Anykščių regioniniame parke sekta lūšių pėdomis (0)

Tolumoje – lūšys |Vstt.lt, K. Rudokaitės nuotr.

Tolumoje – lūšys |Vstt.lt, K. Rudokaitės nuotr.

Gamtoje akinančiai balta ir ramu, tačiau kai kuriems gyvūnams šis šaltasis periodas yra labai aktyvus. Anykščių regioniniame parke stebėtos miškų gražuolės lūšys. Jos – vieninteliai mūsų krašte aptinkami katinių šeimos plėšrūnai.

Norint teisingai suskaičiuoti lūšis, turi būti susiformavusi tinkama sniego danga. Gyvūno pėdsakai – lyg gyvasis gamtos raštas, kurį bandoma perskaityti, bet ne visi moka.

Kadangi lūšies individualus plotas didelis – daugiau kaip 100 kvadratinių kilometrų, o paties gyvūno stebėjimas įmanomas tik kameromis, turinčiomis infraraudonųjų spindulių režimą ir judesio daviklius, kartais  tenka būti „pėdsekiais“ ir lūšis skaičiuoti pagal pėdsakus, kurie registruojami sniege.

Anykščių regioninio parko specialistai lūšis skaičiuoja dviejose Natura 2000 teritorijose. 2017 m. žiemą lūšių stebėjimai vykdomi pagal Valstybinę aplinkos monitoringo programą Šimonių girioje ir Taujėnų–Užulėnio miškuose. Duomenys renkami einant pėsčiomis. Lūšys – stambūs plėšrūnai, gyvenantys pavieniui, tad juos pastebėti ar sutikti yra labai sudėtinga.

Kiekviename maršrute vertinami šie rodikliai: lūšių pėdsakų skaičius maršrute, lūšių mitybinės bazės kokybė (stirnų ir kiškių pėdsakų skaičius maršrute), trikdymas ir buveinių sunaikinimas. Išvaikščioję minėtas teritorijas, gamtosaugininkai Šimonių girioje užfiksavome 3 lūšių pėdsakus, Taujėnų–Užulėnio miškuose – 2 lūšių pėdsakus. Lūšių montoringo metu pamatyti nepavyko. Tačiau, kad lūšys gyvena šiose vietovėse, liudija ir parko lankytojų atsiųstos nuotraukos, kuriose jos nufotografuotos.

Lūšys (Lynx lynx) – didžiausi kačių šeimos gyvūnai Lietuvoje, griežtai saugomi, įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą, Berno konvencijos III, Buveinių direktyvos II ir IV priedus. Sausio – kovo mėnesiais vyksta lūšių ruja, praėjus 70 dienų guolyje, kuris įrengiamas po išvirtusių medžių šaknimis, nuošaliose, netrikdomose vietose, atvedami jaunikliai.

Lūšies kūno ilgis apie 1 m, kūno aukštis apie 70 cm. Uodega trumpa, iki 25 cm, jos galas juodas. Liemuo trumpas, kojos ilgos ir storos, ausys su ilgų plaukų kuokšteliais gale. Sveria 15 – 30 kg. Kailis tankus, šviesiai rusvos spalvos, su juodomis arba rudomis dėmėmis. Jaunikliai šviesūs arba balti, paaugę tampa pilki, jiems esant kelių mėnesių amžiaus išryškėja rudos dėmės. Lūšys medžioja miško laukymėse, kirtavietėse, grobio neretai tyko medyje, aktyviausios naktį.

XX a. pirmoje pusėje lūšys Lietuvoje buvo beveik išnykusios. Vėliau, kai pagerėjo apsauga, mitybos sąlygos ir sumažėjo vilkų, lūšių ėmė gausėti. Daugiausia jų buvo XX a. 8–9 dešimtmetyje., o vėliau jų sumažėjo beveik dvigubai.

Lietuvoje vilkų ir lūšių apskaita atliekama  nuo 2006 metų. Įstojusi į Europos Sąjungą, mūsų šalis įsipareigojo steigti lūšių apsaugai skirtas teritorijas, kurios sudarytų europinį saugomų teritorijų tinklą Natura 2000.

Kategorijos: Gamta ir ekologija, Gamta ir žmogus, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *