Kad Velykų pusryčiai būtų sveikesni (0)

velykos | ofdesign.net nuotr.

Šv. Velykos – gražiausia atgimstančio pavasario ir bundančios gamtos šventė. Iš seno Lietuvoje buvo laikomasi įvairių šventinių velykinių papročių ir tradicijų, kai kurie iš jų siekia net akmens amžių. Tačiau, pasak etnologų, dauguma tradicijų nyksta, o išlieka tik valgymo kultūra.

Velykinis pyragas, margučiai, kiaulienos patiekalai (šaltiena, virtos dešros, kumpis) – tradicinės Velykų stalo vaišės. Nereikėtų pamiršti, kad žmonės, laikydamiesi senovės papročių ir tradicijų, prie Velykų stalo sėsdavo po septynių savaičių gavėnios, savaitę iki Velykų griežtai laikydavosi pasninko.

Pasak Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto specialistų, ir per šventes reikėtų laikytis sveikatai palankios mitybos principų. Juk kiekvienas mūsų norime būti ne tik sotus, bet ir sveikas, gražus dvasia ir kūnu. Verta prisiminti ir kai kurias senovines maisto ruošimo tradicijas – galbūt atsisakyti majonezo, kepiniuose vietoje cukraus naudoti džiovintus vaisius ir uogas ir pan.

Tradiciškai Šv. Velykų rytą pradedam mušdami margučius. Paanalizuokime tradicinį šv. Velykų pusryčių patiekalą: 2 virti kiaušiniai, pagardinti 2 šaukštais majonezo, užkandami 2 riekelėmis juodos duonos su sviestu. Ir, žinoma, žiupsnelis druskos. Vidutiniam suaugusiam žmogui tai sudaro maždaug 40 procentų paros energinės vertės (kalorijų), per 70 procentų paros riebalų (nelygu kiek sviesto užtepsime ant duonos) ir pusė paros druskos normos. O jei dar užkąstume rūkytu kumpiu ar dešra? Beje, šis valgis – tik vienas iš daugelio, kuriuos valgysime Šv.Velykų dieną. Iš pateikto pavyzdžio matome, kad paros druskos ir riebalų „normą“ surenkame labai greitai.

Riebalai yra būtini mūsų organizmui, jie yra svarbi mitybos dalis. Jie yra ne tik energijos šaltinis, taip pat naudingi organizmui, kadangi padeda įsisavinti riebaluose tirpstančius vitaminus (vit. A, D, E, K), suteikia maisto produktams struktūrą ir skonį, riebalai yra kai kurių biologiškai aktyvių medžiagų pirmtakai. Tačiau nesaikingas riebalų vartojimas, ypač sočiųjų riebalų, gali padidinti cholesterolio kiekį kraujyje, o tai yra vienas iš kraujotakos sistemos ligų išsivystymo rizikos veiksnių. Lietuvos, kaip ir daugelio kitų šalių, gyventojai, riebalinės kilmės kalorijų, ypač kalorijų, gaunamų iš sočiųjų riebalų rūgščių, su maistu suvartoja per daug. Todėl būtina ne tik gyvūninės kilmės riebalus keisti augaliniais, bet ir sumažinti bendrą riebalų suvartojimą. Sočiųjų riebalų gausu riebioje mėsoje, pieno produktuose, padažuose, o kepiniuose ir konditerijos gaminiuose, kuriuose naudojami iš dalies hidrinti riebalai – dar gali būti ir sveikatai žalingų transriebalų, todėl net ir šventiniu laikotarpiu, reikia atsisakyti ar labai saikingai vartoti riebios mėsos patiekalus, riebius pieno produktus (sūrį, grietinę), majonezą ir kitokius riebius padažus. Daug sočiųjų riebalų rūgščių turinčius produktus reikėtų keisti tais, kurių sudėtyje yra mononesočiųjų ar polinesočiųjų riebalų rūgščių, pvz., sviestą pakeisti augaliniais aliejais, vietoje mėsos dažniau rinktis žuvį. Kodėl gi majoneze mirkstančios mišrainės nepakeitus šviežių daržovių salotomis su alyvuogių aliejumi ar apskrudusios kiaulienos sprandinės – paukštienos krūtinėle?

Didelis druskos vartojimas – viena aktualiausių mitybos problemų. Pasaulio sveikatos organizacija pataria per dieną suvartoti ne daugiau kaip 5 g druskos, įskaitant ir jau pagamintuose maisto produktuose (pvz., duonoje, dešroje, padažuose ir t.t.) bei patiekaluose esančią druską. Didelis druskos suvartojimas yra svarbus padidėjusio kraujospūdžio išsivystymo veiksnys. Kraujotakos sistemos ligomis Lietuvoje serga beveik 29 procentai suaugusių gyventojų, o padidėjęs kraujospūdis (arterinė hipertenzija) – dažniausia jų. Šiandien visoje Europos Sąjungoje ne tik mokslininkai, medikai, visuomenės sveikatos specialistai, bet ir politikai kalba apie tai, kad reikia raginti ir skatinti maisto gamintojus keisti maisto produktų sudėtį taip, kad jie būtų palankesni vartotojų sveikatai – mažinti juose druskos, cukrų ir riebalų (ypač sočiųjų ir transriebalų) kiekį. Tačiau neramina pačių vartotojų požiūris į mitybą: šalyje atliktų mokslinių tyrimų duomenimis, beveik 7 procentai žmonių papildomai sūdo patiekalus jų net neparagavę.

Pavyzdžiui, šaltai rūkytuose mėsos gaminiuose yra per 4 procentus druskos. Nacionaliniame maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institute 2015-2016 metais atlikti tyrimai rodo, kad šaltai rūkyti mėsos gaminiai, tarp jų ir šaltai rūkytos dešros – sūriausi iš visų mėsos gaminių. Juose nustatyta per 4 procentus druskos, o tai reiškia, kad suvalgę 100 gramų šaltai rūkyto kumpio ar dešros (maždaug 6 griežinėlius) gausime net 4 gramus druskos.

Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto specialistai pataria:

• Saikingai valgykite majonezo – jame yra per 35 procentus riebalų.
• Sviestas – sočiųjų riebalų „koncentratas“. Jei tepate jį ant duonos – stenkitės, kad sluoksnis būtų kuo plonesnis. O gal tepti sviestą ant duonos tik įprotis, kurį atėjo metas keisti, ir be sviesto bus taip pat skanu?
• Kad nebūtų pagundos papildomai sūdyti jau paruoštus maisto produktus, nedėkite ant stalo druskinės.
• Gamindami maistą namuose tikslingai mažinkite pridedamos druskos: ją pakeiskite prieskoninėmis žolelėmis, palaipsniui pratinkitės prie mažiau sūraus maisto.
• Venkite riebių, saldžių ir sūrių maisto produktų, daugiau valgykite visų grūdo dalių produktų, daržovių ir vaisių.

Keiskimės margučiais, dalinkimės džiaugsmu ir būkime sveikesni!