Kuo matuosime Lietuvos kantrybę? (10)

Vilius Kavaliauskas | respublika.lt nuotr.

Vilius Kavaliauskas | respublika.lt nuotr.

Kiek ten kartų liaudies išmintis rekomenduoja matuot, o jau tik po to kirpti? 7 ar 9? Koks skirtumas. Svarbu matuoti tiek kartų, kad kirpdamas nesuklystum. Tačiau jeigu aš imsiu matuoti, tarkime, 77 ar 99 kartus, jums, be abejo, kils įtarimas, kad esu idiotas, ir mane, kriaučiaus vaiką, reikia laikyti per patrankos šūvį nuo bet kokių matavimų ir kirpimų, nes, kol tiek kartų matuosiu, šuo kepsnį nuneš.

Nacionaliniai matavimų ypatumai

O jeigu 77 ar 99 kartus matuoja kurios nors savivaldybės vadovai? O jeigu Seimas, jeigu Vyriausybė? O jeigu kuris nors prezidentas ar prezidentė kasmet, o gal ir kas mėnuo arba, pavyzdžiui, ištisus 77 mėnesius skelbia, irgi tik, pavyzdžiui, negailestingą karą korupcijai? Bet vis nekerpa ir nekerpa. O ir visi kiti, aukštai esantys, vis kažką matuoja, matuoja, bet dažniausiai irgi nieko nesiryžta kirpti.

Tai ką daryti su tokiais matuotojais, kurie vadovaujasi principu: „geriau vėliau negu niekad“? O ar nebūtų dar efektingesnis, o ir efektyvesnis, principas „geriau niekad negu vėliau“? Pastarasis, viešai ir garsiai išdeklaruotas ir išdeklamuotas, galėtų virsti nepaprastai patrauklia, net gundančia, Lietuvos pristatymo pasaulyje strateginio marketingo koncepcija. Vietoj tos, kuri buvo patvirtinta 2008 m. ir vadinosi „Lietuva – drąsi šalis“!

Ar atšuoliuos Vytis į Lukiškes?

Gariūnuose, vieno garsaus Lietuvos tapytojo parodos atidaryme, sutikau seną bičiulį žurnalistą Vilių Kavaliauską. Neišlaikė nepasidžiaugęs: „Nepriklausomybės paskelbimo 100-mečio proga VYTIS ATJOS Į LUKIŠKIŲ AIKŠTĘ!“ Yra kuo džiaugtis. Įregistruotas ir aktyviai veikia generolo Česlovo Jezerskio vadovaujamas „Vyčio“ paramos fondas, jau paskelbęs atvirą „Vyčio“ skulptūrinio modelio konkursą. Ne mažiau aktyvus „Vyčio“ visuomeninis komitetas, į kurį susibūrė arti šimto Lietuvos šviesuolių: Prezidentas Valdas Adamkus, Mokslų akademijos prezidentas, Vilniaus universiteto rektorius, Kauno arkivyskupas, Lietuvą garsinantys menininkai, mokslininkai, keliolika nacionalinės premijos laureatų, visuomenės lyderiai, patriotinių organizacijų vadovai…

Matydamas, kiek metų, o gal ir kiek dešimtmečių Lietuva rengiasi kažką pastatyti Lukiškių aikštėje ir vis nestato, nes neapsisprendžia, ką statyt, nesiryžau Viliui, nepataisomam optimistui ir entuziastui, pasakyti, ką galvoju apie mūsų „99 matavimus“ ir vieną „kirpimą“ (o dažniausiai nė vieno). Neišsakiau ir nuogąstavimo, kad, kol jų siūlomo Vyčio idėjos skersai išilgai neišmatuos visi matuoti geidžiantys matuotojai, matininkai ir amatininkai, į Lukiškių aikštę „Vytis“ neatšuoliuos. Nebent Nepriklausomybės paskelbimo 125-ųjų metinių proga. Ir dar neaišku, kurios Nepriklausomybės – Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios… Nepasakiau. Užtat Vilius man pasakė daug ką…

 
Viliau, iš kur tavyje radosi ta fix idea Nepriklausomybės paskelbimo šimtmečio proga Lukiškių aikštėje statyti Vytį?

– Manau, kad ta idėja visai ne fix. Ji visą laiką žmonių lūpose, tik gal viešai nebuvo išsakyta. Jeigu mes nebūtume pasiūlę tokios idėjos, ją būtų pasiūlę kiti – nes būtent Vytis čia prašyte prašosi. Tai tiesiog neišvengiamas variantas. Kas labiau nei Vytis, tavo nuomone, galėtų vienyti lietuvius? Ir vienytų tiek metų. Jis reikalingas Lietuvai. Kad įkvėptų ją tikėti savo ateitimi. Įkvėptų net tą, kuris šiandien išvažiuoja į Airiją, – Vytis galėtų virsti ta jėga, kuri jį temptų namo.

Negi drįsai manyti, kad šiai idėjai nesulauksi didžiulio pasipriešinimo? Manau, vien tik Heraldikos komisija 99 kartus tikrai matuos šią jūsų visų idėją. Nors, tiesą sakant, ko čia jiems kištis – juk ne iš herbo Vytis „išjojo“ tėvynės ginti, o visai atvirkščiai – Tėvynę apgynęs virto Lietuvos herbu…

– Žinoma, Vytis atsirado anksčiau už herbą. Jis pirmiausia tapo valstybės tvirtumo ir veržlumo simboliu, o tik tuomet pateko į herbą. Ir kiekviena epocha, manau, turi teisę Vytį matyti vis kitomis akimis. Mes neketiname Lukiškių aikštėje statyti valstybės herbo. Mes norime pastatyt valstybės simbolį, skulptūrą, meno kūrinį Vyčio tematika. Mūsų Vyčio žirgą aš įsivaizduoju šuolyje – kad atvykęs žmogus pamatytų mūsų valstybės veržlumą, mūsų visuomenės atkaklumą, žinias, naują kokybę, mūsų talentus, mūsų jaunimą. Todėl labai būtų gražu, kad padėti mums realizuoti šią idėją ateitų kuo daugiau jaunų žmonių. Pakviečiau talkon Mikutavičių, Kaušpėdą, Svarą – žmones, kuriems mūsų jaunimas neabejingas. Marijonas manęs klausia, kokia būtų jo misija. Paraginti, sakau, jaunimą, kad paaukotų mūsų Vyčiui po… du eurus! Kad kiekvienas jų visada galėtų didžiuotis: ir aš šį paminklą stačiau. Arba atvestų po dešimties metų savo vaikus, o po keliasdešimt – anūkus. Ir parodytų, pavyzdžiui, paminkle įamžintą savo pavardę. Kad ir jie galėtų didžiuotis. Todėl visi aukotojai būtų viešai paskelbti ir įamžinti – kas pačiame paminkle, o kas specialiai išleistame albume ar specialiame dokumente, kuris jam būtų įteiktas.

Esu sutikęs žmonių, kurie man rodė pažymėjimus, liudijančius, kad jie yra užlipę ant Kinų sienos. Tai ar ne prasmingiau turėti mūsų „Vyčio“ dokumentą, liudijantį, kad tu esi palikęs tokį ryškų ženklą Lietuvoje. Įsivaizduoju, kaip žmogus, praeidamas pro tokį paminklą, kiekvienąkart pagalvotų: čia mano, čia mūsų sumanyta ir padaryta. Supranti, ne valdžios, o MANO ir MŪSŲ. Todėl neabejoju, kad mes surinksime tą pusę milijono eurų paminklui. Europos Sąjungos atstovas Rusijoje Vygantas Ušackas su savo įnašu norėjo būti pirmas, bet jį pralenkė Henrikas Juškevičius, UNESCO generalinės direktorės patarėjas.

Labai nuoširdžiai, dar būdamas kultūros ministru, mūsų idėją parėmė Šarūnas Birutis. Jis net norėjo būti įtrauktas į mūsų „Vyčio“ visuomeninį komitetą. Pasakėme, kad mes nelabai norime ministro. Pasiūlėm jam, kai išeis iš ministrų ir taps tiesiog pilietis, ateiti pas mus su didesne ar mažesne santaupų dalelyte ir paremti mūsų visų „Vytį“.

Juk ne valdžia, ne valstybė, o jos piliečiai, tiesiog žmonės, lietuviai, lenkai, rusai, žydai, panašių visuomeninių komitetų suburti, jau šios Nepriklausomybės metais Lietuvoje pastatė reikšmingą paminklą. Žmogus, dalyvaujantis tokioje garbingoje misijoje, pačią valstybę ima kitaip suprasti – kaip savo, o ne kažkieno mums primestą.

Esi jau ir taip pakankamai nusipelnęs Nepriklausomybės paskelbimo šimtmečiui. Tavo „Lietuvos karžygiai“, 7 storiausi tomai apie Vyčio kryžiaus kavalierius, jau tapo savotiška 1918-1940 m. Lietuvos karžygių narsos enciklopedija. Važiavai per Lietuvą, būrei merus, seniūnus atidenginėti memorialines lentas iš tų vietų kilusiems kariams savanoriams, kuriuos dažniausiai pats archyvuose ir „iškapstei“. Ar nebijai, kad rizikingas tavo ir „Vyčio“ žygis į Lukiškių aikštę ir į žmonių širdis gali patirti fiasko?

– Iš pradžių „Lietuvos karžygiai“ dar nebuvo orientuoti į Šimtmetį. Juos pradėjau „iš reikalo“… Tiesiog daktarai man pasakė blogą diagnozę. Labai blogą. Nusprendžiau kaip nors suspėti dar ką nors padaryt… Tai buvo pretekstas nepasiduot. Dabar dukart mane operavę profesoriai Ričardas Janilionis ir Saulius Cicėnas manęs vis klausia: iš kur tiek sveikatos. Kai įninki į darbą, užmiršti net didžiausias ligas. Geriausias vaistas. Geriausia chemoterapija.

Bet labiausiai šiandien skauda, kai tau sako: „O kokią jūs čia teisę turit statyti „Vytį“? Tai kiek galima delsti? Mes iš tikrųjų vėluojam. Mums jau neramu ir be tų pagalių, kurie mums kaišiojami į ratus. Ir skaudžiausia, kai tuos pagalius kaišioja institucijos ir atskiri veikėjai, kurie patys privalėjo ar jau bent galėjo imtis iniciatyvos, bet nieko nepadarė, kad Lukiškių aikštės centre atsirastų paminklas mūsų kovoms už Laisvę. Mes visi, ir „Vyčio“ fondas, ir visuomeninis komitetas, iš tiesų, rizikuojame savo geru vardu, bet kažkas juk turi šito imtis.

Man labai patiko pokalbis Dailininkų sąjungoje. Gal ne tiek pats pokalbis, kiek skulptoriaus Leono Pivoriūno pasakyti žodžiai: jeigu mes šimtmečiui nepadarysime kažko įprasminančio valstybę, tautą, laisvės kovas, tai mes jau nieko nepadarysime.

P.S. Tai ką rinksimės? „Vytį“? Ar „geriau vėliau negu niekad“? O gal „geriau niekad negu vėliau“?..

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Kultūros politika, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *