančiu dievu ar mitine būtybe. Jų kovos pasekmė ar veiksmo fonas gali būti audra, perkūnija, lietus.

Vardo Perkūnas etimologija

Žodis Perkūnas, kaip ir juo įvardijamas personažas, yra indoeuropiečių kilmės. Šis žodis lietuvių kalboje vartojamas ne tik dievybei pavadinti, tai yra kaip tikrinis žodis, bet ir kaip bendrinis, kuris paprastai reiškia perkūniją, griaustinį.

Vardo Perkūnas etimologija siejama su senu lietuvių kalbos žodžiu perti – „mušti“, kildintinu iš indoeuropiečių *per-, *per-g- „mušti“. Sakoma: Perkūnas pėrė (LKŽ 9, p. 833). Pėrimas ar, kitaip sakant, mušimas, trenkimas yra pagrindinė Perkūno funkcija. Žodis perti etimologiniu požiūriu siejasi su žodžiu spirti. Žodžiu spirti taip pat nusakomi Perkūno veiksmai: „Kad tave perkūnas nuspirtų“ (LTR 739/25/). „Perkūnas nuspyrė arklį“ (LKŽ 9, p. 833).

Latvių kalboje ir tautosakoje spert yra būdingiausias žodis, kuriuo nusakoma Pērkono akcija, susijusi su trenkimu, mušimu: „Tris gadini Pērkons rūca, Nosper zalu ozoliņu“ (Tris metelius Perkūnas dundėjo, Nudaužė  žalią ąžuolėlį; LTdz 7866 ). Taip „Perkons spēra, zibens meta, Akmeņam dūmi kūpa“ (Perkūnas trenkia, žaibus svaido, nuo akmens dūmai rūksta; LTdz 7857). Tad žodžiais perti ir spirti gana dažnai nusakomi Perkūno veiksmai. Žodis perti, be mušimo reikšmės, turi dar ir tokias: plakti, vanoti, šauti, mesti, blokšti, trenkti. Perkūnas, trenkdamas į kokį nors objektą, jį tarsi plaka, tranko. Su šovimu, bloškimu siejasi Perkūno svaidymas kirvukų, kulkų. Be to, griausmas skleidžia stiprų garsą – trinksėjimą. Vadinasi, kone visos žodžio perti reikšmės asocijuojasi su Perkūno funkcijomis, jo atliekamais veiksmais. Todėl pagrįstai galima sieti Perkūno vardo kilmę su žodžiu perti.

Kiti Perkūno vardai ir apibūdinimai

Kaip žinoma, kai kuriuos mitinius personažus vengta minėti, drausta ištarti jų vardus. Toksai tabu, matyt, susiformuodavo žmogaus sąmonėje dėl religinės baimės, kurią keldavo šventybės auros gaubiami reiškiniai, jų nesuvokiama didybė ir mistinė galia. Kad neužsitrauktum tų galių nemalonės, manyta, geriau jų neminėti, o jei jau kalbėti apie jas, tai slapta arba jų neįvardijant. Dėl to kai kurie dievai, mitinės būtybės, be tikrųjų vardų, turėję perifrastinius, tai yra tikrųjų jų vardų pakaitalus.

Perkūno vardo atžvilgiu taip pat galiojo tabu, žmonės sakydavo: „Negalima vadinti griaustin[io] stačiai Perkūnu, nes jis gali supykti“ (LTR 832/9/). Ištarti įprastinį Perkūno vardą neretai drausta vaikams. Jo vietoje liepta vartoti žodį griaustinis. Kalbama, kad žodį Perkūnas gali sakyti tik suaugę žmonės ir tai su didele pagarba, kad jo neužrūstintų (BrčNR, p. 475).

Tikėjimuose Perkūnas neretai vadinamas tiesiog Dievu. Toks apibūdinimas – tai vienas įrodymų, kad šis mitinis personažas iš tiesų buvo laikomas Dievu. Iš konteksto daugeliu atveju būna aišku, kad kalbama apie Perkūną. Tasai Dievas vaizduojamas važinėjantis ratais po dangų, švytruojantis botagu arba „malantis pyragus“: „Kai griaudžia – Dievas pasikinkęs arklius po dangų važinėja, kai žaibuoja – Dievas arkliams botagu šeria“ (LTR 14/253/); „Griaudžiant vaikams sako, kad Dievas pyragus mala“ (LTR 757/148/). Važinėjimas ratais po dangų, malimas girnomis – būdingi Griaustinio Dievo veiksmai, kuriais neretai nusakoma audros, perkūnijos etiologija ir esmė.

Perkūnas gali būti vadinamas ne tik Dievu, bet ir deminutyvine šio žodžio forma – Dievaičiu. Maldelėse, keiksmuose kreipiamasi į Perkūną dievaitį arba tiesiog į Dievaitį turint omeny Perkūną:

„Percune deuaite nemuski vnd mana<…> (iš XVI a. užrašytos maldelės, BRMŠ 2, p.593).

Perkūne dievaiti,
Nemuški žemaitį,
Tik muški gudą
Kaip šunį rudą.
LTR 1263 (150)

Kad tave deivaitis (švents deivaitis) užmuštų (numuštų) arba užtrenktų (nutrenktų).
SLT, p. 395

Mato Pretorijaus, Johano Arnoldo Brando XVII a. istoriniuose veikaluose aiškinama, kad Perkūno epitetas Dievaitis reiškia jį esant Dievo sūnų arba jaunąjį dievą (ein Sohn Gottes, der junge Gott) (Mannhardt 1936, p. 536; SLT, p. 526). Tai iš tiesų galima Dievaičio reikšmė, iš kurios galima spręsti, kad Perkūnas buvo aukštesnio statuso dievo sūnus ir buvęs žemesnio už jį rango. Tačiau kartais Perkūnas vaizduojamas kaip dievas, kuris atliko tėvo vaidmenį. Jis gali būti ir pavadinamas Tėčiu, Tėvuliu:

Juo Tėtis padangėmis dardės, juo mus‘ jevelei užderės. KlvK, p. 111.

Vėšas tėvulis graudža. BsFM, p. 178.

Padangėmis dardantis Tėtis, darantis įtaką javų derlingumui, ar vėšas (nuo latvių vecs „senas“), senas griaudžiantis Tėvulis – tai ne kas kita kaip Perkūnas. Taigi Perkūnas gali būti laikomas ir Dievu tėvu, ir Dievo sūnumi. Dievo tėvo kvalifikacija paprastai taikoma  aukščiausiam Dievui, jam galėjo būti priskirta ir atmosferos reiškinių valdymo funkcija. Vis dėlto kadaise Vyriausias Dievas, tai yra Dievas tėvas, spindinčio dangaus Dievas, ir griaustinio dievas tikriausiai buvo vienas mitinis veikėjas. Tik laikui bėgant jo funkcijos susiskaidė ir susiformavo du skirtingi dievai. Perkūno kaip Dievo tėvo ir Dievo sūnaus vaidmenys turbūt atspindi šio mitinio personažo raidos etapus.

Nemaža dalis Perkūno vardo pakaitalų yra garsažodinės kilmės. Tai – Braškutis, Brazdeikis, Burzgulis, Gramalis, Grumužis, Pakabildis, Poškulis, Tarškulis, Trinkutis. Šie vardai asocijuojasi su perkūnijos sukeliamais garsais – braškėjimu, brazdėjimu, grumėjimu, poškėjimu, tarškėjimu, trinksėjimu. Ypač pamėgtas perifrastinis Perkūno vardas – Dundulis. Jis padarytas iš žodžio dundėti, kuriuo gali būti nusakomas perkūnijos sukeliamas triukšmas.

Dun dun – perkūnija dundena (LKŽ 9, p. 834).

Perkūno vardas Dundulis randamas sakmėse, mįslėse, keiksmuose:

Simaną dundulis nudundino (LTR 2378/132/).

Dundulis dund, kamanas blizg (Perkūnas) (LTR 2198/95/).

Dundutis dundena po variniu tiltu (Perkūnas) (LTR 2094/67/).

O kad tave dundulis užmuštų! (LTR 3200/203/).

Garsažodinės kilmės Perkūno vardai, imituojantys griaustinio keliamą dundėjimą, grumėjimą, trinksėjimą, atrodo išties motyvuoti, vaizdingai perteikiantys galingo gamtos garso įspūdį.

Vėlesniais laikais Griaustinio dievas neretai įgydavo krikščioniškos kilmės vardus: šv. Alijošius (Elijas), šv. Jurgis, šv. Mykolas.

Tikėjimuose, sakmėse Alijošius paprastai minimas kartu su Enoku. Jie laikomi griaudėjimo, žaibavimo sukėlėjais, šių gamtos reiškinių valdytojais kaip kad ir Perkūnas. Alijošius taip pat vaizduojamas važinėjantis ratais po dangų, iš po ratų lekia ugnis arba ugnis – žaibas kyla pliaukšint botagu. Griaudžiant vaikams sako, kad Alijošius ir Ainokas po dangų važinėja su geležiniais ratais (LTR 757/148/). Arba ir šitaip sakyta: Žaibas tai yra šv. Alijošiaus pliaukštelėjimas botagu (LTR 1580/816/).

Pretekstas tapatinti Perkūną su Eliju galėjo būti vaizdinis ir funkcinis šių personažų panašumas. Elijas Biblijoje, kaip ir Perkūnas folklore, vaizduojamas važiuojantis per dangų vežime, į kurį įkinkyti arkliai. Elijo arkliai yra ugniniai (4 Karalių knyga 2, 1, 11). Be to, Elijas, kaip ir Griausmavaldis, turi ryšį su lietumi. Dievui užleidus sausrą trečiaisiais tos negandos metais Elijas imasi priemonių, kaip ją sustabdyti. Ant Karmelio kalno jis aukoja veršį Dievui (pildamas ant jo vandenį) ir po to aukojimo sausra tuoj pat baigiasi – apsiniaukia dangus ir ima lyti smarkus lietus (3 Karalių knyga 17, 18, 19, 21; 4 Karalių knyga 1, 2). Tokie folklorinio Perkūno ir biblinio Elijo panašumai tapo pagrindu jų tapatinimui.

Kaip minėta, Perkūnas identifikuotas ir su šv. Jurgiu, Lietuvoje ypač populiariu šventuoju, paskelbtu krašto globėju (antruoju po šv. Kazimiero). Šv. Jurgį su Perkūnu sieja visų pirma jų kova su destruktyvia chtoninės prigimties būtybe. Liaudies dailėje šv. Jurgis vaizduojamas raitas ant žirgo, ietimi smeigiantis slibiną. Šv. Jurgis, ypač mėgtas Lietuvos kaime, buvo siejamas, kaip ir Perkūnas, su vaisingumo skatinimu, žemės ūkio darbų pradžia pavasarį. Tikėta, kad pavasarį pirmą kartą sugriaudęs Perkūnas sujudindavęs, supurtydavęs žemę (LTR 761/5/; 763/50/), o šv. Jurgis ją atrakindavęs raktais, sušildydavęs, išleisdavęs žolę, rasą (LTR 2920/58/). Taigi abu jie suteikdavę žemei gyvybės ir parengdavę ją įdirbimui, sėklos gavimui ir vaisiaus subrandinimui.

Šv. Mykolas, kaip ir šv. Jurgis, su Perkūnu galėjo būti siejamas dėl jų esminio bendro bruožo – kovos su kenkėju. Šv. Mykolas, krikščionybės rašytiniuose šaltiniuose laikomas arkangelu, angelų vadu, ikonografijoje parodomas kaip kovotojas su drakonu (velniu). Tai galėjo kelti asociacijas tarp jo ir Perkūno.

Minėtieji krikščionių religijos personažai buvo tapatinami su Griausmavaldžiu ir rytų slavų: pranašas Ilja, šv. Georgijus (šv. Jurijus), arkangelas Michailas vėlesniais laikais neretai tapdavo Perūno pakaitalais. Šių analogijų pasklidimas tokiame plačiame areale rodo, kad jos neatsitiktinės, kad tuos pakitimus lėmė tam tikra juos grindusi motyvacija. Be to, tai atspindi ir paties Griaustinio dievo ir su juo susijusio mito vėlyvesnę plėtotę.

Perkūnas – antropomorfizuotas dievas

Sakmėse ir tikėjimuose Perkūnas – žmogaus pavidalą turintis dievas. Pirmiausia pabrėžiami tokie jo išvaizdos bruožai kaip ruda barzda, aukštas ūgis, pažymima, kad tai – senyvas, bet tvirtas vyras: Perkūnas esąs didelis, stiprus senis su ruda barzda (LTR 832 (28).

Rudos spalvos barzda asocijuojasi su ugnimi. Turima duomenų, kad Perkūno plaukai vaizduojami kaip liepsnos liežuviai. Lietuvių žodinėje tradicijoje liudijama, kad ugnis galinti degti ant Perkūno galvos (LTR 832/38/). Prūsų Perkūno veidas, teigiama Simano Grunau, buvęs „lyg ugnis, o karūna iš liepsnų“ (BRMŠ 2, p. 103).

Su ugnimi susijusi Perkūno prigimtis išryškėja ir iš kitų jo išorės ypatumų bei jam priklausiusių daiktų. Perkūnas gali turėti ugninius rūbus, ugninį kalaviją (žaibą), sėdėti ugniniuose ratuose arba ant ugninio žirgo (LTR 832/5, 10, 18, 29). Jis vaizduojamas net kaip ugninis milžinas: Perkūnas ugningo milžino lyg stulpo pavidalo (LTR 758/2/; žr. taip pat LTR 758/1/). Ugninė Perkūno prigimtis aiškintina jo ryšiu su žaibu – viena iš dangiškosios ugnies apraiškų.

Perkūno ugningą prigimtį atskleidžia ne tik jo išorės, bet ir vidiniai – būdo bruožai. Šiam personažui būdinga ūmumas, veržlumas, per kraštus besiliejanti energija. Priežodžiuose apie jį sakoma:

Smarkus kaip perkūnas (LTR 293/713/).

Dūksta kai perkūnas (LTŽ LKŽ 9, p. 833, ).

Šauna kei Perkūnas (LMD I 677/141/).

Perkūno karštą būdą rodo tokia jo savybė kaip piktumas, rūstumas. Griaustinis galėjo būti suvokiamas kaip supykusio Dievo barimasis ar tiesiog jo važinėjimas po dangų. Griaudžiant tėvai mažiems vaikams sako: „Klausyk, dievulis važinėja“ arba „Dievas barasi“, arba „Vėšas tėvulis graudža“ (BsFM, p. 178).   Perkūnas užsirūstina ir ant žmonių, mat jis, važinėdamas po dangų ratais, stebi, ką jie veikia. Kai supyksta, pradeda greitai važiuoti ir dundėti (BsFM, p. 177–178).

Kitais atvejais aiškinama, kad tasai Perkūno rūstumas, pyktis nukreiptas prieš velnius. Kai jis supykstąs ant ko, o labiausiai ant velnių, tai pradeda padangėse akmenis svaidyti, net žarijos ritasi, kai akmenys susitrenkia (BsFM, p. 178).

Remiantis pateikta Perkūno išorės ir būdo charakteristika galima konstatuoti, kad jo vaizdinyje siekta išryškinti su perkūnija, viesulu, audra susijusius šio veikėjo ypatumus. Žaibą primena Perkūno ugniniai atributai, griaustinį – jo dardėjimas ratais, taip pat šio dievo rūstumas, pyktis. Jo dinamiškumas, smarkumas, veržlumas kelia aliuzijas į viesulą, nesuvaldomą vėtros stichiją. Taigi aptariamasis personažas yra įasmenintas gamtos reiškinys. Tai – personifikuota audra, ją įkūnijanti mitinė būtybė.

Perkūno ratai

Kaip buvo minėta, folklore Perkūnas neretai vaizduojamas ratais važinėjantis po dangų.  Ratai – būdingas jo atributas:

Perkūnas yra senis su dideliais ratais, važiuojąs labai akmenuotu keliu (LTR 739/2/).

Griaustinio trenksmas kyla dėl ratų dundėjimo, kuris susidaro Perkūnui važinėjant po dangų (LTR 739/2/).

Ratai gali būti ugnies, akmeniniai arba geležiniai (LTR 739/3, 20/; 2567/228/; 284/713/). Iš po ratų šoka ugnis. Taip aiškinamas žaibo atsiradimas. Žaibas – tai ir Griausmavaldžio pliaukštelėjimas botagu  arba sviedimas degančio kirvio (LTR 1001/465/;  LTR 759/5/).

Vežimas, kuriame sėdi Perkūnas, – dviratis (LTR 739/19/;763/4/). O į Perkūno vežimą įkinkomi keturi balti arkliai (LTR 832/37/) arba – ožiai. Būdingas jo vaizdinys – senis, pasikinkęs į dviratį ožį ir su juo važinėjantis po debesis (LTR 763/4/). Ratus gali tempti ir visas ožių pulkas – „trejos devynerios“ žilų ožių:

Anas (Perkūnas – N. L.) važinėja pa dungų auksa ratais, katruos timpia trajas devyniales žilų ažių (LTR 2281/13/).

Mįslėse pats Perkūnas vaizduojamas kaip ožys. Tai – viena iš zoomorfinės Griausmavaldžio raiškos formų:

Eina ožys rėkdamas, ragu dangų drėksdamas (Perkūnas ir žaibas; LTR 451/350/9/).

Bėga ožys rėkdamas, dangų ragu rėždamas, baltas ugnis leisdamas (Perkūnas; LTR 37/441/).

Ožys bliauna, gaurai dulka (Perkūnas; LTR15/25/59/).

Taigi ožys galėjo būti Perkūno ženklu, išreiškiančiu jo ekspresyvią, dinamišką prigimtį. Jo bliovimas priminė griaustinio dundėjimą. Lietuvių mitologijoje šis gyvūnas turėjo mitinę prasmę ir neretai būdavo aukojamas dievams, tarp jų ir Griausmavaldžiui. Su Perkūnu siejamame mitiniame pasaulyje ožys yra vienas vyraujančių vaizdinių ir gali būti laikomas šio dievo gyvuliu.

Perkūno ginklai

Karingąją Perkūno prigimtį rodo jo disponavimas ginklais. Perkūno ginklas naudojamas žaibui sukelti. Kai jis meta savo kirvį, sukelia „vilyčias“, ugnis – žaibus (LTR 759/5/; 832/135/). Žaibuoja ir Perkūnui švytruojant kalaviju (LTR 832/10/).

Perkūno ginklai – ne tik kirvis, strėlės ar kalavijas, bet ir kulkos. Pastarosios dažniausiai įsivaizduojamos akmeninės. Perkūnijos metu Griausmavaldis paprastai jas mėto į žemę, taikydamasis į velnią (BsFM, p. 180).

Perkūno kulkos dar gali būti vadinamos ir šitaip: kaukaspeniai (LTR 743/95/), laumės speniai arba laumės papai (LTR 832/234; 1640/128/), velnio pirštai (LTR 832/238, 246/), velnio nagai (LTR 1001/511/). Kaip nurodoma „Lietuvių kalbos žodyne“, šiais žodžiais vadinami kulkos pavidalo akmenėliai – belemnitai (LKŽ 5, p. 421, 7, p. 190; 8, p. 500). Vienas tokių akmenėlių galas susmailėjęs, kitame, storesniame gale būna įdubimas. Savo forma tie akmenėliai priminė kulką, spenį, pirštą. Gamtamoksliniu aspektu belemnitai aiškinami kaip suakmenėjusi moliuskų galvakojų griaučių liekana. Belemnitų pavadinimai liudija, kad mitiniame pasaulėvaizdyje tie akmenėliai asocijavosi su Perkūnu ir jo kulkomis, taip pat – su numanomos jo žmonos Laumės  krūtimis ir galų gale – ir su šio dievo priešininku velniu.

Pasitaiko tikėjimų, kuriuose teigiama, kad Perkūno kulkos ar kirvukai esą ne iš belemnito, o iš titnago (LTR 1640/128/;1766/35/). Kaip žinoma, Lietuvoje dar iš akmens amžiaus radinių žinomi titnaginiai kirvukai ir kiti iš šios medžiagos pagaminti darbo įrankiai. Be to, titnagas iki XX a. pradžios buvo naudojamas kaip ugnies skeltuvas. Perkūno titnaginis įrankis gali būti interpretuojamas kaip priemonė dangiškajai ugniai – žaibui įžiebti. Viename tikėjime sakoma, kad žaibas ir yra titnagu įskelta ugnis: „Kai žaibuoja, tai šv. Petras stovi prie dangaus vartų ir skelia į titnagą ugnelei uždegti“ (LTR 763/16b/). Beje, senovės indų Rigvedoje dievas Indra kaip tik laikomas ugnies tarp dviejų akmenų įkūrėju (RV II 12, 3). Perkūnas taip pat buvęs ugnies įkūrėjas, ir tam galėjo būti panaudojamas jo titnaginis įrankis.

Perkūno kirvukais buvo vadinami ir panašūs į kalvio kūjį akmeniniai kirvukai, akmens amžiaus radiniai, kurie galėjo būti aptinkami ne tik archeologų, bet ir kaimo žmonių. Sakysim, vienas valstietis, Tauragės apylinkėse suradęs tamsios spalvos dailiai nušlifuotą kirvelį, tvirtino, kad kirvukas nukritęs ant žemės audros metu. Tikėta šio kirvuko nepaprasta galia – jis naudotas gydymui (Покровский 1899, p. 39).

Kadangi Perkūno kulka bei kirvelis laikyti dievo daiktais ir buvo siejami su viršutine – dangiškąja mitinio pasaulio sfera, jie laikyti šventais. Kaip dieviškos substancijos elementas šie daiktai darė nepaprastą poveikį. Žmogaus rastos perkūnkulkės suteikdavo jam laimės, apsaugodavo nuo velnio, raganų ir nuo griausmo trenkimo:

Perkūno kulka atnešanti žmogui ir namams laimę, apginanti nuo Perkūno trenkimo, todėl dedama ant slenksčių naujose trobose  (LT 32, p. 322).

Kai kurie žmonės jas (Perkūno kulkas – N. L.) nešiojasi kišeniui, nes, sako, velnią nuveją (LTR 828/72/; žr. taip pat LT 32, p. 322).

Kadangi Perkūno kulkos palankiai veikdavusios žmogaus dvasinę ir fizinę būseną, jos vartotos gydymo tikslais. Nuo Perkūno kulkos (paprastai belemnito) priskustų miltelių dėdavo ant žaizdų ar šiaip skaudamų vietų, o pavirinus Perkūno kulką piene, tą skystį gerdavo (LTR 743/95/758/19/). Kaip vaistas Perkūno kulka vartota dėl fizinių traumų ir dėl psichosomatinių priežasčių kilusiems negalavimams bei ligoms gydyti: žaizdoms, sutinimams (LTR 759/19/), dedervinėms (LTR 739/33/), dantų skausmui (LTR 828/82), rožei (LTR 832/240/), navikauliui (LTR 739/33/), gyvatės įgėlimui (LTR 832/252/).

Perkūnui skirti ritualai 

Vietos Perkūno garbinimui būdavo parenkamos tinkančios aukojimams ir laikytos šventomis.  Paprastai jam skirti ritualai būdavo atliekami tiesiog gamtoje: giraitėje, ant kalno ar kalvos, prie ąžuolo. Šiose vietose būdavo kūrenama ugnis.  Kartais aukota ir prie vandens telkinio.

Perkūno ryšį su kalnu liudija vietovardžiai. Užrašyta nemaža kalnų, kalnelių, kalvų vardų, susijusių su žodžiu Perkūnas. Populiariausias iš jų – Perkūnkalnis. Tokių toponimų užrašyta dvylikoje Lietuvos vietų. Apie vieną tokių |Perkūnkalnių yra žinoma, kad jo viršūnėje stūksojęs didelis akmuo (Jurgoniškių k., Šaukėnų vlsč., BrčNR, p.474). Vietovardžiai patvirtina ir glaudų Perkūno santykį su ąžuolu. Praėjusiame šimtmetyje Lietuvoje buvo žinoma keletas Perkūno vardu pavadintų ąžuolų. Sakysim, Perkūnėlio ąžuolas Pasvalio r., Vytartų k,  Kupiškio apylinkėje, Perkūno ąžuolas Plungės miesto dvaro parke (Perkūno ąžuolas). Apie vieną tų ąžuolų, irgi Perkūno ąžuolu pavadintu (Panevėžio aps., Kupiškio vlsč., prie Bėdos vnk.) pasakojama, kad šis medis buvęs su išpuvusiu viduriu. Šitaip jis buvo pavadintas dėl to, kad į jį buvo trenkęs Perkūnas (LTR 757/129/).

Istorijos šaltiniuose kalbama apie Perkūnui ant kalno atliekamus ritualus. Lenkų kultūros veikėjas Jonas Maleckis-Sandeckis, domėjęsis prie Baltijos gyvenusių tautų religija bei papročiais, savo laiške Jurgiui Sabinui (1551 m.) rašė:

„Žemaitijoje, prie Nevėžio upės, yra kalnas, kurio viršūnėje kitados žynys saugojo amžinąją ugnį paties Perkūno (Pargni) garbei, o prietaringi žmonės iki šiol tebetiki jį valdant griaustinį ir audras“ (BRMŠ 2, p. 210).

Taigi ant kalno prie Nevėžio Perkūnui buvo kūrenama amžinoji ugnis. Beje, apie šventos ugnies kūrenimą šioje vietoje ant aukščiausios kalvos buvo užsiminta dar ir anksčiau – Jano Długoszo „Lenkijos istorijoje“ (XV a. antroji pusė), tik čia apie Perkūną nieko nepasakoma (BRMŠ 1, p. 580).

Apie ąžuolą kaip religiniu požiūriu reikšmingą medį galima spręsti iš Simono Grunau aprašytos prūsų Rikojoto šventovės, kuri buvo įrengta būtent medyje – ąžuole. Čia padarytose nišose stovėjo dievai Patrimpas, Perkūnas ir Patulas. Priešais ąžuolą buvo kūrenama ugnis ąžuolinėmis malkomis ugnis ir krivių krivaičio aukojama (BRMŠ 2, p. 104). Tad ąžuolas atliko dievų buveinės ir, matyt, tarpininko tarp dievų ir kulto tarnų vaidmenį (žr. BRMŠ 3, p.240). Tad ąžuolas padėdavo žmonėms palaikyti ryšį su jų dievais, tarp kurių vienas svarbiausiųjų buvęs Perkūnas.

Matas Pretorijus, XVII a. antrojoje pusėje rašydamas apie prūsų palikuonis, ąžuolą apibūdina kaip Perkūnui priklausantį medį (BRMŠ 3, p. 248). Kaip jam papasakojo senas vyras iš Stalupėnų apylinkės, ąžuolas turįs savyje šventos ugnies. Trinant vieną į kitą sausus ąžuolinius pagaliukus galima įžiebti ugnį. Tačiau dėl šios priežasties šis medis netinka namo slenksčiui, nes ateityje toks namas gali nukentėti nuo gaisro (BRMŠ 3, p. 248).

XVI a. rašytiniuose šaltiniuose apie prūsų dievus ir jiems skirtus ritualus kaip viena būdingų aukų išskiriamas ožys. Tarp tų dievų būdavo minimas ir Perkūnas. „Sūduvių knygelėje“ teigiama, kad aukojant prūsų dievams per vieną pirmųjų (Pergrubio) pavasario švenčių būdavo kreipiamasi ir į Perkūną, prašoma ankstyvo lietaus bei susidoroti su Pikulu (Peckollum), pragaro ir tamsos dievu, ir jo pavaldiniais Pokulais ( Peckolli) (BRMŠ 2, p.145).

Lukas Davidas (XVI a.) pateikia visą Perkūnui skirtą maldą, prūsų sakomą šiam dievui:

„O tu maloningasis dieve Perkūne, mes prašome tavęs, kad tu ateitum pas mus tinkamu laiku ir reikalingo lietaus duotum, kad žolė ir javai gerai augtų ir žolė bei javai gražiai vešėtų, ir nedaryk žalos nelaukta audra, kruša, žaibu ir griausmu, tu didelę galią turintis dieve, nuvyk ir mušk Pakulą su jo tarnais bei pavaldiniais, kad jie mums ir augalams nuostolių nedarytų“  (David Lucas 1812, p.78).

Dionysius Fabricijus, savo veikale pasakodamas apie Livonijos gyventojų religiją, apeigas ir papročius (1611–1620 m.), teigia, kad Perkūnas būdavo garbinamas ant kalvelių miško tankmėje. Jam aukota juoda telyčaitė, juodas ožys ir juoda višta. Susirinkę kaimynai papjaudavę gyvulius ir paukštį, o paskui visi kartu valgydami šaukdavosi Perkūno (Percunum). Be to, jam skirdavo kaušą alaus: apnešę indą su alumi tris kartus aplink ugnį, tą alų į  ugnį išpildavo ir maldaudavo griaustinio dievo atsiųsti lietų (BRMŠ 3, p. 572–573).

Vis dėlto griaustinio dievui būdavo aukojama ne tik gamtoje. XIII a. pabaigoje atsirado ir Perkūnui skirtas specialus kulto pastatas. Šventykla Perkūnui buvo įrengta Vilniuje 1285 m. kunigaikščio Girmanto, Šventaragio sūnaus. Apie Vilniuje esančias pagonių šventoves, skirtas seniesiems dievams, buvo rašyta 1388 m. kovo 12 d. popiežiaus Urbono bulėje, istorikų J. Dlugošo, Motiejaus Stryjkovskio. Išsamiau Perkūno šventykla buvo aprašyta istoriko Augustino Rotundo lotynų kalba parašytoje „Lietuvos kronikoje“ (XVI a.), tačiau šiam veikalui pradingus buvo rastas  juo pasinaudojusio ir pateikusio į vokiečių kalbą išverstų ištraukų Johanno Friedricho Rivijaus kronikos Cronica aus einen und anderen Croniken ausgezogen and alten Geschichten ausgeschrieben rankraštis (pradėtas rašyti 1697 m.). Čia aptiktas ir Vilniaus Perkūno šventyklos aprašymas. XX a. minėti rašytinių šaltinių duomenys buvo patvirtinti 1986 m. atliktų archeologinių kasinėjimų, atskleidusių, kad ten, kur dabar stovi Vilniaus arkikatedra, kadaise galėjo būti pagoniško kulto vieta – Perkūno šventykla.

Kaip teigiama A. Rotundo, šventykla buvusi prie seno ąžuolyno, toje vietoje, kur mažoji Vilija (Vilnelė) susilieja su didžiąja upe (Nerimi). Statinys buvo be stogo, tik aptvertas mūrine siena. Joje stovėjo medinis Perkūno stabas ir laiptuotas altorius su 12 pakopų. Kiekviena pakopa buvo skirta vienam Zodiako ženklui. Kiekvieną mėnesį, tą dieną, kai saulė įžengdavo į naują ženklą, ant pakopų būdavo sudeginamas vaškinis atvaizdas, pvz. Liūto, Mergelės ir kt. Altoriaus viršuje taip pat degė ugnis. Čia būdavo deginamos gyvulių aukos. Prie įėjimo į šventyklą buvo krivių krivaičio būstas (BRMŠ 2, p. 464–466).

Šventykla gyvavo iki 1387 m. krikšto. Lietuvos krikšto metu karalius Vladislovas (Jogaila) įsakė užgesinti Vilniuje, šalies sostinėje ir širdyje, amžinąją ugnį, saugomą žynio ir nuolat kurstomą tikinčiųjų, o šventyklą ir altorių, kur jie atnašaudavo aukas, nugriauti.

Taigi Perkūno šventykla Vilniuje stovėjusi bemaž visą šimtmetį: nuo XIII a. pabaigos (1285 m.) iki XIV a. pabaigos (1387 m.). XIII amžius Lietuvai buvo reikšmingas kaip krašto vienijimo, valstybės kūrimo laikotarpis. Šventykla Perkūnui buvo įrengta jau po Lietuvos valdovo, valstybės kūrėjo Mindaugo mirties (1263 m.). XIII a. pabaigoje įsitvirtinant jaunai Lietuvos valstybei, matyt, iškilo ne tik politinio, bet ir religinio krašto centro poreikis. Tą religinio centro vaidmenį galėjusi atlikti Perkūno šventykla. Pats dievas Perkūnas, susijęs su karine galia, tuo laikotarpiu laikytas aktualiausiu, svarbiausiu dievu.

Perkūnas – kovotojas su chtoninėmis galiomis

Perkūnas, vienas dangaus dievų, nuolat susiduria su velniu, atstovaujančiu chtoniškajai sferai ir jos galioms. Tai ne tik priešingų mitinio pasaulio polių, bet ir skirtingos prigimties jėgų konfrontacija. Daugelyje tradicijų griausmavaldis laikomas dievu tvarkdariu, karinguoju dievu, kovojančiu su jam priešingo mitinio pasaulio veikėjais.

Perkūno ir velnio priešiškumas aiškintinas ne vien jų skirtinga prigimtimi, bet ir kai kuriomis konkretesnėmis mitiniame pasaulyje vykstančiomis peripetijomis. Pretekstu kilti konfliktui tarp šių personažų galėjo būti, kaip teigiama sakmėse, velnio vagystė. Iš Perkūno pavagiami svarbiausi jo daiktai: kirvis, kulkos (LTR 763 /63/).

Perkūnas kartą miegojo, ir velnias pavogė jo kulkas, kuriomis Perkūnas svaido. Už tai Perkūnas supyko ant velnio ir jį visada muša, šaudo, kaip tik velnią pamato (LTR 1674/174/).

Kartais pasakojama, kad velnias pavagia iš Perkūno tiesiog akmenį (LTR 1032/143/) ar visą jų krūvą (LTR 1032/142/). Akmenys ar akmeniniai daiktai (akmeniniai buvo griaustinio dievo kirveliai, kulkos) – tai objektai, su kuriais |Perkūnas glaudžiai siejosi ir kurių judėjimu neretai paaiškinama griaustinio priežastis. Vadinasi, iš Perkūno pavagiamas griaudėjimą, žaibavimą sukeliantis įrankis. Panašūs motyvai žinomi ir finougrų žodinėje tradicijoje, kurioje, panašiai kaip kad lietuvių tautosakoje, komentuojama griausmavaldžio priešininko vagystė: velniai pavagiantys būtent griaudimo instrumentą (müristemise pill  Balys 1939, p. 38– 40).

Neturėdamas griaudimo instrumento, Griausmavaldis negali sukelti audros ir neturi priemonės – ginklo kovoti su velniu. Juk būtent kirvuku ir kulkomis jis taikosi į savo priešininką (Už tai Perkūnas ant velnio labai supyko ir dabar, kur tik pamato velnią, tuojaus jis meta kirvį, bet kirvis į velnią nepataiko (LTR 763/59/).

Griaustinio dievo kova su priešininku lietuvių sakmėse neretai vaizduojama kaip medžioklė.  Pats Perkūnas – tai medžiotojas su jam būdingais atributais:

„Neužilgo žmogelis mato, ateina su muškieta ant peties rudabarzdis viras medžodamas. Vokietuk‘s pamatens medintiun tik šmikšt‘ ir pasislėpė in išpuvusin vidurije medin <…> Po valandėlei žmogus girdi, tik nutarškė – nutarškė, nudardėjo – trinkt, trinkt – ir medis in smulkius šipulėlius išlakstė, tik smala pasiliejo!“ (BsFM, p. 181).

Rudabarzdis vyras su šautuvu ant peties, tai yra Perkūnas, nušauna vokietuką – velnią, pasislėpusį išpuvusio medžio drevėje. Panašaus turinio sakmės apie griausmavaldį, persekiojantį savo priešininką, žinomos ir latviams, estams, rytų bei vakarų slavams. Taigi šis siužetas yra paplitęs gana plačiame Europos tautų (ne tik indoeuropiečių, bet ir finougrų kilmės) areale.

Aptariamos lietuvių sakmės apie Perkūno medžioklę variantuose veiksmas vyksta audros, perkūnijos metu. Mitopoetinėje plotmėje ši gamtinė situacija buvo suvokiama kaip dievo, valdančio perkūnijos stichiją, raiška, kurios viena formų – kova su požemio būtybe velniu. Sakmėse pasakojama, kad, miške bildant griaustiniui, velnias vaiposi priešais audros debesį. Čia pat bevaikštinėjantis medžiotojas, pamatęs besistaipantį velniuką, užtaiso savo ginklą ir jį nušauna (LMD I 133/152/). Velnias, besityčiojantis iš perkūnijos, vaizduojamas esantis ant akmens arba išlendantis iš medžio drevės, besislepiantis baloje, po kelmu, po velėna. Taigi velnias audros metu būna prie tų objektų, kurie atlieka mitinio pasaulio sferų tarpininko vaidmenį (akmuo, medis, ypač ąžuolas), arba slepiasi tose vietose, kurios priklauso jo sferai – žemės ir požemio sričiai (baloje, po kelmu, po velėna). Žemutinis, chtoniškasis mitinio pasaulio lygmuo ir yra ta vieta, kur velnias gali lindėti kaip žemės būtybė. Perkūnas pats pareiškia velniui, kad jo, palindusio po žemės velėna, neliesiąs: Aš čia tavęs nemušu. Gali čia gulėti (LTR 804/138/; žr. taip pat LTR 4302/104/). Žemė, požemis yra velnio valdos; ten, matyt, jis ir galėtų būti saugus.

Perkūno ir velnio konfliktas gali būti išreiškiamas ir kaip jų žodinė dvikova – kaip barnis, ginčas.  Jų susikirtimas ir esąntis perkūnijos priežastis: Griausmas graudžia – tai Dievas velnius muša. Dievas su velniu sporyjos (LTR 724/70/). Perkūnas, sako, trenkia – velnius šaudo: kur velnias slapstosi, Perkūnas vis trenkia. Tai velnias su Perkūnu barės (LTR 3670/110/).

Taigi gamtoje vykstančio audros reiškinio kilmė buvo įsivaizduojama kaip opozicinių jėgų sandūra, kuri mitopoetinėje plotmėje atskleista kaip dangaus dievo Perkūno ir chtoniškųjų galių atstovo velnio kova. Šitaip atkuriama kosminė tvarka.

Žemės pašventinimas ir vaisingumo skatinimas 

Perkūnas, kaip buvo minėta, glaudžiai siejasi su šventybe. Jis pats folkloro tekstuose apibūdinamas kaip šventas:

Kad tave šventas Perkūnėlis! (LTR 1041/102/).

Trenk tave šventi Perkūnai! (LTR 757/36/).

Perkūno šventybę iš esmės lemia jo dieviška prigimtis, dievo statusas. Didieji, ypač su dangumi turintys ryšį dievai laikyti šventais, jų raišką ženklino šventybės proveržiai. Šventybė sietina ir su anapusybe, jos, kaip tam tikro stebuklo, didybės, nepaaiškinamos paslapties atsivėrimu šiapusiniame pasaulyje. Tai sukeldavo žmoguje ypatingą vidinį išgyvenimą, neįprastą kasdienybėje patyrimą – nuostabą ir nerimą. Mistiškos, stiprios visatos jėgos daugeliu atveju būdavo siejamos su dieviškumu, su transcendencija. Taigi griaustinio trenksmas religingo žmogaus sąmonėje asocijavosi su dievo raiška. Todėl audros metu iš namiškių reikalauta laikytis rimties:

Nesibarti, nepykti, ramiai elgtis. Rūkyti švęstom žolėm, jei labai trinksi (LTR 739/60/).

Šiaulėnų apylinkėje užėjus perkūnijai seni žmonės draudžia juoktis vaikams ir suaugusiesiems. Mat perkūnas galįs supykti ir trenkti (BrčNR, p. 475).

Be to, į švystelėjusį žaibą neleista rodyti pirštu (LTR 763/37/). Griaustiniui griaudžiant drausta vyrams, sėdintiems troboje, būti su kepurėmis. Apie vieną tokį kepuriuotąjį pasakojama, kad jis, kaip nepagarbiai elgęsis perkūnijos atžvilgiu, buvo nutrenktas (LTR 1627/114/).

