Birželio 25 d. Vilniuje, Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26) atidaryta paroda, skirta architekto Edmundo Arbo-Arbačiausko 100-osioms gimimo metinėms. Paroda veiks iki rugsėjo 28 d.
Architektas Edmundas Arbas-Arbačiauskas gimė 1913 m. birželio 26 d. Karsakų kaime, Žaslių seniūnijoje, Kaišiadorių rajone. Būsimo architekto vaikystė praskriejo Korsakų dvaro pašonėje, gražioje sodyboje gamtos apsuptyje. Tėvai Jurgis ir Ona (Cesiūnaitė) Arbačiauskai buvo šviesūs žmonės, todėl stengėsi išmokslinti ir savo vaikus. 1918 m. jų namuose buvo įrengta kaimo mokykla.
Tolimesnis E.Arbo kelias vingiavo į Kaišiadorių gimnaziją. Būtent besimokydamas Kaišiadoryse ir matydamas statomą naują katedrą, E.Arbas susižavėjo architekto profesija. Architektą jis regėjo tarsi šventąjį, kuris sugeba sukurti tokius milžiniškus pastatus.
Baigęs gimnaziją ir nežinant tėvams, E.Arbas įstojo į Kauno aukštesniąją technikos mokyklą (dabar Kauno technikos kolegija). Pirmaisiais studijų metais daugiausia rūpesčių kėlė finansinė padėtis. Bet padėtis pagerėjo antro kurso pradžioje, kai jis pasirinko mokslus Statybos ir architektūros skyriuje, taip pat gavo Susisiekimo ministerijos stipendiją. Trečiame kurse atsirado nedidelių papildomų darbelių, dirbo architekto Antano Jokimo asistentu. 1936 m. baigęs studijas, kaip Susisiekimo ministerijos stipendiatas, buvo paskirtas į ministerijai priklausiusią Kauno plentų valdybą.
1939 m. Lietuvai atgavus Vilnių, E.Arbas persikėlė į sostinę ir įsidarbino Vilniaus apskrities inžinieriaus pagalbininku. Karo metais dirbo Pramonės statybos tresto (vėliau pervadinta „Statyba“) direktoriumi ir vyriausiuoju inžinieriumi. 1943 m. įvyko jo ir Elenos Nakaitės (Alės Rūtos) vestuvės. Bet jaunavedžių laimė Lietuvoje truko neilgai. Dėl dalyvavimo pogrindiniame pasipriešinime hitlerininkams (buvo vienas iš penkių vyriausiųjų „Kęstučio“ pasipriešinimo organizacijos štabo narių) teko palikti Vilnių, o neilgai trukus – ir Lietuvą.
1944 m. E.Arbas atsidūrė Austrijoje, kurioje įstojo į Vienos aukštąją technikos mokyklą ir studijavo architektūrą. Kai sąjungininkai ėmė bombarduoti Vieną, persikėlė į Štutgartą Vokietijoje, kuriame bandė tęsti studijas. 1947 m. su žmona ir pirmagime dukra Vijole paliko Europą ir iškeliavo į JAV. Detroitas tapo pirmuoju miestu, kuriame jie apsistojo. E.Arbas gana greitai gavo tarnybą projektavimo įstaigoje, nes jau turėjo tinkamą išsilavinimą ir darbo patirties. Atsiradus galimybei, įstojo į Detroito Lawrence technologijos institutą (dabar universitetas). 1950 m. baigęs studijas galėjo visa galva nerti į taip išsvajotą architekto darbą.
E. Arbą žavėjo Le Korbiuzje (Le Corbusier), Franko Loido Raito (Frank Lloyd Wright), Pauliaus Rudolfo (Paul Rudolph), Minoru Jamasaki (Minoru Yamasaki), Briuso Gofo (Bruce Goff) ir Ero Sarineno (Eer Saarinen) kūryba. Su pastaruoju išsamiau susipažino po studijų, nes buvo pakviestas dirbti šio pasaulinio masto architekto firmoje. Darbas su šiuo menininku tapo neįkainojama patirtimi, kurią E.Arbas vertino visą gyvenimą. Šiek tiek vėliau kartu su lietuviu architektu dr. Stasiu Kudoku įsteigė privačią firmą, tačiau įmonei nesisekė taip, kaip tikėtasi. 1959 m. E.Arbas su tuo metu jau gausia šeimyna, žmona ir trimis vaikais, persikraustė į JAV vakarus, į Kalifornijos valstiją.
E.Arbas sėkmingai dirbo didelėse architektūros įmonėse: „Stark Josens and Nacht“, „Charles Luckman“, „Danniel Mann Johnson & Mendenhall“, „Edward Durell“. 1969 m. susiklosčius palankioms sąlygoms, jis įkūrė privačią firmą „Edmund Arbas, Inc. AIA Associates“. Architekto projektų skalė – labai plati: nuo funkcionalių ir racionalių administracinių pastatų iki jaukių, prie aplinkos derinamų gyvenamųjų namų, nuo tautinio lietuviško romantiško stiliaus pastatų, skirtų išeiviams, iki technologiškai pažangių konstrukcijų. Svarbią vietą užima paminklų ir monumentų kūryba.
Nuo mokyklos laikų E.Arbas aktyviai dalyvavo įvairioje visuomeninėje veikloje, buvo ateitininkų, šaulių, skautų organizacijų narys. Dalyvavo pasipriešinimo okupantams judėjimuose. Persikraustęs už Atlanto, buvo Amerikos ir Pasaulio lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos PLIAS/ALIAS centro valdybos vicepirmininkas, Amerikos architektų instituto (AIA) ir Tarptautinės politinės platformos asociacijų narys, aktyviai dalyvavo kituose lietuvių išeivių judėjimuose.
Laisvu nuo darbo metu architektas sėkmingai dalyvaudavo daugiausia Amerikos ir Pasaulio lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos PLIAS/ALIAS rengiamuose konkursuose. Pirmoji vieta E.Arbui atiteko už Lietuvos atstovybės rūmų Brazilijoje projektą (1959), lietuviško stiliaus vasarnamio ir lietuviško stiliaus namo projektą (1970), rašytojo Pulgio Andriušio paminklą Adelaidėje, Australijoje (1971). E.Arbui buvo skirta trečioji vieta už Amerikos paviljono Niujorko pasaulinėje parodoje projektą (1964).
Šioje parodoje daugiausia eksponuojami minėti konkursiniai architekto projektai, sukurti 1951–1997 m. Darbai, kurių dauguma susiję su Lietuva ir lietuviais, ir vos keli projektai skirti kitų šalių rengtiems konkursams. Deja, tik nedidelė dalis šių puikių darbų buvo įgyvendinta. Architektas mirė 2004 m. liepos 31 d. Santa Monikoje, JAV. Ekspozicijos daugumą sudaro kūriniai iš Lietuvos nacionalinio muziejaus kolekcijos, parodą papildo keli darbai iš Vilniaus apskrities archyvo. Nuotraukas paskolino architekto duktė Vijolė Arbas.
Kazio Varnelio namus-muziejų galima aplankyti kasdien, išskyrus sekmadienį ir pirmadienį, nuo 10 iki 16 val.
