Jaunystėje, beskaitinėdamas kažkokį fantastikos kūrinį, užtikau pamąstymą apie tai, kas yra gyvybė, ką galima laikyti gyvu? Vienas mokslininkas tvirtino, kad gyvybę vienareikšmiškai nusako judėjimas, kitas – kad metabolizmas, trečias – kad dauginimasis. Tačiau kiekvienu atveju kuris nors paprieštaraudavo, kad, pvz., judanti laikrodžio rodyklė nėra gyva, kad kristalai auga ir dauginasi, kad milijonus metų gyvuojančio akmens gyvybinių procesų žmogus negali suvokti dėl per trumpo gyvenimo… Jie taip ir nesutarė, ką galima laikyti tikrai gyvu.
Tuomet pagalvojau, kad gyvybė tikrai yra tiek įvairi, jog vargu ar įmanoma ją nusakyti vienu kriterijumi. Ir tik prieš keletą metų suvokiau, kad toks kriterijus yra. Jį pasufleravo žemės kaip gyvos būtybės samprata pagoniškose religijose. Žemė gyva, nes ji– suvokianti būtybė. Gyvybę nusako suvokimas: bet kas, kas suvokia, yra gyvas.
Aš, kaip ir mano protėviai pagonys, tikiu, kad žemė – gyva. Ji suvokia. Ji jaučia ne tik gerą ir blogą žmonijos elgesį savo atžvilgiu, bet net atskiras atskirų žmonių mintis. Ji jaučia besiplečiančią meilę sau per nuoširdų žmonių rūpestį savo giminės sodybomis, nuosavais žemės lopinėliais, sodais, kuriuose vyrai ir moterys, tėvai ir vaikai, seneliai ir anūkai prisiliečia prie planetos su geromis mintimis, su nuoširdžiu jausmu esybei, kurią tiek laiko ir tiek žmonių laikė paprasčiausiu purvu. Ji jaučia kiekvieną draugišką jai prisilietimą. Kaip ir kiekvieną nedraugišką.
Kaip mane anksčiau galėjo kažkas taip supainioti, jog buvau pamiršęs esąs žemės vaikas? Kad pamiršau, kaip ją gerbė mano protėviai, bendravę su planeta kaip su mieliausiu, artimiausiu asmeniu?
Ir kas būtų, jei staiga žmonės atsitokėtų iš bedieviškos hipnozės ir prisimintų, kad kiekvienas itin trumpalaikį džiaugsmą suteikiantis blizgutis yra padarytas iš artimiausios mums Dieviškos būtybės kūno ir kraujo? Atsitokėtų ir liautųsi elgtis, lyg tie išprotėję kosmonautai, ardantys savo erdvėlaivį, kad iš spalvotų lempučių ir laidelių pasidarytų sau karolius? Bent pradėtų galvoti apie tai…
Ir miškas tuomet padėkotų ne todėl, kad, anot reklamos, siųsdamas SMS-ą sutaupau popierėlį, kuris natūraliai per metus virstų kompostu, užtat kas pusmetį išmetu po mobilų telefoną, kuris užterš žemę ne tik išmetant, bet kaip reikiant užteršė jau jį gaminant. Mišką išauginusi žemė padėkos už bet kokią gerą mintį jai, bet kokį ją tausojantį veiksmą ir atsidėkos nuo ankstyvo pavasario – klevo ir beržo sulos lašais, nuo vidurio– kvepiančiomis alyvomis, nuo vėlyvo – svaiginančiu jazminų aromatu; vasaros pradžioje – žydinčiomis pušimis, vidurvasaryje – liepomis, o vasaros pabaigoje – bitučių suneštu medumi iš mūsų džiaugsmui dovanotų jos žiedų. O rudenį – neužnuodytais vaisiais ir daržovėmis, grybais ir uogomis…
Ji metai iš metų, amžių amžiais mums atiduoda viską! Visą save, beveik nesulaukdama vaikų meilės atsako, nuoširdaus apkabinimo ar prisilietimo bent kartą per visą žmogaus gyvenimą…
Mes su žmona ir artimaisiais prisiliečiame, – jau pasodinome savo žemelėje arti pusės tūkstančio medelių: berželių, liepų, ąžuolų, klevų, eglaičių, pušaičių – nužymėjome jais mūsų sodybos pakraščius. Medeliai dar maži, kai kurių stiebeliai dar visai laibučiai, vos aukštesni už kaimyninių pievų sustabarėjusias piktžoles. Jei nežinotum, kad jie ten pasodinti, nė neįtartum, kad ten – ištisas būsimasis miškas. Jo dar lyg ir nėra, užaugs dar nežinia kada, bet jau džiugina. Nes smagu dirbti su Dievu – jis sukūrė medžius, o mes iš jų– miškelį. Kuris ne taip jau už ilgo, po kokių 4-5 metų jau švelnins į sodybą užklystančius vėjus savo subtiliu aromatu.
Žmonės mieste greit pamiršta, kaip kvepia medžiai. Ir kad jie iš viso kvepia. Na, gal išskyrus tuos, kurie pastoviai periasi beržinėmis vantomis savo ar komercinėse saunose –pirtelėse. Bet gyvo medžio aromatas – daug subtilesnis. Primena vaikystę, kurioje miškams–miškeliams dar buvo leista gyventi daug arčiau miestų. Siųsdavo jie nemokamai didžiausiais kiekiais išvalytą ir iškvėpintą orą, prisodrintą jų linkėjimais žmonėms ir žiedadulkėmis, o žmonės miestų pakraščiuose vakarais, eismui aprimus, mėgaudavosi tokių dosnių jiems Dievo kūrinių nuoširdumu.
O paskui kiti žmonės, tikriausiai iš miesto centro, ligi kurio medžių linkėjimai neprasiskverbia, nusprendė, kad pakraščiai – per arti, juos reikia nustumti dar toliau, o medžių – ir taip per daug. Senas, didžiules liepas gatvių pakraščiuose iškirto, gatves ir šaligatvius išgrindė akmeniu, atbogintu net iš tolimosios Kinijos, o senųjų medžių vietoje pasodino naujus – jaunus ir gražius. Tik jie, kažkodėl, nekvepia. Gražūs, bet nekvepia. Gal todėl, kad žmonės juos sukaustė betono trinkelėmis,– kam norėtųsi būti dosniu belaisviu? Va ir stengiasi abejingi žmonės abejingo akmens apsuptyje, kad ir medžiai neišsiskirtų iš abejingo konteksto ir netrukdytų būti didžiulės abejingumo mašinos sraigteliais.
Argi nekeista, net miestų parkai, apsiausti gelžbetoninės kariuomenės, nekvepia taip, kaip laisvas miškas? Argi tai neįrodo, kad visi medžiai mieste – belaisviai ir beteisiai, mažai kam rūpintys sezoniniai šlavėjų priešai.
Medžiai, kaip ir žemė, juk gyvi, jie jaučia. Žmonės seniai pastebėjo, kad dėmesingų augalams šeimininkų namuose viskas nepaprastai gerai auga, o abejingų – vos ne vos vegetuoja. Bet ne visad numiršta. Gal todėl, kad nepraranda vilties?
Keisti tie augalai , – žmonės juos trypia, laužo, pjauna, kerta, nuodija, laidoja po asfaltu, betono ir akmens plokštėmis, o jie vis tiek stengiasi, lenda nesustabdoma jėga pro menkiausius plyšelius, lyg norėtų mums kažką pasakyti, kažką parodyti, nuo kažko apsaugoti. Ir iš kur juose tiek atsidavimo ir pareigos mums, nesuprantu. Juk tai prieštarauja ištisai begalybei Kosmoso dėsnių, susitelkusių po amžinosios vendetos „akis už akį“ transparantais. Kaip jie sugeba atsilaikyti tokiam spaudimui, iš kur semiasi energijos tokiai meilei?
Iš žemės. Iš Vandens. Iš Oro. Iš Ugnies – Saulės ir žvaigždžių. Kokia paprasta ir kartu tokia didinga ta Gyvoji metafizika. Kokie nepalyginamai išmintingesni buvo mūsų protėviai pagonys, garbinę gyvus medžius, gyvojo Dievo materializuotas mintis, o ne išdrožtus negyvus stabukus, kaip dabar…
Ir kas tai per šalis, kurios kiekvienas pilietis neturi asmeninės vietos pasodinti savo medį, kurioje galėtų pasijusti bendraautoriumi su Dievu…
Kokia keista šalis, pasakytų protėviai…
Kokia keista šalis, pasakys palikuonys…
Tikrai labai keista šalis.
Jeigu net saugomoje teritorijoje – Aukštadvario regioniniam parke pernai mūsų šeima paveldėjom 5 ha sklypą, kuriame jau savaime apaugęs 10-15 metų pušynas – oficialūs mūsų gamtos sargai (Aukštadvario regioninio parko direkcija) neleido to miško įteisinti mišku ir pavadino sklypą tiesiog blogos agrarinės būklės. O ten vietomis net jokia žolė neauga ir vieni akmenys. Ir dar rašte išdrįso parašyti: kad “dėl nekontroliuojamo medžių užaugimo, prastėja atviro kalvoto Dzūkų aukštumos kraštovaizdžio estetinė vertė, biologinė įvairovė”.
Už tai tokius raštus rašantys miestiečiai pavirtę gamtos sargais – labai išprusę ir su aukštaisiais biologiniais išsilavinimais.
Gamta-amžinai besikeičiantis debesis,niekuomet nebūdama tokia pat,Ji visuomet išlieka pačia Savimi..
DLKŽ skiria neorganinę mineralinę gamtą ir organinę, bio polimerus baltymų ir amino rūgščių pagrindu- gyvają
gamtą. Kinta abi, bet pvz. vandenį vadinti gyvu yra literatūrinis perdėjimas(hiperbolė), o sakant tiesiogine prasme
kaip faktą -gyvasis vanduo- tai tik melas.
Šis beletristinis tekstas apie gyvybė ir mišką labai gražus, patiko, perskaičiau jausdamas skaitymo malonumą du
kartus. Norėtūsi kuo daugiau panašių rašinių.
Gyvas vanduo vanduo turi ir tiesioginę prasmę, net ne vieną. Gyvas vanduo gali būti tas, kuriame daug mikroorganizmų ir pan. Arba gyvas vanduo yra tas pats, kaip “gyvi” vitaminai, t.y. tam tikros cheminės formos, jonizuotas, dėl to organizmo atpažįstamas, įsisavinamas ir panaudojamas. O nuo negyvo vandens daugiau tik pamstama, jį reikia šalinti, apkraunami inkstai ir pan.