Kitoje sakmėje kalbama apie tokį atsitikimą. Viena piemenė griaudžiant ėmusi šokti palaidais plaukais, kad lietus plaukus išlytų. Vyresnieji įspėjo, kad taip nedarytų, nes juk „dangus neramus“. Tačiau mergaitė nepaklausė, šoko toliau. Tada trenkė perkūnas, nuplėšė piemenei plaukus ir įmušė juos giliai į žemę (LTR 752/46/).

Lietuvos kaime griaustinio baimė kadaise buvo bemaž visuotinė. Jei ir atsirasdavo koks nors išsišokėlis, besigiriantis, kad nebijąs griaustinio (Aš nei velnia to griaustinia nebijau. Kan jis muon gali padaryti? LTR 1564/35/), jis tuoj pat būdavo nutrenkiamas. Tradicinės bendruomenės iš tiesų tikėta nepaprasta perkūnijos galia, ir tai įvairiai būdavo komentuojama, siejant ją su realiais įvykusiais atsitikimais.

Trenksmo ir žaibo pašventinančią galią liudija sakmės bei tikėjimai apie perkūnijos paveiktų objektų įgytą naują kokybę. Turima omenyje visų pirma griaustinio sudaužyto medžio skeveldros. Tokios medžio nuoplaišos buvo žmonių saugomos, laikomos namuose. Mat, kilus audrai, jos apgindavusios nuo velnio (LTR 832/389/). Griaustinio trenkto medžio skeveldros buvo vartojamos liaudies medicinoje, ypač „velnio ligoms“ (nuo išgąsčio, konvulsijų ir kt.) gydyti (LTR 832/388/). Panašų vaidmenį kaip kad Perkūno trenkti daiktai atlikdavo ir kai kurie kiti šio dievo  atributai, tarp jų – Perkūno kulkos, tai yra akmeniniai kirvukai, apsaugantys nuo velnio, suteikiantys laimės ir vartoti gydymui (LTR 828/72/). Jie buvo branginami ir laikomi šventais (LTR 739/30/; LTR 758/18/).

Perkūnijos, jos trenksmo palaiminantis, sakralizuojantis poveikis ypač pasireikšdavo pirmojo pavasarinio griaustinio metu. Iki pirmosios perkūnijos žmonės nedirbdavo žemės darbų, neganydavo gyvulių, nesimaudydavo vandens telkiniuose, nesėdėdavo ant žemės. Tik sugriaudus pirmajam griaustiniui būdavo pradedama sėti, sodinti ir gyvuliai išleidžiami į laukus. Mat perkūnija sutranko, supurto žemę, o tai yra svarbi žemdirbystės sąlyga. Griaustinio paliesta, pajudinta žemė įgyja potencijos, kuri laiduoja gerą derlių:

Perkūnas trenkdamas sujudina žemę, tai geriau auga javai (LTR 763/50/).

Kokiais metais daugiau griaudžia, daugiau žemį sutrinkia, geriau auga (LTR 1032/122/).

Siekiant paskatinti augalų derlingumą ir pačiam įgyti naujų jėgų pirmąkart pavasarį griaudžiant būdavo voliojamasi ant žemės:

Pirmąkart išgirdusios griaudžiant, moterys puola ant žemės ir voliojasi: kad linai derėtų – linai bus rąstu paristi, sulig žmogaus didumo (LTR 1041/116/).

Būdavo seniau, kai pirmą kartą užgriaudžia, tai moteros, kur tuo laiku buvo ir pasvoliodavo, tai, sako, ropės dera (LTR 374c/1310/).

Kai kuriuose tikėjimuose primenama, kad voliotis ant žemės pirmo griaustinio metu reikia nuogam (LMD I 635/5/, LTR 1349/49/).

Taigi pirmasis griaustinis pavasarį reiškė žemės atnaujinimą, apvalymą, pašventinimą, o kartu ir suteikimą jai vaisingumo, gyvybinių galių.

Perkūnas – teisiantis dievas

Dievo kaip teisėjo samprata ypač būdinga krikščionybei. Žmogaus gyvenimo, jo poelgių įvertinimas moraliniu aspektu – vienas esminių šios religijos bruožų. Tačiau doros normos gyvavo ir iki krikščionybės, jų laikymosi taisyklės atsispindi ir to meto religinėse sistemose.

Perkūnas – visų pirma teisėjas savo dangiškoje sferoje – dangau kūnų, įsivaizduotų kaip personifikuotų mitinių personažų, aplinkoje. Vienoje sakmėje pasakojama, kad tarp Saulės ir Mėnulio, Žemės tėvų, kilęs ginčas, kuris iš jų saugos dukterį. Saulė norėjo viena saugoti Žemę, bet Mėnulis nesutiko ir padavė Saulę į teismą. Nesutarimą tarp Žemės tėvų išsprendė teisėjas Perkūnas. Jo nuosprendžiu, Saulė Žemę saugos dieną, o Mėnulis ir jo seserys žvaigždės – naktį (LTR 4239/49/).

Liudviko Rėzos paskelbtoje dainoje „Mėnesio svodba“ Perkūnas nubaudžia, perdalydamas kardu, neištikimą Saulės sutuoktinį Mėnulį: Mėnuo saulužę vedė Pirmą pavasarėlį, Saulužė anksti kėlės, Mėnužis atsiskyrė, Mėnuo viens vaikštinėjo, Aušrinę pamylėjo, Perkūns, didžiai supykęs, Jį kardu perdalijo. – Ko saulužės atsiskyrei, Aušrinę pamylėjai? Vien naktį vaikštinėjai? (RD I 27). Nors, kaip manoma, daina buvo pačio L. Rėzos redaguota, tačiau toks – Perkūno, teisiančio neištikimąjį Mėnulį, – motyvas galėjo egzistuoti. Tai įrodo latvių dainų „dangiškų vestuvių“ siužetas ir analogiško turinio sakmės, kuriose Perkūnas kaip tik atlieka Mėnulio, nepastovaus jaunikio, baudėjo vaidmenį (LTdz 8194; LTT, p. 36).

Taigi Perkūnas aktyviai dalyvauja dangaus šviesulių gyvenimo peripetijose ir šioje sferoje užima įtakingo – teisiančio, moralinius sprendimus darančio herojaus pozicijas.

Dar vienas folklorinis naratyvas, kuriame Perkūnas atlieka žmonių teisėjo vaidmenį, yra padavimas apie Čičinską. Perkūnas nubaudžia poną Čičinską už žiaurumą, netinkamą elgesį su žmonėmis, už jo palaidą gyvenimą ir lėbavimus. Čičinskas užmušamas Perkūno Kalėdų rytą (LTR 1675/34a/). Taigi Perkūnas gali būti ne tik dangaus personažų, bet ir žmonių pasaulio teisėju.

Žmonės baudžiami Perkūno už įvairias nedorybes. Kaimo bendruomenėje ypač būdavo smerkiami vagys. Sakytiniame folklore užsimenama apie tai, kad vagį nutrenkia Perkūnas: Vagį perkunija negraudusi nutrenke (JŽ, p. 813).

