J.R. Palys: Semantiniai ženklai sukuria jaukumo pojūtį mieste (1)

Jurgis Rimvydas Palys | asmeninė nuotr.

Jurgis Rimvydas Palys | asmeninė nuotr.

Turite savo mylimiausią kirpyklą? Rytą mėgstate pasitikti su kavos puodeliu jaukioje kavinėje esančioje šalia namų? Su draugų kompanija turite lankomiausią vietą? Kiekvieną rytą su šypsena jus sveikina ta pati paštininkė? Pasak architekto Jurgio Rimvydo Palio, būtent tokie, iš pirmo žvilgsnio smulkūs semantiniai ženklai  suteikia miestui jaukumą ir atpažįstamumą.

„Vietų atpažįstamumas arba semantiniai ženklai yra būtent tai, kas suteikia miestui dvasią. Nors ne visada juos sąmoningai pastebime, bet tai suteikia komfortabilaus gyvenimo pajutimą“, – tokiais žodžiais konferenciją „Darni Kauno miesto plėtra tarpukariu ir dabar“ vykusią Namų idėjų centre „NIC“ pradėjo architektas, urbanistas, paminklosaugininkas, VDA Kauno fakulteto profesorius Jurgis Rimvydas Palys.

Formuojant miesto veidą kiekvieno architekto užduotis būtų vadovautis ne tik technokratiniais reikalavimais, bet ir pasitelkti savo pojūčius, pagalvoti kas galėtų paryškintų vietos unikalumą, o kas ją sužalotų. Pasak architekto, būtent todėl šiame darbe negalima į antrą planą padėti pasaulio suvokimo vaiko akimis. Vaikas žiūri paprastai: jis moka džiaugtis, jis svajoja, yra žingeidus pažinimui ir dažnai pastebi tai, apie ką mes „protingi“ net nepagalvotume, mažai vadovaujasi nuostatomis, kurios laikui bėgant sužlugdo kūrybiškumą, emocijos pajautimą bei laisvą mintį.

Iliustruodamas semantikos svarbą architektas pasakojo istorijas iš įvairių miestų. „Pavyzdžiui, Odesoje, parke yra suoliukas, prie kurio visada pamatysi besiburiuojančius žmones. Tas suoliukas sutraukia šachmatų mėgėjus iš viso miesto. Čia jie renkasi, žaidžia, palaiko vienas kitą. Gausybę metų šis procesas vyksta nenutrūkstamai. Ties vienu ir tuo pačiu suoliuku pastoviai vyksta miestiečių kaita, vieni ateina, kiti nueina, kai vieni lošia, gausus būrys kitų juos palaiko, kartais slapta pataria. Suoliukas pastoviai dūzgia lyg bičių avilys. Ši vieta patapusi savotišku miesto gatvės šachmatų klubu. Tame pačiame mieste yra kitas suoliukas, kuris sutraukia futbolo mėgėjus. Žmonės čia renkasi padiskutuoti apie varžybas. Atrodo tokia smulkmena, tačiau tai vietai suteikia išskirtinę dvasią. Atrodo, darant pertvarkas, panaikintume vos keletą suoliukų, tačiau su jais suniokotum ir vietos unikalumą, sunaikintume žmonių nusistovėjusius santykius“, – pasakojo J. R. Palys.

Pasakodamas apie istorinius Kauno gyvenimo ypatumus J. R. Palys išskyrė keletą vietų, kurios kūrė miesto semantiką. „Šiame mieste buvo suprojektuoti apie 7 modernūs kino teatrai, kurių prieigos pastoviai šurmuliuodavo. Rinkdavosi gausybė žmonių, pažįstamų, kurie aptarinėdavo filmus, aktorius, kartais perleisdavo vienas kitam bilietus – tai buvo tarsi socialinis klubas, kino teatrų kultūra. Tarpukario metu Metropolio restorane, per pietus „Big Bandas“ gyvai grodavo džiazą bei kartais vykdavo net šokiai. Kūrėsi įmonės, restoranai, kavinės, koncertų salės. Išėjus į Laisvės alėją išvysdavai elegantiškas damas su skrybėlaitėmis, pravažiuodavo limuzinai. Miestas buvo pastoviame judesyje, buvo galima sutikti daug svečių iš užsienio, vyravo multikultūrinė atmosfera. Dar ir sovietmečiu Laisvės alėjoje kursuodavo autobusas, kuris stodavo ties kiekvienu kvartalo kampu“- atrodo smulkmenos, bet tada supranti, kodėl šis miestas buvo pakrikštytas Mažuoju Paryžiumi pasakojo J. R. Palys, pridurdamas, kad tai kūrė miestietiškų santykių koloritą. Kiekviena vieta sutraukdavo tam tikrus žmones, vykdavo bendravimas. Iki šiol populiarios vietos susitikimams Laisvės al. – Mickevičiaus g. kampas arba „ties centriniu paštu“. Pakeitus centrinio pašto funkciją, nebeliktų miestiečiams įprasto termino „susitikime ties centriniu paštu“, kuris yra nepastebima semantikos dalis.

Architektas išskyrė ir kitus, semantikai reikšmingus, pastatus: Vizbaro pilaitė, Kauko kavinė, Tulpė, Žalias kalnas ir eilė kitų vietų. Pasak J. R. Palio, tai įsimintinos vietos sudarančios miesto atminties karkasą, kurias privalome išsaugoti, kaip miesto atpažįstamumo ženklus. Kartais atrodo pačios vietos net nebūdavo vertingos architektūriškai, bet būdavo vertingos semantiškai, jų vertė būdavo tame, kad būdavo tarsi žmonių susitikimo uostai.

Namų idėjų centre „NIC“ vykusios konferencijos metu buvo iškeltas klausimas: kaip identifikuoti ar miestas suprojektuotas gerai? J. R. Palys pasakojo, jog tiesiog reikia praeiti gatve ir pabandyti pajusti, kokias emocijas kiekvienam iš mūsų tai teikia. Ar džiugina, ar jaučiamės komfortabiliai? Tada pabandyti identifikuoti, kas džiugina. „Jei neapima palaima ir komfortas, reiškiasi mes architektai padarėme klaidų“, – pasakojo J. R. Palys.

Pastaruoju metu pasaulyje įsivyrauja tendencija, jog miesto plėtrai, puoselėjimui yra kuriamos specialios grupės. Kaip bebūtų keista, šie dariniai nebesusideda vien iš architektų, o kviečiami įvairių specialybių žmonės: gydytojai, psichologai, menininkai, verslininkai, mokslininkai ir pan. Atstovaudami įvairias sritis jie perteikia, kokį miestą norėtų matyti visi gyventojai. Jurgis Rimvydas Palys džiaugėsi, kad atsiranda tokie dariniai, nes tai atspindi, jog ateina suvokimas, kad miestas nėra valdžios ar architektų nuosavybė. Tai kiekvieno gyventojo nuosavybė ir tik žmonės gyvenantys tame mieste gali nuspręsti, kokį jį nori matyti, o valdžia ir architektai tėra žmonių valios vykdytojai. Tai puoselėja kiekvieno žmogaus pasididžiavimą, kad jis pats gali prisidėti prie savo miesto formavimo.

„Pasitaikę atvejų, kad derinant interjero sprendimus užsakovai pateikia pačių netikėčiausių minčių. Iš pirmo žvilgsnio, gal ir pasirodo, kad vienokia ar kitokia detalė nelabai derėtų, tačiau pradėjus gilintis, pastebi, kad tai tiesiog ideali mintis ir pats net nebūtumei sugalvojęs. Taip ir su miestu. Tereikia įsiklausyti“, – pasakojo J. R. Palys

Semantinius ženklus daugiausiai atspindi susiformavusios tradicijos tam tikrose vietose. Kaip pavyzdį architektas pateikia Kaune esantį Šančių rajoną, kuris šiais laikais yra nepelnytai nublankęs.

Šančių istorija yra išties unikali. Pirmiausiai tai buvo plynas laukas, kuriame kūrėsi pramonė. Besikuriančioms gamykloms reikėjo darbininkų, todėl siekiant prisitraukti jų kuo daugiau, čia buvo dalinama žemė, kad žmonės iš kaimų galėtų įsikurti. Taip bėgant metams  gyventojų vis daugėjo, buvo statoma infrastruktūra ir Šančiai patapo unikaliu reiškiniu. Susikūrė vieninga bendruomenė, vakarais po darbu iš skersiniu gatvelių į pagrindinę arteriją – Juozapavičiaus prospektą rinkdavosi žmonės, šeimos su vaikais. Visi eidavo pasivaikščioti. Ši gatvė patapo savotišku traukos centru.

Šančių rajonas išsiskiria dėl savo infrastruktūros, kontrastų, išplanavimo. Pasak architekto nedažnai kur pamatysi pačiu centru pažemiui einantį geležinkelį. Šančiams savitą veidą suteikia gatvių grindiniai, pavadinimai, betarpiškas geležinkelio bėgių artumas prie gatvės, senosios pramonės statiniai, jų kaminai, ilgi bei žemi mediniai ir mūriniai sandėliai, Caro kareivinės, liepų alėjos, numeruota Krantų gatvių sistema, senieji mūriniai geležinkelio sistemos statiniai, išilgai Juozapavičiaus pr., unikalios architektūros mediniai gyvenamieji namai ir kitos vertingos savybės.

„Tai pastebimai išskiria Šančius iš kitų miesto rajonų ir suteikia ypatingą koloritą. Reikia  identifikuoti šias Šančių vertes bei toliau vystant rajoną, nepamesti jo unikalių bruožų“, – teigė J. R. Palys.

Kaip svarbius klausimus miesto veido formavime ir draugiškos aplinkos gyventojams sukūrime, architektas pažymi mažaaukščių ir daugiaaukščių namų grupių tarpusavio sąveiką, jų darnų integravimą į miesto struktūrą, nevaldomos plėtros į pakraščius struktūrizavimą, ribotą prekybos centrų vietą miesto struktūroje, miesto tankumo klausimus bei dangoraižių reikalingumo klausimus, tausojant miesto savastį.

Šiuo metu didžiausias dieglys yra nevaldoma miestų urbanistika. Dažniausiai statoma ten, kur tik randamas laisvas tarpas. Procesas vyksta be plano, labai neracionaliai. Nauji kvartalai plinta į miesto pakraščius, palikdami didelius tarpus, neišnaudotus plotus. Tada atsiranda dilemos dėl infrastruktūros sukūrimo, ką padaryti tampa tiesiog per brangu. Miestui plečiantis į pakraščius, prarandamos patogios jungtys tarp atskirų miesto dalių. Architektas pasakojo, jog kuriant naujus kvartalus jie turėtų būti sujungti su magistralėmis ir su bendra miesto infrastruktūra. Naujuose kvartaluose galima kurti nedidelius centrus, su skverais, parduotuvėmis, kavinukėmis. Kaip itin svarbų veiksnį, reikalingą miesto patogumui puoselėti, architektas įvardino tamprių jungčių tarp įvairių miesto vietų sukūrimą.

Prieš plečiantis į miesto pakraščius būtina didinti miesto tankumą. Kaip pavyzdį imdamas Kauną, architektas pastebi, kad čia yra gausybė neišnaudotų plotų.

„Kažkada gavau prašymą nufotografuoti perspektyvas, į kurias architektai turėtų piešti savo vizijas miestui. Pradėjus fotografuoti atsivėrė vaizdas, kad miestas yra krūmynuose – per daug neišnaudotų erdvių“, – konferencijos metu pasakojo J. R. Palys, pridurdamas, kad prioritetas miesto veido kūrimui turi būti būtent šių erdvių užpildymas ir įprasminimas, o tik tada galima galvoti apie plėtrą į pakraščius.

Nors prioritetas yra miesto tankinimui, tačiau tai daryti reikia apgalvotai, su vientisa vizija. „Pastaruoju metu vyrauja tendencija, kad kur tik randamas laisvas plotas iš karto bandoma įkišti daugiaaukštį pastatą, nors šalimais yra privačių, mažaaukščių namų kvartalas. Tokia beatodairiška statyba negalima, nes kenkia gyventojų gerovei. Pastaruoju metu Kaune buvo keletas atvejų, kai buvo bandoma tai padaryti, bet dėka susivienijusių bendruomenių, šie projektai berods buvo sustabdyti“, – pasakojo architektas.

Kitas veiksnys, lemiantis ar miestas bus patogus žmogui – darni prekybos centrų integracija į miestą. Prekybos centrų banga atėjo iš JAV, tačiau vilnydama per įvairias šalis stipriai mutavo. Jei pagrindinė mintis buvo juos statyti užmiesčiuose, kad kartą per savaitę ūkininkai galėtų atvažiuoti apsipirkti ir išvažiuoti atgal į savo fermas, tai dabar jie pradėjo brautis į pačius miestų centrus.

„Jei jau planuojant prekybos centrus mieste, galima tai padaryti ir harmoningai, tereikia šiek tiek nuovokos. Centrų fasadai grakščių formų, prijungti gretimai esantys objektai, namai, viskas harmoningai integruota į visumą. Įeini i vitrinų alėją, praeini pro pasažus, kurie susijungia su kitais dariniais, išeini – ir vėl mieste. Visa tai gali būti vientisas darinys. Mašinų stovėjimo aikšteles galima daryti ne prie gatvės o iš galinės pastato pusės. Tada laimėtų abi pusės: ir verslui gerai ir miestiečiams patogu, kad galima rasti visko vienoje vietoje ir nežalojamas miesto vaizdas“, – pasakojo J. R. Palys.

Kalbėdamas apie Kauno miesto savitumą konferencijos „Darni Kauno miesto plėtra Tarpukariu ir dabar“ metu, vykusios Namų idėjų centre „NIC“, J. R. Palys nedvejodamas pirmiausiai išskyrė reljefą: miestas yra įsikūręs dideliame slėnyje su aukštas kalnais, upėmis. Istoriškai tai buvo vienintelis ir didžiausias Lietuvoje upių uostas, dviejų upių santaka, ką pasak architekto reikia išnaudoti.

Šiuo metu plotai palei upes nėra išnaudoti. Nemuno ir Neries upių sąveika su miestu net nepradėta plėtoti. Pastatus reiktų traukti labiau upių link, sujungti su Laisvės alėja. Didžiausia plynė palei upę – Jonavos gatvė galėtų būti išnaudota gyvenamųjų plotų statybai, įkurtos terasos, namai, reikia tik vizijos vientisam užstatymui. Šalia namų galėtų įsikurti vietiniai traukos centrai, kurie sukviestų gyventojus laikui kartu.

Kaunas, kaip laivininkystės kraštas, galėtų atgimti bent simboliškai, kad pažymėti šį istorinį tarpsnį, kai upėmis plaukiodavo sieliai, kuriuos žmonės naviguodavo su irklais. 1860 metais ypač suklestėjo laivų statyklos, žiemos uostas. Veikė laivų statybos dokas gaminęs žvejybinius laivus Rusnės kraštui. Tai sudarė ypatingą miesto spalvą. Pasak architekto laivų sostinės atstatymas tik paryškintų miesto savitumą, patrauklumą. Kaip dar vieną neišnaudojamą istorinį ypatumą Jurgis Rimvydas Palys išskiria Kaune esančią fortų sistemą, kuri yra unikali visos Europos mastu. Pasak architekto čia reiktų nutiesti turistinius kelius, padaryti apžvalginį maršrutą.

Išskiriant Kauno bruožus architektas pažymėjo, kad pirmiausiai – tarpukario architektūros visuma. Tarpukario metu Kauno miesto projektuotojams buvo išleistas įstatymas, kad negalima projektuoti vienodų namų ir pastatai negali būti žemesni nei 4 aukštų. Tai ir sukūrė savitą architektūrą. Vienas iš įdomesnių šio laikotarpio statybos bruožų – optimalių erdvių pastatuose sukūrimas. Pasak architekto lietuviai turėdavo teisingą saiko jausmą, kas sukūrė gerovės mieste efektą, tai – humaniška architektūra. Ir kokybė. Šio laikotarpio statybos pastatai iki šiol laikosi tik iš savo kokybės. Laikui bėgant daugiausiai buvo daromas tik kosmetinis remontas.

Į klausimą ar užsikonservuojame tai, ką turime ar statome toliau? Jurgis Rimvydas Palys nedvejodamas atsakė, kad būtina miestą vystyti toliau.

„Plėtoti miestą toliau yra būtina. Tik klausimas kaip mes tai įgyvendinsime. Mes galime tai padaryti vulgariai, grubiai arba galime tai daryti švelniai, rūpestingai. Prieškario architektūrą galima derinti su nauja. Reikia tik vizijos. Miestas turi būti tankesnis, nauja architektūra turi paryškinti senąja, nenublankstant nei vienai, nei kitai“, – Namų idėjų centre „NIC“ vykusios konferencijos metu pasakojo architektas.

Tardamas baigiamąjį žodį, architektas atkreipė dėmesį, kad kaip ir bet kurioje srityje vien diplomų nepakanka. Specialistai, valdininkai ir architektai liesdamiesi prie miesto turėtų turėti supratimo, empatijos. O paprasčiau – kartais gebėti į viską pažvelgti vaiko akimis. Baigdamas konferencijos pranešimą visiems susirinkusiems J. R. Palys palinkėjo puoselėti savo vidinį vaiką, kad galėtume pamatyti pasaulį laisvu kampu.

Kategorijos: Architektūra, Kultūra, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *