L. Litvinavičius. Nemylime mes nieko

Nemylime mes savo istorijos. Nors gyvename savo žemėje gal 7 tūkstančius ar daugiau metų, bet visam pasauliui atkakliai tvirtiname, kad mums tik 1000 metų, nes tada mūsų protėviai nudaužė kažkokį įsibrovėlį. Tai kokią datą mes čia minime? Išvis kokias sukaktis švenčia mūsų miestai ir miesteliai, kai mini datas, pažymėtas užkariautojų kronikose? Reikėtų, kad tokias datas nustatytų archeologai, juk nesunku tą padaryti, ir greičiausiai švenčiama būtų daug senesnės sukaktys.

Beje, jei jau minime tūkstantmetį, tai pagrindinis minėjimo  akcentas turėtų būti tų karžygių, kurie sutvarkė įsibrovėlius, pagerbimas. Juk jie yra mūsų protėviai, jie gynė savo žemę, laisvę, tikėjimą, papročius ir gyvenimo būdą.

Nemylime mes savo sostinės Vilniaus.  Visam pasauliui pasakojame labai gražią legendą, kaip bemedžiojant Didžiajam kunigaikščiui Gediminui prisisapnavo sapnas apie kaukiantį geležinį vilką ant aukštos kalvos.  Krivis Lizdeika Gediminui išaiškinęs, kad čia reikia įkurti miestą ir Gediminas tą padaręs. Istoriškai tai nėra teisinga, nes išlikusiuose dabartiniuose  Krivių, Stalo kalno, Gedimino kapo ir kituose piliakalniuose  stovėjo medinės pilys ir gyveno žmonės gal tūkstančiu ar trimis tūkstančiais metų seniau, o jų papėdėje buvo Šventaragio slėnis. Bet legenda graži ir tegul tokia lieka. Beje apie tai nėra sukurtas net animacinis filmukas vaikams, o ką jau kalbėti apie vaidybinį filmą. Geležinis vilkas Gedimino kalne kaukė būtent ant Krivių kalno, tai logiškai mąstant ten ir derėtų jį pastatyti. O jeigu jis dar ir užkauktų tam tikru laiku, turistams ir vilniečiams būtų nebloga atrakcija. Tai tiktų ir miesto herbe pavaizduoti.

Būtų visai gera koncepcija, pristatant Vilnių visam pasauliui. O ką mes padarėme? Ogi Krivių kalne pastatėme tris kryžius, prieš kuriuos kovojo Gediminas ir dar pastatėme Gediminui paminklą, kuriame jį vaizduojame, nusisukusį nuo Krivių kalno.

Įdomu, kaip jis pamatė vilką, staugiantį už nugaros?

Turėtų būti maždaug taip:

Šventvietės vietoje pastatėme akmeninį monstrą ir džiaugiamės kaip vaikai, uždaužę akmenimis negyvai benamį šunį:

Daug Vilniaus gatvių pavadinta įvairių šventųjų vardais. Įdomu, kuo jie nusipelnė Vilniui ir visai Lietuvai be to, kad padėjo išnaikinti didesniąją dalį baltų genčių, o ir pačių lietuvių populiaciją sumažino gal perpus. Ir kyla klausimas, o kodėl Vilniuje nėra kunigaikščio Ringaudo, Radvilos Rudojo, Gotų ar Oršos mūšio gatvių, o pastarojo mūšio laimėtojo Konstantino Ostrogiškio garbei pavadinta purvina, neasfaltuota gatvelė miesto pakraščio užkampyje, nors specialiai jam buvo pastatyta triumfo arka, dabar vadinama Aušros vartais. Tai gal čia turėtų būti ir gatvė, pavadinta jo vardu? Lizdeikos gatvė Vilniuje yra, bet irgi miesto pakraštyje, o turėtų būti šalia Gedimino kalno.

Nemylime mes savo kalbos. Pažiūrėjus įvairias iškabas, pavadinimus, susidaro įspūdis, kad mes net nekenčiame savo kalbos, nors ji yra viena seniausių. Labai gaila, kad mūsų gentainiai kalba rusų, ukrainiečių, baltarusių, lenkų kalbomis, o labiausiai gaila, kad šią kalbą vartoja ir dalis tautiečių pačioje Lietuvoje. O mes dar įvedinėjame svetimas raides į savo abėcėlę. Tai gal patys uždrauskime lietuvių kalbą savoje žemėje?

Svetimi simboliai, svetimi pavadinimai, iškreipta istorija, išniekintos šventvietės, pristatant ten kryžių, nukasti piliakalniai, iškirstos šventų ąžuolų giraitės, nuniokoti miškai. Švenčiame Rasas, bet vadiname Joninėmis ir tokių saviapgaulių daug mūsų gyvenime. Vadiname protėvius ”pagonimis“, barbarais ir dar visokiais epitetais.  Iš ko mes tyčiojamės, jei ne iš savęs, juk tai mūsų protėviai ir mūsų istorija.

Visi žinome, kad pakirtus medžio šaknis, jis nyksta. Tai su mūsų tauta ir vyksta.

Nes mes nieko nemylime.