Neleistina vogti iš žaibo uždegtų namų. Tokį vagį taip pat baudžia Perkūnas. Kai Perkūnas trenkia į kokį trobesį, ir tam trobesiui degant jei koks nors žmogus pavogęs kokį nors daiktą parsineš į namus, tai vėliau ar anksčiau vis tiek į tą trobesį trenks Perkūnas (LTR 757/139/). Nepakantus Perkūnas ir tokioms žmonių ydoms kaip puikybė, garbės troškimas. Apie tai užsimenama smulkiojoje tautosakoje: Kas save giria, tą perkūnas spiria (LTR 69/441/55/). Kas pats save giria, tą perkūnas trenkia (LTR 3773/60/). Kas per daug aukštai kyla, tam Perkūnas liepia grįžt (LMD I 257/402/).

Perkūnas nutrenkia žmogų dar ir tuomet, kai prie jo priglunda velnias. Į Perkūno grasinimą jį užmušti velnias atsako: „Kaip tu mane muši, tai aš in žmogų lįsiu“. O Dievas sako: „Kad aš žmogų in sau pasiimsiu. Jei grausmas žmogų užmuša, tai Dievas iš rozo jį pasiima – laimingas skaito“ (LTR 724/70/). Taigi žmogus, velniui prie jo prisiartinus ar į jį įlindus, užmušamas perkūnijos. Tačiau kituose tikėjimuose sakoma, kad griaustinio nutrenktas žmogus tampa laimingas ir net šventas:

Perkūno nutrenktas žmogus laikomas šventu, ščėslyvu (LTR 374/2164/).

Apie griausmo nutrenktą žmogų pasakoja, kad jis yra laimingesnis, nekaip pats numiršta (LTR 757/91/).

Matyt, Perkūno prisilietimas jo disponuojama dieviškąja ugnimi – žaibu pašventina žmogų, kaip ir kitus žaibu palytėtus objektus. Kai kuriose sakmėse pažymima, kad griaustinio užmuštas žmogus tampa laimingas todėl, kad patenka po mirties į Perkūno dvarą, tai yra anapusinį pasaulį, kuris priklauso šiam dievui: Perkūno nutrenktas žmogus esąs laimingas, nes jis patenkąs po mirties Perkūno dvaran ir visų labai gerbiamas ir mylimas (LTR 832/481/). Kartais pasakoma, kad griaustinio paliestas žmogus einąs tiesiog į dangų:

Žmogus, užmuštas grausmo, eina dangun (LTR 840 /181,18/).

Griausmā nutrenktų žmogų skaitā laimingu danguje (LTR 1032/138/).

Matyt, Perkūno dvaras buvęs danguje. Tad dangus galėjo būti ir būti pomirtiniu pasauliu, į kuri patenka tik jo nutrenktas, jo paženklintas žmogus.

Taigi Perkūnas, teisiantis, baudžiantis, atlyginantis dievas, atlieka vieną svarbiausių didiesiems dievams būdingų funkcijų – moralinio vertinimo ir atlyginimo už vienokį ar kitokį gyvenimą, poelgius – ir mitinių dangaus veikėjų, ir realiame žmonių gyvenamame pasaulyje.

*

Palyginti su kitais ikikrikščioniškais dievais, Perkūno vaizdinys iki šių dienų gana gerai išsilaikė tradicinėje kultūroje. Ir dabar jis tebeminimas priežodžiuose, keiksmuose, pasakojamojoje tautosakoje. Nors dažniau žodis perkūnas vartojamas kaip bendrinis ir paprastai suvokiamas kaip gamtos reiškinys, tačiau dar neišblėsusi yra ir jo kaip mitinio veikėjo, kaip senosios religijos vieno pagrindinių, aukščiausių dievų samprata.

Santrumpos:

BALYS, J. Griaustinis ir velnias Baltoskandijos kraštų tautosakoje. Iš: Tautosakos darbai, 1939, t. 6.
BrčNR – BURAČAS, B. Perkūnas: Burtai ir prietarai. Iš: Naujoji Romuva, 1934, Nr. 180–1.
BRMŠ 1–3 – Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, sudarė Norbertas Vėlius, t. I: Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos – 1996; t. II: XVI amžius – 2001; t. III: XVII amžius – 2003, Vilnius.
BsFM – BASANAVIČIUS, J. Fragmenta mithologiae: Perkunas-Velnias // Mitteilungen der Litauischen Litterarischen Gesellschaft. Heidelberg, 1887. Bd. 2.
DAVID LUCAS. Preussische Chronik, hrsg. Von E. Hennig. Königsberg, 1812, Bd. 1.
FRAENKEL, E. Litauisches etymologisches Wörterbuch. Heidelberg-Göttubgen, 1995–1965. Bd. 1–2.
JŽ – ЮШКЕВИЧ, А. Литовский словарь. Rankraščio fotokopijos, esančios Lietuvių kalbos instituto Žodynų skyriuje.
Karalių knyga. žr. Šventasis Raštas: Senasis Testamentas, vertė ir įvadus bei paaiškinimus parašė kun. Antanas Rubšys. ­Putnam, t. 2, 1994.
KLvK – Lietuviszkų wardų klėtele su 15 000 vardų <…>, surinko 1888-1894 m. ir iszleido W. Kalwaitis, Tilžėje, 1910.
LKŽ 1–20 – Lietuvių kalbos žodynas, t. I–XX. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 1941–2002.
LMD – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių mokslo draugijos tautosakiniai fondai.
LT – Lietuvių tauta. Vilnius, 3 – 1923, 4 – 1928.
LTdz –Latviešu tautasdziesmas, izlasi kārtojuši: A.Ancelāne, K.Arājs, M.Asare, R.Drīzule,   V.Greble, sēj.III,  1957, Rīga.
LTR – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštynas.
LTT – Latviešu tautas teikas: Izcelšanās teikas. Izlase / Sastādītāja un ievada autore A. Ancelāne. Riga, 1991.
MANNHARDT, W. Letto-Preussische Götterlehre, Riga, 1936 (Magazin der Lettisch-Literärischen Gesellschaft 21.).
RD – RĖZA, L. Lietuvių liaudies dainos. Vilnius, 1958,  I t.
RV – Ригведа. Издание подготовила Т.Я. Елизаренкова. Москва, 1989.
SLT – Smulkioji lietuvių tautosaka XVII–XVIII a.: Priežodžiai, patarlės, mįslės. Paruošė J. Lebedys. Vilnius, 1956.
Покровский Ф. В. Археологическая карта Ковенской губернии. Вильна, 1899.

Tęsiame gerų, naudingų spausdintinių „Saulės arkliukų“ straipsnių perpublikavimą internetinėje erdvėje. Šis šviečiamasis habil. dr. Nijolės Laurinkienės straipsnis apie lietuvių dievą Perkūną buvo publikuotas: 2013, nr. 3, p. 8–11; nr. 4, p. 13–20.