A. Juozaitis. Iš nepasakytos kalbos Lietuvos Seime (18)

Arvydas Juozaitis | newsbalt.ru nuotr.

Arvydas Juozaitis | newsbalt.ru nuotr.

Kalba turėjo būti pasakyta iškilmingame Seimo posėdyje, 2017 metų  kovo 11 dieną. Ji buvo suderinta su Seimo daugumos – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos – vadovybe. Seniūnų posėdyje, reikalaujant konservatorių vadovybei, ji buvo atmesta.

Tezės

Dabartis dažniausiai būna akla savo pačios atžvilgiu. Tai ypač pasitvirtina tada, kai viltys imamos laikyti tikrove. Po metų minėsime modernios Lietuvos valstybės 100-metį.Deja, ši džiugi šventė, išliekant dabarties demografinėms ir emigracijos tendencijoms, taps pirmu ir paskutiniu lietuvių sukurtos valstybės šimtmečio paminėjimu.

Lietuvių kalba — istorinis energijos šaltinis trijų milijonų tautai; kalbėjusi šia kalba bendruomenė išplėšė iš amorfiškos buvusios LDK teritorijos Vakarų žemes ir sukūrė šiuolaikinę Lietuvos Respubliką. Buvo įgyvendinta daugiau nei prieš 300 metų pasakyta Mikalojaus Daukšos tiesa: Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. 

 Šiuo metu, spaudžiant tiek vidaus, tiek užsieno jėgom lietuvių kalba puolama kaip visuomenės formavimo ir jos gyvavimo pamatas; agresyviai reikalaujama keisti jos rašmenis ir fonetinį skambėjimą; lygia greta vulgarizuojama jos leksika. Iš valstybinės kalbos statuso lietuvių kalba stumiama į marginalinės kalbos vietą. Tai pasakytina apie jaunuomenės mokymo programas, o ypač apie bendrą Švietimo ir mokslo ministerijos politiką.

Lietuvos idėja — tai lietuviškumo gyvavimo idėja. Klaidžiojant LDK istorinėse erdvėse šios idėjos rasti negalima. Tuo tarpu visai šalia, Latvijoje, ši idėja gyva jau daugiau nei 100 metų. Tai — Dainų švenčių tradicija. Latviui ar latvei, išpažįstantiems Dainų šventes kaip savo pasaulio pradą ir savo tapatumą, nekyla klausimo, kas jie esą. Tuo tarpu lietuvis vis dar klausia, kas jis ir blaškosi LDK ir Lenkijos istorijoje. Ir nors 1988-1990 metų išsivadavimą iš TSRS imperijos kartu su Baltijos valstybių broliais ir sesėmis vadinome dainuojančia revoliucija, šitai nedaug ką pakeitė. Ne vienas ir ne du viešosios erdvės veikėjai agresyviai įrodinėja, kad mūsų tapatybė — ne baltiškos, o lenkiškos kilmės. „Lenkijoje dainų švenčių nėra, vadinasi, nereikia jų ir mums”, — skamba vieši pareiškimai. Toks požiūris įtakoja ir visuomenę, ir pirmuosius valstybės asmenis: į Dainų šventę Lietuvoje žiūrima kaip į koncertą ar karnavalą, t.y. tik viešą renginį. 

Keliasdešimt inteligentų, o ne valstybės institucijos pagaliau įkūrė visuomeninį fondą ir paskelbė Vyčio pamiklo sostinės centre konkursą. Ne tik paskelbė, bet ir nuvedė šią iniciatyvą iki pabaigos. Lietuvos šimtmečiui sukurtas puikus heraldizuotas Vyčio paminklas, kuris jau gaminamas. Didžiausi šios iniciatyvos priešininkai buvo Vilniaus meras ir Kultūros ministerija. Tuo tarpu Vytis — valstybės simbolis,  paradoksaliausiu būdu susiejantis istorinę ir pastarojo šimtmečio Lietuvą. Net jeigu šis šimtmetis taptų paskutiniuoju mūsų žygiu, mes išjotume į nežinią kilniai ir garbingai.

Geopolinė aktualija. Rytinis kaimynas Baltarusija išgyvena veržlų LDK tradicijų gaivinimo metą. Kone visa akademinė ir kultūrinė visuomenė jau seniai susitapatinusi su istorinės Lietuvos visuomene. Lietuvos didieji kunigaikščiai, Žalgirio ir visi pagrindiniai istoriniai mūšiai įvardinami kaip baltarusių tautos nuosavybė. Kultūrinis LDK palikimas ir kūrybinės LDK asmenybės — baltarusiai. Politinis Baltarusijos elitas jau akivaizdžiai palaiko šią tradiciją, perkeldamas ją į tarptautinius renginius. Nebedaug reikia, kad istorinis Lietuvos Vytis vėl taptų Baltarusijos herbu (juo jis jau buvo), o šalis būtų pavadinta slavišku vardu Litva. Tuo būdu lietuviai turėtų priimti į savo “tapatybės arealą” dešimties milijonų “naujų LDK lietuvių” tautą. Pasekmės būtų pražūtingos, galinčios sukelti net karinius konfliktus.

Lietuvių kalbos ir baltiškos kultūros Lietuva verta valstybės istorinės —  Vyčio vėliavos. Tautiška Trispalvė turėtų užleisti vietą Vyčiui kaip dabartinės valstybės vėliavai. Trispalvė mums liks, ji liudys XX amžiaus kovas ir laisvę. Tuo tarpu valstybine vėliava tapęs Vytis liudytų  ne tik istorinę, bet ir paskutinės mūsų būties LIETUVĄ.

Vilnius, 2017 metų kovo 7 diena.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
2-PROCENTU-PARAMA-ALKUI

18 komentarų

  1. giedruma:

    Gal geriau su Indija susijunkim, – ne mažiau bendro turim: https://www.youtube.com/watch?v=YR3B8VZChPk

  2. Algimantas Zolubas:

    Te nelieka šios tezės šaukiančiojo tyruose balsu!

  3. Nieko naujesnio ar gilesnio tose A.Juozaičio įžvalgose nėra. Šimtus kartų girdėti Lietuvos pagąsdinimai Baltarusija, užuot ją pagyrus už LDK lietuviškumo šaknų gaivinimą istorinėse, etninėse lietuvių, jotvingių žemėse. Tos baltiškosios šaknys Baltarusijoje dar labai gyvos, taigi visai galima viltis, kad iš jų augs baltiškosios atžalos. Baimintis dėl Vyties taip pat nederėtų, juk raitelio kario ženklas gali būti visų pirma jotvingiškas. Lietuvių joti reiškia vykti raitam. Pavadinimas Jotva galėjo rastis, kaip reiškiantis raitas, raitelis. Taigi Vyties ženklas tegali eiti kartu su grynai lietuvių ženklu – paskutiniu metu klaidingai gavusiu Gedimino stulpų pavadinimą. Akivaizdu, kad tik dedantis su Baltarusija, jokiu būdu neprisileidžiant visą laiką prisišlieti besitaikančios Lenkijos, Lietuva gali ne tik išlikti, bet ir atgauti turėtas jėgas. Ateityje Lenkijos gali laukti spaudimas iš vienos pusės mūsų, iš kitos – Vokietijos, Čekijos, kaip jau yra buvę istorijoje.

    • Atmintis:

      Kaip jau yra buvę istorijoje – Čekija 1251 m. vadovaujama Otkarui su išdaviko Gedūno pagalba sunaikino prūsų pajūrį, Tvankstę pavadino Karaliaučiumi, sužlugė Klaipėdos vadavimą, o nobilis Gedūnas gavo žemių Žemaitijoje, o toliau dar klaikiau…

      • O kaipgi yra šiuo atveju parašytas Žemaitijos vardas šaltinyje? Apskritai to meto Čekijos vaidmuo regione yra mažai nušviestas.

        • Atmintis:

          Žemaitija susidarė 1244 m. sukilus pietiniams kuršiams ir pasiprašius karaliaus Mindaugo globos. „Deutsch-Ordens-Chronik” pažymi: „Jie prisiėmė jo valdžią ir pasidavė Lietuvos karaliui“. Šiam kraštui atskirti nuo Livonijos nukariautų šiaurinių kuršių karalius Mindaugas, nuo Lietuvos Vidurio žemumos pavadinimo, įvardino – Žemaitija. Taip prieš 773 metus pavadinimas nuo žemumos pakilo į aukštumą, susidarė daugmaž dabartinis Lietuvos etnografinis žemėlapis.

          • Pagal to meto pasaulėžiūrą žemumais buvo laikomos teritorijos, esančios upių žemupių dalyje. Taigi Mindaugas Žemaitija galėjo įvardinti tik Nemuno žemupyje, daugiausiai jo kairiame krante, vadinamuose Rytprūsiuose gyvenusius lietuvius. Į dabartinę Žemaitiją tas vardas yra perslinktas istorijos. Todėl kalbant tokiais klausimais yra būtina nurodyti, kaip autentiškai tas pavadinimas yra užrašytas „Deutsch-Ordens-Chronik”. Tais laikais Rytprūsiai didžiaja dalimi dar buvo Mindaugo religinėje ir ūkinio valdymo žinioje. Jo gyventojus lietuvius Ordino kronika įvardija kuršiais savanaudiškais teisėto tų žemių užvaldymo sumetimais.

            • Atmintis:

              Istorikas J.Totoraitis, apibrėždamas krašto etnostruktūrą pabrėžė, jog dabartinėje žemaičių aukštumoje dar XIII gyveno kuršiai, o žemaičiais jie virto kiek vėliau. Z.Ivinskis, pagal 1252-1253 m. Ceklio dalybų dokumentus, etnografiniame susiskirstyme kuršiai buvo apėmę visą šiaurės vakarų Žemaičių kampą, pradedant nuo Ventos krantų.
              Lietuvos įsitvirtinimą pietinių kuršių krašte iki šiol kraštovaizdyje žymi kunigaikščių stovyklų vietų vardai: Eivydą – Eivydai. Kintenį – Kintai, Lengvenį – Lengveniškės, Plikienę – Plikiai, Ruškį – Ruškiai, Vanibutą – Vembūtai, Vismantą –Vismaldai, Vyžeikį – Vėžaičiai. Vykintas tada atsikėlė į Tverus ir įsikūrė greta kuršių Lopaičių pilies.

    • Su bielorusais galime vienytis tik iškeliant LDK.

    • Arūnas:

      Tai mano draugelis, krišniukas, pasakojo įdomų prisiminimą. Prieš kelis dešimtmečius pusiau pogrindyje esantys krišniukai Kaune sutiko kažkokį garsų svečią iš Indijos. Sulindę kažkur toliau nuo visuomenės, vertėjo pagalba, prie žvakių susikūrė jaukų kampelį, bet visų nuostabai nebuvo galo, kad indų šventikas ėmė lankstytis ir melstis ant sienos kabančiai sąjūdžio mūkelei su mūsų vyčiu purpuriniam fone (tada buvo daug tų medžiaginių suvenyrų). Šiaip ne taip, vertėjui padedant, pavyko išsiaiškinti, kad svečias tame simbolyje atpažino Kalkį – vėlių vėlės simbolį. Po šia vėliava (vėliavų vėliava) kadaise sekė vėlios visų žuvusių karių. Buvo labai senai kažkoks milžiniškas mūšis, kur į pagalbą buvo pakviesti ir gintaro šalies kariai. Jie pasirodė su kraupia palyda, paskui juos sekė visi kare žuvusieji. Vėlių vėlė ir buvo šių žuvusiųjų vėliava, paskui ją jie ėjo. Mūšis neįvyko, gintaro krašto kariai nugąsdino net visko mačiusius indų mistikus. O visa ši siaubinga situacija aprašyta indų šventraštyje, kurio tik menkutę dalelę mums Vydūnas išvertė, tai Bhagavatgita.
      Bet kodėl tą viską pasakoju? Ogi manau, kad mūsų vytis žymiai senesnis nei Jotvingių laikų… Bet plačiau apie situaciją galėtų papasakoti pats Klaipėdietis Ommeny.

      • Kad Vytis gali būti taip pat senas ženklas, ginčo nėra. Tačiau daugiau tikėtina, kad pradžioje jis visgi buvo būtent jotvingių ženklu, emblema, vėliava. Be abejonės ne mažiau senas, o gal net su svastika vienmetis yra ir vadinamų Gedimino stulpų ženklas. Jis buvo Mindaugo, Vytenio, netgi Kęstučio laikų lietuvių ženklu, Antai, kai 1351 metais Kęstutis davęs pažadą Vengrijos karaliui krikštytis ir tuo tikslu kartu su karaliumi bei savo pulku vyko į Vengriją ir kai pakeliui jos pasienyje atliko jaučio aukojimo apeigą, jis tai vykdė išsikėlęs lietuvių ženklą, kuris sprendžiant iš šaltinyje pateiktos žinios buvo Gedimino stulpų pavidalo.

  4. jurgis:

    gerai, kad kalba nepasakyta, nes jį būtų buvusi įspūdinga, tik rankoje kilnojus plytą…

  5. Vytis:

    Su 7 punktu nesutinku Trispalvė privalo išlikti dominuojančia – valstybine vėliava

  6. JUOZAS:

    mūsų trispalvė yra pašventinta mūsų pimųjų savanorių , partizanų krauju, seniai tapo mūsų savasties dalimi.
    O dėl liberasto mero ir funkcionierių iš chaltūros ministerijos-nieko nuostabaus,juk buvo kažkada Targovicos konfederacijos išdavikai, kolaborantai, taigi jų ainiai kiša pagalius į ratus kiek galėdami. Aišku, jie yra mūsų gėda

    • O dėl ko prieita prie Torgovicos, ar tai ne dėl Lenkijos vykdytos strategijos LDK atžvilgiu – paversti ją visiška Lenkija. Nuo ko tas lenkijimas ir lenkinimas prasidėjo, ar ne nuo Jogailos turtų ir garbės troškimo, LDK išdavimo, Liublino junijos ir t.t. su lenkiško tikėjimo skleidimo priedanga. Torgovica – tai viso labo LDK dar bandymas gelbėtis nuo visiškos prapulties. Toks Lietuvos gelbėjimasis nuo tų pačių Lenkijos kėslų vyksta ir šiandien. Lietuvos buvimas ES, NATO yra šiandienine užkarda ir nuo tokios Lenkijos, taigi reikalingas tik protas, kad ja naudotumemės.

  7. Suprantama, dar netolimais laikais prie šešioliktos vyriausybės buvo viskas suredaguota korupcijos politikai, o kai kam ji patiko, tai ko stebėtis?

  8. Gediminas:

    Laai teisyngai pasakyta. Užprotestavo taip pasivadine Tautos ” patrijotai”,o iš tikrųjų,tikrieji Tautos duobkasiai.Europos žmogaus teisių ir pagrindinis laisvės apsaugos konvenciją 1995 balandžio mėn. radifikavo Lietuvos Respublikos Seimas.
    Kiekvienas turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus. Tai teisė laikytis savo nuomonės,gauti bei skleisti įnformaciją valdžios pareigūnų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų…
    Tuom pasinaudoju ir pareiškiu,kad visas Lietuvos konservatorinis ” ELITAS” yra politiniai prostitutai su V Lansbergiu ir D Grybauskaite priekyje.. tai šlykštus persivertėliai,karjeristai,saniau buvo parsidavę Maskvai,dabar Briuseliui,išdavę Kovo 11-tosios idealus. Tikrieji TAUTOS išdavikai. Kaip JAV visuomenės veikėjas H Bičeris paeakė,:” Išdavystė,tai vaisius,kurio geriausia vieta kaboti ant vieno iš LAISVĖS medžip šakos” Prie mano namo auga du Lietuvos laisvės medžiai, ažuolai,su stipriom šakom….. Bent jau į Lietuvos niekšų pasmerkimo aktą jie bus įrašyti patys pirmieji.b

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *