Praėjo daugiau nei treji metai nuo tos dienos, kai 2013 m. gegužės 10 d. prie buvusio Detmoldo studentų bendrabučio pastato Wiesenstr. 5, kuriame Vydūnas trumpai gyveno kaip karo pabėgėlis, buvo atidengta atminimo lenta ir biustas. Nuo to laiko abu šie įspūdingi atminties ženklai puikiai atlieka savo paskirtį, patraukdami žmonių, einančių šia judria gatve tarp geležinkelio stoties ir teatro, dėmesį. Dabar detmoldiečiams Vydūno vardas jau nėra visiškai nežinomas. Paklausti apie Vydūną, vis daugiau žmonių atsako teigiamai: „Taip, Vydūnas yra tas, kuris gyveno Vyzenštrasėje, lietuvių rašytojas ir mokslininkas.“ Eiliniai miestiečiai reaguoja į Vydūno vardą teigiamai ir net su neslepiamu smalsumu.
Garsindamas buvusio savo piliečio vardą, per praėjusius trejus metus ir miestas nemažai padarė. Pėsčiųjų kelias šalia studentų bendrabučio prie Miulendamo, kur vienoje namo nišoje stovi Vydūno biustas, miesto lėšomis buvo rūpestingai sutvarkytas, išgrįstas, įrengtas naujas apšvietimas iš gatvės pusės, todėl biustas ir naktį aiškiai matomas. Kadaise apleistas pėsčiųjų kelias tapo promenada, kuria gyventojai mielai išeina pasivaikščioti. Belieka palinkėti, kad Miulendamas netrukus būtų pervadintas Vydūno keliu, arba Vydūno Miulendamu.
Kas nors galėtų pamanyti, jog visa tai yra smulkmenos, ne itin susijusios su literatūrinio ir dvasinio Vydūno palikimo sklaida.
Bet ir šiuo požiūriu laikai pasikeitė Vydūno naudai.
Ruošiantis iškilmingam 150-ųjų Vydūno gimimo metinių minėjimui, kreipiausi į kelis atsakingus Šiaurės Reino–Vestfalijos žemės, Lipės apskrities ir miesto valdžios pareigūnus ir manau, jog sudominau juos Vydūnu.
Įžengęs į Detmoldo apygardos prezidentės ponios Marianos Thoman-Štal (Marianne Thomann-Stahl) kabinetą, ant jos rašomojo stalo išvydau knygą „Vydūnas und deutsche Kultur“. Bendraudamas su ja supratau, jog ji gerai susipažinusi su Vydūno palikimu ir jo pokario metų veikla Lipės apskrityje. Mūsų pokalbyje dalyvavusiam kultūros skyriaus vedėjui prezidentė davė nurodymų dėl pasirengimo Vydūno jubiliejui.
Detmoldo meras p. Raineris Heleris (Rainer Heller) ir Lipės apskrities atstovas p. Berndas Korte, atsakingas už apskrities partnerystės ryšius, tame tarpe ir su Kauno miestu, taip pat pažadėjo padėti. Kalbėjome apie naują Vydūno knygos „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“ originalo vokiečių kalba leidimą. Nes Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos pageidavimu, 2017 metų Leipcigo knygų mugėje, kurioje Lietuva dalyvaus viešnios teisėmis, Vydūnui bus skirtas ypatingas dėmesys.
Ponas Korte prisiėmė atsakomybę leidybos reikalais. Tad reikia tikėtis, kad, galutinai išsiaiškinus visus neišspręstus reikalus dėl Vydūno kūrinių autorinių teisių paveldėjimo, knyga iki Leipcigo mugės bus išleista.
Knygos leidimą pažadėjo paremti ir Lipės apskrities bažnyčios superintendentas p. Dietmaras Arendsas bei Lipės apskrities valdybos kultūros skyriaus vedėja p. dr. Dorena Giocki (Doreen Götzky).
Ne vien administracijos, politikos ir Bažnyčios atstovai domisi žinomo lietuvių rašytojo, filosofo ir mokslininko kūryba, jie jaučia savo pareigą saugoti ir rūpintis jo palikimu Detmolde ir Vokietijoje.
Šį kvietimą priėmė ir aktyvūs Lipės apskrities kultūrininkai, o tai, mano nuomone, galiausiai yra tikrasis 150-ųjų metinių renginių tikslas – prakalbinti Vydūną ir jo kūrybą, paskatinti, kad ji bylotų mums, jog sąmoningu veikimu mūsų gyvenimo reikalai kryptų geryn.
Garsios Aukštosios muzikos mokyklos rektorius prof. dr. Tomas Grose (Thom Grosse) sutiko Vydūno garbei surengti koncertą Muzikos akademijos salėje. Lipės krašto muziejaus direktorius dr. Michaelis Cele (Michael Zelle) pažadėjo muziejuje parengti Vydūno knygų ir išlikusių jo daiktų parodą. Mano įpėdinė studentų kunigė p. dr. Katarina Kleine Venekeit (Katharina Kleine-Vennekate) planuoja surengti Vydūno muzikos ir ištraukų iš jo kūrinių vakarą name, kuriame Vydūnas gyveno kaip pabėgėlis. Net apskrities teatras yra numatęs ateityje pastatyti keletą Vydūno dramų.
Ponios ir ponai, mieli Vydūno bičiuliai!
Vydūnas ir jo kūryba Lipėje gyvi! Šiandien tai svarbu kaip niekada.
Didėjanti įtampa Baltijos šalyse, dėl to ir NATO pajėgų šioje Europos valstybių bendrijos dalyje dislokavimas, tarp jų ir Vokietijos karių, lemia, kad ši iš vokiečių sąmonės beveik išstumta teritorija prabiltų veržliai ir mus paskatintų labiau prisiminti šalis, su kuriomis mus sieja bendra 700 metų istorija. Kas šiame kylančiame istorinės atminties vyksme galėtų būti geresnis mokytojas ir vedlys negu Vydūnas su savo kūriniu „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“? Kas geriau nei jis galėtų mus perspėti dėl kartais neapgalvotų veiksmų – su jo dvasinio tobulėjimo filosofija, su šio pasaulio sudvasinimo koncepcija, trumpai tariant, su jo „gandiškumu“. Bet tai taikytina abiem pusėms – ir Europai, ir Rusijai.
Leiskit savo kalbą baigti viena Vydūno citata:
„Su brėkštančiais naujais laikais gimsta ir nauji įsitikinimai. Kai viena tauta gerbia kitą, remia jos vertybių ugdymą, jos kultūrą, tai ji paklūsta Kūrėjo valiai ir leidžiasi jos vedama. Ir nebeliks tada ko bijoti“.
Kalba, pasakyta Vilkyškiuose 2016 m. spalio 15 d. minėjime, skirtame Vydūno palaikų perkėlimui iš Detmoldo į Lietuvą Rambyno kalno papėdėje.
