E. Vaitkevičiūtė. Propagandos žodynas: manipuliacijos emocijomis ir argumentais; bumerango efektas (VIII) (31)

Propaganda | Pixabay.com nuotr.

Propaganda | Pixabay.com nuotr.

Taigi, gerbiamieji, tęsiame „Propagandos žodyną“. Žinote, praeitą savaitę šiek tiek pasidžiaugiau: man regis, tas estų karinių pratybų „Ežys“ („Siil“, est.k.) šūkis „Kiekvienas spyglys svarbus!”  ir pas mus puikiai pasiteisina.

Antai didžiulį darbą atlieka prof. Andrius Vaišnys (pagarba jam, kaip vienam pirmųjų informacinio karo fronto pionierių Lietuvoje!). Kai kurie mūsų jaunieji mokslininkai, pavyzdžiui, Laurynas Kasčiūnas, Vytautas Keršanskas ir jų jaunieji bendražygiai, – rengdami seminarus ir diskusijas apie propagandą. Veiksmingai triūsia mūsų šauliai, esami ir buvę kariai, Lietuvos Kariuomenės ir kitų institucijų specialistai, propagandos klastas išmanantys entuziastai individualistai…

Panašu, kad žingsnelis po žingsnelio – ir, duokdie, nors kukliai pradėję, mes su Jumis galop tapsime tuo iki dantų teorija ir praktika apsiginklavusiu spygliuotu ežiuku, kuriam net ir didelės meškos nebaisios. O kol kas – prusinkimės. Negali gi tas narsus ežiukas lakstyti po Baltijos geopolitinį mišką, atsiprašant, pusplikis…

Šįkart kalbą pradėsime nuo gan nekaltų ir netgi, kaip dalis žmonių mano (be reikalo!),  neva tiek paprastų dalykų, kad jie nelabai ir verti dėmesio ir iš pažiūros aiškūs: žmogiškųjų emocijų ir argumentų.

Pasak Roberto C. Solomono (Robert C. Solomon), klausimą, kas yra emocijos, uždavinėjo jau Antikos filosofai. Pastariesiems tas šiek tiek paslaptingas, sunkiai paaiškinamas žmogaus dvasios  ypatumas neretai kėlė tiek smalsumą, tiek ir šiokią tokią baimę. Kartais atrodė netgi šiek tiek pavojingas, nes netilpo į tų laikų filosofijai būdingo racionalumo rėmus. Vienaip ar kitaip, skirtingais žmonijos kultūros istorijos laikotarpiais, nuotaikos ir emocijos šmėkšojo kažkur netoliese, kažkur fone, kol galop XX a. joms imta skirti daugiau dėmesio ir pasirodė pirmieji išsamesni mokslo darbai šia tema. Tikėtina, pirmieji tyrėjai apstulbo, atradę, kaip smarkiai mūsų emocinės būsenos gali veikti mūsų poelgius ir daromus pasirinkimus. Kita vertus, ne tik mokslininkams, bet ir tiems, kurie siekė daryti įtaką asmenims, asmenų grupėms ar netgi valstybių visuomenėms, ši sritis pasirodė esanti ypač paranki ir naudinga. Tuo tarpu argumentus žmonija naudojo visada: nuo kuokos akmens amžiuje iki diskusijų televizijoje šiandien. Taigi, ponios ir ponai, Jūsų dėmesiui – emocijos, argumentai ir propaganda.

14. Manipuliacijos emocijomis ir argumentais (angl.: fallacies; covering fog)

Propagandos srityje, siekiant panaudoti emocijas jos reikmėms, ypač didelis dėmesys skiriamas emociniam tonusui. Emocinis tonusas – tai emocionalinio aktyvumo laipsnis. Tonuso pakilimas atitinkamai reiškia žmogaus organizmo emocionalinio aktyvumo padidėjimą. Psichologijoje tai vadinama steniškumu. Emocijos gali būti aktyvios arba, kitaip tariant, steniškos. Šį steniškumą joms suteikia įtampos jausmas, kuris sykiu skatina veikti, savotiškai suaktyvina tiek psichinius, tiek ir motorinius procesus. Šis efektas propagandos srityje yra vadinamas agresyvumu. Tuo tarpu priešingu atveju, emocinio tonuso mažėjimas, kitaip tariant, įvairūs nemalonūs potyriai, nepasitenkinimas emocionalinį aktyvumą sumažina. Jie vadinami asteniškais, t.y., pasyviais. Propagandos srityje tai vadinama regresyvumu. Vertinant psichologiniu požiūriu, emocionalinio aktyvumo pokyčiai gali daryti įtaką pozityvių ar negatyvių nuotaikų, adaptacijos, patiriamų stresų lygiui.

Emocionaliniu požiūriu, egzistuoja du tonuso kokybės poliai:

  1. Energingas džiugesys, t.y., optimizmas.
  2. Bejėgiškas liūdesys, t.y., pesimizmas.

Abiejų šių žmogaus būsenų kraštutinumai yra ypač dėkinga dirva propagandai skleisti. Verta įsidėmėti, kad abu kraštutinumai propagandos sklaidos požiūriu yra beveik vienodai naudingi, tiek optimizmas, tiek ir pesimizmas. Propagandos subjektui (vykdytojui) abi šios būsenos, kaip optimizmas, taip ir pesimizmas, turi tarnauti kaip savotiškas propagandai parankios „realybės“ konstravimo įrankis. Tarkime, jeigu taikiniu nusižiūrėtoje visuomenėje įsivyraus bejėgiško pesimizmo nuotaikos, tokia situacija taps paranki skleisti perdėto fatalizmo, išankstinio pasidavimo, tariamo silpnumo ir panašias idėjas. Propagandos požiūriu tai ypač efektyvu tais atvejais, kai konkrečioje visuomenėje yra vadinamojo socialinio saugumo stoka, pakankamai aukštas bendrasis psichoemocinių įtampų lygis ir panašiai.

Propagandos srityje emocinio aktyvumo būsenos yra panaudojamos, kartais – sukeliamos, ir abiem atvejais jomis vienaip ar kitaip manipuliuojama. Jos gali būti taikomos tiek kaip propagandos technika, tiek ir kaip atskiri įrankiai.

Jeigu norite suprasti tai, kaip pragaištingai ir sykiu velniškai efektyviai žmonijos istorijoje buvo manipuliuojama emocionaliniu aktyvumu ir pačiomis emocijomis, Jums, gerbiamieji, teks įveikti pasibjaurėjimą ir, deja, pasigilinti į tikrai baisias ir tragiškas pasekmes sukėlusių diktatūrų ideologiją… Antai  JAV propagandos tyrinėtojai išskiria tokius pagrindinius Hitlerio taikytus propagandos vykdymo principus:

  1. Venk abstrakčių idėjų – apeliuok į emocijas.
  2. Pastoviai kartok tiktai kelias idėjas. Naudok stereotipines frazes.
  3. Pateik tik vieną argumento pusę.
  4. Nuolat kritikuok savo oponentus.
  5. Pasirink vieną specialų, išskirtinį „priešą“ specifiniam kaltinimui, šmeižtui, pasmerkimui.

Manau, lengvai suvokiama, kad iki kiek grėsmingai aršiai nacistai taikė paskutinįjį iš šių principų, daugiau negu paliudija tragiška holokausto istorija…

Dar toliau, ciniškiau ir šaltakraujiškiau šiuos propagandos vykdymo principus išvystė kitas nacizmo propagandos ideologas – J. Gebelsas (J.Goebbels). Diktatūrų ideologija neretai turi bendrų bruožų, todėl visai įmanoma, kad kai kurių žemiau pateikiamų šio nacistų propagandos kūrėjo idėjų atspindį atpažinsite ir šiandieninėje propagandoje.

Propagandos operacijų vykdymo principai pagal J. Gebelsą
(kad būtų lengviau skaityti,  pagrindiniai punktai – paryškinti)

  1. Propagandistai privalo turėti prieigą prie žvalgybos, susijusios su įvykiais, renginiais ir viešąja nuomone.
  2. Propaganda privalo būti suplanuota ir vykdoma tiktai per 1 instituciją:
  3. Ji privalo būti siejama su visomis propagandos direktyvomis.
  4. Ji privalo paaiškinti propagandos direktyvas svarbiems oficialiesiems asmenims ir palaikyti jų moralę.
  5. Ji privalo prižiūrėti kitų tarnybų, kurių veikla turi propagandinių pasekmių, veiklas.
  6. Propagandinės veiksmo pasekmės turi būti įvertintos jau planuojant tą veiksmą.
  7. Propaganda privalo paveikti priešo politiką ir veiksmus:
  8. Slopinant propagandiniu požiūriu pageidaujamą medžiagą, kuri gali suteikti priešui naudingos žvalgybos informacijos.
  9. Atvirai skleidžiant propagandą, kurios turinys ar tonas skatina priešą daryti mūsų pageidaujamas išvadas.
  10. Provokuojant priešą atskleisti  gyvybiškai svarbią informaciją apie jį patį.
  11. Nesuteikiant jokios nuorodos į pageidaujamą priešo veiklą, kai bet kokia nuoroda diskredituotų tą veiklą.
  12. Išslaptinta operatyvinė informacija privalo būti prieinama, kad būtų galima įdiegti ją į propagandos kampaniją.
  13. Kad būtų lengvai suvokiama, propaganda privalo žadinti auditorijos susidomėjimą ir privalo būti skleidžiama per sulaukiančią daug dėmesio terpę.
  14. Tiktai propagandos įtikinamumas privalo lemti, ar propagandinė produkcija turėtų būti kuriama naudojant teisingą informaciją, ar klaidinančią informaciją.
  15. Priešo propagandos tikslas, turinys ir efektyvumas; jos pateikimo stiprumas ir poveikis; einamosios priešo propagandinės kampanijos prigimtis determinuoja, ar priešo propaganda turėtų būti ignoruojama, ar paneigiama.
  16. Įtikinamumas, žvalgybos informacija ir galimi komunikacijos efektai determinuoja, ar propagandinė medžiaga turėtų būti cenzūruojama.
  17. Priešiškos propagandos medžiaga gali būti utilizuojama [atitinkamų] operacijų metu, kai tai padeda sumenkinti to priešo prestižą ar padeda siekiant paties propagandisto tikslo.
  18. Greičiau juoda, o ne balta* propaganda privalo būti panaudota tuo atveju, kai pastaroji yra mažiau patikima ar sukelia nepageidaujamą poveikį.
  19. Propagandos vykdymas palengvėja, kai ji vykdoma panaudojant lyderius, turinčius prestižą.
  20. Propagandos laikas privalo būti atidžiai parinktas:
  21. Komunikavimas turi pasiekti auditoriją aplenkiant konkuruojančią propagandą.
  22. Propagandos kampanija privalo prasidėti optimaliausiu momentu.
  23. Propagandos tema privalo būti kartojama, bet neviršijant tam tikro momento, kuris mažintų jos efektyvumą.
  24. Propaganda privalo suteikti įvykiams ir žmonėms „etiketes“, panaudojant išskirtines frazes ar šūkius:
  25. Frazės ar šūkiai privalo paskatinti ir sukelti atsaką, glūdėjusį auditorijoje jau ir anksčiau.
  26. Frazės ir šūkiai privalo būti pagaulūs, kad būtų lengvai išmokstami.
  27. Frazės ir šūkiai privalo būti atsparūs bumerangui [bumerango efektui, angl.: boomerang-proof; šią sąvoką pateiksiu žemiau].
  28. Propaganda, skirta „namų frontui“ [t.y., savai visuomenei], privalo būti apsaugota nuo klaidingų vilčių, kurios gali būti sužlugdytos kokių nors ateities įvykių, suteikimo.
  29. Propaganda, skirta „namų frontui“, privalo sukurti optimalų nerimo lygį:
  30. Propaganda privalo stiprinti nerimą, sukeldama susirūpinimą dėl [galimo] pralaimėjimo pasekmių.
  31. Propaganda privalo sumažinti nerimą (kitokiais būdais, nei skatindama susirūpinimą dėl galimo pralaimėjimo), kuris tampa per aukštas ir žmonės nebeįstengia jo sumažinti patys, savarankiškai.
  32. Propaganda, skirta „namų frontui“, privalo sumažinti frustracijos poveikį:
  33. Neišvengiami nusivylimai privalo būti numatyti [iš anksto].
  34. Neišvengiami nusivylimai privalo būti nukelti į tolimesnę perspektyvą.
  35. Propaganda privalo palengvinti agresijos perkėlimą [angl.: displacement of agression], nurodydama taikinius neapykantai [išreikšti].
  36. Propaganda negali tučtuojau padaryti įtakos stiprioms priešingos pusės organizuotoms ar vyraujančioms tendencijoms. Vietoj to propaganda privalo pasiūlyti ir pateikti tam tikrų veiksmų, diversinių „dėmesio nukreipimų“, arba panaudoti abu šiuos veiksnius iš karto.

Su pagarba holokausto, bolševizmo, stalinizmo aukų atminimui pastebėtina, kad nacizmo ir kitų diktatūrų skleidžiama propaganda buvo kiek pragaištinga, tiek ir, deja, efektyvi jos paveiktų masių atžvilgiu. O tai, lyginant su anksčiau minėtais diktatūrų panašumais, verčia smarkokai susimąstyti, ponios ir ponai… Ir padaryti atitinkamas išvadas.

Tuo tarpu kas apie manipuliacinius veiksmus propagandos srityje – šioje vietoje, gerbiamieji, mums teks patyrinėti logiką ir seną gerą argumentavimo meną. Egzistuoja apie 20 pagrindinių manipuliavimo publika, kuri yra nusižiūrėta kaip taikinys, principų (žemiau pateiksiu dažniausiai pasitaikančius), kitaip dar vadinamų „Klaidinimo principais“ (angl.: fallacies). Kiekvienas iš šių principų leidžia pradėti vienokią ar kitokią vadinamąją „propagandos ataką“. Manipuliavimas publikos emocijomis šiuo atveju laikomas vienu iš aukščiausiai vertinamų ir dažniausiai taikomų propagandos įrankių. Šiaip jau šių principų esmė yra klaidinti auditoriją sudarant įspūdį, kad jai yra „pateikiami“ objektyvūs ir racionalūs, grįsti priežasties ir pasekmės ryšiais argumentai. Tačiau tai yra ne ką daugiau, nei kad išmoningas miglos pūtimas į akis (angl.: propaganda fog; covering fog). Taikoma propagandos srityje, bet subalansuota ir politikams. Kas pamenate praeitame straipsnyje minėtą kokybinio mąstymo pokytį aktyvaus kritiškumo link – susikaupkite… Ir lengvai susivoksite, kas ir kaip. Taigi, ponios ir ponai…

Pagrindiniai klaidinimo principai

Propagandinė ataka „ad hominem“: jeigu neįmanoma paneigti pateikiamo argumento, atakuokite asmenį, kuris pateikė argumentą. Tikslas – diskredituoti. Ši ataka dažnai naudojama dėmesio nukreipimui ir vadinamosioms „ideologinėms diversijoms“, tačiau ją palyginti lengva atpažinti.

Apeliavimas į autoritetą (angl.: appeal to authority): kai teiginiai užmaskuojami neva kieno nors „autoritetingomis nuomonėmis“. Todėl geriau būti pasirengus tas autoritetingas nuomones patikrinti. Tiesiog dėl visa ko. Budriai sukluskite, išgirdę konstrukcijas: „daugelis (įsirašykite patys) tvirtina, kad…“, „bet visi (įsirašykite patys) sako, kad..“. 

Apeliavimas į emociją (angl.: appeal to emotion): šis klaidinimo principas propagandos srityje naudojamas itin dažnai ir plačiai. Ypač mėgstama pasitelkti kokias nos šokiruojančias, sukrečiančias „istorijas“, kaip propagandinio teiginio „argumentą“. Kas pamenate sovietinės okupacijos laikotarpį, palyginimui galite prisiminti, kaip režimo propaganda vaizduodavo mūsų „Miško Brolius“ kaip atseit „primityvius žiaurius banditus“ arba Pirmosios Nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikotarpį – kaip atseit „darbo klasę engusio smetoninio fašizmo“, „buržuazinio nacionalizmo“ ir t.t. laikus. Sakyčiau, prisiminti netgi ir rekomenduotina, ypač jaunimo ugdytojams, nes Lietuvoje jau užaugo jaunoji karta, kuri nebeturi imuniteto minėtai propagandai. Todėl yra kai kuriais atžvilgiais, pavadinkime, potencialiai „ideologiškai pažeidžiama“. Kaip atpažinti šią propagandinę ataką: jos vykdytojai dažniausiai pateikia tik liūdną, sukrečiančią „istoriją“ ar aspektą – bet ne visą kokio nors reiškinio ar įvykio vaizdą.

Apeliavimas į baimę (angl.: appeal to fear): ši propagandinė ataka neretai taikoma politinių kampanijų metu, pavyzdžiui – gąsdinant elektoratą, kas esą nutiks, jei bus išrinkti politiniai oponentai.

Apeliavimas į esą visuotinai priimtą („žmonių“) nuomonę (angl.: appeal to the people): labai plačiai taikomas atakos tipas, paremtas pastanga pagrįsti propagandinį teiginį populiarumu ir konstrukcija „visi žino, kad…“.

Ginčijimasis naudojantis publikos žioplumu ir/ar jos žinių stoka (angl.: arguing from ignorance): tai dažnokai pasitaikantis propagandinės atakos tipas, pagrįstas tvirtinimu, kad viena ar kita publikai pateikiama hipotezė yra teisinga, išnaudojant publikos žinių stoką toje srityje. Paprastai, susidūrus su šia pseudo „visažinyste“ paremta propagandine ataka, rekomenduojama ramiai konstatuoti: „Nežinau. Neturiu tos srities žinių“.  

Apeliavimas į tradiciją (angl.: appeal to tradition): propagandinė ataka, paremta konstrukcija „Mes visada taip darėme“. Tai gali būti tiesa, tačiau, atminkite, tiesa tai ar ne – tai priklauso nuo konteksto, kuriame minėta konstrukcija išsakyta. Jei susidursite, psichologinei savigynai rekomenduojama prisiminti, kad jei „visada“, tada mes visi, neduokdie, dar tebetupėtume medžiuose, degintume „raganas“ ir, pavyzdžiui, manytume, kad Žemę laiko vėžlys.

Klausimo išprovokavimas (angl. begging the question; assuming the premise):  šį dialektinį triuką taikė dar Aristotelis, o XVI a. jam buvo suteiktas garbingas lotyniškas petitio principii pavadinimas. Iš esmės tai tėra paprasta žiedinė logika: pasakytas propagandinis teiginys “pagrindžiamas” priežastimi, kuri iš esmės yra tas pats, tik kitais žodžiais persakytas teiginys. Kitaip tariant, kai kas nors Jums bando įrodyti kokį nors teiginį, remdamasis prielaida, kuri pati reikalauja įrodymo.

Kompozicija (angl.: composition): propagandinė ataka, paremta nepagrįstomis išvadomis. Paprastai vykdoma remiantis konstrukcija, kai vienos kokio nors įvykio, reiškinio, asmenų grupės ar visuomenės detalės ypatumai publikai pristatomi kaip esą taikytini visai įvykio, reiškinio, asmenų grupės ar visuomenės visumai. Pavyzdžiui pasitelksiu atvejį iš neseniai Lietuvoje vykusių karinių pratybų. Nors kiekvienam sveiko proto geranoriškam asmeniui akivaizdu, kad galimas kelių asmenų (t.y., detalės) elgesys jokiu būdu negali būti sietinas su, pavyzdžiui, visomis Lietuvos KASP pajėgomis (t.y., visuma), – galiu lažintis su Jumis iš gardaus estiško šokolado, kad tam tikros propagandinės jėgos būtiniausiai stengsis pasinaudoti minėtu įvykiu su tikslu galimai diskredituoti visą mūsų KASP. Aišku, pasitaiko ir tokių atvejų, kai išvada yra teisinga. Jūsų užduotis, ponios ir ponai – apsiginklavus teorija, kuo atidžiau stebėti praktines propagandos apraiškas ir nebesileisti lengvai apmulkinamiems.

Padalijimas (angl.: division): priešinga kompozicijai propagandinė ataka. Vykdoma remiantis konstrukcija, kai kokio nors įvykio, reiškinio, asmenų grupės ar visuomenės visumos ypatumai publikai pristatomi kaip esą vienareikšmiškai taikytini kiekvienai to įvykio, reiškinio, asmenų grupės ar visuomenės daliai. Pavyzdys galėtų būti klasikinė klišė apie vyrus ar moteris, kai sakoma neva “Jos visos tokios”, “Jie visi tokie”.

Kalbėjimas dviprasmybėmis (angl.: equivocation): ši gan gudri propagandinė ataka vykdoma, kai tas pats žodis ar pasisakymas interpretuojamas, suteikiant jam skirtingas reikšmes.

Klaidinanti analogija (angl.: false analogy): kai sudėtinga, daugialypė problema ar klausimas specialiai gali būti pateikiamas kaip be galo paprastas. Šios propagandinės atakos technikos triukas yra tai, kad tokiu atveju supaprastinimas tikrai nėra tinkamas nei paaiškinimui, nei palyginimui, tačiau, tinkamai “suorkestravus”, padeda ypač  efektyviai nukreipti publikos dėmesį ir mintis nuo pagrindinio sudėtingo klausimo ar problemos.

Klaidinanti priežastis (angl.: false cause): tai propagandos ataka, kai specialiai pateikiama klaidinga, neatitinkanti tikrovės, tam tikrų įvykių ar faktų seka. Propagandos srityje ši ataka dažniausiai taikoma su tikslu išblaškyti dėmesį, sukelti painiavą ir panašiai. Pasitelksiu pavyzdį: antai Rusija, dar prieš 2008 m. konfliktą Gruzijoje, kol dar nebuvo iššautas nė vienas šūvis, parengė milžinišką informacinės medžiagos kiekį apie neva pietų osetinų atžvilgiu vykdytą genocidą (nuo kurio esą juos turėję apginti Rusijos „taikdariai“), netgi sukūrė atskirą dokumentinį filmą. O prieš pat karo veiksmų pradžią į Pietų Osetiją buvo komandiruoti apie 40 Rusijos žurnalistų, rengusių Pietų Osetijoje jungtinę ir labai gerai „orkestruotą“ informaciją. Ji buvo rengiama operatyviai ir tučtuojau sulaukė nemažos auditorijos. Pavyzdžiui, jau pirmosiomis karinių veiksmų dienomis buvo sukurtas pranešimas apie masines 2000 osetinų žudynes, neva įvykdytas gruzinų etninių valymų metu. Tai buvo pateikta kaip neva „aktualios naujienos iš karinio konflikto zonos”. Faktiškai, jau konfliktui pasibaigus, Rusija oficialiai paskelbė, kad iš viso karo veiksmų Pietų Osetijoje metu buvo nužudyta 160 asmenų. Ir viskas. Tačiau jau įsiaistrinęs Vakarų pasaulis kažin ar atkreipė dėmesį į šį faktą, tuo tarpu informacija apie neva buvusius 2000 genocido aukų tebesklando globalioje informacinėje erdvėje. Pažymėtina, kad pastaroji ataka, „klaidinanti priežastis“, gali būti taikoma tiek trumpalaikėje (propagandos taktikos), tiek ir ilgalaikėje (propagandos strategijos) perspektyvoje.

Šiaudinė kaliausė” (angl.: straw man): tai tokia propagandinė ataka, kai jos vykdytojas sukuria „klaidinantį“, iškraipytą priešininko ar oponento reiškiamų idėjų vaizdą su tikslu, kad šį „klaidinantį vaizdą“ būtų galima lengvai sutriuškinti ar paneigti. Nuo to momento, kai originali priešininko ar oponento idėja yra iškreipiama, propagandistų taikiniu nusižiūrėtai auditorijai sudaromas įspūdis, kad buvo sutriuškintos tikrosios, originalios oponentų pažiūros ar nuostatos – kai tuo tarpu propagandistai susidorojo tik su jų pačių ir sumeistrauta „šiaudine kaliause“. Ypatingesniais atvejais ne tik „šiaudinė kaliausė“, bet ir patys oponentai gali būti propagandistų tiesiog „sukuriami“.

Kaip elgtis, susidūrus su propagandinėmis technikomis, naudojančiomis manipuliacijas argumentais? Kai kas nors pateikia Jums argumentą, turėtumėte savęs paklausti: ar argumento prielaidos Jums priimtinos, įtikinančios? Ar argumentai yra pagrįsti, aktualūs, ar tiesiogiai ir nuosekliai susiję? Ar jie  pakankami? Jei, atsakant nors į vieną iš šių klausimų, tenka pripažinti, kad – ne, anaiptol ne… Budriai pastatykite ausis! Nes tokie argumentai nėra laikytini logiškai įtikinamais.

15. Bumerango efektas (angl.: boomerang effect)

Bumerango efektas – tai, paprastai kalbant, propagandos technika, pagrįsta situacija, kai  koks nors įvykis, nuomonė, nuostata ar kokia nors reakcija sukelia visiškai priešingą poveikį ar pasekmes, nei tikėtasi. Dažniausiai jos tikslas yra išprovokuoti priešininko ar oponento klaidą; sukelti priešingą „kitos barikadų pusės“ turėtoms intencijoms poveikį; paversti priešininką ar oponentą „pajuokos objektu“ ir šitaip sumenkinti jo prestižą bei autoritetą ir panašiai. Propagandos srityje ši technika dažnai ir plačiai naudojama kaip antrasis klasikinės provokacijos etapas, ypač – žiniasklaidos terpėje. Sudėtinės „bumerango efekto“ dalys ir etapai paprastai yra tokie: a) antipropaganda, t.y., priešingo nei oponento turimas požiūrio raiška**; b) provokacija kaip pirminis tikslas, oponento „užkabinimas“;  c)pakenkimas ar apsimestinė „meškos paslauga“, siekiant pakenkti oponentui ar priešininkui ateityje (jo/jos/jų reputacijai, prestižui, autoritetui, jį/ją/jas/juos diskredituoti ir panašiai); d) „atsitraukimas“ (angl.: retreating), t.y., nesikišimas į situaciją (kol oponentas bando kovoti, blaškosi ir, tikėtina, daro vis daugiau propagandos vykdytojams parankių klaidų); e) „gyvačių lizdas“ (angl.: nest of snakes), t.y., ypač aktyvi, sutelktinė, stipri propagandinė oponento ataka. Efektyviausia, jei ji vykdoma – ne iš vieno, o iš daugelio šaltinių, krypčių ir vietų vienu metu. Patikėkit – velniškai veiksmingas propagandos triukas.

Kaip elgtis, ponios ir ponai? „Praleiskite“ bumerangą. Rinkitės kitą mūšio lauką, laiką ir ginklą. Tačiau apie šias subtilybes ir šį bei tą daugiau – kitąkart…

Laukite tęsinio. Iki kito susitikimo Alkas.lt !

Paaiškinimai

* Propaganda tradiciškai skirstoma į: a) baltąją; b) pilkąją; c) juodąją. Kaip pateikia, pavyzdžiui, M. Valaitienė, cituoju: „Pati nekalčiausia yra baltoji propaganda – tai vienpusiškos teisingos informacijos skleidimas, siekiant pakreipti auditoriją konkrečia linkme. Baltoji propaganda yra indoktrinacija, socialinė reklama, auklėjimas. (…) Pilkoji propaganda dažniausiai reiškia teisingos ir klaidingos informacijos sugrupavimą, klaidingų išvadų iš teisingų faktų pateikimą ir kitokią atsargią manipuliaciją žmogaus proto trūkumais. Pilkąją propagandą sunkiausia susekti, nes ji remiasi vien tik teisingais faktais, tačiau, jais remiantis, neretai daromos auditoriją klaidinančios išvados. (…) Juodoji propaganda yra sąmoningas neteisingos informacijos skleidimas, padedantis įrodyti propagandisto tiesą. Ryškiausi juodosios propagandos pavyzdžiai aptinkami komunistinėje Sovietų Sąjungoje ir nacistinėje Vokietijoje. Šiose šalyse režimų priešininkai buvo melagingai šmeižiami, jiems lipdomos „banditų“, „buržuazinių nacionalistų“ ir panašios etiketės.“ Vertingų įžvalgų šia tema, kiek teko pastebėti, yra skelbta ir socialiniuose tinkluose (rekomenduočiau atkreipti dėmesį į, pavyzdžiui, A.Blaževičiaus pateikiamą informaciją propagandos sampratų tema. Mano pagarba – visiems kolegoms entuziastams informacinio karo lauke!)

** Priklausomai nuo konkrečios situacijos, propagandos vykdytojų tikslų ir būtinumo, „bumerango efekto“ technikos taikymo metu dalys „a“ ir  „b“ gali būti sukeistos vietomis.

Parengta pagal:

Lochner L.P. [red.] The Goebbels diaries, 1942-1943. New York, 1948.
Schick T., Vaughn L. Informal Fallacies / How to Think About Weird Things: Critical thinking for a new age. McGraw-Hill Higher Education, 2007.
Solomon C. R. The Philosophy of Emotions / Handbook of Emotions. London, 2008.  [sud. Lewis M., Haviland Jones J., Feldman Barret L.]
Valaitienė M. Rinkiminė kampanija Lietuvoje: įprasta ir efektyvi propaganda.
http://kes-kus.ee/
https://thepropagandaproject.wordpress.com/
https://www.icc-cpi.int

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *