Savo kilme ir paskirtimi senosios lietuvių šventės sudaro du visai atskirus būrius. Vienos jų susiję tiesiogiai su žmogaus gyvenimu, su jo gyvenimo vyksmu ir sudaro tartum šeimos švenčių grandį, o kitos tiksliausia būtų pavadinti metų ir ūkio šventėmis.
Šeimos šventės
Prie šeimos būrio priskirtinos gimimo, vardo parinkimo, brandos, vedybų ir mirties bei mirusiųjų prisiminimų šventės. Vienoms jų mes turime rašytinių žinių senuose raštuose, o kitas patiriame iš tautos papročių bei gyvosios mūsų kalbos.
Gimtuvės
Naujos gyvybes sutikimas seniesiems lietuviams buvo uždara šeimos šventė. Šiandieną nedaug turime žinių apie šią šventę, tačiau ne vieno minimo gaidžio arba vištos auka, namų slenksčio krauju patepimas, t. y. auka protėvių vėlėms, auka Žemynai ir visa eile dar apeiginių papročių liudija šios šventės reikšmę ir visuotinumą.
Pati šventė turėjo būti labai uždara šeimos šventė, kur dalyvavo tik artimieji giminės ir gal būt tik vienos moterys, nes reikėjo saugoti kūdikis nuo piktų akių ir raganų. Ši šventė greičiausia buvo trečią ar devintą dieną gimus kūdikiui, nes iki šiandien išlikusieji apgėlai šias dienas iškelia.
Vardo davimas
Visose pirmykštėse tautose yra daug reikšmės skiriama vardui. Daug kur tikima, kad žinant kieno nors vardą, galima tam žmogui pakenkti, todėl vardai tose tautose visados slepiami, t. y. vienas ir tikrasis vardas žinomas šeimoje bei artimoje bendruomenėje, o kitu einama į viešumą. Lygiai daug reikšmės skiriama ir pačiam vardo turiniui, nes tuo vardu tėvai išreiškia savo linkėjimus.
Senieji lietuvių vardai, dabar išlikę tik pavardėmis, kaip tik ir byloja apie tokius linkėjimus. Jie yra sudaryti paprastai iš dviejų labai prasmingų žodžių, pvz. Taut-gaila, Dau-gautis (Daug-gautis), Gin-tautas (Gint-tautas), Vis-girda, Nor-tauta, Nor- vydas, Vaiš-tautas ir kt.
Taip pat visa eile papročių rodo, kad vardo kūdikiui suteikimas buvo surištas su švente, tik vėliau šiai šventei sukritus su krikščionybės atneštuoju krikštu, senieji papročiai išnyko ir pati šventė nusitrynė, išvirsdama jau gana paprasta šeimos ir giminių puota.
Senasis vardo davimas buvo surištas su gaidžio auka protėviams ar Žemynai ir su apeiginiu kūdikio įjungimu į šeimą ir giminę.
Brandynos
Sulaukus tam tikro amžiaus tiek berniukai, tiek mergaitės buvo įvedamos į suaugusiųjų bendruomenę, padaromi jos nariais. Visi paprotiniai likučiai šią viso kaimo šventę liudija buvus rudeniais.
Pats įvedimas į suaugusiųjų bendruomenę buvo susijęs greičiausia su vardo pakeitimu (dar ir šiandieną rytų aukštačiuose žmogaus pavarde kinta drauge su amžiumi), didele puota (jos likučius aukštaičiai dar vietomis išlaikė) ir galbūt visa eile aukų (vietomis dar metamas maistas į šalį), bet daugiau jau apie šią šventę nieko negalima pasakyti.
Vestuvės
Ši šventė mūsuose ryškiausia išlikusi, nors pati krikščionybė įnešė daug ką nauja. Senajai vestuvių šventei priklauso atsisveikinimas su namų ugnimi, vėliau stalu arba darželiu.
Pats atsisveikinimas buvo atliekamas su aukomis namų vėlėms, gal dar Gabijai ir Žemynai.
Tokiomis pat aukomis buvo priimama jaunamartė ir naujuose namuose, ką rodo jos sutikimas su namų ugnimi, apeiginis vedžiojimas po naujus namus ir visa eilė kitų papročių.
Laidotuvės
Mirtis senojo lietuvio negąsdino, ją sutikdavo jisai paprastai ir apeigingai. Mirus kokiam nors šeimos nariui, namuose prasidėdavo savos rūšies puota, net ir ne per daug liūdna. Jaunam, t. y. nevedusiam (netekėjusiai) mirus, ši šermenų puota virsdavo, tarytum, vestuvėmis.
Nuo mirties iki laidotuvių visa puota buvo sujungta su mirusiųjų prisiminimu ir žaidynėmis, o vėliau ji išvirsdavo net tam tikros rūšies varžybomis. Iš IX a. Vulfstano žinios patiriame, kad visą budėjimo metą buvo puotaujama ir žaidžiama (gal čia buvo sumaišytos raudos ir giesmės), o paskui dėl jo turto likučių varžydavosi. Ir daugiausia laimėdavo, kuris turėdavo greičiausia žirgą, nes jis galėdavo skubiausia prijoti prie didžiausios palikimo dalies, kuri buvo padėta toliausia nuo mirusiojo namų.
Šiandienines mūsų krašto laidotuves ir pa- likimo dalybas stebėdami, galime rasti tam tikro panašumo ir pripažinti, kad labai didelio gailesčio nejaučiama. Į šiandienines šermenų dienas susirenka visa giminė ir pažįstamieji ne tik mirusiuosius prisiminti, bet ir tam tikra prasme net pasilinksminti bei išsigerti, kas ypač ryšku senosios kartos pasakojimus prisimenant. XVII a. (Praetorius) dar pažymi, kad velionis buvo dar užgeriamas tokiais žodžiais:
Žemynėle, būk linksma ir priimk šią dūšelę…
Vėlių prisiminimai
Iš istorinių šaltinių patiriame, kad seniau vėles prisimindavo kiekvienais metais, paprastai rudens metu. Vėlėms buvo paruošiamas valgis, tam tikros košelės pavidalu. T
ą mini J. Dlugošas ir žinią galime susieti net ir su šiandieniniais papročiais, k. a. maisto dėjimu kapuose per Vėlines ar kitas didžiąsias šventes.
XVI a. gale pradėję misijas jėzuitai žemaitkiemyje pastebėjo ir daug senojo vėlių pagerbimo papročių, kurie jungtini su rudens metu (spalių-lapkričio mėn.) vėlių šventėmis. Ir apie tai St. Rostovskis randa reikalo pažymėti, jog ant stalo buvo išliejamas iš indo vanduo ir jo kampuose buvo sustatomi šaukštai. Žynys iššaukdavo vėles, prie apšviesto stalo žiburiais (ir dienos metu), ir padėdavo joms maisto ant trikojo (auka). Tuomet prasidedavusi ir tikroji puota.
Šiandieną mūsų kaimuose per Vėlines, Kūčias ir Velykas galime pastebėti, jog paliekama maisto ir vėlėms pasisotinti, klausoma židinyje jų balso ir jos bandoma iššaukti. Tai vis būtų mažyčiai atgarsiai anų dienų vėlių šventės, sukritę su šiandieninėmis krikščioniškomis šventėmis.
Metų ir ūkio šventes
Senajam lietuviui metų laikai buvo tam tikra mįslė, visas tas gamtos keitimasis jam kėlė savotiškos baimės ir nuostabos, o kartu ir vertė jį dalyvauti šioje didžioje gamtos paslaptyje tam tikru būdu, t. y. švenčiant atskiras metų šventes. Ir anų dienų žmogus džiaugėsi sulaukęs pavasario, rūpinosi pilna įvairių netikėtumų vasara, teikiančia jam žemės vaisius ir baiminosi, laukdamas žiemos.
Pavasario švenčių buvo visas būrys. Kaip buvo švenčiama tikroji pavasario pradžia, istoriniai šaltiniai nebyloja. Tačiau lyginant kai kuriuos Jurginių papročius su indoeuropiečių bei nomadų (piemenų) tautų papročiais, aiškėja, kad mūsų arklių ankstyvas pavasarinis maudymas ir kt., būtų galima sujungti su pavasario švenčių pradžia.
Taip pat galima prileisti, jog tos šventės metu buvo aukojamas jaunas žirgas, t. y. mūsų proistorinius arklių kapinynus jungti ne tik su karo laimėjimų bei aukomis mirusiems, bet ir su pavasario švente, kuri greičiausia buvo švenčiama miškui sprogstant.
Prie pavasario švenčių tenka priskaityti ir grynai ūkinės reikšmės šventes, k. a. pirmosios vagos, pirmos išginimo dienos ir sėjos pradžios papročius bei tam tikras šventes.
Su pirmąja pavasario vaga buvo užariama duona (auka žemei), artojas sutinkamas su visa eile papročių visos šeimos ir vaišinamas. Seniau tokia pavasario šventė būdavo kartu ir viso kaimo šventė, ne tik atskirų šeimų, nes kaimas pradėdavo visus darbus vienu laiku.
Pavasario šventės
Pavasario sėja dar mūsų senelių atminime buvo pusiau šventė. Sėjėjas ne tik pabučiuodavo žemę, bet dar ir užžerdavo ja duoną (auka Žemei), o namo sugrįžus, buvo vaišinamas. Visos šios smulkios nuotrupos byloja, jog dar senesniais laikais ši sėjos diena tebebuvo ūkine švente.
Pirmasis gyvulių išginimas pavasarį ir sudarė tam tikrą šventę. Dar ir šiandien stebime visą eilę papročių (pvz. iškilmingas piemens išleidimas, jam beržo rykštės įteikimas, kiaušinių prie tvarto durų užkasimas ir kt.), kurie liudija senosios šventės liekanas.
Baigus pavasarinę sėją, pradėjus javui kilti ir augti, seniau turėjo būti vėl viena šventė, kurios metu buvo siekiama geros derlos ir brandos. Šiandieninės Joninės su visa eile papročių šią šventę mums itin paliudija. Tai nebuvo saulės garbei šventė, kaip savu laiku apie ją buvo daug kalbama, bet grynai ūkinė šventė, siekianti apsaugoti laukų derlių nuo visokios nelemties.
Vasaros šventės
Vasaros šventėms reikia priskirti mūsų rugiapjūtės prapjūvas ir nuobaigas. Tiek pirmasis rugių pėdas, tiek ir paskutinis buvo supjaunamas su tam tikromis apeigomis, aukomis ir maldomis.
Šiandieną rugius pjauti pradeda dar seniausias šeimos žmogus, pirmas pėdas turi savo nepaprastą vietą tiek guboje, tiek klojime, o jį su-pjovus vietomis ne tik iškilmingai duona valgoma, bet dar ir į žemę užkasama (auka).
Paskutinis rugių plotelis pjaunamas su tam tikromis apeigomis dar ir šiandieną, ypač Dzūkijoje. Iš to plotelio moterys rūpestingai išravi, bet ne grynomis rankomis, o su naujomis prijuostėmis suimdamos, visas piktžoles, moterys ten užkasa „jievaro“ (nepjaunamo ir paukščiams paliekamo plotelio) viduryje duoną ir t. t.
Pagaliau ir visos pabaigtuvių vaišės, pramogos bei žaidimai nėra tik šių dienų padaras, o paveldėta iš gilios senovės.
Derliaus šventės
Derliaus šventės buvo švenčiamos rudenį, pagal J. Dlugošių, tai spalių mėnesio pradžioje. Tuo metu buvę aukojami jaučiai ir avinai, šokama ir puotaujama miškeliuose per tris dienas. Šiai J. Dlugošiaus žiniai šiokių tokių duomenų galime sutikti ir šiandieną, stebint mūsų senuosius kūlės papročius ir juos sujungiant su vėlesnių autorių žiniomis.
Tik plačiau apie šią derliaus šventę atskirai kalbėti labai nedrąsu, nes nežinia kiek ji buvo su giminės vėlių pagerbimu susijusi. Ir J. Dlugošiaus žinia, atrodo, nera laisva nuo vėlių kulto, nes buvo puotaujama miškeliuose, t. y. alkuose.
Žiemos šventės
Ypatingai buvo švenčiamos tai žiemos pradžios šventės, nes žiema ir saulės netekimas gąsdino senąjį lietuvį. Ir šiandieną išlikę per Kalėdas visoki persirengimai, jaunimo vaikštynės su kaukėmis ir visa eilė kitų papročių aiškiai rodo tokių žiemos švenčių buvimą, nors jokių kitų duomenų neturime.
Viduržiemio arba pavasario šaukimo šventės mūsų tautai taip pat turėjo būti žinomos. Mūsų Užgavėnių papročiai su visu triukšmu, kaukėmis ir Morės vežimu aiškiausias tų švenčių palikuonis.
Šiandieną mes nebegalime šių švenčių daugiau atsekti, nes daugelį jų papročių krikščionybė sunaikino ir kitaip perdirbo, tačiau visų jų likučių dar neišnaikino, jie išliko prisiglaudę prie įvairių krikščioniškųjų švenčių.
Antanas Mažiulis. „Ateitis“ 1952 m., nr. 1, p. 12-13.
Parengė Donatas Greičiūnas
