R. Grigas. Mintys apie istoriko monografiją – akibrokštą (115)

Romualdas Grigas | enciklopedia.lt nuotr.

Romualdas Grigas | enciklopedia.lt nuotr.

Savotišką intelektualinį nuotykį (akibrokštą), manau, labai dažnas gali išgyventi skaitydamas naujausių laikų Lietuvoje istorijos tyrinėtojo profesoriaus Henriko Šadžiaus monografiją: „Tautos drama (1939–1953)“. Knygą 2016 m. 500 egz. tiražu išleido „Minties“ leidykla (!). Veikalas savaip stulbina savo fundamentalumu, neįtikėtinai gausia, kruopščiai sustruktūrinta, susisteminta medžiaga ir, dera pripažinti, atviromis, drąsiomis įžvalgomis. Tai tikrai neeilinė, ilgus metus (tikėtina – ne vien to autoriaus) rašyta ir išmąstyta studija.

Tačiau būtent veikalo autoriaus plati įžvalgų paletė ir jų drąsumas (gal ir originalumas) ir duoda besidominčiam tiek senąja, tiek vėlyvųjų laikų lietuvių tautos istorija, ypač jos socialine-politine organizacija (visa tai fokusuojant į vieną kryptį – tautotyrą), viešai kai ką ypač principingo pasakyti apie profesoriaus veikalą. Pastarojo apimtis taip pat įspūdinga: viršija 650 puslapių! Jie prifarširuoti spaudoje iki šiol beveik neskelbtos, iš slapčiausių archyvų iškeltos medžiagos.

Labiausiai suintrigavo autoriaus pamatinės pozicijos.

Žinau, iš betarpiškų susitikimų žinau, kad autoriui yra tikrai nesvetimos savo gimtosios šalies patriotinės nuostatos. Apie tai byloja ne tik iš veikalo sklindančio dramatizmo dvasia, bet ir dėstomos medžiagos kompozicija ir nesunkiai nuspėjami paties autoriaus išgyvenimai. Tačiau profesoriaus pamatiniai teiginiai, raudona gija, einanti per visą monografiją, negali nestebinti, netgi nestulbinti visai kitokiu istorinės tiesos, jos spalvų aiškinimu. Nuo pat pradžios sovietinės valdžios (okupacijos) pateisinimu.

Atsiverskime veikalą… Su savo kukliais neišplėtotais komentarais skaitytojo žvilgsniui pateiksiu tik po vieną kitą epizodėlį iš istoriko gana detaliai aprašytų lietuvių tautos vėlyvosios istorijos etapų: pirmosios sovietų okupacijos, nacių okupacijos ir tautai bene siaubingiausio pokario…

Henrikas Šadžius | sportinfo.lt nuotr.

Henrikas Šadžius | sportinfo.lt nuotr.

Štai, apibūdindamas pirmąjį etapą, autorius rašo: „1940 m. vasarą rinkimai į Liaudies Seimą vyko pakiliai“. Nes „absoliuti tautos dauguma buvo ištroškusi laisvų rinkimų“. Net ir „didžioji dauguma inteligentijos“ ėjo į rinkimus norėdama nusikratyti tautininkų režimo; o ir šiaip „bolševizmo idėjos buvo populiarios“… (48 psl.). Anot autoriaus, „Teiginys, kad Seimo rinkimų rezultatai buvo suklastoti ir kad visos tautos išrinktas organas neturėjo teisinio pagrindo priimti nutarimus, tarp jų ir dėl įstojimo į TSRS neatlaiko kritikos“ (49 psl.). Pasakyta atvirai, neslapukaujant. Atskirai pastebėsiu reikšmingą detalę. Dabartinėje istoriografijoje vietoje TSRS yra įsitvirtinęs SSRS įvardis. Tačiau veikalo autoriaus rašomas (manau, labai sąmoningai) senuoju stiliumi – Tarybinių Socialistinių respublikų sąjunga (TSRS).

Sugrįžkime į tuos lemtingus liepos 14–15 dienomis įvykusius rinkimus į Seimą (vos praėjus mėnesiui po raudonosios armijos masinio antplūdžio į Lietuvą!). Jau liepos 21 dieną Seimas, anot veikalo autoriaus, vieningai, su nenuslepiamu pakylėtumu, su audringais plojimais priėmė deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo į Tarybinių Socialistinių Respublikų Sąjungą ir išrinko delegaciją pristatyti istorinį dokumentą „didžiajam vadui“ Stalinui. Istorikas randa progą pacituoti rašytojo Kazio Borutos garsiąją frazę „parvežti į Lietuvą Stalino saulę“. Pasirodo, rugpjūčio dienomis buvo organizuotas dainų tekstų konkursas, kuriame pirmą vietą laimėjo Antanas Rūkas (eilėraštis „Mes su Stalinu į saulę“), antrąją – Kazys Jakubėnas („Negrįš ta diena, kur praėjo“), trečiąją vietą laimėjo Antanas Miškinis („Išsilaisvinimas“)…

Keista, bet veikalo autorius neranda progos pastebėti, kad visi konkurso prizininkai, tame tarpe ir K. Boruta, vėliau buvo represuoti, o poetas Kazys Jakubėnas dar ir ypač žiauriu būdu (žiemą ant nuogo kūno pilant vandenį) nukankintas. Tačiau turime „sakralinį“ autoriaus teiginį: „…viskas, pradedant birželio 14–15 d. įvykiais (kalbama apie 1940 metų bolševikų invaziją – R. G.), vyko pagal įstatymus, nepraliejant nė vieno kraujo lašo“ (50 psl.).

Autorius neretai mini Stalino patikėtinius, atsiųstus į Lietuvą: V. Abakumovą, V. Dekanozovą, B. Kobulovą, N. Pozdniakovą, I. Serovą – politinius inkvizitorius ir patyrusius budelius. Bet jie lyg ir antrame, netgi trečiame plane. Didesnė kaltės dalis (jeigu apskritai jos esama) nukreipiama į „sukairėjusią“ lietuvių inteligentiją, kurios keletą atstovų jau suminėjome.

Anot veikalo autoriaus, jau pagal teisėtus Sovietinės socialistinės respublikos įstatymus (perimtus ir iš „šeimininko“) buvo pradėtas naikinti ir visas lietuvių tautos elitas, kuris „anos“ Lietuvos sąlygomis aktyviai dalyvavo ugdant modernesnę tautą, jos sąmoningumą ir formuojant savos, nepriklausomos valstybės konstrukciją. Betgi jis, anot autoriaus, tapo tikra kliūtimi… Čia nedetalizuosime jau tada tikrą siaubą kėlusių tuometinių masinio pobūdžio represijų.

Pereikime prie kito istorijos etapo – prie karo pradžios ir vokiečių okupacijos metų.

Anot veikalo autoriaus, 1941-jų birželio 23–24 d. sukilimas buvo visai ne sukilimas, o tik nacių ir jų forposto Lietuvoje LAF (lietuvių aktyvistų frontas) inicijuoti chaotiški, padrikę grupelių išpuoliai prieš besitraukiančius raudonarmiečius ir panašios spalvos lietuvių aktyvistus. Tai – vadinamieji baltaraiščiai. Iš istorijos mes žinome: jų tada, vien žuvusiųjų, buvo daugiau nei Nepriklausomybės kovų metais (žuvusiųjų sukilėlių skaičius viršija 2000). Bet veikalo autoriui nesvarbu, kad tuo sukilimu buvo siekta iš vokiečių „išsiderėti“ nors santykinę nepriklausomybę, nors protektorato teisėmis, kuriomis tada disponavo Slovakija, vokiečiams 1939 metais okupavus Čekoslovakiją. Nesvarbu ir tai, kad LAF vokiečių okupacijos metais ėmė burti itin platų ir skaitlingą pasipriešinimo naciams pogrindinę organizaciją.

Tenka pripažinti, kad istorikas teisus, teigdamas, jog dalis sukilėlių (vis dėlto tokių buvo mažuma!) buvo permesti vykdyti masines žydų žudynes. Šiame gėdingame „fronte“ ypač aktyviai pasižymėjo grynai savanoriškais pagrindais paskutinėmis birželio dienomis Kaune organizuotas, bet vokiečių inicijuotas ir kontroliuojamas vadinamasis Tautinio darbo apsaugos batalionas (vadas – plk. A. Butkūnas), kiek vėliau – ir antrasis (vadas – mjr. A. Impulevičius). Šių batalionų kuopos dalyvavo vykdydamos žiaurias žydų genocido operacijas ne tik Kaune, bet ir buvo žydų žudynėms „skraidinamos“ vos ne po visą Lietuvą.

Labai stebina, kad veikalo autorius nerodo jokios pagarbos karo pabaigoje labai sunkiai išgavus iš nacių leidimą palyginus staigiai, pagrindinai iš jaunuolių (dalinai iš gimnazistų) organizuotai Vietinei rinktinei. Liaudyje ji žinoma Plechavičiaus armijos vardu. Tačiau ją patys vokiečiai, užpykę, kad pastaroji priešinosi žygiuoti į Rytų frontą, išblaškė. Rinktinės iniciatorių planas buvo nors trumpam susiremti su bolševikais ir tuo pasauliui pranešti neužgesusią nepriklausomos Lietuvos idėją. Nerodoma simpatijų ir vėlgi, vos ne stichiškai vasaros pabaigoje Telšiuose bei Plinkšiuose susiformavusiai Tėvynės apsaugos rinktinei, spėjusiai susiburti vos ne į tris pulkus (pagrindinis iniciatorius generolas M. Pečiulionis).

Abi iniciatyvos (savo esme prilygintinos žygdarbiams) buvo grindžiamos jau užsimintu motyvu: nors trumpam pasipriešinti Raudonajai armijai ir įrodyti pasauliui nepriklausomybės siekį. Na, o aiškiai numatomos nesėkmės atveju pereiti į partizaninio karo prieš okupantą pozicijas. Bet štai, veikalo autorius, ignoruodamas šį idėjinį ir fizinį pasiaukojimo už Tėvynę veiksmą dėsto, jog tai buvo kolaboravimo su nacių režimu, jų palaikymo pozicija; tai buvo išdavystės kovoje su fašizmu pozicija. Anot autoriaus, tuo metu kiti tautiečiai, įsilieję (o faktiškai, masiškai mobilizuoti) į Raudonąją armiją, gynė ne tik savo kraštą, bet ir Europą nuo fašistinio režimo. Kai kur istorikas net atvirai pasako, kad anie vokiškas milines nešioję lietuviai lengvino triuškinamų nacių padėtį ir faktiškai kovojo prieš bendrą Antihitlerinę koaliciją…

Ir 1941-jų sukilimas, ir 1944-jų metų lietuvių karinės, gal ir desperatiškos pastangos dėl nepriklausomybės, tegu ir momentinės, tegu ir formalios, autoriui nepriimtinos. Istoriko pozicija labai aiški: jis nuosekliai ir principingai laikosi „laisvais, demokratiniais pagrindais“ įvykusio Lietuvos įsijungimo į didžiąją SSRS (anot autoriaus – į TSRS) (visur kursyvas mano – R. G.).

Pereikime prie trečiojo prof. H. Šadžiaus ypač skrupulingai išnagrinėto ir aprašyto lietuvių tautos vėlyvosios istorijos etapo. Jis bene tragiškiausias ir daugelio lietuvių atmintyje ir būtyje neužgijęs, tebekraujuojantis etapas.

Vos tik įžengus Raudonajai armijai į Lietuvos teritoriją, buvo pradėta masinė šaukiamojo amžiaus vyrų (21–40 metų) mobilizacija. Suprantama, daugelis jos vengė ne tik dėl buitinių (šeiminių) aplinkybių, bet ir dėl idėjinių priežasčių. Ne šimtai, o tūkstančiai tokių „bėglių“ buvo žiauriai nubausti, o kita dalis, nerasdami kito pasirinkimo, tapo partizanais. Jie papildė ir šiaip jau iš išsibarsčiusių, aukščiau minėtų vadinamųjų „vokiškų“ rinktinių bei batalionų besiformuojantį, struktūras įgyjantį pasipriešinimo raudonajam okupantui tinklą. Užvirė kruvini su juo susidūrimai. Dažnai dėl patirties stokos juos pralaimint.

Bet štai, monografijos autorius aiškiai ir nedviprasmiškai smerkia partizanų išpuolius prieš dar Berlyno nepasiekusios raud. armijos užnugarį. Suranda ir papildomą kaltinimą: tai gali nepatikti kitiems antihitlerinės koalicijos nariams… Bet tie patys amerikiečiai, anglai ir prancūzai tuo klausimu turėjo jau savo nuomonę. Manytina, Raudonosios armijos pristabdymu jie buvo gana suinteresuoti…

Deja, tenka pripažinti tą tiesą, kad partizanai ėmėsi aktyvių veiksmų ir prieš savo tautiečius – savanoriškais pagrindais ar priverstinai tapusius sovietinės valdžios aktyvistus. Būta beprasmių žudynių… Dėl šių, o taip pat dėl pasipriešinimo sugrįžusio okupanto kariniams daliniams (ypač užnugarį aprūpinantiems), jau 1944–1945 m. prasidėjo vėl naują siaubą sukėlusios civilių gyventojų deportacijos, įtariamųjų suėmimai ir kankinimai ir ypač gerai organizuotos karinės akcijos, nukreiptos prieš ginkluotą, bet tada dar silpnai subordinuotą partizaninį pasipriešinimą.

Veikalo autorius suranda drąsos, teigdamas, kad būtent lietuvių ginkluotas pasipriešinimas (autorius visur vengia partizano, partizaninės kovos sąvokos) yra kalčiausias dėl prasidėjusių represijų prieš lietuvių civilius gyventojus: kankinimai, lageriai, tremtys ir pan.

Visa tai sužinome iš H. Šadžiaus monografijos. Iš jos sužinome ir tai, ko gal ir nežinojome. Kad bendrą dramą ar tragediją aštrino nuo pat pradžios okupanto sugalvoti diversiniai veiksmai.

Kuršo (Latvija) teritorijoje atkirsta, gerai ginkluota vokiečių armija (keliasdešimt divizijų), o taip pat ir latvių SS legionieriai įnirtingai priešinosi prieš raudonuosius iki galutinio tos grupuotės sutriuškinimo 1945 metų pavasarį. Pasinaudodamas šia priedanga sovietinis okupantas suformavo keletą dalinių (kiekvienas – ne mažiau kaip po šimtą vyrų), kurie imitavo iš Kuršo ištrūkusius vermachto karius, „vlasovininkus“ (Rusijos išvadavimo armija, suformuota iš raudonarmiečių ir kovojusi vokiečių pusėje), iš pasitraukusių ir Kurše „atsidūrusių“ savų, o taip pat sovietinėmis buvusių kaimyninių respublikų policininkų ir kitų su vokiečiais kolaboravusių asmenų. Šitokie diversantiniai daliniai (kurių egzistavimą išskleidė prof. H. Šadžius) vos ne vienu metu buvo išmėtyti keliose Lietuvos apygardose. Provokatoriai ieškojo Lietuvos partizanų ir vietos gyventojų paramos. Pastarieji geranoriškai tiesė pagalbos ranką ir… žudė save. Praėjus palankiam tokių provokatorių veikimo laikui, okupacinė valdžia sumąstė kitą: nedideles grupeles, sudarytas iš „savųjų“, o taip pat ir iš perverbuotų partizanų, kurios palyginus rezultatyviai veikė paralyžiuodamos ir kompromituodamos bendrą partizaninę ginkluotą kovą. Tai būdavo smūgiai – išdavystės, kurios labai ženkliai paralyžiavo partizaninį pasipriešinimą ir išprovokavo naujų aukų lageriams ir tremtims.

Kaip jau minėta, veikalo autorius visur vengia žodžio „partizanas“, jį rezervuodamas tik iš Maskvos atskraidintiems ir nuleistiems su parašiutais. Nuosekliai prisilaikydamas savo pradinių pozicijų. Kovą su ginklu rankose prieš sovietinę okupaciją ir jos aktyvistus istorikas visur įvardina kaip ginkluotą pasipriešinimą. Prieš ką? Nesunku susigaudyti, kad toji visa kova (karas po karo), jo nuomone, buvo nukreipta prieš teisėtą dar 1940-ais metais pasirinktą santvarką. Tiesa, autorius neatmeta sovietinės valdžios represijų ir jų masto. Bet jų kaltės „liūto dalį“ nedvejodamas priskiria „sūnums paklydėliams“ (istoriko sąvoka).

Šioje vietoje įterpsime ir tokį pastebėjimą…

Nuo pat pradžios nepripažindamas partizaninių veiksmų prasmingumo ir taikydamas jiems kaltę už vykdytas masines civilių žmonių represijas, monografijos autorius kai kur parodo savo įžvalgų perteklinį „neatsargumą“. Nesuprantama: nejaugi autoriui nežinoma garsioji M. Suslovo (Stalino visagalio vietininko Lietuvoje 1944–1946 m.) ištara: „Mes už Tarybų Lietuvą, bet be lietuvių…“ Betgi lietuvių-litovcų buvo pilna Lietuva! Tai apie kokius lietuvius šis ideologas galvojo? Gal tik apie tokius, kurie turėtų likti ir dirbti sovietams visiškai praradę savo tapatybę, užmiršę savo protėvius?.. Paversti besmegeniais zombiais? Beje, aprašydamas atskiras asmenybes, pateikdamas jų portretus, istorikas neslėpė savo simpatijų šiam veikėjui, specialiai Stalino paskirtam kuo greičiau ir veiksmingiau tramdyti užsispyrėlius „litovcus“… Anot veikalo autoriaus, M. Suslovas, Stalino akyse remdamas atsargesnį, santūresnį nei pats Suslovas A. Sniečkų, kai kada sušvelnindavo geležinio kūjo smūgiavimą.

Profesorius, aiškiai pabrėždamas tikruosius savo įsitikinimus, teigia: Net iki šiol nėra paprasta paaiškinti svetimšaliui, kodėl pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Lietuvoje tautiečiai dar kovojo prieš tautiečius, o dalis jų ir prieš valstybę, kuri tarptautiniu mastu buvo pripažinta pagrindine išvaduotoja nuo fašistinio maro (247 psl.).

Skaudu mums patiems ar ne, bet vis dėlto dera pripažinti, kad pačiais pirmaisiais partizaninio karo metais kovų smaigalys buvo nukreiptas ne tiek į okupantų karines formuotes, bet į sovietinę valdžią rėmusius bei „įrėmintus“ aktyvistus: apylinkių pirmininkus, valsčių vykdomųjų komitetų pirmininkus, partorgus, komjaunimo aktyvistus ir kt. Jų: kaltų, pusiau kaltų ir visai nekaltų (atsitiktinių) buvo nužudyta, deja, skaičiuotini ne šimtais, bet tūkstančiais. Ir visa ši drama, teisingiau, tragedija, brolžudystė pagrindinai vyko ne miestuose, kentėjo jis ir nuo ginklu savo šalį gynusių saviškių, praktiškai atsidūrusių beviltiškoje padėtyje. Bet ženkli dalis partizaninio pasipriešinimo dalyvių vis dėlto tebekovojo, tebegyveno (gal tebeegzistavo) vedini Nepriklausomybės atgavimo idėjos. Vedini prigimtinio šauksmo būti ir žūti savojoje žemėje. Ir mirdami jie stengėsi perduoti kovos estafetę  savo tautiečiams ir savaip, pagal naujas aplinkybes bylinėtis už teisę būti nepalaužiamais, gyventi Nepriklausomybės siekio dvasia.

Nesusilaikau ir nuo lyrinio nukrypimo apie, anot istoriko H. Š., „paklydėlius sūnus“.

Mano amžius dar toks, kad tebegyvenu prisiliesdamas prie „gyvosios atminties“… Neužmirštu savo puikaus bičiulio (senokai iškeliavusio į Dausas). Turėjo tokį patį, kaip ir aš, tik anksčiau gautą agronomo diplomą. Man jisai yra sakęs:  dėl nuolatinių valdžios „kaprizų“ (persekiojimų) buvo atsidūręs beviltiškoje padėtyje ir nusprendęs patraukti pas „miško brolius“… Pabuvojo. Bet, šie pasakę: mūsų lemtis aiški – žūsime. O tu – jaunas. Grįžk atgal ir prisitaikyk… Tai buvo 1951-ji metai. Sunkūs stalininiai metai.

Į mano rankas buvo patekęs tekstas, iš kurio sužinojau, jog ir Vilniaus universiteto garbusis (vos ne legendinis) rektorius Jonas Kubilius pirmaisiais pokario metais buvojo „miške“ ir redagavo, tvarkė pogrindinį leidinį. Įvertinę neeilinius jaunuolio gabumus, partizanų vadai pasiūlė pasinaudoti paskelbta amnestija ir legalizuotis. Jis taip ir pasielgė. Bet… Daugybė talentų žuvo. Tačiau ne vienetai, bet šimtai sugebėjo save ir aplinkinius išsaugoti ir, neprarasdami patriotinių nuostatų, skleisti jas kitu t.y. legalizuotu, ar pusiau legalizuotu pavidalu.

Neužmirštu ir „nuotykio“, patirto 1947 metais. Tą rudenį pradėjau lankyti Palangos gimnazijos 1-mą klasę (dabar tai – 5-oji). Vieną dieną mus visus gimnazistus surinko į salę, į susitikimą su Mečislovu Gedvilu, buvusiu šios gimnazijos mokytoju, pokaryje tapusiu Ministrų tarybos pirmininku. Jo atsilankymo priežastis buvo ta, kad iš gimnazijos vyresniųjų klasių vos ne pusė jaunuolių pasitraukė į mišką partizanauti… Atvyko sudrausminti.

Atgimimo metais ištisus ciklus partizaninių dainų (daugelis buvo sukurta jų pačių) Vilniaus katedros ir kitose aikštėse per garsintuvą sielą jaudinančiu būdu dainuodavo liaudies solistė Irena Bražėnaitė. Dainuodavo jas ir kiti. Tačiau niekas nėra užfiksavęs, kad liaudyje būtų atsiradusi nors viena dainelė apie stribitelius ir jų gintas moralines vertybes.

Bet grįžkime prie H. Šadžiaus veikalo…

Profesorius teigia:  Įsivyravo tendencija pagražinti ir net idealizuoti pokarinį laikotarpį, parodyti ginkluoto pasipriešinimo (sovietų valdžiai – R. G.) dalyvius kaip kovotojus už šalies laisvę ir nepriklausomybę. Čia pat šį teiginį lyg ir patikslina rašydamas, kad Negalima būti kartu ir teroristu, ir laisvės kovotoju (398 psl.). Tačiau ar įmanu būti partizaniniu kovotoju prieš okupantą, nepasinaudojus jo praktikuotais įbaiminimo aktais? Jeigu pats okupantas, disponuodamas ypač galinga, gausia jėga, tuos metodus masiškai, net ir žiauriausiais būdais yra naudojęs.

Veikalo autorius atvirai reiškia nepasitenkinimą, kad dar iki šiol statomi paminklai, atidengiamos memorialinės lentos pažymint partizanų žuvimo vietas; tebeegzistuoja jų vardais pavadintos gatvės ir tebeskelbiamos apie partizaninį pasipriešinimą knygos. Tebestovi ir generolo Žemaičio biustas prie įėjimo į Krašto apsaugos ministeriją…

Žinoma, detalizuotos istoriko kritikos susilaukia ir garsioji 1949 m. vasario 16 dienos Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos deklaracija – išmintingai, blaiviu protu parašytas ir partizanų vadų susibūrime aprobuotas dokumentas. Jis vertintinas ne kitaip, kaip trumpa konstitucija, kaip testamentas ir priesakai, palikti parklupdytai tautai. Autoriai, rašę šį istorinį dokumentą, tvirtai žinojo, kad jų laukia neišvengiama žūtis… Argi tai ne didis istorinės legendos žanro vertas žygdarbis?

Principinis veikalo autoriaus verdiktas visam partizaniniam judėjimui daugiau negu aršus. Pacituosiu: Pokarinis ginkluotas pasipriešinimas buvo istorinė klaida, brangiai kainavusi lietuvių tautai, ir tie, kurie šiandien, XXI a. pradžioje, vis dar mėgina teisinti tuos paklydėlius ar atvirus nusikaltėlius, tarptautinės visuomenės simpatijų nesulauks (407 psl.). Štai taip. Su neslepiamu žvilgsniu į perspektyvą.

Na, ką gi… Verdiktas lieka verdiktu. Jį suformulavo asmuo, vadovaudamasis savo įsitikinimais. Jį patį slėgusia ne tik faktografine medžiaga, bet, ko gero, ir kitokia jėga… Tačiau štai… Per „neapsižiūrėjimą“ jis pateikė ir priešingus vertinimus. Ir – ne bet kokių nevykėlių „siauro akiračio“ istorikų ar kito, „žemesnio“ rango asmenų. Na, kad ir praėjusių kankinimus, pabuvojusių tremtyje, lageriuose… Autorius į knygą patalpino Lietuvos respublikos prezidentų vertinimus. Neiškenčiu jų nepateikęs.

Valdas Adamkus: „Kitaip vertinu pokario metų partizanų kovą. Blaiviu protu vadovaujantis gali pasirodyti, kad jų sudėtos milžiniškos aukos beprasmės, nes sovietų nebuvo įmanoma išvyti. Tačiau tai tapo tautos dvasios stiprybės šaltiniu ir, manau, prisidėjo, kad pagaliau išauštų 1990 metų kovo 11-oji“ (244 psl.).

Dalia Grybauskaitė: Partizanai laimėjo pagrindinį mūšį – dvasinę pergalę ateičiai, nes tik kovojanti tauta nežūva […]. Partizanai parodė pasauliui, kad savanoriškas įstojimas į SSRS tebuvo mitas (245 psl.).

Nenurodau, kokiomis progomis ir kada tuos teiginius paviešino mūsų šalies prezidentai. Kam tai įdomu, atsakymą gali susirasti monografijos autoriaus tekste (mano nurodytuose puslapiuose). Žinoma, profesorius pacituotas mintis priskiria prie dažnai mūsų tautinės, nacionalinės minties erdvėje daromų klaidų klasės.

Baigdamas šią, sakyčiau, spontaniškai gimusią kritinę istoriko monografijos apžvalgėlę dėmesį atkreipsiu į vieną, man regis, gana detalę. Neslepiama, kad veikalas išleistas autoriaus ir rėmėjų lėšomis. Įvertinus tai, kokia gausi faktografinė medžiaga, kokia daugybė dokumentų ir kiek metų triūso įdėta, telieka stebėtis ir formuluoti gal ir nekorektišką, bet savaime „išlendantį“ klausimą: iš kur ir kokių rėmėjų būta?.. Ir dar: kokios laiko dvasios laukta (ir sulaukta!), apsisprendus skelbti šį veikalą ir kokių pokyčių lietuvių mentalitete bei valstybės elgsenoje  dar laukia? Gal neramaus mūsų kaimyno drąsesnių veiksmų? O pikčiau ir atviriau kalbant ar prof. H. Šadžiaus veikalas savo pamatine ideologema nesudaro ideologinei ir politinei diversijai artimo įspūdžio? Autorius negali būti viešai apdovanotas kaimyninės valstybės ordinu. Bet, tikėtina, kad tuo veikalu tikrai bus prisidengta, platinant teiginį: „Matote, patys lietuviai, tituluoti jų istorikai rašo apie teisėtą jų nacijos įsirašymą į mūsų imperijos gretas ir smerkia tuos, kurie tam istoriniam žingsniui priešinosi…“

Tenka stebėtis: kodėl intensyvėjanti mūsų šalies istorijos, istorinio sąmoningumo revizija „gražiai“ sutampa su nebesuvaldomu masiniu jaunimo emigravimu, be graužaties Tėvynę paliekant nežiniai?.. Pagaliau stebina ir tai, kad visuomenėje prestižine tebelaikoma „Minties“ leidykla tokį veikalą paskleidė…

Autorius yra habilituotas socialinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Literatūra, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

115 komentarų

  1. lietuvis:

    Kritika ir liaupsės lyg ir pagrįstos, bet apie LAFą – būkit atsargūs.Tai nevienareikšmis judėjimas. Jo esmė – ne žydų pogromai, o mėginimas iškovoti nepriklausomybę nors po nacių vėliava. Ar tai ne taurus bandymas?

  2. Kaunietis:

    Niekaip nesuvokiu, ar H.Šadžiaus “opusas” – tai provokacija ar kažkokios smegenų ligos išdava…

  3. neziniukas:

    Koks dar cia akibrokstas ? Kai kas jau beveik pries metus pasigyre, savo bendrapartiecio – “ilgamečio bičiulio monografija – 1 knyga „Tėvas ir sūnus“.

  4. Du aukšto lygio mokslininkai,bet abu pjauna grybą: abu už konstantą laiko tai, kad jei miškinis, tai jau būtinai kovotojas už Lietuvos laisvę.

    Citata: “Įsivyravo tendencija pagražinti ir net idealizuoti pokarinį laikotarpį, parodyti ginkluoto pasipriešinimo dalyvius kaip kovotojus už šalies laisvę ir nepriklausomybę. Negalima būti kartu ir teroristu, ir laisvės kovotoju”.
    Teroristų, t.y. tų, kurie susitepė rankas nekaltųjų krauju, ir negalima priskirti prie partizanų.
    Betgi kiekviename veiksme svarbu yra tikslas.
    Citata: “Dalia Grybauskaitė: Partizanai laimėjo pagrindinį mūšį – dvasinę pergalę ateičiai, nes tik kovojanti tauta nežūva. Partizanai parodė pasauliui, kad savanoriškas įstojimas į SSRS tebuvo mitas”.
    Taip prezidentė sako, matyt, turėdama omenyje, kad tikriesiems partizanams tikėtis laimėjimo su tūkstančius kartų didesne priešo kariuomene, buvo nerealu, tad netgi jos nurodytas tikslas yra didis, reikalingas ir toks, kuris galiausiai pasitarnavo galutiniam rezultatui.
    Nors aš manau, kad tikrųjų partizanų tikslas buvo išvaduoti Lietuvą ir tai, kaip žinome, galiausiai buvo pasiekta.

    • neziniukas:

      Ar tai ne tavo ?
      Citata: “Visų pirma – partizanų buvo labai mažai (daugumai miškinių joks Lietuvos laisvinimas nerūpėjo – jie gelbėjo savo skūrą ir banditavo); ”
      http://forum.istorija.net/forums/thread-view.asp?tid=4346&mid=75731#M75731
      Be to ,dar nesulaukiau konkretaus tavo atsakymo apie kuniga Lelesiu ir jo bendrazygius – ar tau jie buvo banditai,ar ne ?

      • Kiekvieno veiksmus gali įvertinti tik teismas.

        • Kęstutis:

          …o tai pats kodėl nepalauki teismo sprendimo ir jau žinai kiek partizanų buvo, kiek banditų? Banditų tikrai buvo, bet didžioji dalis jų – KGB samdiniai, kurie sąmoningai kėlė sumaištį ir neapykantą tarp gyventojų, tikriesiems partizanams. Tokia jų buvo “zadača”…

          • Kaunietis:

            “Tikras lietuvis”, įtariu, yra toks pats lietuvis kaip aš – Romos popiežius…

          • Pavėlavai su klausimu – į tai buvo n kartų atsakyta.
            Pakartosiu:
            1. kiekvieno asmens veiksmai gali būti tinkamai pasverti tik teisme – tik turint absoliučiai visą medžiagą, bet tai – ne išteisinimas, tai – vertinimo atidėjimas tam, kad būti tiksliai viskas atlikta;
            2. daugumos veiksmai yra vertinami kitaip, nes visiškai visos medžiagos visai apie viską surinkti niekada nebus įmanoma.
            Todėl daugumos veiksmai yra vertinami, visų pirma, pagal rezultatus.
            O jų, Lietuvos vadavimo, nėra.
            Išvada: per mažai buvo tų, kurie to siekė ir tuo užsiėmė.
            Kas kita ar buvo įmanoma įveikti tokią` kariuomenę, kuri buvo didžiausia pasaulyje, bet apie tai – vėliau.
            Kodėl buvo per mažai vaduotojų?
            Todėl, kad dauguma miške pirmiausia slapstėsi ir pan., o ilgai ten be aprūpinimo neprabūsi, o tada ir priseina nekokiais būdais gauti tai ko reikia.
            Kartu reikia turėti omenyje, kad, būnant šaltyje, drėgmėje, irsta sveikata, o tai paveikia psichinį stovį, dėl ko jau nebesiskaitoma su priemonėmis, galvojant, kad visi turi paklusti miškiniams, nors iš tikrųjų miškiniai nei valdžia, nei gelbėtojai, nei draugai, nei kas, kad juos visi palaikytų, dėl ko, juos palaikiusius gimines išvežus į Sibirą, miškiniai kaip mat buvo visi išgaudyti.
            Kartu pralaimėjo ir tikrieji partizanai, nes okupantai neskyrė kas yra kas – guldė visus iš eilės (tiesa pabaigoje Berija dar vedė su tikrais partizanais – J.Žemaičiu – derybas, bet pats buvo nububintas, o tai tik patvirtina, kad net didieji okupantų vadai suprato skirtumą tarp tikrųjų partizanų ir banditų, kurie tik terorizavo gyventojus, dėl ko ir neturėjo gyventojų palaikymo – .miškinių iki 1949 02 16, kada gyventojų terorizavimas buvo uždraustas, oficialiai pripažintas kaip kovos būdas buvo gyventojų terorizavimas, nors miškiniai, žudydami tuos, kurie dirbo prie naujos valdžios, pvz., mokytojus, bibliotekininkus, paštininkus ir pan., nieko liaudžiai pasiūlyti negalėjo kaip išgyventi, pragyventi ir užauginti vaikus.
            Štai kodėl sakome, kad nei miškiniai aplamai, nei tikrieji partizanai nebuvo valdžia – jie nevaldė teritorijos, jie negalėjo pasirūpinti gyventojais.
            Ir J.Žemaičio – Vytauto patvirtinimas ketvirtuoju Lietuvos Prezidentu yra ne kas kita, kaip šviesaus atminimo išdergliojimas niekam nereikalingom nesąmonėm.

  5. 1940 m. įvykius ir tolimesnes jų pasekmes Lietuvos valstybei ir Tautai lėmė lepšiška Smetonos pozicija priimant Lenkijos 1938 m. kovą Lenkijos ultimatumą, nepasiuntimas Lietuvos kariuomenės 1939 m. rugsėjo pirmoje pusėje, kad pastotų sovietų kariuomnei maršą į Vilnių ir jo kraštą, bet tuojau pat jų mainymas iš sovietų 1939 m. spalio 10 d. sutartimi praktiškai už visos šalies suverenitetą. Šių mainų esmė yra tiksliai išreikšta Tautos nuomonėje – “Vilnius mūsų, o mes rusų”… Tai laikotarpis, kurį pirmiausiai yra būtina objektyviai aprašyti ir įvertinti, kadangi šio laikotarpio valstybės valdymo veiksmai lėmė 1940 m. birželio įvykius. Lietuvai yra svarbus būtent šis laikotarpis, o ne tai ką okupantas ir jo pakalikai darė Lietuvoje po 1940 m. sovietų įvykdytos okupacijos karine jėga. Akivaizdu, kad viskas kas buvo vykdyta Lietuvoje okupanto ir jo politinių kolaborantų yra neteisėta ir nėra čia daugiau ką kalbėti. Čia labiau derėtų prisiminti Maskvoje Molotovui įteikiant Lietuvos užsienio reikalų ministrui Urbšiui ultimatumą jo ištarta frazė: “Chvatit vam Litvy prodavatj”, kuri be abejonės, sietina su 1938 m. Lenkijos ultimatumo priėmimu ir nėjimu atsiimti Vilniaus ir jo krašto 1939 m. rugsėjo pirmoje pusėje, kai Lietuva su Lenkija buvo karo santykių būklėje. Taigi užvedamos vis tos pačios kalbėtos nukalbėtos temos, kurios, beje, šiandien ne Lietuvai, o svetimiesiems galėtų būti naudingos.

  6. Prusas:

    sprendziami neisprendziami dalykai kurie jau buvo sprendziami senoves graiku ir taip ir liko neisspresti…galima daug pamineti bet paminesiu tik du is ju:
    1. kiekvienas tures sava pasiaiskinima priklausomai nuo to kas kam patinka ar kas kam svarbiau. tai yra (pateiksiu tik du pasiaiskinimus beveik priesingus vienas kitam) jeigu vienam svarbiau yra nevergauti niekam, net savo tautos ponui, tas pasirinks komunizma ir net sutiks su okupacija, o kas yra ponas ar kam yra svarbiau apginti savo genus-genti-tauta ir proteviu pavelda bet uzmerkiant akis vergavimui, tas pasirinks nacionalizma
    2. kerstas uz kersta

    ir mastyk cia ka nori nieko neismastysi, todel ir yra vienintele iseitis kuri vadinasi taika

  7. dr.Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com:

    Suprantu, kad valatkos-valkatos ir visokie plauko jurgeliai meistreliai turėtų tokį veikalą labai išgirti. Autoriaus kelia klausimą maždaug taip, kaip čia atsitiko, kad tokį veikalą išdrįso paskelbti? Labai paprastas atsakymas….. raudonoji Dalia prezidento poste. O jeigu imti dar giliau, tai visi 7 Seimo rinkimai vyko antikonstituciškai. Apie tai skaitykite pasiguglinę 2016-9-11 straipsnį “ULTIMATUMAS Seimui dėl LR teisinių pagrindų griovimo”. Tai aplinkybės tokios, kad faktas yra tas, kad senai jau yra įvykęs antikonstitucinis perversmas Lietuvoje.

  8. Bartas:

    Kas galėtų paaiškinti (“tikro lietuvio”- nuomonė aiški). Kodėl partizaninis judėjimas už Nepriklausomybę neprasidėjo na pvz: 1936m. Juk Lietuva buvo “užgrobta nekenčiamo fašistinio smetononio režimo “. Kas trukdė ?

  9. Pikc:

    “Kuršo (Latvija) teritorijoje atkirsta, gerai ginkluota vokiečių armija (keliasdešimt divizijų), o taip pat ir latvių SS legionieriai įnirtingai priešinosi prieš raudonuosius iki galutinio tos grupuotės sutriuškinimo 1945 metų pavasarį.” – ten ir lietuviai kovėsi, ir ten armijų grupė, o ne armija buvo, ir sovietams jų nepavyko įveikti. Jokio sutriuškinimo nebuvo.
    O okupacijos teisinimo ir lietuvių pasipriešinimo sovietams šmeižimo kampanija yra plati – ji toli gražu neapsiriboja šito sovietinio istoriko “opusu”. Be to, ji pati tėra dalis didesnės – lietuvių tautos, istorijos ir valstybės niekinimo kampanijos. Klausti “cui bono?” čia kažin, ar verta – suinteresuotų galima rasti tiek Maskvoje, tiek Varšuvoje, tiek ir Briuselyje. Nors šiuo konkrečiu atveju balsuočiau už Maskvą. 🙂

  10. Diedas:

    Kiaulės komunistai visai suįžulėjo. Greit leidyboje liks tik ubagišką sovietmetį ir rusus šlovinančios knygos bei Lietuvą ir lietuvius menkinantys veikalai. Tai liečia ne tik knygas, bet ir meną, žiniasklaidą. Dergt Lietuvą. šlovint maskolius ir žydus labai pelningas amatas. O būti išdidžiu. gerbti savo tautą ir istoriją tampa pavojinga. Būsi apšauktas banditu. Paskaičius komentarus nenoromis peršasi išvada, kad esu banditas ir savo vaikus išauklėjau banditiškai.
    Alko “tykru jetuviu”komentaruose aidi jaunystės Rusijos laikų atgarsiai, kur apie save ir savo tautą nieko geriau negirdėjau, kaip “bandity”fašisty””niemcy niedebityje”

    • Citata: “Paskaičius komentarus nenoromis peršasi išvada, kad esu banditas ir savo vaikus išauklėjau banditiškai”.

      🙂 🙂 🙂
      Ale, atsitik tu taip – ir man tokia pat mintis atėjo į galvą.
      🙂 🙂 🙂

    • Pikc:

      Nedažnas atvejis, kai sutinku su “Diedo” nuomone – bet šituo klausimu pritariu visiškai.

      • Aš irgi sutinku, kad jis teisingai apie save pagalvojo.

        • neziniukas:

          Sudareme komisja ,kuri nusprende ,kad Diedas tik apie “tikra pavare”.. Ar pats nusigausi iki Rokiskio “ospedale”, ar nuvezti su “TUK TUK” ?

          • Aukštai šoksi, žemai krisi – taip ir atsitiko, kada paprašiau išversti porą eilučių.
            Tada nebeliko nieko kito iš tavęs kaip kolionės.

            • neziniukas:

              As juk askiai tau parasiau, kad tau neversiu nieko. Ar dar nori ,kad B gala viesai iskisciau,kad geriau suprastum ? Kai rasiu ta vieta ,parasysiu apie tai spaudoje ,galesi atvykti paziureti….

              • Nieko tu nepasakei – tu tik bjaurojeis, nes, matyt, savo sugebėjimus pernelyg iškėlei.

                • neziniukas:

                  As savo sugebejimus zinau,o tu savo…

                  • ziniukas:

                    Stai koks man sapnas prisisapnavo ka tik…
                    “Tas musis, neturi visiskai nieko bendro su saule,o tik su upes vaga… Jeigu kazka musa ,tai Musa,o jeigu lietuviai kazka lupa,taip Lie-lupa (Lielupe). Stai manau ten ir ieskok savo issvajotos vietos,kur i Lielupa Musa iteka ,o is kito sono, Nemunelis atvingiuoja…”. Kol kas tiek. ;-),einu toliau sapnuoti… :-D…

                    • Vieta man žinoma, nes aš tikiu vokiečių mokslininkais ir lietuvių mokslininku Batūra.
                      Man buvo įdomu gauti nesuinteresuotą nuomonę.

                    • Nes net dabar, praėjus beveik 800m., kada seniai viskas rausta perrausta, atsiranda lžeistorikų, kurie organizuoja dar paieškas kur tai, tikėdamiesi rasti to meto kokių nors kirvukų ar dar ko, nors kiekvienam aišku, jog žiemgaliai, tuomet turėję žymiai visko mažiau, po mūšio susirinkdavo kiekvieną metalo gabalėlį, lžeistorikai aiškina apie kokius tai žemaičius mūšyje, nors Eiliuotoji kronika aiškiai sako: priėjus upę priešas pasirodo, o tuoj po to – žiemgaliai žudė visus be gailesčio. Paskui rašo – lietuviai (ruskiai netgi Rasiejos gilumoje, kada kovojo su galindais, rašė, kad tai Litva su jais kaunasi) juos atstūmė. Tai kas galėjo žinoti tokią vietą, jei ne vietiniai – ne žiemgaliai, o ir vokiečių mokslininkai (jie jau tikrai šaltinių turi daugiau ir žino, kur jų chebra buvo) tą vietą rodo (tą vietą nurodė ir prieškario Lietuvos mokslininkai). O lietuviai ten paminėti, manau, tik dėl to, kad kryžiuočiams visi baltai buvo vieno veido – kaip mums kiniečiai. Žodžiu, įdomus dalykas, nes per kelias dienas – labai trumpą laiką (kiek truko užpuolikų reidas) kariuomenės nesuorganizuosi ir neatvesi, todėl tai galėjo padaryti tik vietiniai – pvz., artimiausių pilių – Raktės (Žagarėje), Sidabrės (Joniškyje dabar), Jurgaičių (Kryžių kalnas dabar) žiemgalių įgulos, kurie buvo profesionalūs kariai su šauktiniais. Kryžeivių buvo apie 50, visi kiti ten buvo visokie ginklanešiai, polockiečiai bei pan. pacūkai, kurie kaip mat buvo išblaškyti ir išsilakstė. O riterius įvijo į pelkę, su kabliais nutraukė nuo arklių ir, anot kronikos, kaip bobas juos išmušė. Ne be reikalo prieš mūšį riteriai nenorėjo ten kautis ir sakė: čia mes pėsti liksime, o su sunkiais šarvais pėsčiąjam išsilaikyti neįmanoma. Dar įdomiausia, kad tie lžeistorikai rašo, jog toje vietoje mūšio negalėjo būti, nes ten dabar … pelkės nėra. 🙂 🙂 🙂 Tarsi nebūtų praėję 800m., tarsi nebūtų buvę sovietmečio melioracijų ir t.t., ir pan. Viskas jiems buvo “ką tik”. 🙂 Todėl jie ten viską turi rasti. 🙂 🙂 🙂

  11. Citata: “Štai, apibūdindamas pirmąjį etapą, autorius rašo: „1940 m. vasarą rinkimai į Liaudies Seimą vyko pakiliai“. Nes „absoliuti tautos dauguma buvo ištroškusi laisvų rinkimų“. Net ir „didžioji dauguma inteligentijos“ ėjo į rinkimus norėdama nusikratyti tautininkų režimo”.

    Grigas tam prieštarauja, tarsi, betgi taip ir buvo.
    Kodėl?
    Todėl, kad smetonmečiu visuomenės dauguma (varguomenė – apie 95% visuomenės) neturėjo visai, arba beveik visai, jokio turto. Todėl žiūrėjo į aną šalį su viltimi.
    Kas kita kad niekas nežinojo apie stalinistų darbus – va, kur ir buvo didžioji suklydimo priežastis.
    Štai kodėl įstojimas į TSRS buvo apgaulė ir prieš lietuvių tautos norus – niekas iš jų, jei būtų žinojęs kas iš tiesų toje šalyje dedasi, nebūtų norėjęs turėti reikalų su tokia šalimi.
    Netgi nežinojo ir tie patys “saulės parvežėjai” ir pritarėjai (Paleckis iš karto po “įstojimo” pateko į psich.ligoninę, S. Nėris pripažino apie baisią klaidą, o garbinę poetai buvo, kaip minima straipsnyje, nužudyti).

    • LosAngeles:

      ‘..„absoliuti tautos dauguma buvo ištroškusi laisvų rinkimų“..’ apie situos skiedalus neverta net burnos ausinti. Nesamone. Kitas klausimas tamstos vis persama mintis ‘..Todėl, kad smetonmečiu visuomenės dauguma (varguomenė – apie 95% visuomenės) neturėjo visai, arba beveik visai, jokio turto..’. Siaip tai irgi skiedalai. ‘Isbuozino’ tikrai ne 5 nuosimcius, tai paliete gerokai didesne visuomenes dali. Ar norite pasakyti kad isbuozino beturcius? Be to yra dar zmoniu, menanciu ta laikmeti. Buvo sunku, bet tikrai ne taip blogai kaip bandote prakisti…
      Su visu kitu galima sutikti. Buvo sudaryta nuomone, ir patys ‘saules vezejai’ nelabai zinojo kur galva kisa. Ne vienas ja ir pagulde, apie ka velgi per daug nesipleciama…

      • Išbuožino buožes (ir tie buožės, dažnai, nelabai ką teturėjo), o jie tikrai buvo ne dauguma.
        O pirmas tavo sakinys – Grigo citata iš aprašomos knygos: tai ne mano žodžiai.

        • LosAngeles:

          Suprantu kad tai ne tamstos sakinys, tik apie pati principa pasakiau. Dabar tai labai megstamas ir svarus ‘argumentas’: zodzio, susirinkimu ar kokios ten dar laisves. Tais laikais kaimo liaudziai tie rinkimai… Neverta net kalbeti. Visiska nesamone, teiginys is siu dienu varpines, ne daugiau.
          Kas del buoziu tai deja, bet sutikti negaliu. Nebent tamsta si zodi vartojate pagal tu laiku bolsevikeliu tradicijas: reikia tiek ir tiek isvezti, bet negi vesi ‘darbo liaudi’? Nu ne, tai reikia pavadinti juos buozemis ir tada… Kaip tame anekdote: Krusa viska, kas kruta. Klausimas ka daryti jei kazkas nekruta? Pajuditi ir iskrusti… Buvo zmonu ir tikrai ne 5 nuosimciai, kurie turejo zemes, turejo kuo ja dirbti, turejo kazkiek lesu statytis pastatus, turejo is ko moketi mokescius ir maitinti vaikus.

  12. Diedas:

    Visur ikyriai kaišiojami Stalino skaičiai apie kažkokius penkis procentus turtuolių ir likusius ubagus. Tai kas tada valdė žemę Lietuvoje?Pagal tų laikų įstatymus nebuvo galima turėt daugiau kaip 80 ha žemės ir niekas daugiau neturėjo.
    Šviesios atminties mano amžinatilsį senelis gyveno ant 9ha, bet smetoniškus laikus atsimindavo tik šviesiausiomis spalvomis. Žmonės gyveno sočiai ir gyvenimas gerėjo. Užėjęs ruskis pavertė visus ubagais, sukiršino, supjudė, suskirstė į gerus ir blogus, surūšiavo į savus ir svetimus ir doriausius žmones išgalabijo.

    • Mano vienas irgi turėjo žemės panašiai kaip tavo, dar 13 vaikų, o kada miškiniai jį per prievartą varė į mišką “partizanauti”, tai jis paklausė: kas užaugins mano vaikus?, slapstėsi nuo jų.
      Kitas turėjo virš 100 ha, tai žemę atėmė Lietuvos valstybė (iš ko būtų padaliję savanoriams?), o jam teko važiuoti gyventi į Prancūziją.

  13. Diedas:

    Užėję rusai konfiskavo virš 2000 motociklų, kaip tie beturčiai lietuviai galėjo jais važinėt?

    • Jei manyti, kad 1 šeima turėjo tik po 1 motociklą, tai tik 2000 šeimų tebuvo turtingi.
      Viskas atitinka.

      • Kaunietis:

        “Tikras” tu lietuvi, gal vieną kartą jau nusiramink?! Kai užsiundysime ant tavęs spec. tarnybas – mažai nepasirodys… Supratai?! Rašyk atsiminimus ir dėk juos į stalčių… Jei ateis putinoidai, galėsi išspausdinti. Ponial, tovarišč?

        • Bartas:

          Teisingas palinkėjimas. Šaunuolis.

          • 🙂
            Nei jūs pirmi,nei paskutiniai: jau buvo 12 bylų man iškelta, bet aš jas visas laimėjau.
            Nebent turite daug atliekamų pinigų mano naudai susimokėti už šmeižtą?
            Dabar išvardinsiu tas bylas:
            1. pirma buvo per gen.prokuratūra iškelta žydomasonų už tai, kad aš teigiau, jog dabartiniams žydams prieškario žydų organizacijų turtas nepriklauso;
            Byla laimėta, žydai turto, kurį įvertino net 500 000 000 lt, negavo;
            2. paskui buvo penkios bylos per genprokuratūrą iškeltos žydomasonų pederastų, kad, būk, pvz., žodis pederastas yra užgauliojimas ir pan., kad jų geriausias gydymo būdas JAV elektros šoku irgi blogis, bet nieko nepešė, puolimai aprimo;
            3.vieną bylą buvo iškelę žemaičiai “tautininkai” už tai, kad jie buvo pavadinti pusdurniais, nors jų vadas, tada, turėjo nuosavą aludę, kur pats gamino alų ir sakėsi, kad nėra nei dienos, kad neišmauktų to savo alaus bent trilitrio. Kaip žinom iš alaus krašto – Pasvalio ar Biržų atstovų, tokio alaus 1 stiklinė -per mažai, o dvi – jau perdaug, kas sako, kad po tiek pavartojimo gali patapti ne tik pusdurniu;
            4. 5 bylas (1 – a, būk, mano užpuolikui, bet pridedant tris jo melagingus liudytojus ir tik mano energingų veiksmų dėka byla pasibaigė taip ir turėjo būti – žulikas buvo nubaustas; kitos dvi bylos buvo iškeltos man, pranešusiam apie įvykį, o po to, kada policija pralaimėjo apylinkės teisme, tai skundė apygardos teismui, bet ir ten gavo špygą) buvo iškėlusi policija už, būk, 2 adm. pažeidimus, kada filmuojamoj vietoj buvau užpultas agresyviai vairavusio, bet tai buvo jų siekis uždengti savo agentą, dar ir pasitelkiant melagingus liudytojus, kuriuos suskaldžiau teisme – viena iš viso tuo metu, kada buvo įvykis, ten nebuvo – buvo parduotuvėje, o kiti du prisipažino, kad nematė įvykio. Šituo atveju, manau, dar ne viskas padaryta – siekiu priversti VRM atsiprašyti už savo š policiją.

            Kas jūs tokie būsite?
            Ar tik ne pederastai (žr.išaiškinimą tzz lt/pederastas, nors, gali būti, kad neberasit – svetainė užblokuota?)? 🙂

  14. Romas:

    Man tai keista kai zmonems-recenzentams, ir garbingiems zmonems, kaip prof. R. Grigas, kuria ivairias samokslo teorijas “is kur knygos remeju buta” (suprask ale kad raudonieji finansuoja..):), as gerai pazistu sia seima, nes su H. Sadziaus sunumi isaugau.. Jis jau 25 metus – Amerikos gyfytojas (dirbo Santariskese chirurgu ir apie 1989 emigravo i JAV), gyvena ir dirba gydytoju Las Vege. Tur but nereiktu aiskinti kiek U.S. uzdirba gydytojai I metus.. skyre savo 1/30 dali metiniu pajamu tevui kuris apie 10-15 metu rase moksline monografija. Juokas ima – “finansuoja rusai”, “uzsakymas is raudonuju” ir pan. Siaip palinkeciau (nuosirdziai neizeidziant nei vieno) patiems kokia stipria moksline monografija parasyti ir isleisti – ne zurnalistine rasliava ta prasme.

    • Va, ir išaiškėjo: gydytojas, o rašo apie sritį, kurioje nei bū, nei me.

      Čia tas pats, kas būtų, jei operacijos metu, kada chirurgas jau atvėrė krūtinės ląstą, ateitų iš tvarto mųžikas, suriktų: Neteisingai! ir pradėtų po vidurius makaluoti su mėšlinom šakėm.
      Tokiems primename K.Donelaičio žodžius:
      – eik, šūdvabali, kur šūdvabaliai pasilinksmin!

      • Pasitaisau – jei ne jis, o jo sūnus – gydytojas, tai:
        1. visų pirma labai “patriotiška” (obuolys nuo obels?) pamesti savo Tėvynę likimo valiai;
        2. visai be reikalo buvo išmesti pinigai (jei jau sakai jo, o ne kieno nors kito) akivaizdiems dalykams, kaip, pvz. pasipriešinimo svarba, nuneiginėti.
        Nes tai yra tas pats,kas tvirtinti, jog Žemė yra čemodano formos.
        Nes istorijos negalima rašyti tik pagal dokumentus ir dar tik tokius,kurie išliko – kiekvieno darbo esmė yra išvados, kuriose jau reikia ne tik pirmos klasės aritmetikos žinių, bet dar daugiau – gyvenimo supratimo, sugebėjimo aprėpti daiktus, žmones, įvykius, perprasti dinamiką, vienžo – reikia ir filosofijos žinių.
        Jei knygą rašė žmogus, daug metų dirbęs istorijos moksle, tai niekas nepatikės, kad jis tokio supratimo negalėtų turėti.
        Visiems aišku,kad pozicija pasirinkta, o ne nulemta objektyvaus tyrimo.

        Nors, tiesą sakant, ko kito čia buvo galima tikėtis tokioje temoje, kurioje viskas rausta perrausta n metų ir n kartų?
        Nieko naujo čia nepasakysi.
        Nebent norėdamas kam nors įtikti?
        O tai veda prie minties: kam tokios išvados reikalingos?

  15. Algimantas:

    Daugiau Lietuvai tokiu objektyviu autoriu! Skaiciau knyga. Nuostabi.

    Algimantas

  16. neziniukas:

    Sutapimas ,ar provokacija ???
    1941 birzelio 22. Del “kazkieno” rankomis Lankeliskiuose nukirsto sovietu sajungos armijos rysio kabelio,Budavones miske ziauriai nukankinami 3 niekuo deti lietuviai – dvasininkai,klebonas V. Balsys ir kunigai J. Petrika ir J. Dabrila. 6:00 ryto, Rusu kariai atvyksta i Lankeliskiu baznycia ir suima 3 dvasininkus,nuveza i Budavones miska , atlieka savo juoda darba ir tuojau pat “isgaruoja”. Sutapimas ar ne ,bet toje pacioje vietoje,Budavones miskelyje ,tuojau pat po kraupiu zudyniu , dar ta pati ryta ,pasirodo vokieciu armijos kariai ir randa 3 ziauriai nukankintus dvasininku kunus,kas be ko ,tuojau pat atsiveda netoliese gyvenanti zmogu kaip liudininka …
    (Ps. ta pati Lankeliskiu baznycia – kurioje nuo 1945 m. kunigavo Justinas Lelešius (slapyvardžiai Krivaitis, Grafas,Tauro apygardos partizanų kapelionas).

    Ta pati 1941 m. birželio 22 diena, prasidėjes sukilimas naciu Vokietijai uzpuolus sovietu sajunga.

    Kas paaiskins ?

    http://www.mususavaite.lt/budavones-kankiniai/

    https://lt.wikipedia.org/wiki/1941_m._bir%C5%BEelio_sukilimas

    http://rytufrontas.net/?page_id=1288
    skaityti “Vieno miškelio istorija”.

    apie Lankeliskiu isdavika vardu “kabelis” -Albinas.
    http://www.lrt.lt/naujienos/kultura/26/28190

  17. Algimantas:

    Darbas tikrai geras. Skaičiau.

    Rekomenduoju. Ir mano tėvai kentėjo nuo stribų. Bet ką padarysi, visais laikais gerų ir blogų žmonių buvo, yra ir bus. Džiugu, kad dar yra asmenų nebijančiu kelti į viešumą faktų, kurie ne vienam bado akis ir/ar yra nemalonūs. Sveikatos ir sėkmės nuostabiam Žmogui ir Autoriui. O komentatoriams.

    Tikriausia, po šiai dienai nėra normalaus straipsnio parašę, nekalbant apie monografiją kelių tomų, paremtą DOKUMENTINĘ MEDŽIAGA. Iš antikos laikų mus pasekęs posakis: „Žmogus, kuris nežino istorijos, visada lieka vaiku.“ Panašiems komentatoriams pasakyčiau. Atsistokite ir pūskite prieš vėją! Išeis?! Ne. Tai savaip interpretuodami pateiktą dokumentinę medžiagą, pasiliksite TIK vaikais, stovinčiais prieš jūrą ir pūsdami į ją, stengdamiesi pakeisti bangų kryptį.

    Kūrybinės sėkmės Autoriui!

  18. Kaunietis:

    Ir ką tu, žmogau, padarysi: vyksta tikras informacinis karas tarp “tikrų lietuvių” ir normalių lietuvių… Taigi kas ką įveiks… O gal nereikėtų reaguoti į “tikrų lietuvių” paistalūs? Jie juk turi “atitrolinti” savo 30 sidabrinių ir čia jau nieko nepadarysi…

  19. Kaip matome prieš mano teisingai išsakytą sovietų kritiką išstojo maskolberniai.
    Gerai nors tiek, kad atsiskleidė.

  20. Diedas:

    Kaip išdūksta raudonosios lervos kai tema paliečia jų pikyadarybes matosi pagal komentarų skaičių. Komunizmas, niekur pasaulyje nepasitvirtinusi,žlugusi atsilikusi religija. XXI amžiuje, aplinkui klestint progresui,bandyt pateisint ubagystę, fanatizmą, nesamų priešų kųrimą ir vėliau kovą su jais, atrodo durniau negu durnai.
    Nediskutuotinas dalykas.
    Taip pat nediskutuotina ir Tėvynės gynimo nuo užpuolikų tema.
    Nebūtų atėję okupantai, nebūtų supjudę liaudies, nebūtų nei miškinių, nei komunistų, nei tokių diskusijų. Lietuva būtų lygiavertė Europos šalis, kaip kad buvo prie Smetonos.
    Rašeivos bandantys apdergt nepriklausomos Lietuvos pasiekimus, kovojusius ir žuvusius už Tėvynę didvyrius yra padugnės.

    • Citata: Nebūtų atėję okupantai, nebūtų supjudę liaudies, nebūtų nei miškinių, nei komunistų, nei tokių diskusijų. Lietuva būtų lygiavertė Europos šalis, kaip kad buvo prie Smetonos”.

      Nebūtų, nes … nebuvo:
      1. Suomija atsiradusi ir gyvavusi tokiam pat laike išlaikė demokratinę tvarką, dėl ko ir sugebėjo išlaikyti tokį lygį, kuris įgalino apsiginti;
      2. Lietuvoje po perversmo viskas nugarmėjo žemyn – nepasiekėm Suomijos lygio, dėl ko ir nepajėgėm apsiginti.

  21. Diedas:

    Kariai išvaduotojai rusiškai ar pan. deklamuoja S.Neries eiles.
    Video “tykrems letuvems”
    http://www.youtube.com/watch?v=GYdNpU843Rs

  22. Gustavas:

    AČIŪ GERB. ROMUALDUI GRIGUI už teisingą straipsnį.

  23. Vytautas:

    Nustebino! Pasitaiko ne tik prisvaigusių, bet ir blaivių žmonių tiek mūsuose, tiek rytų šaly…
    Būtų sveika paklausyti tokiems kaip H.Š., o ir ne tik š…itokiems. Visiems. Rekomenduočiau pasiūlyti ir pažįstamiems, ypač rytuose.
    ‘Исторические хроники’ с Николаем Сванидзе. 1939 год. Nuo 37 minutės… https://www.youtube.com/watch?v=c0a8BkwwxUM&list=PLfVXEmYg_xzDdpcfqUpnO6ZEWUHNipEmo&index=43
    ‘Исторические хроники’ с Николаем Сванидзе. 1940 год. Nuo 28 minutės…
    https://www.youtube.com/watch?v=JorKMlpCXBw&index=42&list=PLfVXEmYg_xzDdpcfqUpnO6ZEWUHNipEmo
    ‘Исторические хроники’ с Николаем Сванидзе. 1974 год. Банионис
    https://www.youtube.com/watch?v=7HDrUOUq6TA&list=PLfVXEmYg_xzDdpcfqUpnO6ZEWUHNipEmo&index=75

  24. Vytautas iš Šlavėnų kaimo:

    NEĮTIKĖTINA!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *