D. Razauskas. Kad būtų blogiau (5)

Nupjauti medžiai Antakalnio gatvėje Vilniuje | D. Razausko 2 nuotr.

Nebe pirmą dešimtmetį Lietuvoje nuodugniai ir atkakliai naikinami miestų bei gyvenviečių želdynai – pjaunami medžiai. Pradėta bene Palangoje Basanavičiaus alėjos kaštonais, pereita per Miniją (Mingę), nuplikintos ne vienos senos kapinės, galiausiai Gedimino pilies kalnas – gražu negražu, dėl to ne dėl to, bet jis ėmė gana simboliškai griūti. Atrodo, rengiamasi nuplikinti ir Kreivosios pilies kalvas, vadinamąjį Kalnų parką. Kad neliktų nieko.

Kai kurie gyvenamieji rajonai jau kuris laikas primena veidą nuskustais antakiais ir išpešiotomis blakstienomis. Pavyzdžiui, Antakalnio mikrorajonas Vilniuje, kuriame gyvenu nuo 1963 metų. Jau keli dešimtmečiai čia nuosekliai, sistemiškai, kasmet po truputį išpjaunami tiek brandūs vešlūs medžiai, paliekantys rasojančius baltus kelmus, tiek liaunesni medeliai, tiek krūmokšniai, vasarą sužaliuojantys ir bent laikinai užstojantys griuvėsiais ir sąvartynu bevirstančias „urbanistines erdves“, o jei kurie laikinai paliekami, tai nugenimi taip, kad tų „urbanistinių erdvių“ šiukštu nepridengtų, neužstotų. Yra tekę dėl to ir su įvairaus lygio valdininkais aiškintis, ir spaudoje rašyti, bet perniek. Kodėl?! Ir vienaip galvoju, ir kitaip, bet terandu vienintelį atsakymą: kad būtų blogiau. Susidaro įspūdis, kad kažkur tarp daugybės stambesnių ir smulkesnių valdininkų yra įsitaisęs toks, kuriam tai savaime teikia malonumą.

Pastarosiomis savaitėmis Antakalnį vėl nusiaubė medpjovių vajus. Vėl liko rasoti balti sveiki kelmai. O jų vietoje beveik visada, beje, imami statyti automobiliai (nuotr. 1, 2, 3). Pažymėtina: neteisėtai, nes automobilius statyti vejų ir želdynų vietose lyg ir draudžiama (apie šaligatvius net nekalbu). Tačiau Antakalnis jau pavirto ištisa tokia neteisėta automobilių stovėjimo aikštele. Policija vieną kitą atskirą pažeidėją, jei pirštu nurodai, norom nenorom nubaudžia. O Savivaldybė tokią padėtį, regis, patyliukais palaiko. Juk ji pati ją ir sukūrė!

Nupjauti medžiai Antakalnio gatvėje Vilniuje | D. Razausko 1 nuotr.

Nes automobilių parkavimo klausimą išspręsti – norint! – visai nesunku. Pačiu paprasčiausiu, natūraliu – laisvosios rinkos būdu. Tereikia suprasti, kad nusipirkęs automobilį žmogus kartu NEįsigyja dešimties kvadratinių metrų žemės jam laikyti. Tie 10 m² žemės jam nepriklauso. Bet jeigu nori, jis gali juos įsigyti atskirai, rinkos kaina. Šitaip suvokus padėtį, išaiškėtų labai didelė paklausa, kuriai rinkos sąlygomis savaime atsirastų atitinkama pasiūla – mokamos parkavimo aikštelės, daugiaaukštės, požeminės, tvarkingos ir teisėtos. Jei nuo pat pradžių taip būtų daroma, klausimas jau seniai būtų išspręstas. Ir kiemuose gal tebežaliuotų medžiai, žydėtų gėlynai, tarp jų smėlio dėžėse kapstytųsi vaikai, o krepšinio aikštelėse (jos visos dabar irgi užstatytos automobiliais) būtų mėtomas kamuolys.

Nupjauti medžiai Antakalnio gatvėje Vilniuje | D. Razausko 3 nuotr.

Tačiau viskas daroma priešingai: per gatvę nuo tos vietos, kuri matyti nuotraukose, ligi pat pernai metų nuo seno buvo mokama automobilių stovėjimo aikštelė, visuomet trečdaliu tuščia, nes automobilius NETEISĖTAI GALIMA nemokamai statyti ant vejų ir Savivaldybės nupjautų medžių kelmų. Todėl pernai aikštelės vietoje išdygo dar vienas gyvenamasis daugiaaukštis (matyti 3 nuotr. dešinėje).

Kodėl taip!? Juk savaime buvo visos sąlygos susitvarkyti žmoniškai!? Ir vienaip galvoju, ir kitaip, bet terandu vienintelį atsakymą: kad būtų blogiau.