L. Litvinavičius. Nemylime mes nieko (14)

„Geležinis vilkas“ „Metalo Forma“ skulptūros dalis | lithaz.org nuotr.

„Geležinis vilkas“ „Metalo Forma“ skulptūros dalis | lithaz.org nuotr.

Nemylime mes savo istorijos. Nors gyvename savo žemėje gal 7 tūkstančius ar daugiau metų, bet visam pasauliui atkakliai tvirtiname, kad mums tik 1000 metų, nes tada mūsų protėviai nudaužė kažkokį įsibrovėlį. Tai kokią datą mes čia minime? Išvis kokias sukaktis švenčia mūsų miestai ir miesteliai, kai mini datas, pažymėtas užkariautojų kronikose? Reikėtų, kad tokias datas nustatytų archeologai, juk nesunku tą padaryti, ir greičiausiai švenčiama būtų daug senesnės sukaktys.

Beje, jei jau minime tūkstantmetį, tai pagrindinis minėjimo  akcentas turėtų būti tų karžygių, kurie sutvarkė įsibrovėlius, pagerbimas. Juk jie yra mūsų protėviai, jie gynė savo žemę, laisvę, tikėjimą, papročius ir gyvenimo būdą.

Nemylime mes savo sostinės Vilniaus.  Visam pasauliui pasakojame labai gražią legendą, kaip bemedžiojant Didžiajam kunigaikščiui Gediminui prisisapnavo sapnas apie kaukiantį geležinį vilką ant aukštos kalvos.  Krivis Lizdeika Gediminui išaiškinęs, kad čia reikia įkurti miestą ir Gediminas tą padaręs. Istoriškai tai nėra teisinga, nes išlikusiuose dabartiniuose  Krivių, Stalo kalno, Gedimino kapo ir kituose piliakalniuose  stovėjo medinės pilys ir gyveno žmonės gal tūkstančiu ar trimis tūkstančiais metų seniau, o jų papėdėje buvo Šventaragio slėnis. Bet legenda graži ir tegul tokia lieka. Beje apie tai nėra sukurtas net animacinis filmukas vaikams, o ką jau kalbėti apie vaidybinį filmą. Geležinis vilkas Gedimino kalne kaukė būtent ant Krivių kalno, tai logiškai mąstant ten ir derėtų jį pastatyti. O jeigu jis dar ir užkauktų tam tikru laiku, turistams ir vilniečiams būtų nebloga atrakcija. Tai tiktų ir miesto herbe pavaizduoti.

Būtų visai gera koncepcija, pristatant Vilnių visam pasauliui. O ką mes padarėme? Ogi Krivių kalne pastatėme tris kryžius, prieš kuriuos kovojo Gediminas ir dar pastatėme Gediminui paminklą, kuriame jį vaizduojame, nusisukusį nuo Krivių kalno.

Įdomu, kaip jis pamatė vilką, staugiantį už nugaros?

L. Litvinavičiaus nuotr.

L. Litvinavičiaus nuotr.

L. Litvinavičiaus nuotr.

L. Litvinavičiaus nuotr.

Turėtų būti maždaug taip:

L. Litvinavičiaus montažas

L. Litvinavičiaus montažas

gelezinis-vilkas-l-litvinaviciaus-montazasŠventvietės vietoje pastatėme akmeninį monstrą ir džiaugiamės kaip vaikai, uždaužę akmenimis negyvai benamį šunį:

kaukai-prie-katedros-l-litvinaviciaus-nuotr-2400

L. Litvinavičiaus nuotr.

Daug Vilniaus gatvių pavadinta įvairių šventųjų vardais. Įdomu, kuo jie nusipelnė Vilniui ir visai Lietuvai be to, kad padėjo išnaikinti didesniąją dalį baltų genčių, o ir pačių lietuvių populiaciją sumažino gal perpus. Ir kyla klausimas, o kodėl Vilniuje nėra kunigaikščio Ringaudo, Radvilos Rudojo, Gotų ar Oršos mūšio gatvių, o pastarojo mūšio laimėtojo Konstantino Ostrogiškio garbei pavadinta purvina, neasfaltuota gatvelė miesto pakraščio užkampyje, nors specialiai jam buvo pastatyta triumfo arka, dabar vadinama Aušros vartais. Tai gal čia turėtų būti ir gatvė, pavadinta jo vardu? Lizdeikos gatvė Vilniuje yra, bet irgi miesto pakraštyje, o turėtų būti šalia Gedimino kalno.

L. Litvinavičiaus nuotr.

L. Litvinavičiaus nuotr.

L. Litvinavičiaus nuotr.

L. Litvinavičiaus nuotr.

Nemylime mes savo kalbos. Pažiūrėjus įvairias iškabas, pavadinimus, susidaro įspūdis, kad mes net nekenčiame savo kalbos, nors ji yra viena seniausių. Labai gaila, kad mūsų gentainiai kalba rusų, ukrainiečių, baltarusių, lenkų kalbomis, o labiausiai gaila, kad šią kalbą vartoja ir dalis tautiečių pačioje Lietuvoje. O mes dar įvedinėjame svetimas raides į savo abėcėlę. Tai gal patys uždrauskime lietuvių kalbą savoje žemėje?

Piliečių ugdymas valstybine kalba? | Alkas.lt koliažas

Piliečių ugdymas valstybine kalba? | Alkas.lt koliažas

Svetimi simboliai, svetimi pavadinimai, iškreipta istorija, išniekintos šventvietės, pristatant ten kryžių, nukasti piliakalniai, iškirstos šventų ąžuolų giraitės, nuniokoti miškai. Švenčiame Rasas, bet vadiname Joninėmis ir tokių saviapgaulių daug mūsų gyvenime. Vadiname protėvius ”pagonimis“, barbarais ir dar visokiais epitetais.  Iš ko mes tyčiojamės, jei ne iš savęs, juk tai mūsų protėviai ir mūsų istorija.

Visi žinome, kad pakirtus medžio šaknis, jis nyksta. Tai su mūsų tauta ir vyksta.

Nes mes nieko nemylime.

Kategorijos: Kultūra, Kultūros politika, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , .

14 komentarų

  1. Vilniukas:

    Kaip pirštu į akį. Skauda. Bet autorius parašė tiesą. Skaudžią tiesą.

  2. ExO:

    Deja, taip. Prisitaikėme ir keitėmės, kad išgyventume. Dabar jau savęs nebepažįstame. Tos šventųjų gatvės – patogios kaukės prisitaikėliui, nedrįstančiam parodyti savo veido, kurio jis pats jau gerai neprisimena. Ne taip seniai tos gatvės buvo išmargintos komunizmo statytojų vardais – ir po jais slėpėmės. Mes vis dar bijom būti savim, būti lietuviais. O meilei reikia drąsos.

  3. Aleksandras:

    Trumpai ir aiškiai parašyta, Dėkui!

  4. aha:

    Tai raskit dabar lietuvį. Taunytė net knygą išleido, ieškodama to lietuvio… Esame mišrainė, todėl ir rezultatas prisitaikėliškas…

  5. !!!:

    Serga Lietuva abiem sindromais,tai yra Stokholmo ir Limos…

  6. Rimgaudas:

    Amerikiečių mokslininkas Bikermanas seniai yra pasakęs, kad istorija yra bažnyčios tarnaitė. Nors archeologų darbas yra nustatyti datą radiokarboniniu būdu, tačiau galutinai datavimą (paklaida yra labai didelė) padaro istorikai datuotos pagal Kristų Europos kontekste.
    Yra kitas datavimo būdas – pagal žvaigždžių judėjimo dėsnius, tačiau nustatant laiką, šis datavimas priskiriamas astrologijai, t. y. nemoksliniam laiko nustatymo metodui. Astronomai, gi, prie to neprileidžiami. Mūsų, Lietuvos, kunigai labai nustebtų, jeigu sužinotų, kad dabartinės Lietuvos teritorijos erdvėje jie gyveno dar 8 tūkst. m. pr. Kr. laiku. O lenkai, rusai, vokiečiia, švedaii ir kiti indoeuropiečiai apstulbtų, atsjkę ir pažiūrėję į LTV 2016 m. spalio mėn. antros pusė žinias, kur japonai parodė ir pakomentvo elektroninį garsų sumavimo tyrimo ištrauką, kur konstatuojama, kad 9-10 tūkst. m. atgal visi indoeuropiečiai kalbėjo lietuvių kalba. Nėra abejonės, kad lietuviai ir savo kultūrą, ir prigimtinį, t. y. vietinių dievų, anų laikų tikėjimą turėjo. Visa, kas pasakyta, leidžia suprasti, jog prieš 8 – 9 tūkst. m. visi pasikliovėme vietiniais dievais (juos reikėtų peržiūrėti ir atskirti nuo technologijų pavadinimų), o didesnė dalis dabar patikėjo pasaulinio masto Dievu, tikint krikščioniškojo Dievo parama. “Kur du stos – daugiau padarys”, – taip sakoma. Ir išvada: suvieniję dangiškas abiejų mūsų tikėjimų pajėgas, patirsime lydinčią sėkmę toliau su sąlyga, jeigu pakančiai žiūrėsime į krikščioniškojo Dievo ir prigimtinio tikėjimo Dievų bei deivių šventes, maldas arba giesmes – vieniems nėra reikalo pjaustyti kryžių, o kitiems – griauti aukurų. Tėvynės meilė prasideda nuo atlaidumo ir meilės vienų kitims, tad būkime verti savo žemės ir dievų, kuriais įtikėjome, palankumo, turint omenyje ir tai, kad į visuomenę reikės integruoti visai mums nežinomų dievų išpažinėjus neindoeuropiečius.

  7. balsas:

    Teisingai autorius prisipažįsta – jis išties nemyli savo artimųjų, kurie juk ir sudaro Tėvynę. Tekstas pilnas pagiežos, kaip toj pasakoj, kur pravėrus burną ima kristi rupūžės. O jei pabandžius visgi padėkoti Europos šalims, atnešusioms raštą? Partizanai ir tremtiniai rodo, kad didžiausias pasiaukojimas nesukelia neapykantos, o kaip tik teikia vidinę ramybę. Tai – Jėzaus pavyzdys.

    • Bartas:

      Ar čia tas pats Jėzus , kurio garbei europinio rašto nešėjai skerdė Lietuvių gentis. Nors skerdžia tik gyvulius, bet vardan meilės Ješua galima papjauti tūkstantį kitą ir “dvikojų gyvulių”.

  8. Benediktas:

    Šaunuolis, Leonai, už puikias mintis ir už nuostabų montažą ant Krivių kalno. Netoli nuo staugiančio vilko (gal ant gretimos kalvos) galėtų būti ir Lizdeikos aukuras. Labai taiklus pastebėjimas dėl kažkam nusižeminusio, net nuo žirgo nulipusio, karaliaus Gedimino. Prieš ką jis turėjo lankstytis? Tai pasaulyje analogo neturintis akibrokštas.
    Didelė pagarba ir Alko redaktoriams, leidusiems pagarsinti Leono Litvinavičiaus mintis.

  9. Klodas:

    Pramanais praeities nepakeisime. Turime savęs paklausti, kas būtų buvę, jei ir J. Basanavičius būtų veikęs ir vadovavęsis tokia logika. Tikriausiai laisvos Lietuvos dabar nebūtų buvę. Todėl ir peršami nebūti dalykai kurie užgožtų istorinės didybės asmenybę. Tenepritrūksta mums drąsos būti laisviems.

  10. Egidijus:

    Staugiantis vilkas yra Gedimino paminklo siluete (žiūrint iš šono).

  11. Dar apie Gedimino legendą siūlau paskaityti kriviu-krivis puslapyje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *