Vilniuje, „Akademijos“ galerijoje, šių metų rugsėjo 12–26 d. veikė grafikės Saulės Kisarauskienės tapybos darbų paroda rudenišku pavadinimu „Toliau tik vėjas…“. Dailininkė, padedama kuratorių Vaidilutės Brazauskaitės ir savo dukters Aistės, parodai atrinko įvairių laikotarpių aliejinę tapybą. Eksponuojama kelių dešimtmečių tapyba, pavieniai ir priklausantys keliems ciklams darbai.
Kuo paroda išskirtinė? Pirmiausia – geometrinėmis abstrakcijomis, minimalizmo stilistika, muzikalumu. Minimalistinę stilistiką pabrėžia ir kai kurių paveikslų pavadinimai iš skaičių ar raidžių.
Paveikslų erdvę formuoja įvairiaspalvės plokštumos ir kaligrafiškos juodos linijos. Atsiveria egzistencinės potekstės, plačios interpretacijos galimybės.
Išskirtinis ir ciklas „C“, kurį kuria trikampės plokštumos. Pilkatonę paveikslo „C- I“ (1998) erdvę formuoja ir dramatizmo suteikia raudonas puantilistinis trikampis, šalia jo – balta juosta, lyg suteikianti pusiausvyros. Matomi potėpiai, kurie suteikia paveikslų erdvei gyvumo.
Paveikslai „ C-V“ (1998) ir „C-VI“ (1998) išsiskiria meditatyvumu, kurį sukuria mėlynos trikampės plokštumos. VI ciklo paveiksle trikampė gelsvai melsva plokštuma sukuria ramaus užutėkio, ramybės salos vaizdinį, primindama M. K. Čiurlionio darbą „Ramybė“.
O paveikslas „Nr. 14“ (1996) paženklintas įtampos, dramatizmo, kurį sukuria kampu pasviręs juodatonis stačiakampis apatinėje jo dalyje. Virš jo – lyg vilties ženklas – geltonos spalvos juosta, o virš jos – juodi brūkšniai.
Vieno iš paveikslo „Toliau tik vėjas“ erdvę formuoja juodos pabiros figūros, primenančios iškarpas iš popieriaus, o paveikslo apačioje – padriki brūkšniai. Šios netvarkingai išdėstytos figūros sukuria judėjimo įspūdį. Tai – lyg vėjo šuorai.
Kitame taip pat pavadintame paveiksle (2012) jo erdvę formuoja kelių spalvų plokštumos, juoda ir pilka, primenančios žemę, kalvą, taip pat virš jų kylanti šviesiai rusva, o dar aukščiau – ochros rusvumo plokštumos.
Dinamiškumu išsiskiria ciklas „Lietus“. II ciklo paveiksle (1984) – beveik visą paveikslo erdvę užimančią žaliatonę plokštumą papildo keli juodi, raides primenantys štrichai, taip pat balti dygsniai, nelyg lietaus lašai.
VI ciklo drobėje (1984) – kaligrafiškas juodų štrichų žaismas pilkatonių, baltatonių įvairiakrypčių potėpių formuojamoje erdvėje. Taip sukuriama dinamiška atmosfera.
VII rudatonis ciklo paveikslas išsiskiria ypatinga ekspresija, rusvai juosvą plokštumą pagyvina juodų štrichų, primenančių rašmenis, žaismas. Šis darbas išsiskiria ir paslaptingumu, galima įžvelgti baltą figūrą.
Paveikslo „Judėjimas VI“ centre – kaligrafiškas juodas ženklas, rašmuo, virš jo dešinėje pusėje – pilka erdvė, o kairėje – gelsva. Tai nelyg gyvenimiško kelio trajektorija.
Šioje parodoje eksponuoti darbai išsiskiria įvairove, ir koloristine, ir kompozicine. Pasak parodos rengėjų, „menininkė stengėsi ir stengiasi kuo labiau išgryninti formą, struktūrą, liniją, pačiai spalvai suteikiant simbolinį, meditacinį, metafizinį charakterį ir skambesį.“ Kai kurie paveikslai muzikalumu, pastelinėmis spalvomis primena M. K. Čiurlionio darbus.
Vieni darbai ekspresyvesni, kiti meditatyvesni. Per abstrakčias kompozicijas perteikiamos egzistencinės potekstės, pusiausvyra tarp gyvenimo dinamiškumo ir statiškumo, tarp ramybės ir judėjimo.
