K. Aleknaitė. Senųjų Lietuviškų vestuvių papročiai ir apeigos (1)

Vestuvės Karageliškių kaime, Elektrėnų sav. | E. Jakonienės nuotr.

Vestuvės Karageliškių kaime, Elektrėnų sav. | E. Jakonienės nuotr.

Vestuvės, tai – amžinos meilės ir noro kartu praleisti visą gyvenimą įrodymas.

Tokio meilės įrodymo ir šeimos kūrimo noras, nesumažėjo ir šiais laikais. Tačiau, vis dažnesnė pora, tuokiasi iš reikalo, siekdami kažkokios naudos sau. O ir priesaika prieš Dievą nebeatrodo tokia būtina, kadangi, retas kuris, nuoširdžiai tebetiki, kad santuoka gali trukti visą gyvenimą.

Visa tai, kas susiję su šeimos kūrimu, mūsų protėviams buvo šventa ir nepertraukiama. Galbūt todėl jie, daugybę metų išlaikydavo puikius santykius šeimoje. Tvirtai ir užtikrintai žengdavo koja kojon.

Skyrybos būdavo ne priimtinos, o priesaika Dievui – nepalaužiamas įžadas. Turbūt, dėl to, žmonės neieškodavo priežasties pabėgti nuo sutuoktinio, bet darydavo viską, kad išsaugotų meilę ir puikius santykius kuo ilgiau. Būtent dėl šių priežasčių, mūsų protėviai būdavo itin laimingi žmonės, dažniau nei mes – apsupti meilės, darnos santykiuose, pastovumo.

Tais laikais, ypatinga svarba būdavo skiriama ir vestuvių šventei, visoms reikiamoms apeigoms. Šiai progai, būdavo skiriama itin daug ir nuoširdaus dėmesio, o ruošimasis šventei, buvo itin kruopštus.

Vestuvėse dalyvaudavo viso kaimo žmonės, o ir papročių bei apeigų šia proga, būdavo atliekama lyg iš gausybės rago. Žinoma, būdavo itin svarbus ir pažadas prieš Dievą. Ypatingai dėl to, kad buvo nuoširdžiai jo laikomasi.

Suprantama ir tai, kad vestuvės turėdavo ypatingą simbolinę reikšmę.

Vestuvių papročiai etnografų darbuose

Senuosius vestuvių papročius bei jų simbolinę reikšmę, tyrė ir aprašinėjo daugybė skirtingų rašytojų, besidominčių lietuvių etnine kultūra. Žinomiausia, ir daugiausiai gvildenusi šią temą, buvo – Pranė Dundulienė. Ši rašytoja, daugiausiai dėmesio skyrė – senosioms vestuvių apeigoms ir šias lydinčiam savitumui. Jos veikaluose, gausu lietuvių papročių tyrinėjimų, dar nuo pagonybės laikų.

Nemažiau nei Pranė Dundulienė, vestuvių papročiais bei simboline reikšme domėjosi – Balys Buračas ir Angelė Vyšniauskaitė. B. Buračas gilinosi į liaudies pasakojimus apie vestuves, pateikdamas to meto požiūrį į šeimos kūrimą, priesaiką ir šios šventės svarbą. O štai A. Vyšniauskaitė – nagrinėjo simbolinę, vieno ar kito vestuvių atributo, reikšmę. Ji, savo veikaluose, kruopščiai gvildeno atskirų apeigų istorinės raidos klausimus.

Taigi, remiantis visų šių ir kitų rašytojų darbais, galima atkurti visą šventės eigą – nuo ko prasidėdavo ir kuo baigdavosi senosios Lietuviškos vestuvės.

Svarbiausi vestuviniai simboliai ir jų reikšmės

Jaunavedžių žiedai – anot P. Dundulienės, vestuvių žiedai buvo vienas svarbiausių vestuvinių simbolių. Šių žiedų simbolinė reikšmė siekia neatmenamus laikus. Tai simbolizuoja – ištikimybę, naujos šeimos sukūrimą, ryžtą kartu žengti gyvenimo keliu. Dažniausiai, vestuvių žiedai būdavo auksiniai, kadangi, tai – ilgaamžis metalas, simbolizuojantis amžinybę.

Balta jaunosios suknelė – suknelė, taip pat būdavo būtinas vestuvių atributas. Ji irgi turėjo gilią simbolinę reikšmę. Balta suknelė simbolizuodavo – tyrumą, nekaltumą, dvasingumą.

Rūtų vainikas – itin svarbi nuotakos aprangos dalis. Kiekviena jaunoji, privalėdavo, kartu su nuometu ant galvos, dėvėti ir šviežių rūtų vainikėlį. Rūtos buvo ypatingai vertinamos dėl savo gilios simbolinės prasmės, o vėliau, tapo vestuvių gėlėmis. Būdavo manoma, jog vainikėlis, merginos dėvimas tuokiantis, simbolizuoja nuotakos – ilgaamžiškumą, nekaltybę ir stiprybę.

„Liaudies dainose rūtų vainikėlis yra perduodamas jaunesniajai seseriai kaip nekaltybės saugojimo simbolis. Jei jaunoji neturėdavo sesers, tai perduodavo jį savo jaunesniajam broliui – tai reikšdavo sesers ir brolio subrendimą santuokai.“ (P. Dundulienė)

Jaunikis taip pat turėdavo skiriamąjį ženklą, susijusį su rūtomis. Tai – prie krūtinės arba prie kepurės segamas mažutis rūtų vainikėlis arba nedidelė rūtų šakelė, aprišta baltu šilkiniu kaspinu.

Senųjų lietuviškų vestuvių papročiai ir apeigos

Seniau, tikros lietuviškos vestuvės, būdavo skirstomos į tris privalomas apeigų dalis.

Pirmoji dalis, būdavo – piršlybos, kurias sudarė šeši tarpsniai.

Tai – pažintis (pažintinės), piršlybos, susitarimas dėl santuokos (sutartuvės), sužadėtuvės, svečių kvietimas į vestuves.

Svarbiausias iš šių tarpsnių, buvo – piršlybos. Nuo jų viskas ir prasidėdavo.

Seniau, jaunuosius piršdavo vestuvių piršlys, kuris, kartu su jaunikiu, itin dailiu vežimu, važiuodavo į nusižiūrėtos mergelės namus. Ten, atvykusius svečius, itin vaišingai pasitikdavo pati būsima jaunoji ir jos tėvai.

Vykdamas pas mergelę kartu su jaunikiu, piršlys, turėdavo vežtis ir gėrimo, kuris buvo reikalingas – jaunosios „pragertuvių apeigoms“.

Piršlys, patiesdavo baltą nosinę ant stalo ir šioje garbingoje vietoje statydavo savo atvežtą degtinės butelį, kuris, paprastai, būdavo užkištas rūtų vainikėliu.

Šį butelį, privalėdavo atkimšti pati jaunoji. Tai tarsi – sutikimo tekėti ženklas. Susitarus dėl santuokos, nuotaka, savo būsimam vyrui ir jį atvežusiam piršliui, dovanodavo po rankšluostį bei liaudiškais raštais dabintą juostą.

Nuotakos motina, savo būsimam žentui, iškilmingai įteikdavo baltos drobės skarelę, su kampelyje užkištu žiedu ir rūta. Būsimas žentas, rodydamas pagarbą, pabučiuodavo šiai ranką.

Gautas dovanas nuo jaunosios – rankšluostį ir tautinę juostą, jaunikis turėdavo parvežti ir įteikti savo motinai.

Šitaip vykdavo pažintinės ir piršlybos, kurios, paprastai, buvo atliekamos – likus dvidešimt dienų iki vestuvių.

Po pažintinių, piršlybų ir sužadėtuvių, itin svarbu buvo surengti – mergvakarį ir bernvakarį.

Mergvakaris būdavo svarbus jaunajai. Į šią šventės dalį, susirinkdavo visą gyvenimą jaunąją supusios, jai itin svarbios ir artimos moterys. Šios – dainuodavo dainas, pasakodavo piršlybų, vestuvių ir mergvakarių istorijas, drauge juokdavosi ir linksmindavosi.

Buvo gausiai dalinami ir patarimai, kaip kuo ilgiau išsaugoti santykius su vyru bei susitvarkyti namuose.

Moterys, mergvakario metu, pindavo rūtų vainikėlius. Būdavo atrenkamas gražiausias, kurį jaunoji dėvėdavo per vestuves.

Taip pat, būdavo žaidžiami įvairūs žaidimai, užduodamos mįslės. Būsimos pamergės, visas mergvakario dalyves, vaišindavo savo keptais pyragais.

Apie bernvakarį, bei jo eigą, simbolius, ritualus, ženklus – nėra išlikę daug medžiagos. Žinoma tai, kad bernvakaris būdavo skirtas vyrams pasilinksminti, o jaunajam atšvęsti besibaigiančią laisvę. Nes po santuokos, užgriūdavo šeimyniniai rūpesčiai ir buitis.

Po šių pasilinksminimų, sekdavo – atvykimas pas jaunąją. Ši apeiga būdavo vykdoma prieš pat vestuves, kuomet reikėdavo pasiimti nuotaką iš namų ir vykti į sutuoktuvių apeigas. Paprastai, jaunikis atvykdavo su pabroliu.

Deja, jaunikis nuotakos lengvai negaudavo. Pirmiausia, vykdavo nuotakos „atpažinimas“, kuomet, būdavo pakišama svetima pana ir jaunikis turėdavo suprasti, jog čia nėra jo mylimoji.

Vėliau, būdavo suporuojamos pamergės ir pabroliai. Pamergėms – įteikiama puokštė, pabroliams – į švarko atlapus įsegamos rūtos. Tačiau, puokšteles merginom teikdavo tas vaikinas, kuris norėdavo būti poroje su ja. O merginos, savo porai, įsegdavo vainikėlį į atlapą. Tai itin gražus vestuvių paprotys.

Kai jaunikis pasiimdavo nuotaką, o pabroliai turėdavo po pamergę poroje, vykdavo išvykimas iš namų. Čia, labai svarbus būdavo atsisveikinimas, kuris turėdavo didelę reikšmę nuotakos ir jaunikio artimiesiems.

Visą laiką manyta, kad šiose apeigose, dalyvauja ir mirusiųjų artimųjų vėlės, kurios saugo jaunuosius ir linki jiems ilgo, rožėmis kloto gyvenimo.

Išleidžiant jaunuosius iš namų, tėvai juos palaimindavo, peržegnodavo ir duodavo pabučiuoti namus sergėjantį kryželį.

Taip pat, nuotaka, buvo tris kartus apvedama aplink židinį arba stalą – kad visada lydėtų sėkmė, gyvenimas būtų darnus ir laimingas.

Būtinas būdavo ir išlydėtuvių kraitis, kurį giminės vyrai kraudavo į vestuvių vežimą.

Jaunųjų išlydėtuvės. Kraičio krovimas vežiman. („Senovinės kupiškėnų vestuvės“ – etnografinio liaudies teatro spektaklis) | Kupiškio etnografinio muziejaus nuotr.

Jaunųjų išlydėtuvės. Kraičio krovimas vežiman. („Senovinės kupiškėnų vestuvės“ – etnografinio liaudies teatro spektaklis) | Kupiškio etnografinio muziejaus nuotr.

Po tuoktuvių apeigų, grįžtančius namo jaunuosius ir juos lydinčią svitą, pasitikdavo namuose laukiantys svečiai ir prasidėdavo vestuvių balius.

Vykdavo tokios apeigos, kaip – stalo išpirkimas, suartėjimo šokiai, jaunųjų guldytuvės ir jaunųjų žadinimas ryte.

Visos šios apeigos vykdavo vienos paskui kitas. Jų metu, jaunikis – jaunosios tėvams, o jaunoji –jaunikio tėvams, teikdavo dovanas.

Išsidūkę ir atšventę, jaunieji būdavo palydimi į lovą. Ši apeigų dalis įdomi tuo, kad guldant jaunuosius į lovą, merginos mama, šalia lovos padėdavo šviežios duonos kepalą, kuris simbolizuodavo – gražų ir šviesų rytojų.

Tuo tarpu, kiti svečiai – barškindavo įvairiais rakandais, metaliniais indais, plodavo rankomis, kad nuo sugulusių miegoti jaunųjų, nuvytų piktasias dvasias.

Viena svarbiausių apeigų, kurių nederėtų pamiršti, kalbant apie senąsias lietuviškas vestuves, tai – piršlio korimas.

Piršlio korimas – tai vaidinimas, kurio metu, piršlys kaltinamas už savo melagystes, už nuotakos pašokdinimą (nuotakos „vogimą“), vagystes – kuomet, antrąją vestuvių dieną, piršlys su muzikantais, eina pas dalyvavusius vestuvėse gimines ir kaimynus ir nepastebimai nuvogia kokius nors daiktus.

Tai pastebėję, žmonės – nuteisia piršlį myriop. Po priimto nuosprendžio, piršlys skelbia savo testamentą, kuriuo, kaimo žmonėms išdalija savo daiktus bei – paskutinį kartą maldauja pasigailėjimo.

Galiausiai, nuo baisios dalios, piršlį išgelbsti nuotaka, atleisdama šiam nuodėmes ir apgaubdama jo pečius rankšluosčiu bei juosta.

Piršlio korimas. („Senovinės kupiškėnų vestuvės“ etnografinio liaudies teatro spektaklis) | Kupiškio etnografinio muziejaus nuotr.

Piršlio korimas. („Senovinės kupiškėnų vestuvės“ – etnografinio liaudies teatro spektaklis) | Kupiškio etnografinio muziejaus nuotr.

Žemaitijoje, dažniausiai, būdavo deginama piršlio iškamša. Kituose Lietuvos regionuose, piršlio iškamša būdavo pastatoma namuose, greta krosnies, ir „teisiama“ už sukčiavimą, nuotakos pasisavinimą ir kitas niekšybes.

Piršlio iškamša būdavo pagaminta iš šiaudų, o jos naikinimas simbolizuodavo – gyvybinių jėgų suaktyvėjimą jaunavedžių šeimoje.

Po visų šių vestuvinių apeigų, vestuvės baigdavosi. Šventei pasibaigus, būdavo šiltai atsisveikinama su vestuvių svečiais, išdalinant jiems šventės skanėstus.

Pasibaigus visoms apeigoms ir išleidus svečius, jaunieji grįždavo gyventi į vyro namus, kur pradėdavo kurti naują, kupiną džiaugsmų ir vargų gyvenimą.

Save

Save

Save

Save

Save

Save

Save

Save

Save

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Etninė kultūra, Istorija, Kultūra, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *